Raudonoji jūra

Raudonoji jūra (arab. البحر الأحمر = Baḥr al-Aḥmar, al-Baḥru l-’Aḥmar; hebr.ים סוף‏‎ = Yam Suf) – yra vidinė Indijos vandenyno jūra tarp Afrikos ir Azijos. Su vandenynu jungiasi pietuose per Bab el Mandebo sąsiaurį ir Adeno įlanką.

Raudonosios jūros paviršiaus plotas yra maždaug 438 000 km².[1][2] Ilgis apie 2250 km, plotis plačiausioje vietoje 335 km. Didžiausias gylis yra 2211 m centrinėje įduboje, o vidutinis gylis - 490 m. Tuo pačiu jūrai būdingas platus seklus šelfas, kuriame gausų jūrų floros ir faunos bei koralų. Jūroje gyvena daugiau nei 1000 bestuburių rūšių, taip pat 200 koralų rūšių. Tai pati šiauriausia tropinė jūra.

Raudonoji jūra
Mer rouge1b
Vandenyno baseinas Indijos vandenyno
Plotas ~438 000 km²
Tipas atvira
Vidutinis gylis 490 m
Didžiausias gylis 2211 m

Koordinatės: 22°00′ š. pl. 38°00′ r. ilg. / 22.000°š. pl. 38.000°r. ilg.

Pavadinimo kilmė

Šiuo vardu Raudonoji jūra vadinama jau nuo senų laikų: gr. Erythra Thalassa (Ερυθρά Θάλασσα), lot. Mare Rubrum, arab. Al-Baḥr Al-Aḥmar (البحر الأحمر). Yra keletas vardo kilmės aiškinimų. Jis dažnai siejamas su sezoniniu melsvabakterių Trichodesmium erythraeum pagausėjimu vandens paviršiuje, kai vanduo nusidažo raudonai.[3] Kitas Raudonosios jūros vardo kilmės aiškinimas siejamas su pasaulio šalių pavadinimais, nes kai kuriose šio regiono kalbose pasaulio šalys buvo vadinamos spalvomis, būtent, raudona būdavo asocijuojama su pietumis, taigi Raudonoji jūra buvo „pietų jūra“ (analogiška viena iš Juodosios jūros pavadinimo kilmės hipotezių teigia, kad „juodoji“ kadaise reiškė „šiaurinė“). Šie teiginiai, be viso kito, remiasi ir tuo, kad Herodotas pramaišiui vartoja „Raudonosios jūros“ ir „Pietų jūros“ vardus.

Dar viena daugiau ar mažiau pagrįsta prielaida – Raudonosios jūros pavadinimas kilo iš greta plytinčios dykumos, kurią senovės egiptiečiai vadino „Dašret“, arba „raudonuoju kraštu / šalimi“.

Vakaruose geografai jūrą taip pat vadino Mare Mecca (Mekos jūra) ir Sinus Arabicus (Arabijos įlanka).[4]

Istorija

C+B-Ship-Fig1-HatshepsuSailingBoat
Senovės egiptiečių ekspediciją į Puntą Raudonąja jūra valdant Hačepsutai

Seniausius Raudonosios jūros tyrinėjimus atliko egiptiečiai, kurie bandė atrasti prekybinius kelius į Puntą. Viena tokių ekspedicijų įvyko 2500 m. pr. m. e., kita (Hačepsutos) apie 1500 m. pr. m. e. Abejos ekspedicijos apėmė ir ilgas keliones Raudonąja jūra. Biblijoje minima istorija apie izraelitų pabėgimą iš Egipto vergovės, kurios metu jie perėjo vandenis, kurie hebrajiškame tekste vadinami Yam Suph ir tradiciškai siejami su Raudonąja jūra.

