Romos imperija

Romos imperija (lot. Imperium Romanum) vadinama Senovės Romos valstybė po 27 m. pr. m. e., kai Gajui Oktavijanui Senatas suteikė Augusto (išvertus iš lotynų k. – išaukštintojo) titulą.

Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus („valdovas“) titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais.

Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus Trajano laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink Viduržemio jūrą, Galiją, didelę dalį Britanijos, bei teritorijas aplink Juodąją jūrą, kitas Azijos teritorijas.

Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo lotynų. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.

395 m. Romos imperija suskilo į Vakarų Romos imperiją (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir Rytų Romos imperiją (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).

IMPERIVM ROMANVM
Romos imperija
buvusi imperija
[[Image:Spqrstone.jpg|border|30px|link=Romos Respublika]]
27 m. pr. m. e. – 395 Blank.png
 
[[Image:Labarum.svg|border|30px|link=Rytų Romos imperija]]

Herbas of Romos imperija

Herbas

Location of Romos imperija
Imperija apie 117 m.
Sostinė Roma
Kalbos lotynų kalba
Valdymo forma monarchija, autokratija
Romos imperatoriai
 27 BC–19 m. (pirmas) Oktavianas
 347–395 (paskutinis) Teodosijus I Didysis
Istorija
 - Įkūrimas 27 m. pr. m. e. m.
 - Padalinimas 395 m.
Plotas
 - 117 6 500 000 km² (2 509 664 sq mi)
Gyventojai
 - 117 88 000 000 
Valiuta Aurėjas, Solidas
Roma-orn
Senovės Romos istorija
Priešistorinė Italija
Etruskai
Didžioji Graikija
Romos karalystė
Romos respublika
Romos imperija
Julijų-Klaudijų dinastija > Flavijų dinastija > Nervų-Antoninų dinastija > Severų dinastija > Konstantinų dinastija > Valentinianų dinastija > Teodosų dinastija
Vakarų Romos imperija
Italijos istorija

Ekonomika

Kai kurių istorikų, pvz., Moses Finley nuomone Romos ekonomika buvo primityvi. Pasak jo, romėnų ekonomika rėmėsi žemdirbyste, miestai sunaudodavo daugiau nei duodavo naudos dėl prekybos ir pramonės, menininkai turėjo žemą statusą visuomenėje, technologijos vystėsi lėtai, "trūko ekonominio racionalumo".[1] Dabartinių istorikų požiūris yra sudėtingesnis. Didelio masto užkariavimai leido perorganizuoti žemės panaudojimą, kuris lėmė derliaus perteklių ir specializaciją, ypač Šiaurės Afrikoje. Kai kuriuos miestus garsino jų pramonė ar komercinė veikla, o statybų mastas rodo buvus didelę statybos pramonę. Papirusuose surašytos sudėtingos apskaitos schemos, o tai rodo ekonominio racionalumo elementus. Be to, imperija plačiai naudojo monetas. Nors Antikoje transporto ir komunikacijų priemonės buvo primityvios, I-II a. buvo nutiesta daug kelių, kurie sujungė regionų ekonomikas. Tiekimo armijai kontraktai traukė prie karinių bazių tiekėjus iš visos provincijos ir už jos ribų. Romos imperijos ekonomika buvo regioninių ekonomikų tinklas, kur valstybė prižiūrėjo ir stebėjo prekybą, kad užsitikrintų mokesčius. Ekonominis augimas buvo didesnis nei kitų ikiindustrinių ekonomikų, bet negalėtų lygintis su dabartinėmis.

Monetos

Romos imperijos pradžioje ekonomika buvo smarkiai monetarizuota, monetos buvo naudojamos išreikšti kainas ir skolas. Sestercija buvo pagrindinis valiutos vienetas iki IV a., bet sidabrinis denaras, vertas keturių sestercijų, buvo naudojamas nuo Severų dinastijos laikų. Smulkiausia moneta apyvartoje buvo bronzinis asas, vertas ketvirčio sestercijos. Liejiniai nebuvo laikomi pinigais ir buvo naudojami tik pasienyje. I-II a. romėnai monetas skaičiavo, o ne svėrė. Tai rodo, kad jų vertė nepriklausė ne nuo svorio, o nominalios vertės. Tai lėmė, kad valiuta buvo devalvuota. Standartizuotų monetų naudojimas skatino prekybą ir ekonomikos integraciją.

