Sidonas

Sidonas – trečias pagal dydį Libano miestas, įsikūręs Pietų gubernijoje, Viduržemio jūros pakrantėje, apie 40 km į šiaurę nuo Tyro ir 50 km į pietus nuo sostinės Beiruto. Jo pavadinimas reiškia „žvejybą“.

Sidonas
صيدا‎
SidonSeaCastle
Sidono Jūros pilis
Sidonas (Libanas)

Sidonas
33°33′38″ š. pl. 35°23′53″ r. ilg. / 33.56056°š. pl. 35.39806°r. ilg.Koordinatės: 33°33′38″ š. pl. 35°23′53″ r. ilg. / 33.56056°š. pl. 35.39806°r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Libano vėliava Libanas
Gyventojų: 200 000
Plotas: 7,86 km²
Tankumas: 25 445 žm./km²

Sidonas šiandien

1900 m. tai buvo miestas su 10 000 gyventojų; 2000 m. jo gyventojų skaičius siekė apie 200 000. Nors žemė aplink miestą nėra derlinga, auginami kviečiai, daržovės ir vaisiai; taip pat verčiamasi žvejyba. Smarkiai uždumblėjusį senąjį uostą dabar lanko tik maži pakrančių laiveliai. Čia yra ir rafinavimo fabrikas.

2000 m. buvo atidarytas itin modernus stadionas, skirtas 2000 m. Azijos futbolo konfederacijų taurei.

Istorija

Tai buvo vienas iš svarbiausių finikiečių miestų – valstybių, ir galbūt pats seniausias. Iš čia ir iš kitų uostų kilo didi Viduržemio jūros prekybos imperija. Homeras gyrė jos amatininkus, įgudusius gaminti stiklą ir purpurinius dažus. Būtent iš čia iškeliavusi kolonistų grupė įkūrė Tyro miestą.

1855 m. buvo rastas karaliaus Ešmunazaro II sarkofagas. Iš jo dangtyje rasto finikietiško įrašo paaiškėjo, jog tai buvo „sidoniečių karalius“ (greičiausiai V a. pr. m. e.), ir kad jo motina buvo Aštartės, „sidoniečių deivės“, žynė. Šiame įraše kaip pagrindiniai sidoniečių dievai minimi Ešmunas ir Baalas.

Sidonas daug kartų buvo užkariautas: jį valdė filistiečiai, Asirija, Babilonas, Egiptas, graikai ir galiausiai romėnai. Sidoną lankė Erodas; Biblija teigia, kad jame lankėsi Jėzus ir Šv. Paulius.

1110 m. gruodžio 4 d. Sidoną užplūdo Pirmasis kryžiaus žygis. Kryžiaus žygių metu miestas buvo apiplėštas ne kartą: galiausiai 1249 m. jį sugriovė saracėnai. Jis virto Sidono dvaro centru, svarbia Jeruzalės karalystės senjorija. 1260 m. miestą sugriovė mongolai. Autentiškų miesto sienų likučius galima išvysti ir šiandien.

Po to, kai XVII a. Sidonas pateko po Otomanų imperijos jungu, jis atgavo didelę dalį savo ankstesnės prekybinės reikšmės. Po Pirmojo pasaulinio karo jis tapo Prancūzijos mandato Libane dalimi.

Vikiteka

2000 m. AFC Azijos taurė

2000 m. AFC Azijos taurė – dvyliktasis AFC Azijos taurės turnyras, 2000 m. spalio 12-29 d. vykęs Libane. Turnyre dalyvavo 12 komandų, kurios pradžioje buvo suskirstytos į 3 grupes. Čempionais tapo japonai, finale nugalėję čempionų titulą gynusius Saudo Arabijos futbolininkus.

