Samarija

Samarija buvo šiaurinės Izraelio karalystės sostinė. Samarija buvo prie pagrindinio prekybos kelio, einančio iš šiaurės į pietus per visą Izraelį; pastatyta ant kalvos, kad būtų lengviau apsiginti. 875 m. pr. m. e. statyti miestą pradėjo karalius Omris. Jo darbą tęsė sūnus Achabas, kuris pastatė naujus rūmus. Rūmams papuošti buvo sunaudota tiek raižyto dramblio kaulo, kad juos imta vadinti „dramblio kaulo rūmais“. Rūmų griuvėsiuose archeologai rado per 500 dramblio kaulo dirbinių, tarp jų paauksuotų.

Iš pradžių samariečiai išpažino pagoniškus tikėjimus. Keletas Senojo Testamento pranašų smerkė tokį stabų garbinimą ir įspėjo, kad miestas bus sugriautas. Sirijos gyventojai daug kartų puolė ir apgulė miestą, bet jį užimti pavyko tik asirams 722721 m. pr. m. e. Gyventojai buvo išvaryti į Siriją, Asiriją ir Babiloniją. Į jų vietą atsikėlė kolonistai iš įvairių Asirijos imperijos dalių. Praradusi Samariją, Izraelio karalystė liovėsi egzistuoti.

Samarija imta vadinti visą teritoriją, ne tik patį miestą. Naujojo Testamento laikais Erodas Didysis Samariją atstatė ir graikiškai pavadino Sebastija (atitinka lotynišką Augustus). Samarijoje dar buvo šiek tiek negrynų žydų, tikėjusių Dievą, bet Judėjos žydai samariečius niekino ir jų nekentė. Pasak evangelijų, Jėzus parodė jiems dėmesį keliaudamas po jų kraštą ir būdamas su jais. Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo skelbti Evangelijos į Samariją nuvykęs Pilypas, jo darbą tęsė Petras ir Jonas.

Šiuo metu Nabluse ir Jafoje tebegyvena nedidelė grupė samariečių, garbinančių Dievą ant Garizimo kalno.[1]

Gaza WestBank panorama
שומרון

Šaltiniai

Vikiteka

  1. Bibilijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m.
Istorinė Sirija

Didžioji Sirija (arab. سوريّة الكبرى) arba Istorinė Sirija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia Sirijos arabų. Istorinė Sirija yra vakariausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta Džaziros ir Arabų Irako.

Izraelio karalystė

Izraelis – istorinė valstybė istoriniame Palestinos regione, egzistavusi XI a. pr. m. e.–722 m. pr. m. e. Didžiausiu suklestėjimo laikotarpiu jos teritorija apėmė beveik visą Palestinos regioną. Iki 930 m. pr. m. e. valstybė dar vadinama Jungtine karalyste.

Izraelio istorijos ankstyvoji raida yra žinoma tik iš literatūros šaltinių (daugiausia Senojo Testamento), bet labai menkai pagrįsta archeologiniais duomenimis. Todėl yra autorių, kurie abejoja net pačiu tos karalystės egzistavimu.

Izraelitai

Izraelitai (hebr. ‏בני ישראל‎‎‏‎ = Bnai Yisraʾel - "Izraelio vaikai"), Izraelio tauta – senovės semitų etninė grupė, XIV-VII a. pr. m. e. gyvenusi Palestinoje. Izraelitai kalbėjo senovės hebrajų kalba, kuri buvo užrašoma senovės hebrajų raštu. Ši kalba kartu su aramėjų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų.

Izraelio tautos nariai kitaip dar yra vadinami hebrajais, populiariai dar žinomi kaip Išrinktoji tauta.

Po VII a. pr. m. e. iš izraelitų išsivystė dvi atskiros etninės grupės - žydai ir samariečiai.

Karalių knygos

Karalių knygos – Senojo Testamento knygos, priskiriamos istorinių knygų grupei. Jose aprašyta Izraelio istorija nuo karaliaus Dovydo mirties, karalystės padalijimas po karaliaus Saliamono mirties – iki babiloniečių įsiveržimo į Jeruzalę bei šventyklos sugriovimo.

