Purvo nuošliauža

Purvo nuošliauža – viena iš nuošliaužos rūšių.

Tokio pobūdžio nuošliaužos uolienos būna prisotintos vandeniu. Purvo srautas gali judėti iki 10 km/h greičiu. Susidariusi laikina tekmė griauna viską savo kelyje. Purvo srautai ugnikalnių aktyvumo zonose vadinami laharais.

Purvo nuošliaužas gali iššaukti tokie veiksniai, kaip smarkios liūtys, sniego tirpimas bei požeminis vandens srautas išgraužiantis įskilusias pamatines uolienas.

MSH80 mailboxes along cowlitz river 1980
Purvo nuošliauža panardino pašto dėžutes
Agvos ugnikalnis

Agvos ugnikalnis (isp. Volcán de Agua) – ugnikalnis Gvatemaloje, Sakatepekeso ir Eskuintlos departamentuose, tuoj į pietus nuo Antigvos. Aukštis 3760 m, santykinis aukštis nuo pajūrio lygumos pusės – 3500 m. Į vakarus nuo Agvos stūkso Fuego ir Akatenango ugnikalnių kompleksas, į pietryčius – Pakaja.

Kūgis simetriškas, sudarytas iš andezito bei bazalto-andezito. Krateris 280 m skersmens. Šiaurės vakariniame šlaite yra mažų duobinių kraterių.

Nors istoriniuose šaltiniuose Agvos užsiveržimų neužfiksuota, tačiau 1541 m. rugsėjo 11 d. ugnikalnio šlaitu nusirito didelis laharas (purvo nuošliauža), kuris sugriovė tuometinę kolonijos sostinę Siudad Vjechą (ji buvo perkelta į Antigvą). Dėl šio įvykio ugnikalnis įgavo Agvos („vandens“) vardą. Vietiniai gyventojai jį vadina Hunapu („gėlių vieta“).

Grandė (sala)

Grandė (portug. Ilha Grande) – Brazilijos sala Rio de Žaneiro valstijos pakrantėje, priklausanti Angra dos Reis municipijui. Sala pasižymi gražiais gamtovaizdžiais (tropiniai paplūdimiai, vešli augalija, raižytas reljefas). Salos plotas yra 193 km², aukščiausias taškas yra Pico da Pedra D'Água (1031 m). Saloje anksčiau buvo garsus kalėjimas, dabar jau uždarytas.

Grandės saloje tebėra mažiausiai pažeisti Brazilijos Atlanto pakrantės lietaus miškų likučiai. Tai vienos turtingiausių pasaulio ekosistemų, pasižyminčių didžiule biologine įvairove. Saloje išlikusios didelės populiacijos išnykti galinčių rūšių, tokių kaip rausvakrūtis vaislesys (Pyroderus scutatus), rudasis staugūnas (Alouatta fusca), apykaklėtasis tinginys (Bradypus torquatus), raudonbruvė amazonė (Amazona rhodocorytha) ir plačiasnukis kaimanas (Caiman latirostris). Jūra apie salą pasižymi tuo, kad čia jungiasi tropinės, subtropinės ir vidutinės juostos jūrinės gyvybės formos. Tai galbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur vienoje vietoje galima pamatyti koralus ir tropines žuvis greta magelaninių pingvinų (Spheniscus magellanicus) ir pietinių paprastųjų tikrųjų banginių (Eubalaena australis).

Visa sala yra saugoma teritorija. Didžioji jos dalis priskirta Ilha Grande valstybiniam parkui, o likusiose dalyse ribojama ūkinė ir statybinė veikla. Skatinamas nedidelio masto ekologinis turizmas. Saloje, neturinčioje kelių, yra virš 150 km pėsčiųjų takų, jungiančių negausius kaimelius, kuriose yra nakvynės vietos, tarpusavyje ir su paplūdimiais, kalnų viršūnėmis, kriokliais ir neliestais miškais.

Didžiausias salos kaimas vadinasi Vila do Abraão (1900 gyv.), jame yra daugelis turizmo įstaigų bei parko būstinė. Į kaimą iš žemyno galima atplaukti vietiniais keltais bei greitais katamaranais.

2010 m. sausio 1 d. saloje įvyko purvo nuošliauža, kurios metu žuvo mažiausiai 19 žmonių.

