Senovės Egiptas

Senovės Egiptas – valstybė, egzistavusi dabartinio Egipto teritorijoje (Nilo upės slėnyje) iki islamo įsigalėjimo VIIVIII a. Ji siejama su savita senovės civilizacija, klestėjusia šioje teritorijoje nuo III tūkst. pr. m. e.

Egiptas savo galios klestėjimo amžių pasiekė Naujosios karalystės laikotarpiu, kuomet valdė didžiąją Nubijos dalį bei didelę Artimųjų Rytų teritorijos dalį. Po to Egiptas iš lėto silpo. Savo egzistavimo laikotarpiu Egiptas buvo užpultas ar užkariautas didelio skaičiaus užsienio jėgų, tarp jų hiksų, libių, asirų, achmenidų persų, makedonų, valdant Aleksandrui Makedoniečiui. Iki 30 m. pr. m. e. Egiptą valdė graikiška Ptolemėjų karalystė, kol Kleopatrai valdant šalis patyrė nuosmukį ir tapo Romos imperijos provincija.

Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)
kmmt
niwt

All Gizah Pyramids
Istorija • Valdovai • Religija
Menas: architektūra,
dailė, muzika, literatūra.
Raštas • Mokslas • Kalendorius

Geografija ir pavadinimai

Ancient Egypt map-en

Nilo slėnis sudaro natūralų geografinį regioną, iš rytų bei vakarų supamą dykumų, šiaurėje atsiremiantį į Viduržemio jūrą, o pietuose siekiantį pirmąjį Nilo slenkstį. Čia nuo pat senovės buvo ypač didelė gyventojų koncentracija, nulemta labai derlingos žemės, kurią užtikrino periodiškai, t. y. kasmet atsinaujinantys Nilo potvyniai, patręšiantys slėnį derlingu dumblu. Poreikis turėti vieningą valdžią, galinčią užsiimti Nilo vandens reguliavimu ir paskirstymu lėmė tai, kad jau 3000 m. pr. m. e. Egipte susikūrė vieninga valstybė. Dėl specifinės geografinės padėties faraonų Egiptas ilgą laiką išliko nepriklausoma valstybe ir savarankiška civilizacija.

Egiptas geografiškai buvo sudarytas iš dviejų gana skirtingų dalių. Šiaurinė, arba Žemutinis Egiptas pasižymėjo labai drėgnu klimatu, buvo pelkėta vietovė, vagojama daugybės smulkių upių ir kanalų. Pietinė dalis, arba Aukštutinis Egiptas sudarė siaurą ir ilgą juostą išsidėsčiusią šiaurės-pietų ašimi, ir koncentravosi ties pagrindine Nilo vaga. Aukštutinio Egipto šiaurinėje atkarpoje (kuri dar vadinama Viduriniu Egiptu) paraleliai Nilui ėjo Bahr Jusufo kanalas, jungiantis jį su Fajumo oaze.

Savo šalį egiptiečiai vadino keliais alternatyviais pavadinimais. Dažniausiai tarp jų paplitęs buvo Ta-Kemet, reiškiantis „juodoji žemė“, kuriuo buvo pabrėžiamas juodos (derlingos) žemės priešprieša raudonai (dykumos) žemei. Toks pavadinimas tikriausiai atsirado dėl to, kad potvynių metu ant krantų nusėdęs dumblas buvo tamsios spalvos. Su tuo buvo susijęs kitas Egipto sinonimas – Ta-Meri („dirbama žemė“). Egiptiečiai savo šalį taip pat vadino „dievų šalimi“ (Ta-Nečeru). Dar vienas paplitęs pavadinimas buvo tiesiog – Tavi (tAwy), kuris reiškė „abi žemės“, turint omenyje Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą kartu.

Graikiškas terminas Aigyptos (gr. Αἴγυπτος), iš kurio kilęs ir dabartinis Egipto pavadinimas daugumoje Vakarų kalbų, kildinamas iš senosios sostinės Memfio pavadinimo: vienas šio miesto vardų egiptietiškai buvo (egip. ḥwt-kA-ptḥ, mokslinė transkripcija: Hut ka Ptah, liet.Ptaho sielos rūmai“). Asirai šiaurinį (Žemutinį) Egiptą žinojo kaip Muṣur, iš kurio kilo dabartinis Egipto pavadinimas (Misr) daugumoje musulmoniškų valstybių.

Egiptiečių tradicinėje geografijoje Egiptas sudarė pasaulio centrą, vieną iš keturių pasaulio dalių, aplink kurį buvo išsidėstę trys kitos, „barbariškos“, žemės: Nubija pietuose, Libija vakaruose ir Sirija (Azija) šiaurės rytuose. Egiptiečiai, nubai, libiai ir „Azijiečiai“ atstovavo keturias pasaulio tautas.

Istorija

Tradiciškai pagal Manetono periodizaciją, Senovės Egipto istorija skirstoma į periodus (priešdinastinis, senoji karalystė, vidurinioji karalystė, naujoji karalystė ir vėlyvasis laikotarpis), kurie savo ruožtu skirstomi į dinastijas. Nors remiantis naujausiais archeologiniais tyrinėjimais galima teigti, kad ši periodizacija yra supaprastinta, tačiau ji tebėra plačiausiai naudojama.

