Vokietija

Apie Vokietijos Federacinės Respublikos istoriją skaitykite straipsnį Vakarų Vokietija

Vokietija (vok. Deutschland), oficialiai – Vokietijos Federacinė Respublika, VFR (vok. Bundesrepublik Deutschland, BRD) – federacinė parlamentinė respublika Vakarų Europoje. Vokietija susideda iš 16 federacinių vienetų (žemių). Sostinė ir didžiausias miestas – Berlynas. Vokietija – didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~81,5 mln. gyv.).

Šiaurėje ribojasi su Danija, Šiaurės ir Baltijos jūra, rytuose – su Lenkija ir Čekija, pietuose – su Austrija bei Šveicarija, vakaruose – su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais.

Antikos laikotarpiu šiaurinė dabartinės Vokietijos dalis buvo apgyvendinta įvairių germanų genčių. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu germanų gentys apgyvendino teritorijas ir pietinėje dabartinės Vokietijos dalyje. Nuo X a. vokiečių teritorijos sudarė centrinę Šventosios Romos imperijos dalį.[5]. XVI a. šiaurinė Vokietija tapo protestantiškosios reformacijos centru.

1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Vokietijos imperija (joje dominavo Prūsijos karalystė). Po Pirmojo pasaulinio karo ir Vokietijos revoliucijos 1918–1919 m. imperiją pakeitė parlamentinė Veimaro respublika. 1933 m. naciams užėmus valdžią įkurtas Trečiasis Reichas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ir 1945 m. buvo okupuotas sąjungininkų. 1949 m. Vokietija buvo padalinta į Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją. Vėl suvienyta buvo 1990 m. spalio 3 d.[6]

Pagal BVP dydį Vokietija yra ketvirta pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Viena iš Europos Sąjungos steigėjų. Be to, JTO, OECD, NATO, ESBO bei G8, kitų tarptautinių organizacijų narė ir svarbi paramos teikėja.

Bundesrepublik Deutschland
Vokietijos vėliava Vokietijos herbas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Vokietija žemėlapyje
Valstybinė kalba vokiečių[1]
danų, vokiečių žemaičių, sorbų, romų ir fryzų kalbos yra pripažintos kaip regioninės ar mažumų kalbos pagal ERMKC
Sostinė Berlynas
Didžiausias miestas Berlynas
Valstybės vadovai Frankas Valteris Šteinmajeris
Prezidentas
Angela Merkel
Kanclerė
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
357 111,91[2] km² (63)
2,18 %
Gyventojų
 – 2018 gruodžio 31 d.
 – Tankis
 
83 000 000[3] (18)
232 žm./km² (37)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2018
3 388[4] mlrd. (5)
40 900 (20)
Valiuta Euras (€)
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC +1
UTC +2
Nepriklausomybė
Įkūrimas
Padalijimas
Suvienijimas
Verdeno sutartis (843 m.)
1871 m. sausio 18 d.
1949 m. gegužės 23 d.
1990 m. spalio 3 d.
Valstybinis himnas Vokietijos himnas
Interneto kodas .de
Šalies tel. kodas +49

Istorija

Nebra Scheibe
Nebros dangaus diskas, apie 1600 m. pr. m. e.

Senoji istorija ir ankstyvieji viduramžiai

Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 700 000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 500 000 metų. Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaip Nebros dangaus diskas (vok. Himmelsscheibe von Nebra) rastas dabartiniame Saksonijoje-Anhalte[7]. Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. teritorijos kairiau Reino ir piečiau nuo Dunojaus priklausė Romos imperijai, taip pat maždaug nuo 80 iki 260 m. dalis Heseno (Wetterau) ir šiandieninis Badenas-Viurtembergas, į pietus nuo Limo. Pirmąją visos Germanijos istoriją parašė romėnų istorikas Tacitas, 98 m.

Po kruvinų prijungimų ir prievartinio saksų krikšto, Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninės Austrijos. Frankų galios pavyzdžiu tapo Karolio Didžiojo karūnacija imperatoriumi Romoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prie Verdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.

Šventoji Romos Imperija

Wappen röm.kaiser
Šventosios Romos imperijos imperatoriaus herbas (Habsburgų), 1605 m.

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta 962 m. buvusiose Rytų Frankų karalystės žemėse. Nuo 1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimu Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIVXV a. Dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija. Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu, imperatoriui Pranciškui II-ajam atsisakius imperijos karūnos, imperija nustojo egzistuoti. Imperija tuo metu dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

Nuo Reino konfederacijos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos

Rheinbund 1808, political map
Reino konfederacija 1807 m.

Po Reino konfederacijos sudaromojo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių. Konfederacijos protektoriumi paskelbtas Napoleonas Bonapartas. 1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Leipcigo mūšyje konfederacija žlugo.

Wernerprokla
Vokiečių imperatoriškojo reicho paskelbimas Versalio rūmuose (idealizuotas Antono von Wernerio paveikslas)

Šiuolaikinės Vokietijos ištakos siekia XIX a. II pusę, kai Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Nuo pat susivienijimo 1871 metais Vokietijos imperija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Trilypė sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo prieš Antantę. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietijos imperija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą, todėl turėjo mokėti reparacijas.

Periodas nuo 1919 m. iki 1933 m. Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro respublikos periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kuriame po Vokietijos Imperijos panaikinimo ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo priimta naujoji konstitucija. Bet 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Deutschland1871-1991
Vokietijos teritoriniai pasiketimai 1919-1945 m.

Trečiasis Reichas buvo 19331945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Lenkijai nesutikus patenkinti A. Hitlerio ultimatumo, 1939 m. rugsėjo 1 d. vermachtas įžengė į Lenkijos teritoriją. Neilgai trukus – 1939 m. rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė Jungtinė Karalystė bei Prancūzija. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. gegužės 8 d. pralaiminčios Vokietijos kariniai vadai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Vokietijos padalinimas ir suvienijimas

Berlinermauer
Berlyno siena (1986 m.)

Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija, buvo padalinta į keturias okupacines zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (19491963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai 1954 m. buvo leista įstoti į NATO, o 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajai Varšuvos pakto organizacijai. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena, kuri buvo nugriauta 1989 m. lapkričio 9 d. Vokietija su dabartinėmis sienomis buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

Dabartinė Vokietija

1991 m. birželio 20 d. buvo nuspręsta perkelti parlamentą ir vyriausybę iš tuometinės sostinės Bonos į Berlyną. Visgi Bona neprarado visiškai sostinės statuso, joje liko daug ministerijų atstovybių ir miestas vis tiek dar atlieka kai kurias sostinės funkcijas. Naująją parlamento būstinę nuspręsta išrinkti Reichstago pastatą, kuris buvo iš pagrindų modernizuotas. Pirmasis vyriausybės posėdis jame įvyko 1999 m. balandžio 19 d. Nuo 1999 m. valstybė yra euro zonos narė.

Polizei fängt Flüchtlinge ab
Policijos kontrolė Miunchene 2015 m. rugsėjo mėnesį.

Pirmą kartą, po Antrojo Pasaulinio karo, Vokietija į ginkluotą konfliktą, įsikišo 1999 m. Tai buvo Kosovo karas. Tai pažymėjo užsienio politikos kaitą šalyje. Po Rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis užtikrino JAV „visišką paramą“[8]. Vokietija palaikė JAV operacijoje Tvirta taika ir Afganistano kare, bet neįsitraukė į Irako karą 2003 m.

Euro zonos skolų krizė, 2013 m. įsiplieskęs Tarptautinis šnipinėjimo skandalas, Karas prieš terorą ir nuo 2015 m. įsiplieskusi Pabėgėlių krizė Europoje yra pagrindinės Vokietijos vidaus ir užsienio politikos temos pastaraisiais metais. Dabartinės valdančiosios koalicijos tvarkymasis su šiomis krizėmis yra vertinamas gana kritiškai. 2015 m. lapkričio mėnesį rengtoje apklausoje 57 % apklaustųjų nepatenkinamai vertino vyriausybės darbą[9].

2015 m. Vokietijoje buvo užregistruota apie 1,1 mln. pabėgėlių. Prieš tai buvo spėjama, kad į šalį atvyks 450 tūkst, o po to 800 tūkst. pabėgėlių, bet prognozės nebuvo tikslios. Yra spėjama, kad dar apie 250 tūkst. pabėgėlių šalyje yra neregistruoti. Dideli pabėgėlių skaičiai, kurie daugiausiai atvyko iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, bei skirtingi krizės sprendimo būdai didina įtampą tarp ES šalių[10].

Politinė sistema

Kanzler21a
Federalinio Kanclerio kanceliarija Berlyne

Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Vokietijos Konstitucija buvo priimta 1949 metais. Valstybės vadovas – federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi. Prezidentas skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 3 frakcijos – krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD) ir Žalieji. Vyriausybei vadovauja federalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.

Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių, kartu su Prancūzija, Italija ir Jungtine Karalyste daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).

2017 metų Bundestago rinkimų rezultatai

Berlin reichstag CP
Bundestagas – dabartinė ir buvusi Vokietijos parlamento vieta

Vokietijos didžiosios politinės partijos ir jų laimėtos vietos Bundestage[11]:

  1. Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU) – Angela Merkel (Angela Merkel) Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) – Horst Seehofer (Horstas Syhoferis) – 246 vietos Bundestage.
  2. Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) – Martin Schulz (Martinas Šulcas) – 153 vietos.
  3. Alternatyva Vokietijai (AfD) – Alexander Gauland (Aleksandras Gaulandas) ir Jörg Meuthen (Jorgas Moitenas) – 94 vietos.
  4. Laisvoji demokratų partija (FDP) – Christian Lindner (Christianas Lindneris) – 80 vietų.
  5. Kairiųjų partija (Die Linke) – Katja Kipping (Katia Kiping) ir Bernd Riexinger (Berndas Ryksingeris) – 69 vietos.
  6. Aljansas ’90/Žalieji (BÜ/90) – Simone Peter (Simona Peter) ir Cem Özdemir (Kemas Ozdemiris) – 67 vietos.

Administracinis suskirstymas

Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių (vok. Bundesland, dgs. Bundesländer). Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):

Geografija

Deutschland topo
Vokietijos fizinis žemėlapis

Vokietijos plotas yra 357 111,91 km² [12] jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš šiaurės rytų Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis): Danija (67 km), Lenkija (442 km), Čekija (811 km), Austrija (815 km), Šveicarija (316 km), Prancūzija (448 km), Liuksemburgu (135 km), Belgija (156 km), Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.

Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %. Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

Vokietijos pakrantėse susiformavę daug plokščių, žemų salų, salynų, nerijų ir pusiasalių, įlankų, užutėkių, Šiaurės jūros pakrantėse būdinga labai didelė potvynių ir atoslūgių amplitudė. Svarbiausios salos: Rytų Fryzų salos, Helgolandas (Šiaurės jūra), Fėmarnas (Baltijos jūra), Riugenas, Uzedomo sala.

Fog in Sauerland, Germany
Rūkas Zauerlande

Vokietijos paviršius palaipsniui kyla einant iš šiaurės į pietus. Šiaurėje plyti ledynmečio laikais susiformavusi pelkėta ir ežeringa Šiaurės Vokietijos žemuma (žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), su moreninėmis kalvomis ir zandrinio reljefo ruožais. Centre – sudėtinga kraštovaizdžio sistema, kurią sudaro aukštumos, neaukšti (600–800 m), seni, miškais apaugę kalnagūbriai – Harcas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Reino skalūniniai kalnai, Švarcvaldas, Šumava ir kt. Pietinėje dalyje – Bavarijos Miškas ir Alpių kalnai. Juose yra aukščiausia Vokietijos viršukalnė Cūgšpicė (vok. Zugspitze) (2962 m).

Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui: Reinas (su intakais Mainu, Nekaru), Elbė (su intakais Zale, Hafeliu), Vėzeris, Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklauso Juodosios jūros baseinui – ten prasideda Dunojus (su intakais Izaru, Inu, Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausanti Oderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras – Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose: Bodenas (536 km²), Kimo ežeras (82 km²), Amerio ežeras ir kt.

Watzmann bei Berchtesgaden, Germany
Alpių kraštovaizdis Bavarijoje

Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta – paversta dirbamais laukais, ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais. Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės, pušys, bukai, ąžuolai, skroblai ir kt.), upių slėniuose auga alksnių, gluosnių, tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyrauja viržynai. Kalnuose, saugomuose plotuose yra elnių, lapių, stirnų, šernų, vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.