VI a. pr.m.e. Darijus Didysis siuntė žvalgybines misijas į Raudonąją jūrą, kurių metu pagerinta navigacija - identifikuotos pavojingos uolos ir srovės. Tarp Nilo ir šiaurinės Raudonosios jūros dalies prie Sueco buvo iškastas kanalas. IV a. pr. m. e. Aleksandras Didysis siuntė graikų ekspedicijas Raudonąja jūra į Indijos vandenyną. Graikų jūrininkai ir vėliau tyrė bei rinko duomenis apie Raudonąją jūrą. Tarp jų buvo Agatarchidas II a. pr. m. e. Eritrėjos jūros periple, kurį parašė nežinomas graikų autorius maždaug I m. e. a., apėmė detalius Raudonosios jūros uostų ir jūros kelių aprašymus. Periplas taip pat aprašo kaip Hipalas pirmasis atrado tiesioginį kelią iš Raudonosios jūros į Indiją.

Nuo Augusto valdymo laikų, kai Romos imperija užvaldė Viduržemio jūrą, Egiptą ir šiaurinę Raudonosios jūros dalį, Raudonąja jūra vyko romėnų prekyba su Indija. Prekės iš Kinijos pasiekdavo romėnų pasaulį per Indijos uostus. Šį prekybinį kelią tarp Romos ir Kinijos nutraukė III a. susikūrusi Aksumo imperija.[5]

Viduramžiais Raudonoji jūra buvo svarbi prieskonių prekybos kelio dalis. 1513 m., siekdamas kad šį kelią kontroliuotų Portugalija Afonso de Albuquerque apgulė Adeną,[6] tačiau buvo priverstas atsitraukti.

1798 m. Prancūzija įsakė generolui Napoleonui įsiveržti į Egiptą ir perimti Raudonosios jūros kontrolę. Nors ši misija žlugo, joje dalyvavęs inžinierius Jean-Baptiste Lepère atgaivino dar faronų laikais iškeltą idėją iškasti kanalą, kuris sujungtų Viduržemio ir Raudonąją jūras. Senovėje buvo iškasti keli kanalai, kurie jungė Nilą su Raudonąja jūra netoli dabartinio Gėlo vandens kanalo, bet jie ilgai nefunkcionavo. Dabartinis Sueco kanalas buvo atidarytas 1869 m. lapkričio men. Tuo metu prekybinius postus dalinosi britai, prancūzai ir italai. Šie postai buvo palaipsniui panaikinti vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Po Antrojo pasaulinio karo regione įtaką stiprinti bandė ir JAV, ir sovietai, ypač didėjant tankerių eismo kanalu intensyvumui. Šešių dienų karo pasekoje Sueco kanalas nuo 1967 iki 1975 m. buvo uždarytas. Nuo to laiko iki pat šiolei, nors Raudonojoje jūroje ir išaugo jūrų transporto srautai, patikimesniu laikomas jūrų kelias aplink Kapo pusiasalį.

Fizinė geografija

Raudonosios jūros pakrantė, kitame krante Jordanija

Iš šiaurės vakarų į pietryčius ištįsusi Raudonoji jūra įsispraudusi tarp Afrikos ir Azijos kontinentų. Iš abiejų pusių ją supa dykumos ir pusdykumės. Su Indijos vandenynu jungiasi ~30 km pločio Bab el Mandebo („Ašarų vartų“) sąsiauriu, atsiveriančiu į Adeno įlanką. Šiaurinėje dalyje Sueco kanalu jungiasi su Viduržemio jūra.

Raudonosios jūros plotas ~450 000 km², ilgis ~1900 km, didžiausias plotis virš 300 km. Didžiausias gylis 2 500 m, vidutinis gylis 490 m. Krantai mažai raižyti.

Šiaurinėje dalyje atsišakoja dvi siauros ir ilgos įlankos – Sueco (314 km) ir Akabos (160 km ilgio). Šias abi įlankas skiria Sinajaus pusiasalis. Akabos įlanka eina lūžio linija, dėl to jos gylis siekia iki 1800 m.