Senovės Roma neturėjo centrinio banko ir bankų kontrolė buvo minimali. Bankai tuomet turėjo mažiau rezervuose nei visa klientų indėlių suma. Įprastai bankas turėjo nedaug kapitalo ir tik vieną direktorių, bet kai kurie turėjo 6-15 direktorių. Seneka teigė, kad visiems, dalyvaujantiems prekyboje reikia suteikti kreditą.

Profesionalūs depozito bankininkai (lot. argentarius, coactor argentarius ar vėliau nummularius) priimdavo fiksuotam ar nefiksuotam laikui pinigus ir skolindavo tretiesiems asmenims. Senatoriai buvo smarkiai įsivėlę į paskolas, skolindavo ir skolindavosi. Jų paskolos remdavosi jų asmeniniu turtu, o rekomendacijos remdavosi asmeniniais ryšiais. Skolintojai galėdavo skolas parduoti kitiems asmenims. Dėl bankų sistemos didelės pinigų sumos keliaudavo po imperiją fiziškai nepervežant monetų. Per visą imperijos istoriją kilo tik viena kredito krizė 33 m., kai daug senatorių atsidūrė bėdoje. Juos išgelbėjo Tiberijus, paskolinęs bankams 100 mln. sestercijų. Centrinė valdžia nesiskolindavo pinigų ir deficitus padengdavo iš pinigų atsargų.[2]

Antoninų ir Severų dinastijos sumažino metalo kiekį monetose, ypač denaruose, kad sumokėtų kariams. Staigi infliacija valdant Komodui pažeidė kredito rinką. III a. rinkoje sumažėjo monetų dėl kasybos sutrikimo, didelio nuotolio prekybos sumažėjimo, aukso ir monetų atitekimo imperijos priešams. Padėtis pasidarė tokia bloga, kad Aureliano laikais bankai pradėjo nebepasitikėti valstybės išleistomis monetomis. Nepaisant Diokletiano reformų, kredito rinka pilnai neatsigavo.

Kasyba

Panorámica de Las Médulas
Peizažas, atsiradęs dėl ruina montium kalnakasybos technikos Las Médulas, Ispanija, vienoje iš svarbiausių aukso kasyklų Romos imperijoje.

Svarbiausi Romos imperijos kalnakasybos regionai buvo Iberija (auksas, sidabras, varis, alavas, švinas), Galija (auksas, sidabras, geležis), Britanija (daugiausiai geležis, švinas, alavas), Dunojaus provincijos (auksas, geležis), Makedonija, Trakija (auksas, sidabras) ir Mažoji Azija (auksas, sidabras, geležis, alavas). Didelio masto kasyba vyko nuo Augusto laikų iki III a. krizės. Aukso kasyba nutrūko Dakijoje, kai provincija buvo prarasta 271 m.

Hidraulinė kalnakasyba, kurią Plinijus Vyresnysis vadino ruina montium, leido netauriuosius ir tauriuosius metalus išgauti ikipramoniniais mastai.[3] Manoma, kad per metus buvo iškasama 82500 tonų geležies.[4][5][6] Per metus buvo išgaunama 15000 tonų vario ir 80000 tonų švino, kurių kasybos mastai nebuvo viršyti iki pramoninės revoliucijos. Ispanijoje buvo iškasama 40% pasaulio švino. Didelė švino gamyba atsirado kaip sidabro, kurio buvo išgaunama 200 tonų per metus, kasybos šalutinis produktas. II a. viduryje romėnai turėjo 10000 tonų sidabro, t. y. 5-10 kartų daugiau nei Viduramžių Europa ir Abasidų kalifatas kartu sudėjus 800 m. Švino išgavimo mastą rodo faktas, kad švino kiekis Grendlandijos ledynuose keturis kartus didesnis nei buvo prieš ir po Romos imperijos.