Pradžią Egipto civilizacijai davė Nilo upė. XX a. pabaigoje archeologai aptiko įrodymų, kad pietvakariniame Egipto krašte, netoli sienos su Sudanu žmonės gyveno 8000 m. pr. m. e. Archeologijos mokslo duomenimis, dabartiniame Egipte žmonės Sacharos dykumos oazėse gyveno dar prieš 12 000 metų. Į Nilo slėnį pirmieji žmonės pradėjo keltis VI tūkstantmetyje pr. m. e. Pirmoji Nilo kultūra susiklostė prieš 7000 metų.

Priešdinastinis laikotarpis (~3200 – ~3050 m. pr. m. e.)

Vase with gazelles-E 28023- Egypte louvre 316
Tipiškas Nagados II periodo indas dekoruotas gazelėmis. (Priešdinastinis periodas)

Apie šį laikotarpį turima mažiausiai žinių. Jam būdingas IV tūkstantmetyje pr. m. e. jau aptinkamos žemdirbių kultūros. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, graikiškai vadinamų 'nomais'.

Apie 3500 m. pr. m. e., prie Nilo susidarė 2 valstybiniai junginiai: Aukštutinis (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis (Nilo deltoje) Egiptas. Žemutinio (pietinio) Egipto centras buvo Bechdedas, kur buvo garbinamas dievas Horas, Aukštutinio (šiaurinio) Egipto centras buvo Ombosas, kurios dievas buvo Setas.

Išliko legenda, kad Aukštutinis Egiptas valdant karaliui Meniui (apie 3050–3000 m. pr. m. e.) užkariavo Žemutinį Egiptą. III a. pr. m. e. Egipto žynio Manetono tvirtinimu, Menis sukūrė dviejų valstybių sąjungą ir tapo pirmuoju Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovu. Po suvienijimo Egiptas laikytas dviejų karalysčių sąjunga, o naujo valdovo karūnavimas simboliškai sujungdavo šias valstybės dalis. Iki pirmosios dinastijos pabaigos 2890 m. pr. m. e. Egipto valstybė sustiprėja, provincijas valdo karaliaus paskirti valdininkai, Egipto įtaka siekia Numidiją. Sostinė, buvusi Hierakonpolyje, perkeliama į Memfį (Men Nefer – „Harmoningas grožis“). Valdo I ir II dinastijos.

Senoji karalystė ir pirmoji suirutė

Senoji karalystė (apie 2700–2181 m. pr. m. e.) prasideda su trečiąja dinastija 2686 m. pr. m. e. Senosios karalystės įkūrėju laikomas karalius Džoseras. Būdinga stipri centralizuota karaliaus valdžia, sukuriamas sudėtingas biurokratinis aparatas.

Penkis amžius trukusiam Senosios karalystės laikotarpiui būdingas tipiškiausias egiptiečių menas, religija ir kultūra. Nuo trečiosios dinastijos stiprėja Saulės, kaip pasaulio dievo, supratimas, pamažu išstumiantis senesnius tikėjimus, kad žemiškasis dievas yra karalius. Dėl to karaliai rėmėsi tuo, kad ir po savo mirties jie išlaiko veiksmingą galią. Veiksmingiausias šio įtikinimo pavyzdys yra piramidės, kurios buvo pradėtos statyti senosios karalystės laikotarpiu.

2180–2025 m. pr. m. e. – pirmasis suirutės laikotarpis. Susilpnėjo centrinė valdžia, apleista irigacinė sistema, sunyksta menai, ėmė keistis religinė sistema. Manoma, kad senoji karalystė žlugo dėl 200–150 metų Artimuosiuose Rytuose trukusios sausros. Valdo VII–X (XI) dinastijos.

Vidurinioji karalystė ir antroji suirutė

Egypte louvre 231 visage
Amenemhatas III, paskutinis didis Viduriniosios karalystės valdovas

Viduriniosios karalystės laikotarpis (2025–1750 m. pr. m. e.) prasideda XI dinastijos valdovo Mentuchotepo I valdymu (tuo dar abejojama, nes XI dinastiją dalis egiptologų priskiria Pereinamajam laikotarpiui), kuris vėl atkuria centralizuotą Egipto valstybę. Sostinė iš Memfio perkeliama į Tėbus. Į Egipto įtaką patenka Palestina, Sirija, Finikija, Trakija, Nubija, dalis Priešakinės Azijos dalis, pietuose Egipto teritorija išsiplėtė iki antrojo Nilo slenksčio. Didėja turtinės nelygybės diferenciacija – susikuria socialiniai sluoksniai: šalia diduomenės iškyla žemdirbiai, amatininkai; gausėja nusigyvenusių žemdirbių, vergų (vergovės šaltinis – karai). Viduriniosios karalystės laikais valdė XI (XII) – XIII (XIV) dinastijos.

II krizė arba II suirutės laikotarpis (17501570 m. pr. m. e.). Apie 1700 m. pr. m. e. į Egiptą įsiveržė klajoklių semitų-hiksų gentys, kurios valdė 150 metų. Apie 1700-1650 m. pr. m. e. į Egiptą atsikrausto žydai, artimi hiksų giminaičiai, ir valdo Egiptą kartu su jais. Valdo XIV (XV)-XVII dinastijos.

Naujoji karalystė

Hatshepsut (red Karnak chapel)
Raudonoji Hatčepsutos koplyčia – Karnake

Naujoji karalystė (15801080 m. pr. m. e.) prasidėjo Aukštutinio Egipto karaliaus Amozio I (Ahmos – „Mėnulis gimė“), iš XVIII dinastijos, pergale prieš hiksus, jų sostinės Avario miesto sunaikinimu ir užkariautojų išvijimu į Sinajaus pusiasalio dykumą per Sueco sąsmauką bei žydų pavertimu vergais. XVIII dinastijos žymiausias vadovas – Tutmozis III, karvedys, 17-os žygių metu užkariavęs 350 miestų, Artimuosius Rytus nuo Nubijos iki Eufrato upės. 1457 m. pr. m. e. prie Kadešo (dab. Sirija) sumušė kanaanitų koaliciją.