Šiaurinėje dalyje salų mažai (pvz., Tiranas) ir tik piečiau 17° š. pl. yra keletas salų grupių su daugybe salelių, didžiausioji iš jų – Dachlakas, mažesnės FArasanas, Suakinas, Hanišas. Yra ir paskirų salų, pvz., Kamaranas.

Red Sea
Raudonosios jūros pakrančių valstybės

Raudonoji jūra skalauja šių valstybių bei teritorijų krantus:

Geologija ir hidrografija

Dust red sea
Smėlio audra virš Raudonosios jūros
SUC56192
Pramoginiai laivai prie Hurgados

Geologijos požiūriu Raudonoji jūra yra riftinėje zonoje Afrikos ir Arabijos litosferos plokščių sandūroje. Tai yra geologiškai aktyvi zona. Raudonoji jūra yra jauna, ji pradėjo formuotis maždaug prieš 25 mln. metų, nuo Arabijos atsiskyrus Afrikos tektoninei plokštei ir formuojantis Didžiajam riftiniam slėniui, besidriekiančiam nuo Bekaa slėnio Libane iki Kenijos pietinės dalies. Įdubą tarp jų užpildė jūros vanduo. Šiuo metu jūra plečiasi ir toliau (apie 1 cm per metus, arba 1 m per šimtmetį).

Neogeno periodu, išsiveržus Perimo ugnikalniui, Bab el Mandebo sąsiauris buvo užsidaręs, o Raudonoji jūra išdžiūvo ir tapo druskingu slėniu. Jūros izoliaciją padidino ir tuometinis Pasaulinio vandenyno lygio kritimas dėl ledynmečio poveikio.

Upių vanduo paprastai atneša dumblo, molio, kitų nešmenų, drumsčiančių vandenį, todėl intakų neturinčios Raudonosios jūros vanduo yra ypatingai skaidrus, matomumas siekia iki 200 m.

Gėlo vandens stoka šiame regione verčia gėlinti komunalinėms ir pramonės reikmėms skirtą jūros vandenį. Saudo Arabijoje pastatyta apie 20 stambių vandens gėlinimo įrenginių.

Druskingumas

Raudonoji jūra neturi jokių intakų, o garavimas dėl karšto ir sauso klimato didelis, todėl ji yra druskingiausia planetos jūra. Druskingumas yra nuo 36‰ pietinėje dalyje (daugiausia dėl Adeno įlankos poveikio) iki 41‰ šiaurinėje dalyje. Vidutinis druskingumas yra 40 ‰ (palyginimui atvirame vandenyne 34‰, Baltijos jūroje tik 5‰). Per metus virš jūros iškrinta ne daugiau 100 mm atmosferos kritulių (ir tai ne visur ir tik žiemos mėnesiais), o išgarinama 20 kartų daugiau - 2000 mm. Kadangi į jūrą neįteka jokios upės vandens deficitas kompensuojamas tik vandens atitekėjimu iš Adeno įlankos.

Potvyniai

Kadangi jūra gana izoliuota, potvyniai joje būna palyginti neaukšti: šiaurėje, Sueco įlankoje, 60 cm, o pietuose (prie Adeno įlankos) – 90 cm. Nežiūrint to, lėkšti paplūdimiai kai kuriose srityje užliejami iki kelių kilometrų pločio. Centrinėje jūros dalyje potvynių beveik nebūna.

Potvynio bangos greitis, įveikiant tokias kliūtis, kaip rifai, smėlio baros ar žemos salelės, paprastai viršija 1-2 m/sek.).

Žiemą Raudonosios jūros vandens lygis būna ~0,5 m aukštesnis negu vasarą.

Srovės

Išsamių duomenų apie Raudonosios jūros sroves nėra, galima konstatuoti, kad jos yra silpnos ir nepastovios, jas daugiausiai lemia vėjas. Žiemą šiaurės vakarų vėjai keturis mėnesius stumia paviršinį vandenį į pietus ~15-20 cm/sek. greičiu, o vasarą gerokai didesnės vandens masės grįžta pro Adeno įlanką į Raudonąją jūrą (taip papildydamos išgaravusį kiekį) vidutiniu 50-60 cm/sek. greičiu.