Transportas

Romos imperija buvo apsupusi Viduržemio jūrą, kurią romėnai vadino mare nostrum.[7] Romėnų laivai be jos plaukiojo ir tokiomis upėmis kaip Gvadalkivyras, Ebras, Rona, Reinas, Tibras ir Nilas. Kur tik įmanoma, buvo renkamasi gabenti krovinius laivais, nes sausuma tai daryti buvo sudėtinga. Laivai, ratai ir kiti mediniai daktai rodo, kad tais laikais buvo daug nagingų dailidžių.

Sausumos transportas naudojosi romėnų keliais. Jie buvo pastatyti kariniais tikslais, bet jie buvo naudojami ir prekybai. Bendruomenių mokami mokesčiais natūra aprūpindavo gyvūliais, personalu ar vežimais Augusto įkurtą valstybinę pašto ir transporto sistemą (lot. Cursus publicus). Persėdimo stotys buvo palei kelią kas 7-12 romėniškų mylių (1 mylia apie 1481 m) ir dažnai tapdavo kaimais ar prekybos vietomis. Palei kelią taip pat buvo nakvynės namai (lot. mansio), išsidėstę tokiu atstumu, kurį nukeliaudavo per dieną traukiamas vežimas (apie 30 km). Pagalbinį personalą sudarė mulų varovai, sekretoriai, kalviai, vežimų darytojai, veterinarai, leli karinės policijos pareigūnai, pasiuntiniai. Vežimus dažniausiai traukdavo mulai. Net labai skubant žinia iš Mainco pasiekdavo Romą tik per 9 dienas.

Prekyba

Green glass Roman cup unearthed at Eastern Han tomb, Guixian, China
Žalias romėniško stiklo puodelis rastas Pietų Kinijoje, I a. pradžia.

Romos provincijos prekiavo tarpusavyje, bet prekyba vyko ir už imperijos ribų su tokiomis šalimis kaip Indija ir Kinija. Svarbiausia prekė buvo javai. Prekyba su Kinija vyko sausuma per Šilko kelio tarpininkus. Su Indija prekiauta per Egipto uostus prie Raudonosios jūros. Per šiuos prekybos kelius plito ligos.[8] Buvo prekiaujama alyvuogių aliejumi, vergais, maistu, geležimi ir jos dirbiniais, tekstile, mediena, puodais, stiklu, marmuru, papirusu, prieskoniais, vaistais, dramblio kaulu, perlais ir brangakmeniais.

Nors daugelis provincijų gamino vyną, tam tikrų regionų vynas buvo paklausesnis ir jis buvo viena svarbesnių prekių. Stalo vyno trūkumas buvo retas dalykas. Pagrindiniai vyno tiekėjai Romai buvo vakarinė Italijos pakrantė, pietinė Galija, Tarakono Ispanija ir Kreta. Antras pagal dydį imperijos miestas Aleksandrija įvežė vyną iš Latakijos ir Egėjo regiono. Tavernos ir vyninė pardavinėjo vyną išsinešimui ar vietoje, o kaina priklausė nuo kokybės.

Taip pat skaitykite

Išnašos

  1. Potter, David S., ed. (2009). A Companion to the Roman Empire. John Wiley & Sons. ISBN 978-1-4051-9918-6. psl.283
  2. Duncan-Jones, Richard (1994) Money and Government in the Roman Empire. Cambridge University Press. pp. 3–4.
  3. „Machines, Power and the Ancient Economy“. The Journal of Roman Studies, 92, 1 (2002). DOI:10.2307/3184857.
  4. Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: Oleson, John Peter (ed.): The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-518731-1, p. 108
  5. Sim, David; Ridge, Isabel (2002) Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain, Tempus, Stroud, Gloucestershire, ISBN 0-7524-1900-5. p. 23
  6. Healy, John F. (1978) Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World, Thames and Hudson, London, ISBN 0-500-40035-0. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5 kg per capita.
  7. Greene, Kevin (1990). The Archaeology of the Roman Economy. University of California Press. ISBN 978-0-520-07401-9.
  8. Swabe, Joanna (2002). Animals, Disease and Human Society: Human-animal Relations and the Rise of Veterinary Medicine. Routledge, 80.