Šios dinastijos valdymo metu, karalius Amenhotepas IV (1353-1336 m. pr. m. e.) įvykdė religinę reformą, panaikindamas senuosius dievus ir įvesdamas vieno dievo Atono (Saulės disko) kultą. Jo įkurta naujoji sostinė Achetatonas („Atono horizontas“) vėliau buvo sugriauta.

Pats garsiausias Naujosios karalystės valdovas – Ramzis II Didysis, karvedys, politikas ir diplomatas. 1258 m. pr. m. e. jis sudarė pirmąją pasaulyje žinomą taikos sutartį su hetitų valstybės valdovu Hatušiliu III. Tai pirmas kartas istorijoje, kada karas vyko ne iki kurios nors pusės galutinės pergalės, o baigėsi taikos derybomis. Egiptologai įrodė, kad Ramzio II laikais Egiptas pasiekė didžiausios savo šlovės apogėjų.

Trečioji suirutė ir Vėlyvasis laikotarpis

Plate sphinx BM GR1965.9-30.705
Sėdintis sfinksas. Lėkštė, rytų graikų menas, VI amžius pr. m. e. iš Naukračio Egipte

Apie 1185 m. pr. m. e. prasideda III pereinamasis laikotarpis. Valdant XXII dinastijos (iš Libijos) karaliams, oficialiai priimamas titulas „Per Aa“ – „Didelis namas“ (gr. – Pharao), kuris tampa Egipto karalių titulu. Laikotarpis baigiasi visiška suirute valstybėje. Valdo XXI–XXIV dinastijos (1185-747 arba 715 m. pr. m. e.).

Nuo 747 arba 715 m. pr. m. e. iki 656 m. pr. m. e. valdo XXV dinastija.

664 m. pr. m. e. į Egiptą įsiveržia asirai ir jį užkariauja. Taip baigiasi nepriklausomo Egipto istorija. Vėliau įsiveržia babiloniečiai. Iki 525 m. pr. m. e. valdo XXVI dinastija. 525 m. pr. m. e. persai užima Egiptą ir valdo iki 332 m. pr. m. e. Tai – XXVII–XXX dinastijos.

332 m. pr. m. e. Egiptą užkariauja Makedonijos karalius Aleksandras Didysis, kuris įkuria XXXI dinastiją. Prasideda helenizmo epocha. Nuo 304 m. pr. m. e. Egiptą ima valdyti Aleksandro suvestinio brolio Ptolemėjaus įkurta Ptolemėjų dinastija (iki 30 m. pr. m. e.).

Galutinis Egipto žlugimas siejamas su faraonės Kleopatros VII vardu, kuri pradėjo dinastinius karus su savo broliais-vyrais (Ptolemėjai XIII ir XIV) ir pasikvietė į pagalbą Romos armiją. Kleopatros ir jos meilužio Gajaus Julijaus Cezario nurodymu 47 m. pr. m. e. buvo padegta garsioji Aleksandrijos biblioteka (sudegė 500 000 senovinių raštų). Kleopatra nusižudė 30 m. pr. m. e. Egipto sosto paveldėtoją – Kleopatros ir Gajaus Julijaus Cezario 17-metį sūnų Cezarioną tais pačiais metais nužudė būsimasis Romos imperatorius Augustas. Valdo XXXI–XXXII dinastijos. Egiptas atsiduria Romos valdžioje. Romėnai valdė Egiptą nuo 30 m. pr. m. e. iki 638 m.

Visuomenė ir ekonomika

Valdžia faraonų rankose, bet šalį valdo pareigūnai, kuriems vadovauja du viziriai. Šalis suskirstyta į provincijas – nomus (gr.-apygarda), valdomas nomarchų. Egipto visuomenė buvo skirstoma į šias klases:

  • Privilegijuotieji: karalius-faraonas (gyvasis dievas), viziriai, žyniai, kilmingieji, kariai, valdininkai, raštininkai.
  • Neprivilegijuotieji: gydytojai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Neturintys jokių teisių: vergai. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad buvo laikomasi gan engėjiško požiūrio į žemesnio rango žmones, egiptiečiai gana rimtai žiūrėjo į etikos normas. Raštuose randama daug informacijos apie būtinąją šeimos, miestelio visuomenės etiką, etišką tarpusavio elgesį. Tiesa šių normų reikalauta laikytis tik savo luomo ribose.

Egipte Buvo sukurta irigacinė sistema. Gyventojai gamino papuošalus, baldus, mokėjo mūryti, lydyti auksą, varį, alavą, bronzą, statė piramides (seniausia yra Džoserio piramidė) ir mastabas (arab. „stalas“, laidojimo pastatus-kapus), audė, naudojo arklių traukiamus kovos vežimus, augino rugius, kviečius, avižas, kepė duoną (be mielių ir su mielėmis), gamino 6 rūšių alų ir 5 rūšių vyną.