Klimatas

Raudonosios jūros klimatą daugiausiai lemia du musoniniai sezonai – šiaurės rytų musonas ir pietvakarių musonas. Musoniniai vėjai kyla dėl skirtingo sausumos ir jūros įšilimo. Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra vasaros metu šiaurinėje jūros dalyje 26 °C, pietinėje 30 °C; žiemos mėnesiais temperatūra nukrinta tik 2 °C. Oro temperatūra šalčiausiu laikotarpiu (gruodis-sausis) dieną sudaro 20-25 laipsnius, karščiausią mėnesį rugpjūtį viršija 35-40 laipsnių, kartais pasiekia net 50 laipsnių.

Metinis kritulių kiekis virš jūros ir pakrantėse labai mažas – tik 60-100 mm (palyginimui Lietuvoje ~650 mm), garavimas ~250 mm/m. Lyja dažniausiai trumpai, kartu su perkūnija, kartais kartu su dulkių audromis.

Fauna ir flora

Raudonosios jūros ekosistema turtinga ir įvairi. Čia veisiasi virš 1200 rūšių žuvų [7] (~10 % endeminių [8]) ir apie 200 rūšių koralų. Ypač palankios žuvims sąlygos susidariusios koraliniuose rifuose. Pastaruoju metu Raudonosios jūros pakrantėse suklestėjęs turizmas iš dalies susijęs su unikaliu ir turtingu šios tropinės jūros povandeniniu pasauliu bei povandeniniu plaukimo populiarizacija, juolab kad nedaug Raudonosios jūros gyvūnų rūšių yra pavojingos žmonėms.[9]

Palei visą Egipto pakrantę besitęsiantys koraliniai rifai yra savotiški gyvybės centrai, kurie traukia daugybę žuvų. Raudonojoje jūroje aptinkamos 44 ryklių rūšys, įskaitant tokias plačiai žinoma rūšis kaip didysis baltasis ryklys, tigrinis ryklys, bangininis ryklys.

Raudonoji jūra yra šiauriausias Pasaulinio vandenyno vandens telkinys, kuriame auga koralai. Jie išilgai kranto linijos driekiasi apie 2000 km. Rifų amžius 6000-7000 m. Vyrauja raguotieji koralai (Acropora) ir Porites. Koralai yra įvairių formų - apvalūs, plokšti, šakoti ir įvairių spalvų nuo šviesiai gelsvų iki rožinių, rudų ir mėlynų. Raudonojoje jūroje ir nutolusių nuo kranto rifų, įskaitant ir keletą tikrų atolų.

Teritorijoje bioįvairovė yra pripažinta Egipto vyriausybės, kuri 1983 m. įsteigė Ras Mohamedo nacionalinį parką.

Ekologija

No entry coral area sign on Makadi Bay coast
Saugomi pakrantės koralai

Ekologinė būklė gana prasta dėl pakrančių urbanizacijos, masinio turizmo ir žvejybos. Dėl šių priežasčių nyksta unikalūs, vertingi koraliniai rifai. Viena iš priežasčių yra turistų pomėgis galingais visureigiais važinėtis Raudonosios jūros paplūdimiais: padangų apardytas krantas eroduoja, ir vėjas neša į jūrą tonas kranto smėlio, kuris užkemša koralų poras, ir šie žūsta.

Stambūs gėlinimo įrenginiai taip pat daro žalą vietinėms ekosistemoms (šiltas labai sūrus tirpalas, chloro junginiai). Saudo Arabijos pakrantėje yra mažiausiai 18 gėlinimo įrenginių. Kol kas neigiamas poveikis koralams ir žuvims tėra vietinio masto, bet, didėjant gėlinimo pajėgumasm, poveikis gali tapti juntamesnis, ypač žvejybos verslui.[10] Tokį patį pavojų kelia ir jūros vandens naudojimas vėsinimui naftos verslovėse ir cemento gamyklose.

