Pirėnų pusiasalis

Pirėnų pusiasalis, Iberijos pusiasalis (isp. La Península Ibérica, port. Península Ibérica) – pusiasalis Europos pietvakariuose, prie Biskajos įlankos, Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros.

Pusiasalio plotas – 596 740 km², kuris yra trečias Europoje po Skandinavijos ir Balkanų pusiasalių. Nuo Afrikos jį skiria Gibraltaro sąsiauris.

Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje yra šios valstybės: Andora, Ispanija, Portugalija ir Didžiosios Britanijos kolonija – Gibraltaras.

Pusiasalis kalnuotas: Pirėnai, Kantabrijos kalnai, Katalonijos kalnai, Andalūzijos kalnai, yra plokščiakalnių – Meseta. Aukščiausias taškas – 3 478 m (Mulaseno kalnas Andalūzijos kalnuose).

Iberian peninsula
Pirėnų (Iberijos pusiasalis)

Nuorodos

Vikiteka

Adecco

„Adecco Group“ – didžiausia pasaulyje įdarbinimo paslaugų įmonė, įsikūrusi Ciuriche, Šveicarijoje. Yra įtraukta į „Fortune Global 500“ sąrašą.Kompanijoje dirba virš 32 000 darbuotojų, išsibarsčiusių per 60 šalių, taip pat kompanija turi 5100 atstovybių visame pasaulyje. „Adecco Group“ siūlo platų paslaugų spektrą savo svarbiausiose rinkose, kaip antai Prancūzija, Šiaurės Amerika, Jungtinė Karalystė, Airija, Japonija, Vokietija, Austrija, Italija, Beniliuksas, Šiaurės šalys, Pirėnų pusiasalis, Australija, Naujoji Zelandija ir Šveicarija.

Įmonė buvo įkurta 1996 m., susijungus prancūzų kompanijai „Ecco“ ir šveicarų kompanijai „Adia Interim“. Jos akcijomis yra prekiaujama Šveicarijos vertybinių popierių biržoje (SMI).„Adecco Group“ taip pat yra motininė įmonė kitų prekių ženklų, įskaitant „Adecco Staffing“, „Modis“, „Spring Professional“, „Badenoch & Clark“, „XPE Pharma and Science“, „Beeline“, „Pontoon“ ir „Lee Hecht Harrison“.

Almoravidai

Almoravidai – arab.: المرابطون al-Murabitun buvo Sacharos berberų dinastija, kuri XI a. išplito šiaurės vakarų Afrikoje ir Pirėnų pusiasalyje. Šios maurų imperijos valdos apėmė: Maroką, Vakarų Sacharą, Mauritaniją, Tlemseną (Alžyras), pietų Malį, didžiąją dalį Senegalo ir Ispanijos bei Portugalijos pietus. Žodžio Murabitun reikšmė tiksliai nežinoma, bet manoma, kad arab.: Rabit reiškia „pririštas prie žirgo“, t. y. pasiruošęs mūšiui. Rabit taip pat minimas Korane kaip kreipimasis į džihadą.

Antrasis kryžiaus žygis

Antrasis kryžiaus žygis vyko nuo 1147 iki 1149 m. Žygį organizavo Prancūzijos karalius Liudvikas VII-asis ir Vokietijos karalius Konradas III-asis. Tarp jų buvo ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas I Barbarosa. Žygis surengtas siekiant padėti Jeruzalės karalystės riteriams. Žygio iniciatoriais buvo šv. Bernardas ir popiežius Eugenijus III-asis. Pagrindine priežastimi buvo Edesos kunigaikštystės žlugimas.

Žygio metu riteriai buvo pasidalinę į dvi grupes, vadovaujamas žygyje dalyvaujančių dviejų valdovų. Prancūzams ir vokiečiams susirinkus Jeruzalėje buvo sušauktas karalių pasitarimas. Greičiausiai dėl naujai atvykusių kryžiuočių spaudimo buvo nuspręsta pulti Damaską, labai turtingą, tačiau negrasinusį kryžiuočiams miestą, o ne kitas turkų valstybėles, pvz., Edesą užėmusį talentingą ir ambicingą Mosulo valdovą Nur - ad-Diną.