Kultūra

Kasdienis gyvenimas

Dauguma senovės Egipto gyventojų buvo žemdirbiai. Jų būstuose gyvendavo tik artimiausi šeimos nariai, o patys pastatai būdavo statomi iš purvo plytų. Šios plytos išlikdavo vėsios ir dienos metu. Kiekvienas namas turėdavo po bestogę virtuvėlę, kurioje būdavo įrengta nedidelė krosnis duonai kepti bei girnos javams kulti.[1] Sienos būdavo nudažomos baltai arba apdengiamos spalvotais lininiais sienų apmušalais, o grindys apklojamos nendriniais kilimėliais. Medinės taburetės, nuo žemės pakilusios lovos bei įvairūs stalai – dažniausi tokių būstų baldai.[2]

Senovės Egiptiečiai labai vertino išvaizdą ir bendrąją higieną. Dauguma maudydavosi Nile ir naudodavo tešlinį muilą pagamintą iš gyvulinių riebalų bei kreidos. Vyrai nusiskusdavo visą kūną plikai; kvepalai ir aromantigieji tepalai būdavo naudojami norint sušvelninti odą bei paslėpti nemalonius kvapus.[3] Senovės Egiptiečiai rūbus gamindavosi iš baltai dažytų lininių drobių; aukštuomenės nariai nešiodavo perukus, papuošalus bei naudodavo kosmetines priemones. Vaikai iki ~12-kos metų nebūdavo rengiami – jie vaikščiodavo nuogi. Pasiekus šį amžių berniukams būdavo plikai nuskutamos galvos, o jie patys – apipjaustomi. Motinos rūpindavosi vaikais, o tėvai išlaikydavo pačią šeimą.[4]

Populiariausios pramogos – muzika bei šokiai. Tarp ankstyvųjų muzikinių instrumentų – fleitos ir arfos; kiek vėliau buvo išvystyti bei išpopuliarėjo instrumentai panašūs į trimitus, obojus bei dūdas. Naujosios Karalystės laikotarpiu būdavo grojama varpais, cimbolais, tambūrinais, būgnais bei iš Azijos atvežtomis liutniomis ir lyromis.[5] Sistras – į barškutį panašus muzikos instrumentas – būdavo ypač svarbus religinių apeigų metu.

Senovės Egiptiečiai mėgaudavosi gausa laisvalaikio pramogų, įskaitant žaidimus bei muziką. Senetas – stalo žaidimas, kur figūros būdavo judinamos priklausomai nuo atsitiktinio šanso, buvo ypač populiarus; panašus žaidimas į senetą buvo mehenas, kuriam būdavo naudojama apskrita žaidimo lenta. Žongliravimą bei žaidimus su kamuoliais ypač mėgdavo vaikai; imtynės taipogi minimos vienam iš Bani Hasano kapų.[6] Turtingieji visuomenės nariai leisdavosi į medžiokles bei pasiplaukiojimus valtimis.

Kasinėjimai Deir el-Medinos darbininkų kaime leido tyrinėtojams sudaryti vieną detaliausių senovės pasaulio bendruomeninio gyvenimo aprašų. Nėra kitos tokios kasimvietės, kurios bendruomeninis gyvenimas būtų taip detaliai ištirtas kaip Deir el-Medinos.[7]

Religija

Egypt.Hathor
Deivė Hator

Politeistinė (apie 2000 dievų). Kiekviename iš nomų (41, kita versija – 42) buvo po 9 svarbiausius dievus, kurių trejetas sudarė dominuojančią šventąją trejybę. Tikėta pomirtiniu gyvenimu, todėl stengtasi kūną apsaugoti nuo irimo jį balzamuojant aliejais ir druska. Mumijos laidotos su amuletais ir Mirusiųjų knyga. Ši knyga buvo rašoma ant papiruso ritinėlių, joje daug užkeikimų, himnų dievams. Kiekviena gyvenvietė turėjo savo dievą. Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį. Dievai buvo vaizduojami zoomorfinio pavidalo t. y. vaizduojami su žmogaus galva ir gyvūno kūnu ir atvirkščiai.

Aukščiausias dievas – saulės dievas Amonas Ra. Kiti dievai: Ozyris (eg. – User) (mirusiųjų valdovas, pirmasis žmonijos karalius), Izidė (eg. – Aset) (gyvybės, vaisingumo, motinystės ir sveikatos deivė), Horas (dangaus, tvarkos, medžioklės dievas), Setas (karo, tamsos, dykumos, šalčio ir chaoso dievas), Hator (dangaus, linksmybių menų ir meilės deivė) ir kiti. Egiptiečiai garbino ir gyvūnus, siedami juos su tam tikrais dievais: jautį Apį (dievo tvėrėjo Pta įsikūnijimas), krokodilus, kates, gyvates, gandrus.

Menas

Senovės Egipto menas stengėsi atspindėti amžinumą ir nekintamumą. Viskas buvo statoma amžiams, todėl vyravo didingas formos monumentalumas, tvirtumas, (piramidės, Labirintas, Karnako šventyklų kompleksas, Luksoro šventykla, Sfinksas). Pagrindiniai Egipto meno stiliaus bruožai: statiškumas, griežtas ir ryškus konstruktyvizmas, kanonizmas (tam tikrų normų ir taisyklių paisymas), geometrinis taisyklingumas, atidus natūros stebėjimas. Sėdinčios figūros būtinai turėjo būti sudėjusios rankas ant kelių, vyrai vaizduojami tamsesne nei moterų oda. Piramidės buvo statomos ne tik Senosios karalystės laikais (ne tokios gigantiškos), dabar yra rasta virš 100 piramidžių. Viduriniosios ir Naujosios karalystės laikotarpiu buvo statomi hipogėjai ir šventyklos.