Turizmas

Raudonosios jūros šiaurinė dalis yra populiarus turizmo regionas, ypač mėgstamas nardymo entuziastų. ČIa yra tokios žymios nardymo vietos kaip Ras Mohamedas.

Žinomiausi kurortai yra Šarm el Šeichas, Hurgada, Dahabas.

Šaltiniai

  1. „The Red Sea“. Nuoroda tikrinta 2009-01-06.
  2. „Red Sea“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2009-01-06.
  3. „Red Sea“. Encyclopædia Britannica Online Library Edition. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2008-01-14.
  4. „Arabia“. World Digital Library. Nuoroda tikrinta 2013-08-11.
  5. East, W. Gordon (1965). The Geography behind History. W.W. Norton & Company, 174–175. ISBN 0-393-00419-8.
  6. By M. D. D. Newitt, "A history of Portuguese overseas expansion, 1400-1668", p.87, Routledge, 2005, ISBN 0-415-23979-6
  7. FishBase. Ed. Ranier Froese and Daniel Pauly
  8. Siliotti, A. (2002) fishes of the red sea Verona, Geodia ISBN 88-87177-42-2
  9. Lieske, E. and Myers, R.F. (2004) Coral reef guide; Red Sea London, HarperCollins ISBN 0-00-715986-2
  10. Mabrook, B. "Environmental Impact of Waste Brine Disposal of Desalination Plants, Red Sea, Egypt", Desalination, 1994, Vol.97, pp.453-465.
Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Verta Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Vikiteka

Aleksandrijos muchafaza

Aleksandrijos muchafaza (arab. محافظة الإسكندرية‎ = Muḥāfaẓat al Iskandariyya) – muchafaza Egipto šiaurėje, Viduržemio jūros pakrantėje. Ribojasi su Matruho muchafaza vakaruose bei Beheiros muchafaza rytuose ir pietuose. Administracinis centras – Aleksandrija.

Anseba

Anseba (tigr. ዞባ ዓንሰባ = Zoba Anseba) – vienas iš Eritrėjos administracinių regionų. Yra šalies vakarinėje dalyje, ribojasi su Sudanu. Administracinis centras – Kerenas.

Arabijos pusiasalis

Arabijos pusiasalis (arab. شبه الجزيرة العربية = šibh al-jazīrat al-ʻarabīya) – pusiasalis pietvakarių Azijoje, yra tarp Rytų Afrikos ir Indijos. Tai didžiausias pusiasalis pasaulyje, jo plotas siekia 3 237 500 km². Daugiau nei pusę jo teritorijos užima Saudo Arabija. Kitos valstybės: Jemenas, Omanas, Kuveitas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai, dalis Irako ir Jordanijos. Pusiasalį iš vakarų skalauja Raudonoji jūra, iš pietų – Adeno įlanka ir Arabijos jūra, iš rytų – Omano ir Persijos įlankos. Šiaurinė pusiasalio riba dažniausiai vedama 30° p. pl. lygiagrete.

Kranto linija raižyta nedaug, krantai žemi. Būdingas lygumų ir plynaukščių reljefas, pietuose, vakaruose ir rytuose pereinantis į kalnus (aukštis iki 3600 m). Pagal Raudonosios jūros ir Persijos įlankos pakrantes driekiasi Tichamos ir El Hasos žemumos. Persijos įlankos pakrantė žymi didžiausiais pasaulyje naftos ir gamtinių dujų telkiniais.

Klimatas tropinis, sausas, šiaurėje vietomis subtropinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo 7 iki 24 °C, liepą visur siekia apie 30 °C. Kritulių per metus iškrenta nuo 50-100 mm lygumose iki 500 mm kalnuose. Pastovių upių nėra, tėra po liūčių susidarančių tėkmių vagos (vadžiai). Beveik visą teritoriją užima smėlio ir akmeningosios dykumos (Rub el Halis, Dechna, Didysis Nefudas, Mažasis Nefudas), vietomis yra pusdykumių. Kalnuose yra savanų ir retmiškių sričių. Oazių tinklas retas.