Klimatas

Vokietijoje vyrauja švelnus vidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daro Golfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis 19611990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2 °C iki +4 °C, Alpėse – iki -5 °C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20 °C, aukštikalnėse – vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9 °C, užfiksuota ji buvo 2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (vok. Funtensee). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3 °C, užfiksuota ji buvo 2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige (vok. Nennig) Saro krašte.

Ekonomika

Frankfurt Skyline (16259801511)
Frankfurtas prie Maino yra finansinis šalies centras ir Europos Centrinio Banko būstinė

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta pagal nominalųjį BVP pasaulyje[13]. Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. €[14]. Itin išplėtota pramonė. Pagrindinės ūkio šakos – chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Gaminamos elektronikos prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės.[15] Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen, BMW, Audi, Opel, Mercedes), fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoveryje, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.[16]

Two Ships-Hamburg
Hamburgas yra antras pagal dydį uostas Europoje

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3 %, taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7 % (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.

Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).[17]

Didžiausių Vokietijos įmonių pajamos pagal 2011 m.:

Wolfsburg VW-Werk
Volkswagen gamykla Volfsburge
EON-Ruhrgas-Zentrale Essen
E.ON būstinė Esene
Vieta Įmonė Miestas Pajamos
(mln. €)
Pelnas
(mln. €)
Darbuotojai
(pasaulio)
01. Volkswagen Volfsburgas 159 000 15 800 502 000
02. E.ON Diuseldorfas 113 000 −1900 79 000
03. Daimler Štutgartas 107 000 6000 271 000
04. Siemens Berlynas, Miunchenas 74 000 6300 360 000
05. BASF Liudvigshafenas 73 000 6600 111 000
06. BMW Miunchenas 69 000 4900 100 000
07. Metro Diuseldorfas 67 000 740 288 000
08. Schwarz Gruppe Nekarzulmas 63 000 N/A 315 000
09. Deutsche Telekom Bona 59 000 670 235 000
010. Deutsche Post Bona 53 000 1300 471 000
 — Allianz Miunchenas 104 000 2800 141 000
 — Deutsche Bank Frankfurtas 21 600 4300 101 000

Demografija

COB data Germany2
Žemėlapis pagal užsieniečių skaičių. Kuo tamsiau nuspalvota šalis, tuo daugiau iš jos kilusių žmonių gyvena Vokietijoje

Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje.[18] Be to, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal amžiaus medianą, kuri šalyje yra net 43,8 m.[19] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni – 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.[15]

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų.[20] Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4 %), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai.[15] Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų[21]), Brazilijoje (5 milijonai[22]), Kanadoje (3 milijonai[23]) ir Argentinoje (2 milijonai[24][25]). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.[26]

Kalbos

95 % gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių arba vienas iš jos dialektų.[27] Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik bendrinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yra turkų, lenkų ir rusų. 67 % Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27 % – bent dvi, ir 8 % – bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjų ES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yra anglų (56 %), prancūzų (15 %) ir rusų (5 %). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.[28]

Religija

Pasiskirstymas pagal religiją:

Bremen-rathaus-dom-buergerschaft
Brėmeno aikštė

Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose. Buvęs popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose.[33] Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos.[34] Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar – 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.[35]

Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.[36]

Miestai

Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dvidešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių:

Didžiausi Vokietijos miestai
Vieta Miestas Žemė Gyventojų Vieta Miestas Žemė Gyventojų
Braniborská brána

Berlynas
Hamburg Rathaus

Hamburgas
1 Berlynas Berlynas 3 448 584 11 Hanoveris Žemutinė Saksonija 521 118
2 Hamburgas Hamburgas 1 774 688 12 Leipcigas Saksonija 520 606
3 Miunchenas Bavarija 1 342 339 13 Drezdenas Saksonija 517 133
4 Kelnas Šiaurės Reinas-Vestfalija 996 084 14 Niurnbergas Bavarija 504 461
5 Frankfurtas prie Maino Hesenas 670 816 15 Duisburgas Šiaurės Reinas-Vestfalija 491 772
6 Štutgartas Badenas-Viurtembergas 603 194 16 Bochumas Šiaurės Reinas-Vestfalija 376 006
7 Diuseldorfas Šiaurės Reinas-Vestfalija 587 498 17 Vupertalis Šiaurės Reinas-Vestfalija 350 541
8 Dortmundas Šiaurės Reinas-Vestfalija 582 354 18 Bylefeldas Šiaurės Reinas-Vestfalija 322 593
9 Esenas Šiaurės Reinas-Vestfalija 577 722 19 Bona Šiaurės Reinas-Vestfalija 319 657
10 Brėmenas Brėmenas (žemė) 547 247 20 Manheimas Badenas-Viurtembergas 312 990
Šaltinis: World Gazetteer: Germany: largest cities and towns and statistics of their population

Kultūra

Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė (Vokietijos imperija) buvo sukurta palyginti vėlai, 1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo bendros Vokietijos valstybės, kultūrą jungė vokiečių kalba. Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok. das Land der Dichter und Denker, angl. the land of poets and thinkers)[37]. Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios – Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt.

Literatūra

Johanas Volfgangas fon Gėtė
(1749–1832 m.)
Frydrichas Šileris
(1759–1805 m.)
Broliai Grimai
(1785–1863 m.)
Tomas Manas
(1875–1955 m.)
Hermanas Hesė
(1877–1962 m.)
Johann Heinrich Wilhelm Tischbein - Goethe in the Roman Campagna - Google Art Project Gerhard von Kügelgen 001 Grimm1 Thomas Mann 1929 Hermann Hesse 1927 Photo Gret Widmann

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojai gavę Nobelio literatūros premijas – Teodoras Momzenas (1902 m.), Paulius Heizė (1910 m.), Gerhartas Hauptmanas (1912 m.), Tomas Manas (1929 m.), Hermanas Hesė (1946 m.), Heinrichas Bėlis (1972 m.) ir Giunteris Grasas (1999 m.), XXI a. – Herta Miuler (2009 m.).

Dailė

Caspar David Friedrich - Wanderer above the sea of fog Franz Marc 003
K. D. Frydrichas
Keliautojas virš
rūko jūros, 1818 m.
Francas Markas
Mėlynas arklys
1911 m.