Damasko paimti nepavyko – apgultis tęsėsi 5 dienas, po to turkų puldinėjama kariuomenė atsitraukė į Jeruzalės karalystę. Žygyje žuvo daugybė kryžiuočių, prarastas buvo ir prestižas. Faktiškai nugalėtoju tapo Nur - ad-Dinas, užėmęs iki tol neutralų Damaską.

Centrinė Kordiljera (Pirėnų pusiasalis)

Centrinė Kordiljera (isp. Sistema Central, portug. Sistema Central) − kalnų grandinė Iberijos pusiasalyje ir svarbiausias Iberijos plokščiakalnio (Meseta Central) požymis, dalinantis plokščiakalnį į dvi dalis. Centrinė Kordiljera driekiasi nuo rytų į vakarus maždaug išilgai pietinės Ispanijos autonominio regiono Kastilijos ir Leono sienos ir tęsiasi į Portugaliją.

Kalnų grandinė susidaro iš keleto mažesnių grandinių, iš kurių pagrindinė − Sierra de Guadarama, driekiasi apytiksliai išilgai Madrido ir Kastilijos ir Leono autonominių regionų sienų bei Siera de Gredos šiaurinės sienos tarp Kastilijos ir Leono bei Kastilijos ir La Mančos, tęsiasi į Estremadurą. Pastarojoje yra aukščiausias grandinės kalnas, Pico Almanzor (2592 m).

Tarp kitų Centrinės Kordiljeros kalnų grandinių yra Sierra de Ayllón, Sierra de Ávila, Sierra de la Paramera, Sierra de Candelario, Sierra de Gata ir Serra da Estrela Portugalijoje.

Vietiniai gyventojai Centrinę Kordiljerą paprastai vadina jos mažesnių sudedamųjų grandinių pavadinimais.

Iberija

Iberija – trijų istorinių regionų pavadinimas:

Pirėnų pusiasalis – dabartinė Ispanija ir Portugalija;

Kaukazo Iberija – dabartinė Gruzija;

Iberijos fema – Bizantijos rytinė provincija, dabartinės Turkijos šiaurės rytai.

Vikiteka

Iberų kalba

Iberų kalba – mirusi kalba, vartota rytų Ispanijoje gyvenusių iberų, iki romėnai pradėjo Pirėnų pusiasalio kolonizaciją (žr. Viduržemio kalbos).

Iberų kalbos paminklų randama pagal visą Ispanijos Viduržemio jūros pakrantę iki pat Hero upės Prancūzijoje. Rašto paminklai datuojami maždaug tarp V ir I a. pr. m. e., užrašyti keletu iberų rašto atmainų. Šis raštas priklauso platesnei senovės ispanų pusiau skiemeninių raštų grupei, greičiausiai kilusiai iš finikiečių rašto. Taip pat yra įrašų graikų jonėnų rašto atmaina. Dauguma iberiškų užrašų labai lakoniški – įrašai ant monetų, savininką nurodantys įrašai ant keramikos ir pan. Ilgiausias žinomas įrašas – daugiau nei 600 ženklų švininė lentelė iš Jatovos (Valensijos regionas).