Vikiteka

Adriano siena

Adriano siena – akmens ir žemių įtvirtinimų linija Didžiojoje Britanijoje. Pastatyta senovės romėnų, 122–125 m. e. Tęsėsi nuo Šiaurės iki Airijos jūros. Skirta gynybai nuo piktų genčių išpuolių iš šiaurės. Tai antra ir geriausiai išsilaikiusi iš trijų tokių sienų Didžiojoje Britanijoje. Adriano siena buvo labiausiai įtvirtinta Romos imperijos pasienio atkarpa.

Žymi sienos dalis išliko iki šių dienų, palei ją galima keliauti pėsčiomis, parengtas maršrutas turistams. Siena yra UNESCO pasaulio paveldo objektas nuo 1987 m. Nuo 2005 m. siena kartu su Romos imperijos sienos atkarpomis Vokietijoje yra didesnio pasaulio paveldo objekto „Romos imperijos pasienis“ (Frontiers of the Roman Empire) dalis.

Antonino siena

Antonino Siena – įtvirtinimų linija Didžiojoje Britanijoje. Pastatyta senovės romėnų, 142–144 m. e. imperatoriaus Antonino Pijaus valdymo metais. Išliko tik nedideli sienos fragmentai. Tęsėsi per visą salą nuo Firth of Forth įlankos rytuose iki Firth of Clyde įlankos vakaruose. Dabar tai tankiausiai gyvenama Škotijos dalis.

Siena turėjo pakeisti ~160 km piečiau esančią Adriano sieną, bet romėnai prie jos išsilaikė tik 20 metų ir atsitraukė atgal iki Adriano sienos.

Antonino siena buvo paprastesnė už Adriano sieną, ją sudarė ~4 m aukščio pylimas, griovys šiaurinėje pusėje ir kelias pietinėje. Sienos ilgis – 60 km (dukart trumpesnė už Adriano sieną). Prie sienos buvo 19 fortų. Geriausiai išsilaikė vienas iš mažiausių – Rough Castle Fort.

Bavarija

Bavarija (vok. Bayern) – žemė pietryčių Vokietijoje, didžiausia šalies žemė (Bundesland). Sostinė – Miunchenas. Plotas – 70 549 km²; 12,6 mln. gyventojų (2011). Bavarija ribojasi su Badenu-Viurtembergu ir Hesenu vakaruose, Tiuringija ir Saksonija šiaurėje, Čekija rytuose ir Austrija pietuose.

Bizantija

Bizantija, Bizantijos imperija (gr. Βυζαντινή Αυτοκρατορία, oficialiai Βασιλεία τῶν Ῥωμαίων) – istoriografinis terminas, naudojamas nuo XIX a. apibūdinti imperijai rytinėje Viduržemio jūros dalyje, kuri susikūrė vėlyvojoje Antikoje iš rytinės Romos imperijos dalies ir galutinai žlugo 1453 m. osmanams užėmus Konstantinopolį.

Bizantija taip pat vadinama Rytų Romos imperija, nors pastarasis pavadinimas dažniausiai vartojamas kalbant apie laikus prieš Vakarų Romos imperijos žlugimą. Didžiąją savo istorijos dalį to meto Vakarų Europoje Bizantija buvo vadinama Graikų imperija, nes valstybėje dominavo graikų kalba, kultūra ir gyventojai. Jos gyventojai valstybę vadino Romos imperija (Βασιλεία Ῥωμαίων) ar Romanija (Ῥωμανία), o jos imperatoriai tęsė nenutrauktą Romos imperatorių įpėdinystę. Islamo pasaulyje Bizantija buvo vadinama روم‎ (Rûm, romėnų žemė). Amžininkai Imperator Romaniæ vartojo kalbant apie Bizantijos imperatorius, o Imperator Romanorum buvo naudojamas kalbant apie Karolį Didįjį ir jo įpėdinius.