Naujosios ir viduriniosios karalystės laikotarpiu paplito grožinė literatūra, kelionių aprašymai, himnai karaliaus garbei.

Ägyptischer Maler um 1360 v. Chr. 002
Echnatono dukterys, apie 1340 m. pr. m. e.

Mokslas

Sudarė kalendorių, sukūrė raštą, pirmieji pavartojo pagrindinius keturis matematikos veiksmus, skaičiavo trupmenomis. Buvo geometrijos pradininkai (plotų ir kampų matavimas) – piramidės orientuotos pasaulio šalių ir žvaigždžių (žvaigždynų) atžvilgiu. Išmanė astronomiją: stebėjo dangaus kūnų pokyčius, skyrė planetas nuo žvaigždžių, žvaigždes jungė į žvaigždynus. Gerai išmanė mediciną, jau buvo okulistų ir terapeutų, turėjo ligų vadovėlius. Nustatė širdies reikšmę kraujo apytakos sistemoje. Mokėjo balzamuoti (paraschitai) numirėlius.

Raštas

Atsirado IV tūkstantmečio pr. m. e. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo ant akmens. Rašto rūšys: hieroglifinis, hieratinis, demotinis. Hieroglifinis: buvo piešiami ženklai, realistiškai vaizduojantys gyvas būtybes, daiktus, procesus. Tokia rašto sistema buvo gana sudėtinga, tad po kiek laiko ženklai buvo supaprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Šį – hieratinį – raštą vartojo Egipto žyniai. Paskutinioji egiptiečių rašmenų fazė – demotinis raštas – kursyvas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame sunku atpažinti pirmykščius simbolius.

Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialios rašomosios medžiagos – papiruso – išradimas.

Svarbiausi mokslo laimėjimai

  • Raštas – hieroglifai. Atsirado apie 4000 m. pr. m. e. Pirmieji pasaulyje sukūrė hieroglifinį, hieratinį (šventasis) ir demotinį (liaudies) raštą.
  • Matematika.
    Mokėjo atlikti keturis aritmetikos veiksmus, skaičiavo trupmenomis.
    • Geometrija.
      Naudojo apytikslę π reikšmę (4×(8/9)² arba 3,160493…) apskritimo plotui skaičiuoti. Mokėjo išmatuoti žemės sklypą, statyti geometriškai labai tikslias piramides.
  • Astronomija. Stebėjo dangaus kūnų pokyčius. Puikiai žinojo daugelį dabartiniam mokslui žinomų žvaigždynų, planetų, mokėjo apskaičiuoti jų koordinates. Astronomijos pagrindu buvo sukurta senoji religija, žemdirbystė, medicina.
  • Medicina. Jau buvo okulistų, chirurgų (atliko kaukolės trepanacijas, lūžusių galūnių atstatymo operacijas), gydymo vaistažolėmis specialistų (impotencijos, apsinuodijimų, virškinimo sutrikimų, karščiavimo gydymas melsvuoju lotosu ir kt. žolėmis), ir terapeutų. Turėjo ligų vadovėlius.
  • Pirmieji pasaulyje sudarė kalendorių (paklaida 6 val.)
  • Steigė mokyklas (vaikai mokėsi 12 metų).

Garsiausi faraonai

Papildoma informacija

Laikotarpiui nuo Meno iki Džoserio trūksta rašytinių šaltinių, tačiau yra pakankamai archeologinių duomenų. Senosios karalystės laikotarpiu buvo statomos milžiniškos piramidės, tam reikalingas lėšas paimdavo iš nomų. Valstybiniai vergai ten kasdavo kanalus, 2-3 kartus padidėdavo žemės plotai, tiek pat padidėdavo ir mokesčių į iždą. Per 150 m. sunyko drėkinimo kanalai. Jie vėliau buvo atstatyti ir vėl karaliaus valdžios autoritetas išaugo. Viduriniosios ir Naujosios karalystės metu karaliai laidojami tik hipogėjuose, kadangi visos piramidės buvo apiplėštos, o požeminėse kapavietėse išliko ir mumijos, ir įkapės (pvz., Tutanchamono kapas). Išliko piramidžių iš IXVII a. pr. m. e., dauguma – buvusioje Nubijoje, kurios karaliai valdė ir Egiptą.

Taip pat skaitykite

Išnašos

  1. Manuelian (1998) p. 401
  2. Manuelian (1998) p. 403
  3. Manuelian (1998) p. 405
  4. Manuelian (1998) pp. 406–7
  5. Music in Ancient Egypt“. Digital Egypt for Universities, University College London. Žiūrėta 2018-05-23.
  6. Manuelian (1998) p. 126
  7. The Cambridge Ancient History: II Part I, The Middle East and the Aegean Region, c. 1800 – 13380 B.C“, Edited I.E.S Edwards–C.J Gadd–N.G.L Hammond-E.Sollberger, Cambridge at the University Press, p. 380, 1973, ISBN 0-521-08230-7

Literatūra

  • Manuelian, Peter Der (1998). Egypt: The World of the Pharaohs. Bonner Straße, Cologne Germany: Könemann Verlagsgesellschaft mbH. ISBN 3-89508-913-3.

Nuorodos

Ateizmas

Ateizmas (nuo gr. ἄθεος (atheos), iš a 'ne, be' (neigiamasis afiksas) + theos 'dievas') – filosofinis požiūris, kurio pagrindą sudaro netikėjimas Dievu ar dievybėmis, teizmo atmetimas. Platesne prasme, tiesiog netikėjimas dievų egzistavimu.