Arabijos pusiasalis žymus kaip islamo tėvynė. Visos pusiasalyje esančios valstybės yra islamiškos, čia yra du švenčiausi musulmonų miestai – Meka ir Medina.

Debubas

Debubas arba Pietų regionas (tigr. ዞባ ደቡብ = Zoba Debub) – vienas iš Eritrėjos administracinių regionų. Yra šalies pietinėje dalyje, ribojasi su Etiopija. Administracinis centras – Mendefera.

Depresija (geologija)

Depresija (lot. depressus – „žemas, esantis žemai“), tektoninė depresija – Žemės plutos įduba, kurioje susiklostė ar klostosi nuosėdos.Depresijos geologinis tektoninis baseinas gali būti užpildytas dideliu kiekiu bet kokių nuosėdų, atsiradusių jau po tektoninių žemės plutos formavimosi procesų. Toks baseinas vadinamas nuosėdinis baseinas.

Depresija gali būti sukuriama vėjo erozijos dykumos smėlyje ar sausame dirvožemyje, ją gali suformuoti poledyninė lioso aplinka. Ledynams tirpstant taip pat gali susiformuoti duburys, kai ištirpsta dalis būsimos depresijos vietoje palikto ledo.

Tektoninės jėgos, skylant žemės plutai gali suformuoti ilgus ir gilius žemės plutos sprūdžius – riftus ir trumpesnius bei mažiau depresyvius grabenus. Grabenuose paprastai susiformuoja ežerai (Baikalo ežeras) arba upių slėniai (Reinas, Jordanas). Riftuose susiformuoja jūros (Negyvoji jūra, Raudonoji jūra). Šios depresijos vadinamos geomorfologinėmis depresijomis.

Viena iš geologinės depresijos formų yra meteoritų smūginiai krateriai, atsiradę stambių meteoritų kritimo vietose. Lietuvoje yra Veprių grabenas Šventosios žemupyje, susiformavęs smūginio kraterio vietoje.

Pasibaigus tektoniniams ar vulkaniniams procesams ir įgriūvant uolienų masei paprastai susiformuoja kalderos.

Ištirpus tirpioms uolienoms klinčiai, druskai, gipsas, atsiranda karstas ir susiformuoja smegduobės.

Subdukcijos zonose, kai viena litosferos plokštė pasislenka po kita litosferos plokšte gali susidaryti salų salų lankai, sudarydami dar vieną geologinės depresijos formą – okeaninį lovį. Tai gili depresija su stačiais šlaitais, besileidžianti į okeano dugną.

Depresiją savo svoriu gali sukelti per žemyninį apledėjimą ant ledyno susiformavęs uolienų sluoksnis. Sritis aplink ledyną taip pat gali būti nugriauta ledyno svorio yra vadinama periferine depresija.

Taip pat depresiją gali sukelti upės vandens srovė ar jūros pakrantės srovės. Lietuvoje šis procesas stebimas Palangos paplūdimiuose.

Druskingumas

Druskingumas – vandenyje ištirpusių druskų koncentracija. Skaičiuojamas procentais (%) promilėse. Skaičius rodo, kiek druskos svorio dalelių tenka 1000-čiui vandens svorio dalelių.

1978 m. įvesta ir daugelio šalių okeanografinių organizacijų patvirtinta Praktinė druskingumo skalė (Practical Salinity Scale 1978, PSS-78)

Egipto muchafazos

Egiptas administraciškai padalintas į 27 muchafazas (arab. محافظة = muḥāfaẓa), kurias valdo prezidento skiriami gubernatoriai. Dėl šalies geografinių ypatybių muchafazų dydis ir pasiskirstymas labai netolygus – dauguma jų yra Nilo deltoje ir slėnyje, o likusios 3 muchafazos labai retai gyvenamos ir užima dykumų sritis.

Muchafazos savo ruožtu dalinamos į markazes, kurių šalyje iš viso yra 232.