Bizantijos imperijos sostine ir civilizaciniu centru buvo Konstantinopolis, vienas didžiausių viduramžių miestų. Plačiausią teritoriją imperija kontroliavo valdant Justinianui I (527–565 m.), keletui dešimtmečių susigrąžinusi buvusių vakarinių Romos provincijų pajūrio teritorijas ir tapusi galinga Viduržemio jūros baseino valstybe. Vėliau, spaudžiant gausiems priešams, Bizantijos teritorija mažėjo. Po slavų, langobardų, vestgotų ir arabų užkariavimų imperija apėmė tik Graikiją ir Mažąją Aziją. Valstybės sustiprėjimą IX–XI a. pakeitė rimti praradimai XI a. vykstant Seldžiukų ekspansijai ir pralaimėjimas prie Mancikerto. Valdant pirmiesiems Komninų dinastijos valdovams imperija vėl sustiprėjo, tačiau po kryžininkų, kurie 1204 m. užėmė Konstantinopolį, smūgių valstybė subyrėjo. Mykolas Paleologas valstybę atstatė ir ji dar gyvavo iki galutinio žlugimo XV a., kai Konstantinopolį užėmė Osmanų imperija.

Imperatorius Frydrichas II

Frydrichas II (vok. Friedrich II, 1194 m. gruodžio 26 d. Džezis, Markė, Italija – 1250 m. gruodžio 13 d. Kastel Fiorentino, Apulija) – 1197–1250 m. Sicilijos karalius, 1212–1220 m. Vokietijos karalius, 1212–1250 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius ir 1228–1235 m. Švabijos kunigaikštis Frydrichas VI.

Keturių imperatorių metai

Keturių imperatorių metai – Romos imperijos laikotarpis, sekęs po Nerono mirties, 69 mūsų eros metai, per kuriuos pasikeitė keturi imperatoriai: Galba, Otonas, Vitelijus ir Vespasianas. Jie yra žinomi kaip didelių neramumų, anarchijos, pilietinio karo (pirmojo po Antonijaus mirties) ir Batavų maišto metai. Paskutinis keturių imperatorių metų imperatorius Vespasianas užbaigė neramumus ir davė pradžią Flavijų dinastijai.

Kurfiurstas

Kurfiurstas (vok. Kurfürst, Fürst 'kunigaikštis') – Šventosios Romos imperijos feodalas, kurfiurstų kolegijos (nuo XIII a.) rinkusios imperatorių, narys. Šios teisės buvo juridiškai įformintos Karolio IV Aukso bulėje 1356 m. Išnyko 1806 m. likvidavus Šventąją Romos imperiją.

Landgrafas

Apie miestą Nyderlanduose žr. Landgrafas (miestas).Landgrafas (ol. landgraaf, vok. Landgraf; pranc. landgrave; lot. comes magnus, comes patriae, comes provinciae, comes terrae, comes principalis, lantgravius) – Šventojoje Romos Imperijos ir iš jos susidariusių valstybių didikų titulas, grafas, tiesiogiai pavaldus imperatoriui.

Landgrafo valdos galėjo būti labai didelės, ir jis nebūdavo pavaldus hercogui, vyskupui ar grafui palatinui. Pirmieji landgrafai paminėti 1086 m. Žemutinėje Lotaringijoje. Landgrafai buvo savo žemių valdovai (siuzerenai), savo valdžia jie buvo artimi hercogams.

Landgrafas būdavo ir pagalbinis titulas, kurį turėdavo aukštesnio rango didikai. Pavyzdžiui, Saksonijos-Veimaro didysis hercogas pirmąjį XX a. dešimtmetį buvo ir Tiuringijos landgrafas. Šis titulas po Pirmojo pasaulinio karo nustotas naudoti.

Landgrafo valdoma teritorija vadinama landgrafija, o buvimas landgrafu – landgrafyste. Landgrafo titulas be landgrafo valdų neegzistuodavo, tuo jis skiriasi nuo kai kurių kitų titulų.

Markianas

Flavijus Markianas (392 m. – 457 m. sausio 27 d.) buvo Rytų Romos imperatorius 450-457 m. Jam valdant Rytų Romos imperija atsigavo ekonomiškai, buvo apsaugota nuo išorės priešų. Tačiau dėl izoliacionistinės Markiano politikos Vakarų Romos imperija buvo palikta barbarams, tad Atila įžengė į Italiją, o vandalai 455 m. nusiaubė Romą.

Martin Luther

Martynas Liuteris (vok. Martin Luther; tikrasis vardas – Martin Luder; 1483 m. lapkričio 10 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija – 1546 m. vasario 18 d. Eislėbenas, Šventoji Romos imperija) – protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo, jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu.