Ateizmas dažnai siejamas su agnosticizmu. Ateizmas apibūdina tikėjimą, požiūrį. Agnosticizmas apibūdina žinojimą, teigia, jog nežinoma, ar negali būti žinoma pakankamai, kad pateisinti teizmą. Gnosticizmas - priešintas agnosticizmui ir teigia, jog galima būti pagrįstai užtikrinu dėl savo pozicijos teizmo klausimu.

Dažnai ateizmas klaidingai tapatinamas su netikėjimu jokiais antgamtiniais reiškiniais (siela, vaiduokliais ir panašiai). Tarybų Sąjungoje buvo įprasta su ateizmu sieti aktyvią kovą (ateizmo priešininkų vadinamas karinguoju ateizmu) prieš bet kokius religinius tikėjimus. Šiai aktyviai pozicijai labiau tinka antiteizmo terminas, kadangi ateizmo terminas neatitinka aktyvių priešpriešos veiksmų, tai tik nebuvimo įtikintu pozicija.

Ateizmo istorija

Ateizmo istorija – filosofinio požiūrio ateizmo susikūrimo ir egzistavimo istorija.

Britų muziejus

Britų muziejus (angl. British museum) – muziejus LondonasLondone apie žmonijos istoriją ir Londono kultūrą. Muziejus, kuriame yra virš 8 milijonų objektų, turi sukaupęs viena didžiausių ir išsamiausių kolekcijų visame pasaulyje, įtraukiant žmonijos kultūrą nuo pat jos atsiradimo iki pat dabarties.

Muziejus pastatytas 1753 m., daugiausia turėjo fiziko ir gamtininko Sir Hans Sloane kolekcijas. Muziejus pirmą kartą žmonėms atidarytas 1759 m. sausio 15 d. Montagu name Blumsburio rajone Londone. Per metus Britų muziejaus lankytojų skaičius gali siekti iki 6,8 mln.

Egiptas

Egipto Arabų Respublika (Egiptas, arab. جمهوريّة مصر العربية) yra valstybė Šiaurės Afrikoje ir Azijos Sinajaus pusiasalyje. Šalis yra tarp Viduržemio jūros šiaurėje, Gazos ruožo, Izraelio šiaurės rytuose, Akabos įlankos rytuose, Raudonosios jūros rytuose ir pietuose, Sudano pietuose ir Libijos vakaruose. 95 mln. gyventojų turintis Egiptas yra didžiausia pagal gyventojus Šiaurės Afrikos ir arabų pasaulio šalis, taip pat Afrikoje tai trečia, o pasaulyje – penkiolikta pagal gyventojų skaičių šalis. Didžioji dalis gyventojų gyvena palei Nilo upę, maždaug 40 000 kv.km teritorijoje, kuri yra tinkama žemdirbystei. Egiptui priklausantys dideli Sacharos plotai yra menkai apgyvendinti. Apie pusė egiptiečių gyvena miestuose, kurių didžiausi yra Kairas ir Aleksandrija.

Egiptas turi turtingą istoriją, senovėje čia gyvavo Senovės Egipto civilizacija, kuri turėjo raštą, organizuotą religiją, centralizuotą valdymą. Garsiausią šios civilizacijos paveldą sudaro Gizos nekropolis su Didžiuoju sfinksu, taip pat Memfio, Tėbų, Karnako griuvėsiai, Karalių slėnis.

Egiptiečių hieroglifai

Senovės Egipto hieroglifai (sen. gr. ιερός, hieros: „šventas“; γλύφω, glyphō: „graviruoti/raižyti“; egiptietiškai sš n mdw nṯr „Dievo žodžio raštas“) – viena iš trijų rašto sistemų, naudota užrašyti Senovės egiptiečių kalbai, sudėtingiausia ir seniausia iš jų.

Imhotepas

Imhotepas („Ateinantis su šviesa“, angl. – Imhotep, egip. – ii-m-ḥtp) – egiptiečių architektas. Gydytojas, raštininkas, žynys, astrologas, poetas, viziris, šventikas ir vyriausiasis patarėjas, gyvenęs 2635–2595 m. pr. m. e. (kai kuriais šaltiniais 2667–2648), po savo mirties tapęs Egipto medicinos dievu. Žymiausias jo kūrinys – pirmoji laiptuota piramidė pasaulyje (Džoserio piramidė).

Libiai

Libiai – viena Šiaurės Afrikos genčių, gyvenusi į vakarus nuo Egipto.

Maskvos matematinis papirusas

Maskvos matematinis papirusas, dar vadinamas Goleniščevo papirusu - senovės Egipto matematikos papirusas iš maždaug Tryliktosios Egipto dinastijos laikų. Jame nagrinėjami 25 matematikos uždaviniai, pateikiami jų sprendimai. Manoma, kad papiruse remiamasi dar senesnėmis žiniomis, maždaug iš Dvyliktosios dinastijos laikų, tai yra apie 1850 m. pr. m. e.

Rusų egiptologas Vladimiras Goleniščevas papirusą nusipirko Tėbuose, 1892 ar 1893 metais. Šiuo metu papirusas saugomas Valstybiniame V. Puškino vaizduojamųjų menų muziejuje Maskvoje. Tai yra vienas iš žymiausių matematinių papirusų.