Dėl skurdžių šaltinių apie iberų kalbą žinoma mažai, beveik visa informacija yra hipotezių lygmenyje. Iberų kalbos sąsajos su kitomis kalbomis nenustatytos, nors randama panašumų su baskų kalba: lyginamos iberų priesagos -sken / -ken su baskų daugiskaitos galūne -k ir kilmininko galūne -en, atkreiptas dėmesys į panašumą tarp iberų ili („miestas, gyvenvietė“?) ir baskų hiri („miestas“), iberų śalir („pinigai, vertė“?) ir baskų sari („vertė, atlygis, alga“). Taip pat daug panašumų įžvelgta tarp iberiškų ir baskiškų skaitvardžių. Nors dalis kalbininkų linksta iberų ir baskų kalbas jungti į hipotetinę vaskonų kalbų šeimą, kiti mano, kad panašumai gali būti nulemti bendrų kalbų sąjungos bruožų.Tik keletas iberiškų žodžių yra daugmaž aiškios reikšmės – aŕe take („štai jis čia“, iš dvikalbio lotyniško/iberiško užrašo), eban ir ebanen („rūpinosi, vykdė“), iltiŕ ir iltun („miestas, gyvenvietė“), ekiar („darė, atliko“), seltar ir siltar („kapas“), śalir („pinigai, vertė, moneta“). Manoma, kad iberų kalba paliko ryškų kalbinį posluoksnį ispanų kalboje: kaip galimi iberiški žodžiai išskiriami ardilla („voverė“), arroyo („upelis“), balsa („tvenkinys, kūdra“), calabaza („moliūgas“) < galápago („vėžlys“), cama („lova“), gusano („kirminas“), perro („šuo“), urraca („šarka“) ir kt.Iberų kalba apie I–II a. buvo išstumta lotynų kalbos tarmių, nors vietomis dar galėjo gyvuoti iki vizigotų laikmečio.

Ispanijos istorija

Tradiciškai laikoma, kad Ispanijos istorija prasideda nuo Vestgotų karalystės sukūrimo arba Aragono ir Kastilijos karalystės susikūrimo XV a. Taip pat Ispanijos istorijos pradžia galima laikyti priešistorinius laikus, kai šis regionas buvo apgyvendintas, vėliau užkariautas kartaginiečių ir romėnų.

Italinė pušis

Italinė pušis (lot. Pinus pinea) arba pinija – pušinių šeimai (Pinaceae) priklausanti spygliuočių medžių rūšis. Paplitusi Viduržemio jūros regione. Kilmės vieta – Pirėnų pusiasalis, bet jau ankstyvoje senovėje dėl savo riešutų išplatinta po visą regioną. Taip pat introdukuota Pietų Afrikoje, JAV, Australijoje.

Aukštis apie 12-25 m (kartais iki 35 m), kamienas trumpas, kreivas. Laja išskirtinė – plati, kupolo formos. Žievė stora, giliai sueižėjusi plokštelėmis. Spygliai 10-18 cm ilgio, 1,5 mm storio. Kankorėžiai platūs, kiaušiniški, 8-12 cm ilgio, 5-11 cm pločio, tamsiai rudos spalvos. Jų žvyneliai stori, platūs, kieti. Sėklos rudos 15-20 mm ilgio, su 3-8 mm ilgio skristuku. Jas natūraliai platina žydrasparnės šarkos, o pastaraisiais tūkstantmečiais – ir žmogus.

Išgyvena trumpai, retai pasiekia 150 metų amžių. Italinė pušis nuo seno naudojama medienai, dervoms, o ypač vertinamos ir jau 6000 metų naudojamos šios pušies sėklos, vadinamos „pinijų riešutais“. Ispanijoje specialiai riešutų gavybai skirtos pušys auginamos plantacijose.

Jungtinės Karalystės užjūrio valdos

Jungtinės Karalystės užjūrio valdos (angl. British overseas territories) – 14 teritorijų, kurios suverenios Jungtinei Karalystei, tačiau neįeina į jos sudėtį. Terminas įvestas po 2002 m. užjūrio teritorijų akto. Iki tol šios teritorijos vadintos JK dependencijomis, Britų Karūnos kolonijomis. Meno, Gernsio ir Džersio salos, kurios taip pat pavaldžios JK turi kitokį Karūnos žemių statusą.

Keltiberų kalba

Keltiberų kalba – mirusi kalba, priklausiusi keltų kalbų grupės žemyno keltų kalboms. Buvo vartojama keltiberų, gyvenusių Pirėnų (Iberijos) pusiasalyje, tarp Duero, Tacho, Chukaro ir Turijos upių ir Ebro upės. Keltiberai susiformavo vietos gyventojams iberams

sumišus su įsiveržusiais keltais.