Eritrėja

Eritrėja, oficialiai Eritrėjos valstybė – šalis šiaurės rytų Afrikoje, Somalio pusiasalyje. Ribojasi su Sudanu vakaruose, Etiopija pietuose, Džibučiu pietryčiuose ir šiaurės rytuose su Raudonąja jūra, priešais Saudo Arabiją ir Jemeną. Dahlako salynas ir kelios Hanišo salos taip pat priklauso Eritrėjai.

Eritrėjos regionai

Eritrėja yra skirstoma į 6 administracinius regionus (tigr. ዞባ = Zoba). Jie suformuoti 1996 m., kuomet performuotos iki tol buvę 10 provincijų. Kiekviename regione renkama vietos savivaldybė − regiono sueiga. Regiono administratorių skiria Eritrėjos prezidentas.

Gaš Barka

Gaš Barka (tigr. ጋሽ-ባርካ = Gash-Barka) – vienas iš Eritrėjos administracinių regionų. Yra šalies pietvakarinėje dalyje, ribojasi su Etiopija ir Sudanu. Administracinis centras – Barentu.

Indijos vandenynas

Indijos vandenynas – trečias pagal dydį vandenynas, užima maždaug 20 % viso žemės vandens paviršiaus. Didesnioji dalis išsidėsčiusi Pietų pusrutulyje. Jis neturi tiesioginio ryšio su Arkties vandenynu. Šiaurėje ribojasi su Azijos žemynu (Indijos subkontinentu), vakaruose su Arabijos pusiasaliu ir Afrika, rytuose su Malakos pusiasaliu, Sundos salomis ir Australija, pietuose su Antarkties vandenynu. Riba su Atlanto vandenynu eina per 20° rytų ilgumos meridianą į pietus nuo Afrikos, o su Ramiuoju vandenynu – 147° rytų ilgumos meridianą. Šiauriausia Indijos vandenyno dalis yra Persijos įlanka, siekianti 30° šiaurės platumą.

Jūra

Jūra – didelis sūraus vandens telkinys, turintis sąlytį su vandenynu arba didelis sūrus ežeras.

Vandens telkinių pavadinimas jūra yra sąlyginis, kadangi kai kurie ežerai (pvz., Negyvoji jūra) ar įlankos (pvz., Azovo jūra) vadinami jūromis, nors yra didesnių už juos, vadinamų ežerais (Tanganika) ar įlankomis (Gvinėjos įlanka). Kartais jūros terminas vartojamas kaip vandenyno sinonimas („už jūrų marių“).

Tarptautinė hidrografijos organizacija leidžia vandenynų ir jūrų ribų sąvadą (angl. Limits of Oceans and Seas). Trečiasis leidimas, išleistas 1953 m., daugeliui regionų nebetinka. Atnaujinto sąvado, paruošto 2000 m., dar nepatvirtino Australija, tačiau jame minimais apibrėžimais naudojasi IHO ir kitos jos narės.

Maekelis

Maekelis arba Centrinis regionas (tigr. ዞባ ማእከል = Zoba Ma'akel) – vienas iš Eritrėjos administracinių regionų. Yra šalies centrinėje dalyje, apima Eritrėjos sostinę Asmarą ir jos priemiesčius.

Naujasis Sueco kanalas

Naujasis Sueco kanalas (arab. قناة السويس الجديدة, Kanāt El Sewēs El Gedīda) – 2015 m. pastatytas antrasis kanalas, padidinantis Sueco kanalo pralaidumą.