Al-Ahli

Al-Ahli (arab. الأهلي = al-Ahlī – „nacionalinis“) gali reikšti:

Futbolo klubai:

Al-Ahly SC (Bengazis) – Libijoje;

Al-Ahly SC (Tripolis) – Libijoje;

Al-Ahly Shendi – Sudane;

Al Ahli SC (Chartumas) – Sudane;

Al-Ahli SC (Vad Medanis) – Sudane;

Al-Ahli Club Sana'a – Jemene;

Al-Ahli Taizz SC – Jemene;

Al-Ahli Club (Manama) – Bahreine;

Al Ahly SC (Kairas) – Egipte;

Al-Ahli SC (Amanas) – Jordanijoje;

Al-Ahli SC (Sidonas) – Libane;

Al Ahli SC (Doha) – Katare;

Al-Ahli Saudi FC – Saudo Arabijoje;

Al Ahli Club (Dubajus) – Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Didysis Libanas

Didysis Libanas – Prancūzijos mandatinė teritorija, sukurta 1920 m. Prancūzijai dalinant pagal Tautų Sąjungos mandatą valdytą Siriją į 6 valstybes, dabartinės Libano valstybės pirmtakas.

Prancūzijos Sirijos mandatas buvo sukurtas pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Pagal 1920 m. Sevro sutartį buvusi Osmanų imperija buvo padalinta, ir keturios buvusios jos dalys tapo Tautų Sąjungos mandatinėmis teritorijomis, kurias Tautų Sąjungos vardu laikinai valdė D. Britanija ir Prancūzija. D. Britanija gavo Palestinos mandatą ir Irako mandatą, o Prancūzija - Sirijos mandatą (jo sričiai priklausė ir Libanas).

1920 m. rugsėjo 1 d. generolas Gouraud paskelbė Didžiojo Libano valstybės (pranc. État du Grand Liban) įkūrimą. Naujosios valstybės ribos sutapo su dabartinio Libano ribomis, sostinė - Beirutas. Naujosios Prancūzijos užjūrio teritorijos vėliava tapo Prancūzijos vėliava su Libano kedro atvaizdu.

Naujasis darinys buvo pavadintas Didžiuoju Libanu, kadangi prie buvusios autonominės srities Libano kalno (įkurta 1861 m. siekiant apsaugoti vietinę krikščionių populiaciją) buvo prijungti Osmanų imperijos rajonai Tripolis ir Sidonas bei Bekaa slėnis.

Pirmoji Libano konstitucija buvo paskelbta 1926 m. gegužės 26 d., po to kelis kartus taisoma. Ji sukurta remiantis Prancūzijos Trečiosios respublikos konstitucija, pagal ją valstybę valdė dviejų rūmų parlamentas su žemaisiais rūmais ir senatu (vėliau šis buvo panaikintas), prezidentas ir ministrų taryba. Prezidentą rinkdavo Žemesnieji rūmai šešeriems metams, prezidentas negalėjo būti renkamas dviem kadencijoms iš eilės. Žemesniųjų rūmų deputatai buvo renkami pagal rinkėjų tikėjimą.

Tradicija didžiuosius politinius valstybės vadovus bei aukštuosius viešosios valdžios pareigūnus rinkti pagal tai, kokią proporciją gyventojų tarpe sudaro įvairios religijos, sustiprėjo Didžiojo Libano laikais. Pvz., prezidentas turi būti krikščionis maronitas, premjeras sunitas, Žemesniųjų rūmų spikeris - šiitas. Teoriškai Žemesnieji parlamento rūmai turėjo atlikti įstatymo kūrimo funkcijas, bet faktiškai įstatymus rengdavo vykdomoji valdžia ir perduodavo Žemesniesiems rūmams, kurie automatiškai juos patvirtindavo. Pagal konstituciją Prancūzijos vyriausiasis komisaras tebeturėjo aukščiausią valdžią, prieš ką pradžioje protestavo Libano nacionalistai. Pirmuoju Libano prezidentu buvo išrinktas Charles Debbas, graikas stačiatikis praėjus vos trims dienoms po konstitucijos priėmimo.