Keltiberų kalba tiesiogiai paliudyta beveik 200 rašytinių paminklų, datuojamų II ir I a. pr. m. e., daugiausia keltiberų rašmenimis, tiesiogiai susijusių su šiaurės rytų Iberijos raštu, taip pat su lotynų abėcėle. Seniausi išlikę keltiberų užrašai yra išaiškinti ant trijų bronzinių plokščių, aptiktų Botoritos gyvenvietėje netoli Saragosos. Radiniai datuojami I a. pr. m. e., pavadinti Botoritos I, III ir IV plokštėmis (iš jų II – su lotynišku užrašu). Iberų pusiasalio šiaurės vakaruose buvo kalbama kita keltų kalba – galekų (Gallaecian) (dar vadinama šiaurės vakarų ispanų-keltų kalba), kuri buvo glaudžiai susijusi su keltiberų kalba.

Po Numantijos užėmimo 133 m. keltiberų romanizacija paspartėjo, jie pradėjo pereiti prie lotynų kalbos. Botoritos II plokštės tekstas jau visas yra lotyniškas, nors ten ir išsaugotos keltiberų onomastinės formulės. Grynai lotyniškuose užrašuose pastebimi keltiberiški elementai (pavyzdžiui, Longeidocum vietoj lotyniško Longidocorum kilm. dgs.). Keltiberų romanizacijos laipsnį rodo faktas, kad romėnų poetas Marcialis, gimęs apie 40 m. Bilbilės mieste, matyt, buvo keltiberas. Vienas iš paskutiniųjų lotyniškų užrašų su keltiberų kalbos elementais yra datuojamas II a. viduriu.

Kvintas Sertorijus

Kvintas Sertorijus (Quintus Sertorius, m. 72 m. pr. m. e.) – romėnų politikas ir karvedys.

Karinę karjerą pradėjo jau būdamas žinomas oratorius ir juristas, armijoje tarnavo pas Kvintą Servilijų Kapijų ir vėliau – pas Gajų Marijų. 97 m. pr. m. e. Sertorijus tarnavo karo tribūnu Romos Ispanijos provincijoje (Pirėnų pusiasalis). 91 m. pr. m. e. tapo Gallia Cisalpina (Galijos dalis, esanti Italijos pusėje nuo Alpių) kvestoriumi. Ten buvo atsakingas už armijos rinkimą Marsų karui bei kovoje neteko akies.

Grįžęs į Romą, Sertorijus norėjo tapti tribūnu, tačiau dėl nežinomų priežasčių jam sutrukdė diktatorius Sula.

83 m. pr. m. e. Ispanijos provincijoje tapo prokonsulu. Nors iš pradžių kiti čia esantys Romos valdininkai nepripažino Sertorijui šių pareigų, jis užėmė valdžią armijos pagalba. Norėdamas užsitikrinti visišką provincijos kontrolę, Sertorijus pasiuntė Julijų Salinatorių įtvirtinti perėją per Pirėnų kalnus. Tačiau Salinatorius buvo išdavikiškai nužudytas, ir Sulos pasiųsta Gajaus Anijaus vadovaujama armija prasilaužė į Ispaniją. Sertorijus su savo armija atsitraukė į šiaurinę Afriką. Mauritanijoje sumušė Sulos pasiųstą armiją ir įgijo didelį populiarumą tarp romėnų valdžios nemėgstančių vietinių bei ispanų, buvo vadinamas net „naujuoju Hanibalu“. Karvedžiui pavyko surinkti didžiulę armiją, prie jo prisijungė ir daug romėnų, nemėgusių Sulos valdžios. Su šia armija jis sumušė dar kelis prieš jį pasiųstus Romos karvedžius.