Mažosios Azijos istorija

Šiame straipsnyje apžvelgiama Mažosios Azijos pusiasalio istorija iki XI a. Apie tolimesnę šio regiono istoriją žiūrėkite straipsnį Turkijos istorija

Mažosios Azijos istorija – įvairių tautų ir valstybių, egzistavusių Mažosios Azijos pusiasalyje, istorija.

Nors Mažosios Azijos pusiasalis atrodo gana vientisas, ir jau ilgą laiką sudaro vientisą valstybinį vienetą (tokį, kaip Turkija nuo XV a., Bizantijos imperija anksčiau), senovėje šis pasaulio regionas buvo kultūriškai labai nevienalytis, sudarytas iš daugybės skirtingų tautų ir valstybių. Dėl tos priežasties senoji Mažosios Azijos istorija – tai daugiau atskirų istorinių regionų istorija.

Romos imperatorius

Romos imperatorius buvo Romos imperijos valdovas. Vieningo konkretaus jo titulo niekada nebuvo, buvo naudojami įvairūs priklausomai nuo asmens ir aplinkybių. Pats žodis imperatorius kilęs iš lot. imperator, reiškusio Romos karinių pajėgų vadą, šį titulą karvedžiai išlaikydavo ir tapę valstybės valdovais. Kiti dažnai naudojami titulai buvo Augustus, princeps, konsulas ir Pontifex Maximus.

Senovės Roma

Senovės Roma vadinama senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X amžiuje pr. m. e. Išsidėsčiusi palei Viduržemio jūrą, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų.Per visą savo gyvavimo istoriją Romos civilizacijos santvarka iš monarchijos keitėsi į oligarchinę respubliką, o vėliau į autokratinę imperiją. Dėl užkariavimų ir asimiliacijos ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose.

Nukamuota vidinio nestabilumo ir barbarų genčių puldinėjimų, penktame amžiuje vakarinė imperijos dalis, įskaitant Italiją, Romos Ispaniją, Galiją, Britaniją ir Afriką, susiskaldė į nepriklausomas karalystes.

Rytų Romos imperija, valdyta iš Konstantinopolio miesto, sudaryta iš Graikijos, Balkanų, Mažosios Azijos, Sirijos ir Egipto, išgyveno krizę. Nors prarado Siriją ir Egiptą, Rytų Romos imperija gyvavo ir kitame tūkstantmetyje iki, kol paskutiniai jos likučiai buvo užimti iškilusios Osmanų imperijos. Ši rytinė, krikščioniškoji, į Viduramžius įžengusi imperija istorikų dažniausiai yra vadinama Bizantijos imperija.

Romos civilizacija yra dažnai priskiriama Antikai, kuriai taip pat priklauso ir senovės Graikija – civilizacija, įkvėpusi senovės Romos kultūrą. Senovės Roma labai daug prisidėjo prie Vakarų pasaulio teisės, karo pramonės, meno, literatūros, architektūros, technologijų, religijos ir kalbos vystymosi. Senovės Romos istorija ir toliau daro didelę įtaką šiandieniniam pasauliui.

Suasono domenas

Suasono domenas, vėlesniais laikais vadintas Siagrijaus karalyste − Romos imperijos istorinis administracinis vienetas, eksklavas, de facto nepriklausoma romėnų valstybė, egzistavusi 457−486 m. šiaurinėje Galijoje (dab. šiaurės Prancūzija).

Trečiasis Reichas

Trečiasis Reichas (kitaip nacistinė Vokietija, fašistinė Vokietija, arba hitlerinė Vokietija) – 1933–1945 m. Vokietijos, kurią valdė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) su A. Hitleriu priešakyje, neoficialus pavadinimas. Trečiojo Reicho terminą hitlerinė propaganda vartojo siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį (Reich – vok. imperija, valstybė): iki Napoleono karų egzistavusi 1-oji Vokiečių tautos Šventosios Romos imperija buvo vadinama Pirmuoju Reichu; 1870–1918 m. kaizerinė Vokietija vadinta Antruoju Reichu, o nacionalsocialistų valdoma Vokietija gavo Trečiojo Reicho pavadinimą.