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Tarp žymiausių vokiečių baroko meistrų buvo Kosmas Damianas Asamas. Kiti žymūs menininkai buvo: romantikas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Klasikinė muzika

Liudvikas van Bethovenas (1770–1827) – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Richardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus Karlas Orfas.

Architektūra

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystymąsi romanikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, Šarlotės rūmai (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (18401900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra (vok. Berliner Dom).

Kita informacija

Šaltiniai

  1. § 23 Absatz 1 Verwaltungsverfahrensgesetz (Bund).
  2. Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung, Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.
  3. Šablonas:Internetquelle
  4. https://ec.europa.eu/eurostat/tgm/refreshTableAction.do?tab=table&plugin=1&pcode=tec00001&language=en
  5. Lotyniškas pavadinimas Sacrum Imperium (Šventoji imperija) dokumentuose minimas nuo 1157 m. Lotyniškas pavadinimas Sacrum Romanum Imperium (Šventoji Romos imperija) pirmą kartą dokumentuose minimas 1254 m. Pilnas pavadinimas „Vokiečių Tautos Šventoji Romos imperija“ (Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation) naudojamas nuo XV a.
    Zippelius, Reinhold [1994] (2006). Kleine deutsche Verfassungsgeschichte: vom frühen Mittelalter bis zur Gegenwart, 7th (German), Beck. ISBN 978-3-406-47638-9.
  6. „The Lost German East“. google.com.
  7. Johannes Koch: Bedenkenswertes zur Himmelsscheibe von Nebra. Koenen-Dresp, Glons 2007, S. 9; Anmerkung Sch05: Wolfgang Schlosser: Korrespondenz vom 12. Mai 2005.
  8. Günther Heydemann: Zwischen Konsens, Krise und Konflikt. Der 11. September 2001 und seine Auswirkungen auf die deutsch-amerikanischen Beziehungen. In: Klaus Hildebrand, Udo Wengst, Andreas Wirsching (Hrsg.): Geschichtswissenschaft und Zeiterkenntnis. Von der Aufklärung bis zur Gegenwart. Festschrift für Horst Möller. Oldenbourg, München 2008, S. 437–452, hier S. 439. Abgerufen am 7. Januar 2013.
  9. Wie zufrieden sind Sie mit der Arbeit der Bundesregierung?, Statista-Befragung, abgerufen am 30. November 2015.
  10. Lea Kosch: Neue Zahl für 2015: Knapp über eine Million Flüchtlinge sind in Deutschland registriert, The Huffington Post vom 2. Januar 2016.
  11. Internetquelle|url=http://www.bundespraesident.de/SharedDocs/Pressemitteilungen/DE/2017/01/170124-Bundestagswahl-Anordnung.html?nn=1892032%7Ctitel=Der Bundespräsident / Presse / Bundespräsident Gauck fertigt Anordnung über Bundestagswahl aus|werk=bundespraesident.de|datum=2017-01-24|zugriff=2017-11-23
  12. Statistische Ämter des Bundes und der Länder: Gebiet und Bevölkerung – Fläche und Bevölkerung, Stand: 30. November 2009. Abgerufen am 1. Februar 2010.
  13. Rank Order – GDP (purchasing power parity) CIA Factbook 2005. Retrieved 31 December 2006.
  14. „Germany“. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
  15. 15,0 15,1 15,2 CŽV faktų knyga: Vokietija
  16. Wind Power Federal Ministry of Economics and Technology (Germany) Retrieved 30 November 2006.
  17. [1] Statistisches Bundesamt: Erwerbstätige Wirtschaftssektoren
  18. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2054rank.html?countryName=Germany&countryCode=gm&regionCode=eu&rank=221#gm
  19. Valstybių sąrašas pagal Amžiaus medianą angliškoje Vikipedijoje
  20. State of World Population 2006 United Nations Population Fund. 2006. Retrieved 2007, 01-01.
  21. The 1990 census gives 57.9 million, or 23.3% of the U.S. population.
  22. A Imigração Alemã no Brasil | Brasil | Deutsche Welle | 25.07.2004
  23. 2001 Canadian Census gives 2,742,765 total respondents stating their ethnic origin as partly German, with 705,600 stating „single-ancestry“.
  24. «Relaciones culturales entre Alemania y la Argentina». Buenos Aires: Embajada de Alemania en Argentina. Consulted April 4, 2009.
  25. According to the Centro Argentino Cultural Wolgadeutsche] there are 2,000,000 descendants of Volga Germans in Argentina
  26. „Fewer Ethnic Germans Immigrating to Ancestral Homeland“. Migration Information Source. February 2004
  27. „BBC Education“.
  28. (Angliškai)Europeans and their Languages
  29. 29,0 29,1 29,2 29,3 29,4 29,5 29,6 Germany
  30. Religionen in Deutschland – Mitglieder und Anhänger .::. REMID
  31. [ http://dbk.de/imperia/md/content/kirchlichestatistik/eckdaten2007.pdf Eckdaten07.pdf]
  32. http://www.remid.de/remid_info_zahlen.htm
  33. Religionen in Deutschland: Mitgliederzahlen Religionswissenschaftlicher Medien- und Informationsdienst. November 4, 2006. Retrieved 2006, 11-30.
  34. Die Zeit 12/07, page 13
  35. The Jewish Community of Germany European Jewish Congress. Retrieved 2006, 11-30.
  36. „(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis“ (PDF).
  37. Spätzle Westerns Spiegel Online International. Apr. 6, 2006. Retrieved 2006, 12-06

Literatūra

  • Margarete Graf: Schnellkurs Deutschland, DuMont, Köln 2007, ISBN 978-3-8321-7760-7.
  • Axel Schildt, Detlef Siegfried: Deutsche Kulturgeschichte: Die Bundesrepublik von 1945 bis zur Gegenwart. Carl Hanser Verlag, München 2009, ISBN 3-446-23414-4.
  • Enzyklopädie deutscher Geschichte, hrsg. von Lothar Gall. In Verbindung mit Peter Blickle, Elisabeth Fehrenbach, Johannes Fried, Klaus Hildebrand, Karl Heinnrich Kaufhold, Horst Möller, Otto Gerhard Oexle, Klaus Tenfelde. R. Oldenbourg Verlag, München 1988 ff.