1932 m. baigiantis pirmajai Debaso kadencijai dėl prezidento posto varžėsi Bishara al-Khuri ir Émile Eddé, kartu pasidalino ir Žemesnieji rūmai. Kaip sprendimą pato situacijai išspręsti kai kurie deputatai kompromisiniu pretendentu pasiūlė Ministrų tarybos pirmininką ir Tripolio musulmonų lyderį šeichą Muhammad al Jisr. Tačiau Prancūzijos vyriausiasis komisaras Henri Ponsot 1932 m. gegužės 9 d. suspendavo konstituciją ir pratęsė Debaso kadenciją vieneriems metams. Taip jis neleido prezidentu išrinkti musulmono. Prancūzijos vyriausybė, nepatenkinta Ponsot sprendimu, pakeitė jį grafu Damien de Martel, kuris 1934 m. sausio 30 d. vieneriems metams prezidentu paskyrė Habib Pacha Es-Saad, kurio kadencija vėliau buvo pratęsta dar vieneriems metams.

1936 m. sausio 30 d. prezidentu buvo išrinktas Émile Eddé. Po metų jis dalinai atstatė 1926 m. konstitucijos veikimą ir organizavo rinkimus į Žemesniuosius rūmus.

1939 m. rugsėjo mėn. Prancūzijos vyriausiasis komisaras vėl suspendavo konstituciją.

Libanas nepriklausomybę gavo 1943 m., o Prancūzijos kariuomenė išvyko 1946 m.

Finikija

Finikija (gr. Φοινίκη = Phoiníkē) – senovės istorinis regionas, buvęs Viduržemio jūros pakrantėje (dabartinio Libano, pietvakarių Sirijos ir šiaurės vakarų Izraelio teritorijoje). Šalies gyventojai finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją su išvystytais amatais, jūrų prekyba ir turtinga kultūra. Finikiečiai buvo geri jūreiviai, laivais pasiekdavę Britanijos salas.

Kanaanas

Kanaanas (hebr. ‏כנען‏‎ = knaˁn) – Bronzos amžiaus (II tūkst. pr. m. e.) istorinis regionas Artimuosiuose Rytuose, užėmęs dalį Istorinės Sirijos. Nors jo ribos nebuvo aiškiai nubrėžtos, jis apėmė teritorijas dabartinio Izraelio, Palestinos, Libano, Sirijos ir Jordanijos teritorijose. Krašto gyventojai yra vadinami kanaanitais (hebr. ‏כנענים‏‎ = Kna'anim), ir čia formavosi semitų kalbų grupė – kanaanitų kalbos.

Po XII a. pr. m. e. atskiros Kanaano dalys buvo vadinamos Izraelio žeme, Filistija, Finikija, Edomu, Moabu, Amonu ir pan.

Libano ekonomika

Libano ekonomika – Libano, valstybės Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, ekonomika.

Libano istorija

Šis straipsnis yra apie Libano istoriją nuo Islamo įsigalėjimo, t. y. 636 m. Apie ankstesnes Sirijos ir Libano teritorijoje klestėjusias civilizacijas, žiūrėkite straipsnį Senovės Sirijos istorija.

Libano istorija – Libano, valstybės Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, istorija.

Libano muchafazos

Libanas yra suskirstytas į šešias muchafazas (arab. محافظة‎‎ = muhafazah), išvardintas su sostine skliaustuose:

Beiruto muchafaza (Beirutas)

Kalnų Libano muchafaza (Babda)

Šiaurės Libano muchafaza (Tripolis)

Bekos muchafaza (Zahlė)

Nabatijos muchafaza (Nabatija)

Pietų Libano muchafaza (Sidonas)Muchafazos yra padalytos į rajonus, o šie savo ruožtu suskirstyti į savivaldybes.

Neseniai buvo priimtos dvi naujos muchafazos, tačiau jos dar neįtvirtintos: Akaras bei Balbek-Hermelis.

Libano rajonai

Libano muchafazos yra suskirstytos į 25 rajonus (arab. أقضية لبنان = Aqdya). Kiekvieno rajono sostinė nurodyta skliaustuose.