Sertorijus Ispanijoje įkūrė savivaldą, Romos pavyzdžiu suformavo 300 narių senatą. Vietinių gyventojų vaikams įkūrė mokyklą, kurioje jie buvo mokomi taip pat Romos švietimo pavyzdžiu. Ispaniją jis pilnai valdė šešerius metus, iki 77 m. pr. m. e. Šiais metais prie Sertorijaus prisijungė Markas Perpena Ventas su dalimi Romos nobiliteto ir nemaža armija. Tačiau tais pačiais metais iš Romos prieš jį kovoti išvyko Gnėjus Pompėjus Didysis. Jis turėjo padėti anksčiau nesėkmingai maištininkus bandžiusiam įveikti Sulos karvedžiui Kvintui Cecilijui Metelui Pijui. Pirmi keli mūšiai buvo sėkmingesni Sertorijui. Netoli Saguntumo jis beveik visiškai sumušė jungtinę Metelo ir Pompėjaus armiją ir privertė Pompėjų prašyti iš Romos pastiprinimų.

Tačiau 72 m. pr. m. e. nesutarimai su pavaldiniais romėnais pasibaigė Kvinto Sertorijaus žmogžudyste. Karvedys buvo nužudytas Marko Perpenos Vento iniciatyva, pakviestas į jo surengtą banketą. Tuo metu nepriklausoma Ispanijos respublika buvo beveik visiškai įkurta, tačiau po Sertorijaus mirties Pompėjui ir Metelui pavyko vėl ją visiškai užkariauti ir prijungti prie Romos.

Peras Boš Chimpera

Peras Boš Chimpera (isp. Pedro Bosch-Gimpera – Pedras Boš-Chimpera, kat. Pere Bosch i Gimpera – Peras Boš i Žimpera, 1891 m. kovo 22 d. Barselona – 1974 m. spalio 9 d. Meksikas) – ispanų istorikas, archeologas, etnografas.

Pirėnai

Apie pusiasalį, kuriame įsikūrusios Ispanija ir Portugalija, žr. Pirėnų pusiasalis.

Pirėnai (isp. Pirineos; pranc. Pyrénées; arag. Pirineus; kat. Pirineus; oks. Pirenèus; bask. Pirinioak; bask. Auñamendiak) – kalnų sistema Ispanijoje, Prancūzijoje ir Andoroje, skirianti Pirėnų pusiasalį nuo Vidurio Europos.

Pirėnų kalnai tęsiasi 450 km tarp Biskajos įlankos ir Viduržemio jūros. Didžiausias kalnų sistemos plotis – 110 km, didžiausias aukštis – 3404 m (Aneto kalnas).

Pirėnai skirstomi į Vakarų Pirėnus (į rytus nuo Atlanto vandenyno, iki Somporto perėjos), Centrinius Pirėnus (tarp Somporto perėjos ir Karlito masyvo) ir Rytų Pirėnus (į rytus nuo Karlito). Pirėnų kalnai susidarė alpinės kalnodaros metu.

Aukščiausi yra Centriniai Pirėnai. Jie susidarę iš granito, gneiso, skalūno, smiltainio. Reljefas alpiškas, yra ledynų (bendras plotas ~ 40 km²). Vakarų Pirėnai yra vidutinio aukščio, daugiausia iš klinties; yra ir kristalinių uolienų. Rytų Pirėnai yra kiek aukštesni negu Vakarų, suskaidyti tarpukalnių duburių, susidarę iš kristalinių uolienų, smiltainio, klinties.

Pirėnų kalnuose randama geležies rūdos, rusvųjų anglių, boksitų, mangano rūdos, marmuro, granito, karštųjų versmių.

Pirėnuose daug ežerų. Yra karstinių urvų (pvz., Pjer Sen Martenas, 1171 m gylio).

Iki 1800–2100 m aukščio vyrauja miškų landšaftai. Šlaitų žemutinėje dalyje dažniausi plačialapių miškai, aukščiau – bukynai, eglynai, maumedynai.

Pirėnuose įkurti nacionaliniai parkai: Aiges Torto, Ordesos (Ispanija); Neuvielio rezervatas (Prancūzija).

Rewilding Europe

Rewilding Europe (liet. „Europos laukinės gamtos grąžinimas“) – projektas, kuris iš dalies siekia atkurti laukinę gamtą Europoje.