Nuorodos

Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
Commons-logo.svg Puslapis projekte Vikiteka:
Vokietija
WiktionaryLt.png Puslapis projekte Vikižodynas:
Vokietija
Wikiquote-logo.svg Puslapis projekte Vikicitatos:
Vokietija
Wikibooks-logo.svg Puslapis projekte Vikiknygos:
Vokietija
Wikisource-logo.svg Puslapis projekte Vikišaltiniai:
Vokietija

Bendros nuorodos

Vyriausybė

Žemėlapiai

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Verta Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Antrasis pasaulinis karas

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias karas žmonijos istorijoje, trukęs nuo 1939 iki 1945 m.

Karo pradžia Europoje paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo – vyko Antrasis Italijos - Etiopijos karas, nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos-Japonijos karas, nors nei viena iš šalių nebuvo paskelbusi kitai karo. Kare tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo daugiau nei 60 valstybių, tarp jų – visos didžiosios valstybės, susiskirsčiusios į du karinius blokus: Sąjungininkus ir Ašį. Karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje, jo metu buvo mobilizuoti daugiau nei 110 milijonų karių. „Totalinio karo“ sąlygomis pagrindiniai varžovai karo tikslams sutelkė visus savo ekonominius, pramoninius ir mokslinius pajėgumus, peržengiant civilinių ir karinių resursų skirtį. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausiai aukų pareikalavęs karas žmonijos istorijoje, jo metu žuvo 50-70 milijonų žmonių, didelė dalis jų - Sovietų Sąjungos ir Kinijos civiliai gyventojai.

Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai, taip pat subjektyvus faktorius – nacistinės ideologijos antihumaniškumas. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų kelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai).

Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne. Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame. Kare nedalyvavo ir oficialiai išliko neutraliomis šešios Europos valstybės - Airija, Švedija, Šveicarija, Ispanija, Portugalija ir Turkija (iki 1945 m. vasario mėn.). Karo europoje pradžioje neutralitetą paskelbė ir Jungtinės Valstijos, tačiau nuo 1939 m. lapkričio jos neutraliteto įstatymas leido JAV pirkti ir savo laivais gabentis iš JAV ginklus ir amuniciją (tuo galėjo pasinaudoti tik Jungtinė Karalystė).

Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Su Italija ir Japonija Vokietija sudarė sąjungą, vadinamąją Ašį. Pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. Molotovo-Ribertropo paktą Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino ir aneksavo Lenkija ir Baltijos valstybes, taip pat Sovietų Sąjunga aneksavo dalį Suomijos ir Rumunijos teritorijos. Po Prancūzijos nugalėjimo karas Europoje daugiausia vyko tarp Europos Ašies valstybių ir Jungtinės Karalystės. Po to sekė karas Balkanuose, mūšis dėl Britanijos, Blicas (Britanijos bombardavimo kampanija) ir ilgas mūšis dėl Atlanto. Į karą įstojus Vokietijos sąjungininkei Italijai karo veiksmų arena tapo ir Šiaurės Afrika. Italų kariuomenė susirėmė su britais Egipte ir Italijos Rytų Afrikos kolonijoje. Nuo 1941 m. vasario mėn. Afrikoje dislokuota Vokietijos kariuomenė nesustabdė Italijos pralaimėjimo. Po dviejų mūšių prie Al Alameino (1942 m. liepą ir 1942 m. spalį-lapkritį) bei britų ir amerikiečių išsilaipinimo Maroke ir Alžyre 1942 m. lapkritį Afrikoje kovojusios vokiečių ir italų pajėgos 1943 m. gegužę kapituliavo Tunise.

Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys – Sovietų Sąjunga, kai ją užpuolė Vokietija, taip pat Jungtinės Valstijos po Japonijos atakos prieš Pearl Harborą. Sėkmingai prasidėjęs Vokietijos įsiveržimas į Sovietų Sąjungą 1941 m. žiemą įstrigo mūšiuose prie Maskvos (1941 m. rugsėjis - 1942 m. balandis), o bandymas užimti Stalingradą (1942 m. rugpjūtis - 1943 m. vasaris) tapo pirmu dideliu pralaimėjimu, po kurio karo sėkmė nuo Vokietijos nusisuko.

1944 m. birželio mėn. viduryje Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. Bendras Vakarų sąjungininkų (Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada) puolimas Europoje trimis frontais - išsilaipinimas Sicilijoje 1943 m. liepą, išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio mėn. ir išsilaipinimas 1944 m. rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje sudavė rimtą smūgį Trečiajam Reichui Vakaruose.

1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įžengė Raudonoji Armija ir ėmė veržtis link Berlyno. Iki 1945 pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių. 1945 m. balandžio 25 d. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. Po to, kai 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne nusižudė Hitleris, po dviejų dienų pasidavė miesto gynėjai. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. generolui feldmaršalui Keiteliui pasirašius besąlygiškos kapituliacijos aktą.

Ašies valstybė Japonija 1941 m. gruodžio 7 d. atakavo JAV karinių pajėgų bazę Perl Harbore ir sunaikino didelę dalį JAV Ramiojo vandenyno laivyno. JAV paskelbus karą Japonijai Vokietija taip pat 1941 m. gruodžio 11 d. paskelbė karą JAV. Sovietų Sąjunga laikėsi 1941 m. balandžio 13 d. sudaryto neutralumo pakto su Japonija ir į karą su Japonija nestojo.

1941 m. gruodžio - 1942 m. sausio mėn. vykusios Arkadijos konferencijos metu JAV ir Jungtinė Karalystė nusprendė pirmiau nugalėti pavojingesniu priešininku laikytą Vokietiją. Nepaisant to nuo 1942 iki 1945 m. sunkios kovos tarp sąjungininkų ir Japonijos vyko ir Rytų Azijoje (Kinijoje, Birmoje, Britų Malajoje, Tailande, Prancūzijos Indokinijoje, Indonezijoje), Filipinuose ir Ramiojo vandenyno salose (taip pat ir Naujojoje Gvinėjoje). JAV gana greitai atstatė savo laivyną, tačiau iki 1942 m. vidurio Japonija užėmė daugelį buvusių europiečių kolonijų - Indokiniją, Honkongą, Britų Malają, Filipinus, dalį Birmos, Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Tik po Midvėjaus mūšio (1942 m. birželio pr.), kurio metu Japonijos laivynas prarado keturis iš šešių savo lėktuvnešių išryškėjo JAV karinė persvara. Iki 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir priartėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Pietryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Siekdamas paspartinti kovų Rytų Azijoje pabaigą JAV prezidentas H.Trumenas 1945 m. rugpjūtyje įsakė numesti atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 15 d. ir Antrasis pasaulinis karas baigėsi.