Laharas

Laharas – purvo nuošliauža, kylanti ugnikalnių šlaituose. Susidaro vandeniui susimaišius su vulkaniniais pelenais, piroklastinėmis dulkėmis, pemza, kalnų uolienomis. Laharas gali kilti dėl ugnikalnio veiklos ištirpus sniegui ar ledynui, praūžus smarkiai liūčiai, išsiliejus kalnų ežerui ar tvenkiniui. Laharas nebūtinai siejasi su aktyvia ugnikalnio veikla – gali būti išjudintos ir seniai sugulusios vulkaninės uolienos, ypač jei jų būseną paveikė žemės drebėjimas. Ypač didelė laharų tikimybė būna tuomet, kai ugnikalnio išsiveržimas sutampa su uraganu.

Kilęs laharas, veikiamas sunkio jėgos, dideliu greičiu (100–300 km/h) juda žemyn ugnikalnio šlaitu naikindamas viską savo kelyje, o sustojęs viską palieka po stora purvo danga. Neretai laharo nešamos medžiagos patenka į upių slėnius ir sukelia katastrofiškus potvynius. Dažni atvejai, kai pats ugnikalnio išsiveržimas nusineša nedaug ar nei vienos aukos, tačiau išsiveržimo sukeltas laharas būna pražūtingas. Istorijos bėgyje laharai smarkiai nuniokojo Armero (Kolumbija), Siudad Vjechos (Gvatemala), Jungajaus (Peru), Pinatubo apylinkių (Filipinai), Latakungos (Ekvadoras) ir kt. miestus.

Žodis laharas kilęs iš javiečių kalbos.

Lavina

Lavina arba sniego lavina – greitas didelio sniego kiekio kritimas žemyn šlaitu, dažniausiai vykstantis kalningose vietovėse. Nors į galingas sniego lavinas gali įsimaišyti ledas, akmenys, medžiai ir kiti objektai, jų sukelėjas ir pagrindinis komponentas visada būna sniegas, tad sniego lavinų nereikėtų maišyti su nuošliaužomis, akmenų nuoslankomis ir ledo nuoslankomis. Kalningose vietovėse lavinos yra vienas iš rimčiausių pavojų gyvybei ir turtui, nes jos turi didžiulę griaunamąją jėgą. Pačios didžiausios lavinos gali judėti didesniu nei 300 km/h greičiu ir ilgas distancijas nunešti daugiau nei 10 milijonų tonų sniego.

Meranas

Meranas (it. Merano) yra Italijos miestas Trentino-Alto Adidžės regione, Bolcano provincijoje (Pietų Tirolis). Miestas žinomas kaip spa kurortas, apsuptas virš 3 km aukščio kalnų, kelyje į Paserio, Vinšgau ir Ulteno slėnius. Praeityje Meranas irgi buvo populiari gyvenamoji vieta, kur apsistojo Franz Kafka, Ezra Pound, Paul Lazarsfeld ir kitos įžymybės, kurioms patiko švelnus klimatas.

Pelė ugnikalnis

Pelė kalnas (pranc. Montagne Pelée) – aktyvus ugnikalnis Karibų jūros saloje Martinikoje. Ugnikalnis pagarsėjo kai 1902 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje išsiveržė ir palaidojo ligtolinį svarbiausią Martinikos miestą – Sen Pjerą. Žuvo apie 30 000 žmonių. Paskutinį kartą išsiveržė 1932 m.

Ponsė

Ponsė (isp. Ponce) – miestas ir savivaldybė Puerto Riko pietuose, Karibų jūros pakrantėje. 186,5 tūkst. gyventojų (2000 m.). Maisto, tekstilės, cemento, odos pramonė. Jūrų uostas (cukraus eksportas). Turistinis centras (istorinis senamiestis, Plaza Las Delicias aikštė, Parque de Bombas pastatas, katedra, Tibų indėnų centras ir kt.). Yra 3 universitetai, medicinos mokykla.

Ponsė įkurta 1848 m. Juan Ponce de León y Loayza (konkistadoro Juan Ponce de León provaikaičio). 1877 m. Ponsė įgavo miesto statusą. 1985 m. miestą nusiaubus uraganui Isabelei, kilo purvo nuošliauža, po kuria žuvo 129 gyventojai.

Potvynis (stichinė nelaimė)

Potvynis, užtvindymas – stichinė nelaimė, sukelta staigaus vandens pertekliaus. Gali kilti smarkiai ištvinus upei, ežerui, jūrai ar kitam vandens telkiniui.