Naujasis projektas pridėjo 35 km ilgio laivybos juostą prie senojo 164 km ilgio kanalo. Tokiu būdu laivai gali judėti vienu metu abejomis kryptimis didžiąją dalį kanalo. Manoma, kad toks išplėtimas leis laivams savo eilės sulaukti ne per 11 val., kaip buvo iki 2015 m., o per 3 val. Taip pat kanalas gali aptarnauti 97 laivus per dieną (anksčiau buvo 49).Statybų metu buvo susidurta su techniniais sunkumais, taip pat nuolat statomą kanalą užliedavo senojo kanalo vanduo. Tačiau projektą pavyko sėkmingai užbaigti 2015 m. liepą, o oficialus atidarymas įvyko 2015 m. rugpjūčio 6 d. Projektas buvo finansuojamas privačiomis ir viešosiomis lėšomis – egiptiečiai pirko investicinius sertifikatus.

Pietinė Raudonoji Jūra

Pietinė Raudonoji Jūra (tigr. ዞባ ደቡባዊ ቀይሕ ባሕሪ = Zoba Debubawi Keyih Bahri) – vienas iš Eritrėjos administracinių regionų. Yra šalies pietrytinėje dalyje, įsiterpęs tarp Etiopijos, Džibučio ir Raudonosios jūros. Administracinis centras – Asebas.

Raudonosios Jūros vilajetas

Raudonosios Jūros vilajetas (arab. ولاية البحر الأحمر = Vilayat Al Baḥr al Aḥmar) – Sudano vilajetas. Yra šalies šiaurės rytuose, Šiaurės regione, Raudonosios jūros pakrantėje. Administracinis centras – Port Sudanas.

Saudo Arabija

Saudo Arabija, oficialiai Saudo Arabijos Karalystė – didžiausia Arabijos pusiasalio absoliutinės monarchijos valstybė, esanti Artimuosiuose Rytuose, pietvakarių Azijoje. Ribojasi su Iraku šiaurėje ir šiaurės rytuose, Jordanija šiaurės vakaruose, Kuveitu, Kataru, Bahreinu ir Jungtiniais Arabų Emiratais rytuose, Omanu pietryčiuose bei Jemenu pietuose. Šiaurės rytuose šaliai atsiveria Persijos įlanka, o vakaruose - Raudonoji jūra. Saudo Arabija užima beveik 2 150 000 km² ir turi apie 27,6 mln. gyventojų.

Saudo Arabija tarp musulmonų kartais vadinama „dviejų šventųjų mečečių žeme“, nes šalyje yra dvi švenčiausios islamo religijai vietos - Mekos ir Medinos miestai. Karalystę įkūrė Abdul-Aziz bin Saud, 1902 m. užėmęs savo gimtąjį Rijado miestą ir ilgainiui suvienijęs visą šalį. Saudo Arabijos valstybė buvo pripažinta 1932 m.

Šalis pirmauja pagal naftos eksportą.

Sueco kanalas

Sueco kanalas (arab. قناة السويس, Qanāt al-Suways) – laivybos kanalas, jungiantis Viduržemio ir Raudonąją jūras. Ilgis 193,3 km, gylis 24 m, plotis 205/225. siauriausia vieta 60 metrų pločio. Buvo kasamas 1859–1869 m. Sueco kanalas neturi šliuzų, nes Raudonosios ir Viduržemio jūrų vandens lygis iš esmės vienodas. Sueco kanalas 8900 km sutrumpina kelią tarp Londono ir Indijos. Jis ilgesnis nei Panamos kanalas (81,6 km).

Kanalas eina per tris ežerus: Manzila, Timsa ir Didįjį Kartųjį ežerą. Kanale galimas vienpusis eismas, tačiau Didžiajame Karčiajame ežere ir tarp Kantaros bei Ismailijos laivai gali prasilenkti. Vakariniu kanalo krantu nutiestas geležinkelis.

Praplaukti kanalą laivui užtrunka apie 16 valandų.

Šiaurinė Raudonoji Jūra

Šiaurinė Raudonoji Jūra (tigr. ዞባ ሰሜናዊ ቀይሕ ባሕሪ = Zoba Debubawi Keyih Bahri) – vienas iš Eritrėjos administracinių regionų. Yra šalies šiaurės vakarinėje dalyje; šiaurėje ribojasi su Sudanu, rytuose – su Raudonąja jūra. Administracinis centras – Masava.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.