Medicina

Medicina (lot. ars medicinae 'gydymo menas') – mokslo ir praktikos visuma apie žmogaus ir gyvūnų sveikatą, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Lygį lemia ekonominė ir socialinė šalies santvarka, gamtos ir technikos mokslų, kultūros laimėjimai. Medicina yra sritis padedanti užkirsti kelią ligai, ją diagnozuoti ir gydyti.

Šiuolaikinė medicina diagnostikai, gydymui ir susirgimui ar traumų prevencijai pritaiko biomedicinos mokslus ir tyrimus, genetikos ir medicinos technologijų žinias dažniausiai vykdant vaistų terapijas ar chirurgiją. Terapija yra gan įvairi: psichoterpija, išoriniai įtvarai ir trakcija, protezai, biologinės medžiagos, vaistai, jonizuojanti radiacija ar kitos priemonės.Aukčiausias įvertinimas, kuriuo apdovanojama medicinoje yra Nobelio prizas Fiziologijoje ar Medicinoje. Juo apdovanojama nuo 1901 m. Nobelio asamblėjoje.

Mentuhotepas II

Mentuhotepas II (Nebhepetra, valdė apie 2008–1957 m. pr. m. e.) – ketvirtasis vienuoliktosios Egipto dinastijos faraonas. Buvo Injotefo III ir nereikšmingos karalienės Iah sūnus. Jis buvo pietinės Egipto dalies valdovu ir iš naujo suvienijo Egiptą. Tapo pirmuoju Viduriniosios karalystės valdovu po Pirmojo tarpuvaldžio. Žinoma, kad jis valdė bent 39 metus. Jo vardas reiškia „Mentu yra patenkintas“.

Keturioliktaisiais valdymo metais Menhotepas II laimėjo lemiamą mūšį prieš dešimtosios dinastijos priešininką iš Herakleopolio Magnos. Mažai žinoma apie mūšį, tačiau Deir el-Bahri (vieta žinoma kaip „Karių kapavietė“) rasta 60 nemumifikuotų karių, žuvusių mūšyje. Egiptologai mano, kad tai įrodo vykusio mūšio žiaurumą.

Herakleopolio valdovas Merikarė II po mūšio mirė ir Mentuhotepas II greitai sunaikino priešišką dinastiją. Mentuhotepo II dėka Senovės Egiptas vėl susivienijo – pirmą kartą nuo pat šeštosios dinastijos. Mentuhotepo II sostine buvo Tėbai.

Mentuhotepas II vadovavo karinėms kampanijoms pietų kryptimi į Nubiją, kuri buvo iškovojusi nepriklausomybę Pirmojo suirutės laikotarpio metu. Jis rengė žygius prieš Libijos gentis ir prieš beduinus Sinajuje. Jo šventykla Deir al Bachri buvo neįprasta, terasinio tipo. Joje buvo faraono kenotafas su didele sėdinčio Mentuhotepo II statula ir šešių jo karalienių kapai.

Naujoji Egipto karalystė

Naujoji karalystė – Senovės Egipto istorijos laikotarpis 1580–1080 m. pr. m. e., kuomet Senovės Egiptas pasiekė didžiausią karinę galią ir klestėjimą. Šiuo laikotarpiu valdė XVIII–XX dinastijos.

Nomarchas

Nomarchas (gr. νομάρχης; νομ-άρχης) – administracinio vieneto nomo vadovas.

Puntas

Puntas (egip. Pwnt), kitaip Dievų žemė (egip. Ta Nṯr) – tolimas kraštas, žinomas iš rašytinių šaltinių kaip Egipto prekybos partneris, su kuriuo prekiauta XXV a. pr. m. e.-XI a. pr. m. e. Tiksli Punto vieta iki šiol nėra nustatyta.

Rozetos akmuo

Rozetos akmuo – senovinė pilko ir rožinio granodiorito stela, padėjusi iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus. Ant jos užrašytas tas pats tekstas egiptiečių hieroglifais, demotiniu raštu ir klasikine graikų kalba.

Steloje užrašytas Egipto faraono Ptolemėjaus V Epifano įsakymas, datuotas 196 m. pr. m. e. kovo 27 d. ir dedikuotas karaliaus karūnavimo sukakčiai. Stelos dalį, pavadintą Rozetos akmeniu, Napoleono invazijos į Egiptą metu 1799 m. liepos 19 d. atrado prancūzų kareiviai, įrenginėję savo fortą netoli Rozetos. Ją surado jaunas karininkas Pjeras Fransua Ksaveras Bušaras, įmūrytą ardytoje senovinėje sienoje. 1799 m. rugsėjį apie atradimą paskelbta „Egipto kurjeryje“. Stela buvo pergabenta į Kairą tyrimams. 1801 m. Aleksandrijos sutartimi prancūzai perdavė stelą britų armijai. Ji buvo pergabenta į Londoną ir 1802 m. išstatyta Britų muziejuje, kuriame yra iki šiol.

1814 m. prie Rozetos akmens hieroglifų pradėjo dirbti britas Tomas Jungas. Jis iššifravo žodžius „ir“, „karalius“, „Ptolemėjus“ ir „Egiptas“. Nustatė kai kurių hieroglifų fonetines reikšmes ir tai, kad demotinio rašto žodžiai ne visuomet užrašyti abėcėle. Dėl neaiškių priežasčių T. Jungas prarado susidomėjimą hieroglifų iššifravimu ir darbą nutraukė. Jo įdirbio rezultatai publikuoti 1819 m. Encyclopaedia Britannica leidime.