Beiruto muchafaza

BeirutasKalnų Libano muchafaza

Babda (Babda)

Alejus (Alejus)

Matnas (Žeidehas)

Keservanas (Džunija)

Čoufas (Beit ed Dinas)

Džbeilas (Biblas)Šiaurės Libano muchafaza

Tripolis (Tripolis)

Akaras (Halba)

Zakarta (Edenas)

Bešaris (Bešaris)

Batrounas (Batrunas)

Koura (Amionas)

Minijė-Danijė (Minijė)Bekos muchafaza

Balbekas (Baalbekas)

Hermelis (Hermelis)

Zahlė (Zahlė)

Rašaja (Rašaja)

Vakarų Beka (Sakbinė)Pietų Libano muchafaza

Sidonas (Sidonas)

Džezinas (Džezinas)

Tyras (Tyras)Nabatijos muchafaza

Nabatija (Nabatija)

Marejonas (Marejonas)

Hasbaja (Hasbaja)

Bint Džbeilas (Bint Džbeilas)Toliau rajonai yra dalinami į savivaldybes.

Libano vyrų futbolo rinktinė

Libano vyrų futbolo rinktinė – Libaną atstovaujanti nacionalinė futbolo komanda, kurią kontroliuoja Libano futbolo asociacija. Rinktinė nė karto nedalyvavo pasaulio čempionate, bet dalyvavo 2 žemyno čempionatuose.

Liepsnojanti Kartagina

Liepsnojanti Kartagina (it. Cartagine in fiamme ) – 1960 m. sukurtas bendras italų ir prancūzų istorinis filmas, pasakojantis apie Trečiąjį Pūnų karą, kurio metų Romos imperija sunaikino finikiečių miestą Kartaginą.

Miestas

Miestas – gyvenvietė, kurioje gyvena didelis skaičius gyventojų. Šiuo metu didžiausias pasaulio miestas yra Tokijas arba Meksikas (priklausomai nuo to, kurie priemiesčiai jiems priskiriami), o skaičiuojant be priemiesčių – Šanchajus.

Miestas paprastai susideda iš gyvenamųjų, pramoninių ir verslo rajonų bei atlieka administracines funkcijas, kurios gali būti platesnės nei paties miesto teritorija. Didžiąją miesto dalį paprastai užima pastatai, keliai ir gatvės.

Ypatingas vaidmuo miestams tenka civilizacijų istorijoje. Dėl savo specifikos miestai tapo svarbiausiais civilizacijų pažangos centrais. Čia susidaro sąlygos kurti svarbiausias civilizacines vertybes. Miestų atsiradimas rodo istorinių kultūrų gimimą, o jos gimsta kartu su didžiuoju žmonių pasitraukimu iš gamtos pasaulio. Civilizacija atsiranda kartu su miestu ir mieste (architektūra, raštas, teisė, kultas ir t. t.). Miestas egzistuoja kaip visuomenės integracijos forma.

Uždaroje, dažniausiai sienomis apribotoje miesto erdvėje, telkėsi ir bendradarbiavo sėslūs gyventojai, valdžia ir valdymas, vyko gamyba, mainai, materialinių gėrybių paskirstymas, kaupėsi turtai. Miestas tapo religinio gyvenimo centru, o jo šventyklos, kaip valdovo rūmai, – materiali ideologinės pirmenybės išraiška.

Kaip liudija archeologiniai duomenys ir rašytiniai šaltiniai, senovės miestų lopšys – Artimieji Rytai.

Miestas-valstybė

Miestas-valstybė – nepriklausomas arba autonominis regionas, kurio teritorijoje yra tik vienas miestas, kuris nėra administruojamas kitos vietinės vyriausybės. Taip pat miestas-valstybė gali būti apibrėžiamas kaip centrinis miestas su jį supančiais kaimais, kurie turi vienodus įstatymus, vyriausybę, bendrą kalbą, tikėjimą, papročius. Šiandien egzistuoja tik 3 nepriklausomi ir suverenūs miestai-valstybės: Monakas, Singapūras ir Vatikanas.

Pietų Libano muchafaza

Pietų Libano muchafaza (arab. الجنوب‎ = al-Janub) – viena iš šešių Libano muchafazų, kurios sostinės Sidonas. Pietų Libano muchafaza apima 2000 km² plotą ir turi 500 000 gyventojų. Žemiausia vieta yra jūros lygyje, aukščiausia – 1 000 m. Gyventojus sudaro šiitai, sunitai ir protestantai.