Trečiojo Reicho vėliavoje ir herbe naudojami simboliai kai kuriose Europos Sąjungos šalyse yra uždrausti. Už jų naudojimą yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek ir administracinė atsakomybė.

Valstybinis himnas : 1933–1945 m. nacistinėje Vokietijoje buvo naudojami du oficialūs valstybiniai himnai. Prioritetą turėjo senasis himnas „Lied der Deutschen“ (vokiečių giesmė, melodija Jozefo Haidno, 1797 m.), tačiau kartu buvo vartojamas ir NSDAP himnas – „Horst Wessel Lied“ („Horsto Veselio daina“, taip pavadinta gatvės kovose su komunistais žuvusio partijos ir SA nario Horsto Veselio garbei).

Vakarų Romos imperija

Vakarų Romos imperija – imperija, susikūrusi 395 m., kai imperatorius Teodosijus I Romos imperiją padalino savo sūnums Flavijui Augustui Honorijui (Vakarų Romą) ir Arkadijui (Rytų Roma arba Bizantija).

Vakarų Romos imperija gyvavo 81 metus. Dominavo lotynų kalba ir kultūra. Imperatorius Honorijus imperijos sostinę perkėlė iš Romos į Raveną. Romoje liko posėdžiauti tik senatas.

Reali valdžia priklausė kariuomenės vadams Stilichonui, Konstancijui, Bonifacijui, Aecijui bei barbarų karvedžiams Alarikui, Odoakrui.

Šiaurės Afrika

Šiaurės Afrika – šiaurinis Afrikos žemyno regionas, Sacharos dykumos atskirtas nuo Subsacharinės Afrikos. Šiaurės Afriką tradiciškai sudaro šios šalys:

Marokas

Alžyras

Tunisas

Libija

Egiptas

Sudanas

Mauritanija

Vakarų Sachara (ginčytina teritorija)Kartais Šiaurės Afrikai priskiriama ir Etiopija, Eritrėja ar Sahelio šalys.

Šiaurės Afrikos šalims būdinga arabiška kultūra. Senovėje Šiaurės Afrikos šalių pakrantėse klestėjo finikiečių kolonijos, o toliau žemyne gyveno semitų gentys. Vėliau regioną užkariavo Romos imperija. Jai griūnant įsiveržė vandalai. O VI–VIII a. Šiaurės Afriką užėmė arabai, čia išplatinę islamą ir arabų kalbą.

Vikiteka

Šventoji Romos imperija

Šventoji Romos imperija (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation; lot. Sacrum Imperium Romanum Nationis Germanicae) – oficialus imperijos, 962 m. susikūrusios iš Karolingų Rytų frankų karalystės ir gyvavusios iki 1806 m., pavadinimas. Formaliai valstybės pradžia laikoma Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.

Formulė Imperium Romanum naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai titulavo save Imperator Romanorum (Romėnų imperatorius) ir Rex Romanorum (Romėnų karalius). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).

Nuo 1254 m. vokiškuose dokumentuose valstybė vadinama Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Šventosios Romos imperijos imperatorius

Šventosios Romos imperijos imperatorius (vok. Römisch-deutscher Kaiser, lot. Romanorum Imperator) buvo renkamas monarchas valdantis visą Šventąją Romos imperiją – Centrinės Europos valstybę, kuri egzistavo nuo viduriniųjų amžių iki ankstyvosios šiuolaikinės epochos. Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankijos karalystės valdant Karoliui Didžiajam. Pirmuoju Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo Saksonijos karalius imperatorius Otonas I. Jį 962 m. vasario 2 d. imperatoriumi karūnavo popiežius Jonas XII, nors pati imperija buvo pradėta vadinti Šventąja Romos imperija tik vėliau. Šventosios Romos imperatoriai buvo popiežiaus karūnuojami iki XVI a. Paskutinis imperatorius Pranciškus II atsižadėjo sosto 1806 m. Napaleono karo metu, ir imperija nustojo egzistavusi.

Žodis „Romos“ imperatoriaus titule atspindėjo translatio imperii (valdymo perdavimo) principą, pagal kurį Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo laikomi paveldėtojais Vakarų Romos imperijos imperatorių titulo, į kurį niekas Vakaruose nepretendavo po Julijaus Nepočio mirties 480 m.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.