Santa

Santa (isp. Río Santa, keč. Santa mayu) – upė Peru, daugiausia Ankašo departamente. Prasideda Konokočios lagūnoje, 4050 m aukštyje, Anduose. Teka į šiaurės vakarus Callejón de Huaylas slėniu, skiriančiu Baltąją ir Juodąją Kordiljeras. Maždaug 2000 m aukštyje Santa pasuka į vakarus ir kirstdama Juodąją Kordiljerą suformuoja gilų Pato kanjoną. Toliau upė sudaro Ankašo – La Libertado regionų sieną. Įteka į Ramųjį vandenyną 10 km į šiaurę nuo Čimbotės. Prie Santos įsikūrę miestai: Rekuajas, Uarasas, Karuasas, Jungajas, Karasas, Uljanka.

Sausuoju metų laiku smarkiai nusenka. Ant Santos įrengta Ualjankos hidroelektrinė. 1984 m. upės žiotyse rasta aukso smilčių, todėl kilo vietinė aukso karštligė.

Santa neretai kelia pavojų jos pakrančių gyventojams. Nuo kalnų nuslinkę dideli ledynų luitai ar liūčių sukeltos nuošliaužos smarkiai pakelia vandens lygį Santoje. 1941 m. upės potvynis pražudė 5000-7000 Uaraso gyventojų. 1962 m. upe nusiritusi purvo nuošliauža nusinešė 3000–4000 gyvybių.

Sarpsborgas

Sarpsborgas – miestas pietryčių Norvegijoje, šalia Fredrikstado. Savivaldybės centras. Išvystyta gėrimų pramonė.

Čavin de Uantaras

Čavin de Uantaras (isp. Chavín de Huántar, keč. Wantar Chawin) arba tiesiog Čavinas – archeologinė vietovė Peru, Ankašo departamente, Vario provincijoje, į pietus nuo Vario miesto. Vietovė įsikūrusi 3150 m aukštyje, tarp Juodosios ir Baltosios Kordiljerų, prie kelio Rekuajus-Varis ir vieno iš Maranjono intakų.

Čavin de Uantaras – tai apie 900 m. pr. m. e. statyto Čavino kultūros miesto griuvėsiai. Dabar tai senovinės priešinkinės kultūros muziejus po atviru dangumi. Dėl savo istorinės svarbos Čavin de Uantaras 1985 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Miestas išsidėstęs geroje geografinėje padetyje – tarp sausringos Kostos ir pelkėtos selvos, prie upės, junginčios miestą su Maranjonu. Nemažai radinių atskleidžia Čavino kultūros nuosmūkį, kuris vyko tarp 500–300 m. pr. m. e. Šventyklos buvo apleistos, kai kurios nebaigtos statyti. Vėliau miestą pakeitė mažas kaimelis, jo statybai panaudoti buvusio miesto akmenys.

Miestą tyriėjo senovės Peru kultūrų specialistas Julio César Tello. Tačiau 1945 m. Čavin de Uantarą užliejusi purvo nuošliauža gerokai apsunkino tyrimus: daug pastatų apgriauta, daug dirbinių vandens nuplukdyta.

Pagrindinis senovinio čavinų miesto centras buvo Didžioji arba Apvalioji aikštė (Circular Plaza). Tai buvo maldų centras. Į aikštę rinkdavosi maldininkai iš plačių apylinkių, buvo atliekamos religinės apeigos. Aikštė apvali, 20 m skersmens iš visų pusių apsupta plaformų. Aikštės viduryje rastas obeliskas ir altorius. Po aikšte įrengta požeminė galerija. Nuo aikštės nulipima „jaguaro laiptais“, kurie pastatyti iš juodo marmuro ir balto akmens. Šalia jų įrengtos kolonos su jaguaro atvaizdais.

Didingiausias Čavino statinys – 15 m piramidė (dar vadinama „Senąja šventykla“), apstatyta didžiulėmis akmen plokštėmis. Jos viduje buvo įrengtas aukojimų kambarys, keletas galerijų, šventyklų bei 5 m aukščio skulptūra – Lansonas. Kita Čavino šventykla pastatyta 500–200 m. pr. m. e. pasižymi gausiais bareljefais.

Dar vienas Čavino radinių – Raimondžio stela (pavadinta ją atradusio mokslininko garbei). Ji vaizduoja žmogų-jaguarą su baisiomis iltims. Rastai taip at spalvingų tekstilės gaminių, granito ir kalkakmenio skulptūrų, keramikos dirbinių.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.