Sąjungininkų pergalė iš esmės pakeitė pasaulio politinę sistemą: pasauliniam bendradarbiavimui skatinti ir užkirsti kelią ateities konfliktams buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, o JAV ir Sovietų Sąjunga iškilo kaip dvi pasaulinės supervalstybės, kurių santykiai greitai peraugo į Šaltąjį karą, kuris truko iki 1991 m. Europos valstybių susilpnėjimas paskatino Azijos ir Afrikos dekolonizaciją. Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės ir politinės integracijos procesai, kuriuos paskatino siekis išvengti karinės konfrontacijos ateityje. Rytinė Europos dalis pateko į sovietų įtakos sferą ir liko už „geležinės uždangos“ iki komunizmo žlugimo. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.

Automobilių gamintojas

Automobilių gamintojas – įmonė, kurianti ir gaminanti automobilius. Didžiausi automobilių gamintojai yra Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir JAV.

15 didžiausių automobilių gamintojų pagal produkciją (nesurūšiuota):

BMW AG (Vokietija)

Daimler AG (JAV/Vokietija)

Fiat S.p.A (Italija)

Ford Motor Company (JAV)

General Motors Corporation (JAV)

Honda Motor Co., Ltd. (Japonija)

Hyundai Motor Company (Pietų Korėja)

Mazda Motor Corporation (Japonija)*

Mitsubishi Motors Corporation (Japonija)

Nissan Motor Co., Ltd. (Japonija)*

PSA Peugeot Citroën (Prancūzija)

Renault S.A. (Prancūzija)

Suzuki Motor Corporation (Japonija)

Toyota Motor Corporation (Japonija)

Volkswagen AG (Vokietija)* Mazda ir Nissan yra kontroliuojamos Ford ir Renault.

Europos Supertaurė

Europos Supertaurė (angl. European Super Cup arba tiesiog UEFA Super Cup) – kasmetinės futbolo rungtynės tarp UEFA Europos lygos ir UEFA Čempionų lygos laimėtojų. Rungtynės organizuojamos prieš šalių pirmenybių sezonų pradžią, rugpjūčio mėnesį.

FIFA pasaulio čempionatas

FIFA pasaulio čempionatas – stipriausių planetos vyrų futbolo rinktinių turnyrai. Tai vienas iš pačių svarbiausių pasaulio sporto įvykių (po Olimpiados). Dabar pasaulio čempionatuose dalyvauja 32 šalių rinktinės, o atrankos varžybas pradeda apie 200 rinktinių, tarp jų – ir Lietuva. Paprastai jie vyksta vienoje šalyje, tačiau 2002 m. vyko dviejose (Japonijoje ir Pietų Korėjoje).

Pasaulio čempionate dalyvauja šalių, priklausančių tarptautinei futbolo federacijai FIFA (Fédération Internationale de Football Association), nacionalinės rinktinės. Pasaulio futbolo čempionatas rengiamas nuo 1930 m. kas ketverius metus. Pirmenybės neįvyko tik 1942 m. ir 1946 m., kai vyko Antrasis pasaulinis karas.

Finalinis Pasaulio čempionato etapas vyksta vienoje šalyje, kurioje 32 pajėgiausios futbolo rinktinės kovoja dėl aukščiausio titulo. Turnyras vyksta trim etapais – pirmajame komandos žaidžia aštuoniuose pogrupiuose, po keturias komandas vieno rato sistema. Dvi pajėgiausios pogrupių ekipos patenka į atkrintamąsias varžybas, kuriose komandos žaidžia vieno minuso sistema.

Per devyniolika iki šiol vykusių turnyrų Pasaulio čempionės vardą iškovojo aštuonios šalys. Daugiausiai kartų pergalę šventė Brazilija, laimėjusi pirmenybes 5 kartus. Brazilijos rinktinė yra vienintelė dalyvavusi visuose Pasaulio čempionatuose. Tituluočiausių rinktinių sąraše antroje vietoje rikiuojasi Italija ir Vokietija – čempionėmis tapusios po keturis kartus. Kiti buvę Pasaulio čempionai – Urugvajaus futbolininkai, laimėję pirmąsias pirmenybes, kurie kartu su Argentina ir Prancūzija turi po du titulus. Likusios dvi šalys: Anglija ir Ispanija po kartą tapo pasaulio čempionėmis.

Pasaulio futbolo čempionatas yra labiausiai žiūrimas renginys, kurį stebi milijonai žmonių. 2006 m. Vokietijoje vykusio čempionato finalą per TV žiūrėjo 715,1 milijono žiūrovų. Ateinantis pasaulio čempionatas 2022 m. vyks Katare.

Futbolas

Futbolas (angl. foot 'pėda' + ball 'kamuolys') – žaidimas kamuoliu tarp dviejų komandų. Kartais skiriant nuo amerikietiško futbolo vadinamas asociacijos futbolu, pagal Anglijos Futbolo Asociaciją, 1863 metais sukūrusią dabartinių taisyklių futbolo pagrindus.

Lenkija

Lenkijos Respublika (lenk. Rzeczpospolita Polska) yra Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina ir Baltarusija, šiaurėje – su Lietuva ir Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra.

Lenkijos ištakos siekia 966 m., kai dabartinių Lenkijos žemių valdovas Mieško I pasikrikštijo. 1025 m. įkurta Lenkijos karalystė, o 1569 m. apsijungė su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste į Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kuri iki XVII a. buvo plotu ir gyventojų skaičiumi viena didžiausių Europos valstybių. ATR tapo pirmąja šalimi Europoje 1791 m. gegužės 3 d. išleidusi rašytinę konstituciją. Po padalijimų Lenkija liovėsi egzistavusi ir savo nepriklausomybę atkūrė tik 1918 m. Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po dviejų savaičių rytinę Lenkijos dalį užėmė SSRS, išeivijoje buvo paskelbta vieninga vyriausybė tremtyje. Karo metais žuvo daugiau nei šeši milijonai žmonių. Po karo 1947 m. SSRS iniciatyva įkurta SSRS satelitinė Lenkijos liaudies respublika. Dar XX a. devintajame dešimtmetyje Lenkijoje išpopuliarėjo Solidarumo judėjimas ir 1989 m. buvo atkurta suvereni demokratinė Lenkijos respublika.