Lygiagrečiai T. Jungui Rozetos akmens tekstą studijavo prancūzų mokslininkas Žanas Fransua Šampoljonas (Jean-François Champollion). Perskaitęs Ramzio vardą iš daug senesnių laikų nei Ptolemėjų, Ž. F. Šampoljonas suprato, kad visi hieroglifų ženklai yra fonetiniai. Jis teisingai perskaitė Kleopatros ir Aleksandro vardus bei patvirtino T. Jungo Ptolemėjaus vardo iššifravimą. Egiptietiškų hieroglifų iššifravimo data laikomi 1822 m., kai Ž. F. Šampoljonas pasiuntė laišką mesjė Dasjė, kuriame tyrinėtojas patvirtino iššifravęs ne tik pavienius vardus, bet ir supratęs fonetinę bei idiogramatinę hieroglifų rašto sistemą.

Rozetos akmuo yra 112,3 cm aukščio, 75,7 cm pločio ir 28,4 cm storio. Stela, sverianti apie 760 kg, saugoma Britų muziejuje Londone, Anglijoje, nuo 1802 m. Kai kurios stelos dalys neišliko (nerastos). Joje užrašyti karaliaus įsakai Memfio žynių susirinkimui. Tekstas prasideda Ptolemėjaus V pagarbinimu ir po to seka Likopolio miesto Nilo deltoje apgulties aprašymas. Yra užrašyta litanija karaliaus dovanoms šventyklose ir tekstas užbaigtas karaliaus kulto šventyklose nustatymais. Rozetos akmens tekstas sudarytas iš 14 eilučių hieroglifais, 32 eilučių demotiniu raštu ir 54 eilučių graikiškai.Egipto senienų apsaugos departamentas iki šios dienos siekia, kad ši stela sugrįžtų į Egiptą, kadangi, egiptiečių nuomone, iš jo buvo išvežta nelegaliai.

Rytų pretorinė prefektūra

Rytų pretorinė prefektūra (lot. Praefectura praetorio Orientis), Anatolijos pretorinė prefektūra (gr. ὑπαρχία τῶν πραιτωρίων τῆς ἀνατολῆς = Iparchia ton praitorion tes anatoles) – vėlyvosios Romos imperijos, vėliau Bizantijos imperijos administracinis vienetas, viena iš trijų (vėliau keturių) pretorinių prefektūrų.

Ji apėmė teritorijas Balkanuose (Trakiją), Mažojoje Azijoje, Sirijoje ir Egipte: buvo dabartinių Bulgarijos, Turkijos, Sirijos, Libano, Izraelio, Egipto, rytų Libijos teritorijose.

Senmutas

Senmutas (XVI–XV a. pr. m. e. Tėbuose) – Egipto architektas, faraono antspaudo saugotojas, brangenybių saugyklos viršininkas. XV a. pr. m. e. pastatė faraonės Hačepsutos šventyklą (su daugybe reljefų ir skulptūrų). Taip pat Senmutas buvo vienas iš Amono Ra, deivės Nutos šventyklos Karnake, Luksoro, Hermončio šventyklų statytojų.Išlikusi jį vaizduojanti skulptūra. Senmutas vaizduojamas rankose laikantis kūdikį – Neferurą (Hačepsutos dukterį), kuri pavaizduota su faraoniškąja dirbtine barzda. Iš istorijos Senmutas dingsta prieš Hačepsutos valdymo pabaigą, jo likimas neaiškus. Neferura mirė būdama jauna.

Senovės Egipto raštas

Senovės Egipto raštas (egip. mdw nṯr, mokslinė transkripcija: medu nečer, liet. „Dievo žodžiai“) – kelios tarpusavyje susijusios rašto sistemos, naudotos užrašyti egiptiečių kalbai nuo IV tūkst. pr. m. e. pabaigos iki maždaug VI a. Šios sistemos buvo hieroglifinė, hieratinė, ir demotinė.

Senovės egiptiečių kalba

Senovės egiptiečių kalba (egip. r n km.t, mokslinė transkripcija: re-en-kemet, liet. „Egipto kalba“) – semitų-chamitų šeimos kalba, vartota Senovės Egipte. Rašytiniai šaltiniai šia kalba siekia 3400 m. pr. m. e., todėl tai yra viena seniausių žinomų rašytinių kalbų.

Vėlyvasis laikotarpis (Senovės Egiptas)

Vėlyvasis laikotarpis – Senovės Egipto valstybės chronologijoje 664−332 m. pr. m. e. (arba apie 750−332 m. pr. m. e.) laikotarpis.

Laikoma, kad Vėlyvasis Senovės Egipto karalystės laikotarpis prasidėjo 664 m. asirams galutinai išvarius Kušo karalystės iš Nubijos užkariautojus iš Egipto. Kita versija, Vėlyvojo laikotarpio pradžia datuojama apie 750 m. pr. m. e. su Kušo valstybės įsigalėjimu Egipte (25-oji dinastija). Laikotarpio pabaiga paprastai laikomi 332 m. pr. m. e., tačiau gali pasitaikyti 343 m. pr. m. e. data.

Terminas hieroglifais
tA-kmt
Ta-Kemet
N16kmmt
O49
„juodoji žemė“
tA-mrj
Ta-Meri
N16mr
r
iM5N25
„dirbama žemė“
tA-nṯr.w
Ta-Nečeru
R8AN16
„dievų žemė“
tAwy
Tavi
N16
N16
„abi žemės“
Senovės civilizacijos

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.