Užsimota iki 2022 m. atkovoti 1 milijoną hektarų ploto laukinės gamtos 10 Europos vietovių. Kiekvienos iš tų vietovių plotis sieks 100 tūkstančių hektarų. Tarp jų Dunojaus ir Odros delta, kalnų grandinės – Karpatai, Velebitas, Apeninai, Rodopai – Pirėnų pusiasalis ir Laplandija.

Mokslininkai siekia grąžinti didžiuosius žolėdžius gyvūnus, kurie anksčiau gyveno Europos žemyne. Tai tarpanai, stumbrai, briedžiai bei taurieji elniai. Be to, šiuo metu dedamos pastangos iš šiuolaikinių karvių išvesti galvijus, kurie kiek įmanoma labiau primintų taurus. O šių žolėdžių populiacija būtų kontroliuojama lūšių, lokių ir vilkų.

Tarteziečių kalba

Tarteziečių kalba – mirusi (maždaug po V a. pr. m. e.) paleoispaninė kalba, kurios rašytinių paminklų randama Pirėnų pusiasalio pietvakariuose. Į šią teritoriją patenka pietų Portugalija (Algarvė ir pietinis Alentežas) bei pietvakarių Ispanija (pietinė Estremadūra ir vakarinė Andalūzija).

Turimi 95 užrašai šia kalba, iš kurių ilgiausiame yra 82 įskaitomi ženklai. Maždaug trečdalis jų rasta ankstyvojo geležies amžiaus nekropoliuose ar kitose geležies amžiaus laidojimo vietose, susijusiose su gausiais ir sudėtingais palaidojimais. Paprastai jie datuojami VII a. pr. m. e. ir išlieka seniausiais pietvakarių paleoispaninio rašto pavyzdžiais, kurių ženklai labiausiai primena konkrečias finikiečių rašto simbolių formas, datuojamas 825 m. pr. m. e. Penki iš užrašų, rastų ant stelų, įvardinti kaip vėlyvojo bronzos amžiaus raižiniai ant kario ginkluotės laidojimo laukų kultūroje.Mokslininkų nuomone, tarteziečių kalba nėra priskirtina indoeuropiečių kalbų šeimai, tačiau tolesnė kalbos klasifikacija išlieka neaiški. Tarteziečiai, atrodo, pasiskolino daug vietovardžių iš kai kurių keltų ir (arba) kitų indoeuropiečių kalbų. Tačiau jos skiemenų struktūra yra visiškai nesuderinama su bet kurios indoeuropiečių kalbos fonologija ir daug labiau suderinama su vaskonų ir iberų kalbų fonologija. Nepaisant šio fonologinio suderinamumo, dėl duomenų trūkumo iki šiol neįmanoma paaiškinti ryšio su vaskonų ar iberų kalbomis.

Senovės miestas Tartesas dabartinėje Andalūzijoje pirmą kartą paminėtas I-ojo tūkstantmečio pr. m. e. vidurio Senovės Graikijos ir Artimųjų Rytų rašytiniuose šaltinuose. Tarteso vieta tiksliai nežinoma, tačiau manoma, jog jis galėjo būti ties Huelva, Gvadalkivyro upės slėnyje, nors tarteziečiai savo veikla įtakojo platesnį regioną. Už Tarteso menamų ribų rasti senoviniai užrašai gali būti priskiriami arba atskirai kalbai, arba galbūt tarteziečių dialektui. Archeologinių kasinėjimų duomenys nurodo ties šia menama vietove gyvavus savitą kultūrą, finikiečių ir senovės graikų prekybos kolonijas. Rasti tarteziečių tekstai, išlikę daugelis toponimų byloja, kad Tarteso civilizacija žlugo graikams pralaimėjus Alalijos mūšį (apie 550–535 m. pr. m. e.) su kartaginiečiais ir pasitraukus iš Ispanijos pietinės dalies.

Vestgotų karalystė

Vestgotų karalystė (lot. Regnum Visigothorum, got. Gutþiuda Þiudinassus) – ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje egzistavusi valstybė, kurią sukūrė germanų tauta vestgotai. Ji egzistavo 418–720 m. dabartinės Ispanijos, Portugalijos ir pietų Prancūzijos (Oksitanijos) teritorijose.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.