38 mln. gyventojų turinti šalis yra 6-a Europos Sąjungos ir 37-a pasaulio šalis pagal gyventojų skaičių. Lenkija yra demokratinė parlamentinė respublika, Europos Sąjungos (nuo 2004 m.), NATO (nuo 1999 m.), Europos Tarybos, Višegrado grupės, Šengeno zonos, Pasaulio prekybos organizacijos, Trijų jūrų iniciatyvos ir JTO narė. Aštunta pagal dydį ir viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europos Sąjungoje; Varšuvos vertybinių popierių birža didžiausia Centrinėje Europoje. Šalies labai aukštas Žmogaus socialinės raidos indeksas (34-as). Lenkijoje nemokamas aukštasis mokslas, valstybės finansuojama socialinė apsauga ir nemokama medicinos prieiga visiems piliečiams. Šalyje yra 15 UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektų, iš jų 14 – kultūros objektai.

Nyderlandai

Šiame straipsnyje aprašoma europinė Nyderlandų Karalystės dalis. Apie kitas šalies teritorijas žiūrėkite: Aruba, Sint Martenas, Kiurasao ir BES salos.

Nyderlandai (ol. Nederland), oficialiai Nyderlandų Karalystė (ol. Koninkrijk der Nederlanden) – federacinė valstybė, sudaryta iš Nyderlandų europinės dalies, esančios vakarų Europoje prie Šiaurės jūros ir besiribojančios su Belgija ir Vokietija, bei Nyderlandų Antilų ir Arubos.

Nyderlandai priklauso Žemutinių šalių regionui (į jį taip pat įeina Belgija ir Liuksemburgas). Nyderlandai dar priklauso ir šių trijų valstybių ekonominei sąjungai, vadinamai Beniliuksu (nuo 1948 m.). Žemutinės šalys yra tankiausiai gyvenamos Europoje, jose labai aukštas gyvenimo lygis.

Valstybė yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą. Nyderlandai yra Europos Sąjungos, JTO, OECD, NATO, ESBO ir Europos Tarybos narė. Šalis yra viena iš tankiausiai apgyvendintų šalių Europoje. Pragyvenimo lygis joje aukštas. Nyderlandų sostinė – Amsterdamas, tačiau šalies vyriausybė reziduoja Hagoje.

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas (iki Antrojo pasaulinio karo vadintas Didžiuoju karu, arba Didžkariu) – vienas iš pasaulinių karų, vykęs 1914 m. liepos 28 d. – 1918 m. lapkričio 11 d. daugiausia Europoje (taip pat Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Rytų Azijoje), kurio metu mobilizuota buvo 70 mln. karių, iš jų 60 – europiečių.. Skaičuojama, kad karas tiesiogiai pareikalavo 9 mln. kariavusiųjų ir 7 mln. civilių žūčių. Dar tarp 50 ir 100 milijonų buvo nužudyti kelių genocidų metu ar mirė dėl gripo epidemijos 1918-aisiais, kur karas buvo lemtingas faktorius. Karinius nuostolius padidino technologiniai ir pramoniniai pokyčiai bei užsitęsęs pozicinis karas. Tai buvo vienas kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje, sukėlęs didelių politinių pokyčių, tarp kurių – 1917–1923 m. revoliucijos, vykusios daugelyje į karą įsitraukusių šalių. Neišspręsti ginčai ir priešiškumas karinio konflikto pabaigoje lėmė Antrojo pasaulinio karo kilimą 20 m. vėliau.Iki 1914 m. Europos jėgos buvo pasidalinusios į dvi koalicijas: Antantę, į kurią įėjo Prancūzija, Rusija ir Britanija, bei Trilypę Sąjungą, kurią sudarė Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija. Trilypė Sąjunga pradžioje buvusi gynybinė, leidusi Italijai neįsivelti į karą 1914 m., kai tuo tarpu daug sąlygų abiejose sutartyse buvo neformalios ir viena kitai prieštaraujančios. Pavyzdžiui, Italija atnaujino Trilypę sąjungą 1902 m., tačiau slapta susitarė su Prancūzija išlikti neutralia, jei šią užpultų Vokietija. Karui plėtojantis Antantė priėmė Italiją, Japoniją ir galų gale JAV, taip suformuodama Sąjungininkų stovyklą. Tuo tarpu Osmanų imperija ir Bulgarija prisijungė prie Vokietijos ir Austrijos bei įkūrė Centrinių valstybių sąjungą.

Tarp 1908 ir 1914 m. Balkanuose vyko destabilizaciniai procesai tiek dėl silpstančios Osmanų imperijos, tiek dėl 1912–1913 m. vykusių Balkanų karų ir varžybų tarp Rusijos bei Austrijos-Vengrijos. 1914 m. birželio 28 d. Bosnijos serbas jugoslavų nacionalistas Gavrilas Principas Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erhercogą Pranciškų Ferdinandą, taip sukeldamas Liepos krizę. Liepos 23 d. Austrija-Vengrija paskelbė ultimatumą Serbijai, į sąjungas greitai įtraukdamas visas didžiąsias Europos galybes su atitinkamomis kolonijinėmis imperijomis ir konfliktas greitai išplito po pasaulį.

Dabartinis karo pavadinimas istoriografijoje įsitvirtino tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. ir pakeitė iki tol Tarpukariu vartotą Didžiojo karo terminą.

Saksonija

Saksonija (vok. Sachsen) yra federacinė žemė Vokietijos rytuose. Sostinė – Drezdenas. Gyventojų – 4,6 mln.

Didžiausia upė – Elbė, aukščiausias kalnas – Fichtelberg šalia Čekijos sienos.

Tekstilė

Tekstilė (lot. texere = austi; PPP textum) pagal DIN 60000 – audinys.

Tekstilė tai pluoštai, verpalai, audiniai, neaustinės medžiagos (oda, vilna).

Tekstilės gaminiai yra audiniai (audžiama), trikotažas (megztas ar nertas), neaustinės medžiagos (vilna veliama, oda – išdirbama)

Tekstilės pramonė pasaulyje yra labai išsivysčiusi.