Karalių knygose kiekvienas valdovas įvertinamas pagal jo atsidavimą ir ištikimybę Dievui. Kaip teigiama šiose knygose, kai valdovas ir tauta stengiasi paklusti Dievui, jiems viskas einasi gerai, o kai sąmoningai nepaklūsta – prasideda nelaimės. Dievas siunčia tautai pranašus Eliją ir Eliziejų, kad įspėtų apie gresiančias nelaimes. Tačiau žmonės atsisako paklusti ir pirmiausia Samarija, o paskui ir Jeruzalė patenka į priešų rankas, Judėjos gyventojai ištremiami į nelaisvę.

Michėjo knyga

Michėjo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei.

Michėjas, manoma, pranašavo beveik tuo pat metu kaip Ozėjas (Izraelyje) ir Izaijas (Judėjoje). Michėjo pranašystės buvo skirtos abiejoms karalystėms, nors pranašo veiklos laikotarpiu šiaurinė Izraelio karalystė bei jos sostinė Samarija atiteko Asirijai, kuri per tą laiką uolė ir Judėją, tačiau Michėjas apie tai tik trumpai teužsimena.

Michėjo knygoje rašoma apie Judo ir Izraelio nuodėmę, būsimąjį atgimimą ir taiką. Kalbama apie tai, ko reikalauja Dievas. Taip pat rašoma apie būsimąjį karalių iš Betliejaus.

Kaip ir kai kuriems kitiems pranašams, Michėjui kelia pasibjaurėjimą aukos ir apeigos, jei atnašautojams trūksta doros ir tikro dvasingumo. Ateityje Michėjas regi Dievo palaiminimą ir taiką.

Ozėjo knyga

Ozėjo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei.

Ozėjo veiklos laikotarpis sutapo su pirmaisiais Izaijo veiklos metais. Ozėjas ėmė pranašauti, kai valdė paskutinis iš žymesnių Izraelio karalių – Jeroboamas II, ir pranašavo du dešimtmečius, valdant dar šešiems Izraelio karaliams, iki tada, kai Samarija 721 m. pr. m. e. galutinai atiteko Asirijai.

Knygoje rašoma apie tai, kad Ozėjas liūdi jį dėl kito palikusios žmonos, o Dievas Izraelio, apie Ozėjo žmoną ir vaikus, neištikimąjį Izraelį, apie tai, kad Ozėjas susigrąžina žmoną. Knygoje teigiama, kad Dievas myli Izraelio tautą, tačiau ją teis. Knygos pabaigoje pažadama atgaivinti Izraelį, jei šis atgailaus.

Palestinos regionas

Palestina (arab. فلسطين = Filasṭīn, hebr. ‏פלשתינה‏‎ = Palestina) – istorinis regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinio Izraelio ir Palestinos valstybės teritorijose. Dažniausiai laikomas Istorinės Sirijos pietine dalimi.

Regiono etninė sudėtis keitėsi keletą kartų, ir tai yra ginčytinas regionas tarp keleto tautų. Prieš mūsų erą jis buvo gyvenamas įvairių tautų (tarp jų buvo amoritai, kanaanitai, izraelitai, filistinai), vėliau arameizuotas ir helenizuotas. Nuo VII a. buvo arabizuotas ir islamizuotas, todėl laikomas Arabų pasaulio regionu. Nuo II pasaulinio karo pabaigos įvykus žydų migracijoms, didelę Palestinos gyventojų dalį sudaro žydai.

Per pastaruosius 3000 metų Palestinos regiono apibrėžimas nuolat kito. Geopolitiškai dabar šiame regione yra Izraelis ir Palestinos valstybė.

Samariečiai

Samariečiai (hebr. ‏שומרונים‏‎ = Shomronim) – religinė ir etninė grupė, gyvenanti Palestinoje, turinti ryšių su senosios Samarijos kraštu. Kadangi skirtingais istoriniais laikotarpiais ji naudojo skirtingas kalbas, ji apibrėžiama per etninę tapatybę ir religinius įsitikinimus.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.