Žiemą temperatūra gali nukristi iki 4 °C, aukštesnėse vietovėse gausūs krituliai. Vasarą pakrantėse temperatūra siekia 30 °C. Per Pietų Libano muchafazą teka kelios upės: Litanis, Zahranis, Nakura, Avalis, Kasmijė ir Hasbanis. Ši vieta garsėja bananų ir citrusinių vaisių ūkiais.

Polis

Polis arba miestas valstybė – nepriklausoma šalis, kurios teritorija susideda iš vieno miesto ir nėra administruojama kitos užsienio valdžios.

Senovės Sirijos istorija

Senovės Sirija – senovinė Artimųjų Rytų civilizacija dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijose. Susiformavusi III tūkst. pr. m. e., ji truko iki krašto islamizacijos – 636 m. e. m.

Sočis

Sočis − miestas Rusijoje, Krasnodaro krašto pietuose, prie Juodosios jūros. Didžiausias Rusijos kurortas.

Miesto teritorija driekiasi pajūriu beveik 150 km. Sočis skirstomas į keturis rajonus (eilės tvarka iš šiaurės vakarų į pietryčius):

Lazarevskojės rajonas (Лазаревский район)

Centrinis rajonas (Центральный район)

Chostino rajonas (Хостинский район)

Adlerio rajonas (Адлерский район)Sočis yra balneologinis, klimatinis ir purvo terapijos kurortas. Veikia ištisus metus.

Talasokratija

Talasokratija (gr. Θαλασσο-κρατία) – jūrinė valstybė, tokia kaip finikiečių prekybinių miestų tinklas. Tradicinės talasokratijos retai dominuoja atokiau nuo jūrų esančiose teritorijose (pavyzdžiui, Tyras, Sidonas arba Kartagina). Atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp tradicinės talasokratijos sampratos ir „imperijos“, kai valstybės teritorijos, nors galbūt ir skiriamos jūrų, daugiausia driekiasi į žemyno gilumą.

Terminas taip pat gali reikšti tiesiog pranašumą jūrose karine arba prekybine žodžio „pranašumas“ prasme.

Pats žodis „talasokratija“, kilęs iš graikų thalassokratiā (thalassa 'jūra' + kratiā 'valdymas, valdžia'), pirmiausia atsirado tarp senovės graikų ir reiškė Mino civilizacijos, kurios galia priklausė nuo laivyno, valdymo būdą. Herodotas minėjo poreikį priešpastatyti finikiečių talasokratijai Graikijos „jūros imperiją“.

Šeštasis kryžiaus žygis

Šeštąjį kryžiaus žygį 1227 m. paskelbė Šventosios Romos imperijos imperatorius Fridrichas II-asis, kuris tuo metu popiežiaus buvo ekskomunikuotas, tačiau tik kitais metais jis pradėtas rengti. Žygis buvo atidedamas dėl popiežiaus Grigaliaus IX-ojo paskelbtos ekskomunikacijos bei taikos misijos iš Egipto sultono. 1228 m. žygis pradėtas, tačiau nors ir remiamas Teutonų ordino, patyrė sunkumų, nes dėl paskelbtos ekskomunikacijos į jį įtariai žiūrėjo vietinės kikščionių pajėgos. Naudodamasis nesutarimais tarp musulmonų Fridrichas II-asis diplomatinėmis priemonėmis 1229 m. pasiekė, kad krikščionims būtų grąžinta Jeruzalė, Belemas, Nazaretas ir Sidonas sudarantys Jeruzalei koridorių į jūrą ir susitarta dėl 10 metų paliaubų. Karūnuotas Jeruzalės karaliumi, Fridrichas grįžo į Europą ir 1231 m. pasiekė ekskomunikacijos atšaukimo. Nepaisant šių sėkmių 1244 m. krikščionims pralaimėjus Gazoje Jeruzalė vėl buvo prarasta.

Senovės Sirijos valstybės
Levant Amarna

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.