Lietuvos tekstilės pramonės ir mokslo įmonės – Lietuvos tekstilės institutas, „Utenos trikotažas“, „Lelija“, „Vilkma“, „A grupė“ (Jonava) ir kt. Tarptautinės tekstilės mugės – „Heimtextil“ (Frankfurtas prie Maino, Vokietija), MAISON&OBJET (Paryžius, Prancūzija) ir kt.

Trečiasis Reichas

Trečiasis Reichas (kitaip nacistinė Vokietija, fašistinė Vokietija, arba hitlerinė Vokietija) – 1933–1945 m. Vokietijos, kurią valdė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) su A. Hitleriu priešakyje, neoficialus pavadinimas. Trečiojo Reicho terminą hitlerinė propaganda vartojo siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį (Reich – vok. imperija, valstybė): iki Napoleono karų egzistavusi 1-oji Vokiečių tautos Šventosios Romos imperija buvo vadinama Pirmuoju Reichu; 1870–1918 m. kaizerinė Vokietija vadinta Antruoju Reichu, o nacionalsocialistų valdoma Vokietija gavo Trečiojo Reicho pavadinimą.

Trečiojo Reicho vėliavoje ir herbe naudojami simboliai kai kuriose Europos Sąjungos šalyse yra uždrausti. Už jų naudojimą yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek ir administracinė atsakomybė.

Valstybinis himnas : 1933–1945 m. nacistinėje Vokietijoje buvo naudojami du oficialūs valstybiniai himnai. Prioritetą turėjo senasis himnas „Lied der Deutschen“ (vokiečių giesmė, melodija Jozefo Haidno, 1797 m.), tačiau kartu buvo vartojamas ir NSDAP himnas – „Horst Wessel Lied“ („Horsto Veselio daina“, taip pavadinta gatvės kovose su komunistais žuvusio partijos ir SA nario Horsto Veselio garbei).

UEFA Europos lyga

UEFA Europos lyga (ankstesnis pavadinimas UEFA taurė) – UEFA organizuojamos Europos futbolo klubų varžybos, antros pagal svarbą žemyno klubų varžybos po UEFA Čempionų lygos. Kasmetinės futbolo taurės varžybos Europos klubams organizuojamos Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA).

2009 m. birželį lyga buvo pervadinta ir nuo 2009-2010 m. sezono vadinasi Europos lyga.

UEFA Taurių laimėtojų taurė

UEFA Taurių laimėtojų taurė – 1960-1999 metais rengtos futbolo varžybos, kuriose dalyvaudavo Europos šalių taurių laimėtojai. Po 1999 metų klubai, kurie būtų dalyvavę šioje taurėje, patenka į UEFA taurę. Klubas, laimėjęs taurę daugiausiai – FC Barcelona (4 kartus). Aštuonis kartus taurę iškovojo Anglijos klubai, po 7 kartus – Ispanijos ir Italijos, 5 kartus – Vokietijos.

Priešingai nei kituose UEFA turnyruose, šios taurės nė vienas klubas nelaimėjo dukart iš eilės (t. y. neišsaugojo iškovoto titulo; finale trofėjaus savininkai pralaimėjo 8 kartus).

Vakarų Vokietija

Vokietijos Federacinė Respublika, Vakarų Vokietija, VFR (vok. Bundesrepublik Deutschland, Westdeutschland, BRD) − valstybė, įkurta 1949 m. rugsėjo 7 d. buvusiose trijose (Jungtinės Karystės, Prancūzijos ir JAV) iš keturių po Antrojo pasaulinio karo okupuotos Vokietijos zonų.

Vokietijos Demokratinė Respublika

Vokietijos Demokratinė Respublika, Rytų Vokietija, VDR (vok. Deutsche Demokratische Republik, arba DDR) – komunistinė valstybė, egzistavusi Europoje nuo 1949 m. iki 1990 m. Ji susikūrė iš Sovietų kontroliuoto okupacinio sektoriaus. Tai nutiko 1949 m. spalio 7 d., kaip atsakas į tų pačių metų gegužę Vakarų valstybių okupaciniuose sektoriuose sukurtą Vokietijos Federacinę Respubliką (Vakarų Vokietiją). Jos sostine paskelbtas Rytų Berlynas.

Vokietijos imperija

Vokietijos imperija (vok. Deutsches Kaiserreich, oficialiai vok. Deutsches Reich), Antrasis Reichas – valstybė Europoje, egzistavusi nuo Vokietijos suvienijimo 1871 m. iki 1918 m., kai sosto atsisakė imperatorius Vilhelmas II-asis. Vokietijos imperija buvo konstitucinė monarchija ir federacija, kurią sudarė monarchijos ir laisvieji miestai.

XVIII pasaulio futbolo čempionatas

XVIII pasaulio futbolo čempionatas vyko 2006 m. birželio 9 d. – liepos 9 d. 12-oje Vokietijos miestų, čempionais ketvirtą kartą tapo Italijos vyrų futbolo rinktinė rinktinė, finale po baudinių serijos įveikusi Prancūziją. Atrankos varžybos vyko nuo 2003 m. sausio iki 2005 m. pabaigos, čempionato burtai ištraukti 2005 m. gruodžio 9 d. Leipcige.

Vokietija iškovojo teisę rengti varžybas 2000 m., nurungusi kitas kandidates – Pietų Afrikos Respubliką, Angliją, Braziliją ir Maroką.

Čekija

Čekijos Respublika (ček. Česká republika) – valstybė Vidurio Europoje. Respublika šiaurėje ribojasi su Lenkija, šiaurės vakaruose ir vakaruose su Vokietija, pietuose su Austrija ir Slovakija.

Čekija susideda iš trijų istorinių žemių – Bohemijos, Moravijos ir Čekų Silezijos (anksčiau taip pat vadintos Austrijos Silezija).

Čekija yra ES, NATO, JTO, OECD narė.

Čekoslovakija

Čekoslovakija (čekiškai Československo, slovakiškai nuo 1990 m. Česko-Slovensko) – buvusi valstybė Vidurio Europoje, gyvavusi nuo 1918 m. iki 1992 m. (neskaitant antrojo pasaulinio karo laikotarpio). 1993 m. sausio 1 d. valstybė taikiai padalinta į Čekiją ir Slovakiją.

Ribojosi su Vokietija, Lenkija, Tarybų Sąjunga (nuo 1992 m. Ukraina), Rumunija (iki 1939 m.), Vengrija, Austrija.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.