Otonas

Markas Salvijus Otonas (lot. Marcus Salvius Otho; 32 m. balandžio 28 d. – 69 m. balandžio 16 d.) – Romos imperatorius 69 m. sausio 15 d. – balandžio 16 d. Jis buvo antrasis imperatorius iš Keturių imperatorių metų.

Bullet purple.png
Otonas
Romos imperatorius
Oth001
Gimė: 32 m. balandžio 28 d.
Mirė: 69 m. balandžio 16 d. (36 metai)
Tėvas: Liucijus Otonas
Sutuoktinis(-ė): Popėja Sabina
SPQRomani.svg
Romos imperatorius
Valdė: 69 m.
Pirmtakas: Galba
Įpėdinis: Vitelijus
Commons-logo.svg Vikiteka: OtonasVikiteka

Kilmė

Otonas priklausė senai ir kilmingai etruskų šeimai, kuri buvo kilusi iš Etruskijos princų ir gyveno Ferentine (dabar Viterbas). Marko Salvijaus Otono, jo senelio iš tėvo pusės, tėvas buvo romėnų raitelis, o motina žemakilmė, gal net vergė. Otono senelis užaugo Livijos namuose ir jos dėka iškilo į senatorių rangą, bet ne aukščiau nei pretorių postas. Jo tėvas buvo Liucijus Otonas.

Jaunystė

Būsimasis imperatorius pasirodo kaip vienas iš ekstravagantiškiausių jaunuolių, supusių Neroną. Draugystė baigėsi 58 m. dėl jo žmonos Popėjos Sabinos. Jos reikalavimu Otonas supažindino savo gražiąją žmoną su imperatoriumi Neronu, ir ši užmezgė su juo romaną, kuris nulėmė jos ankstyvą mirtį. Įtvirtinusi meilužės pozicijas ji išsiskyrė su Otonu ir pareikalavo, kad Neronas jį išsiųstų į tolimą provinciją Lusitaniją (dabar Portugalija ir dalis Ispanijos).

Lusitanijoje Otonas praleido 10 metų ir valdė provinciją su tiems laikams nebūdingu nuosaikumu. Kai Otono kaimynas Galba, Tarakono Ispanijos valdytojas, sukėlė maištą, jis lydėjo būsimąjį imperatorių į Romą. Prie nuoskaudų prisidėjo ir asmeninės ambicijos. Galba buvo senas ir neturėjo vaikų, o Otonas, skatinamas astrologų pranašysčių nusprendė tapti jo įpėdiniu. Jis susitarė su Galbos favoritu Titu Vinijumi ir už jo paramą sutiko vesti jo dukrą. Tačiau 69 m. sausį jo viltys žlugo, nes Galba formaliai įsūnijo Liucijų Kalpurnijų Pisoną Licinianą, kurį paskyrė paveldėtoju pagal testamentą.

Po šio įvykio Otonas ryžosi drąsiam žingsniui. Nepaisant prastos finansinės padėties ir buvusios ekstravagancijos dėka, jis papirko 23 pretorionus. Sausio 15 d. rytą jis nuvyko pas Galbą, o po to atsiprašęs dėl privačių reikalų išvyko iš Palatino kalvos susitikti su šalininkais. Otonas buvo palydėtas į pretorionų stovyklą, kur jį paskelbė imperatoriumi.

Su dideliu būriu Otonas grįžo į Romos forumą ir Kapitolijaus šlaite sutiko Galbą, kuris perspėtas gandų apie išdavystę brovėsi per tankią nustebusių civilių minią prie savo sargybinių barakų. Kohorta, saugojusi tuomet Palatino kalvą ir imperatorių, dezertyravo. Pretorionai brutaliai nužudė Galbą, įsūnį Pisoną ir kitus. Tą pačią dieną senatoriai suteikė Otonui visus imperatoriaus titulus ir privilegijas. Pretorionai ir armija išdavė Galbą, nes šis atsisakė sumokėti auksu už palaikymą, kai jis tapo imperatoriumi. Miestiečiai irgi buvo nepatenkinti Galba ir gerbė Nerono atminimą. Otono pirmieji žingsniai rodo, kad jis kreipė dėmesį į šiuos faktus.

Nuosmukis ir žlugimas

Jis sutiko būti vadinamas Neronu reikalaujant liaudžiai, nes buvo jaunas ir švelniais bruožais panašus į mylimąjį imperatorių. Buvo vėl grąžintos Nerono statulos, jo išlaisvintieji ir tarnai grįžo į pareigas, buvo paskelbtas ketinimas užbaigti Aukso namus. Tačiau Otonas greitai suprato, kad lengviau nuversti imperatorių negu už jį valdyti.

Skaitydamas Galbos korespondenciją Otonas sužinojo, kad keli legionai Germanijoje sukilo ir paskelbė Vitelijų imperatoriumi. Kai nepavyko jo sustabdyti pasiūlius dalį imperijos, Otonas pradėjo ruoštis karui. Legionai iš tolimų provincijų nesuspėjo, bet Panonijos, Mesijos ir Dalmatijos legionai buvo netoliese, pretorionai buvo didelė jėga, o, be to, Otonui pakluso visas laivynas.

Laivynas saugojo Ligūriją, o Otonas paveiktas pranašysčių kovo 14 d. patraukė su kariais į šiaurę sutrukdyti Vitelijui įžengti į Italiją. Bet tam buvo per vėlai, tad Otonui teko sulaikyti priešus ties Po. Otonas apsigynė nuo Aulo Cecinos Alieno, bet Fabijaus Valenso atvykimas daug ką pakeitė.

Vitelijaus generolai norėjo lemiamo Bedriako mūšio, o neryžtingi pasitarimai Otono stovykloje tam netrukdė. Patyrę kariai reikalavo vengti mūšio kol atvyks bent Dalmatijos legionai. Tačiau imperatoriaus brolio Ticiano ir pretorionų vado Prokulo skubotumas įveikė imperatorių ir opoziciją, tad buvo nuspręsta iš karto žygiuoti. Otonas su dideliu rezervu liko kitoje Po upės pusėje.

Netoli Kremonos miesto Otono kariai susidūrė su priešais. Vitelijaus kariai nustūmė juos iki Bedriako, kur buvo Otono pajėgų, persikėlusių per Po upę, stovykla. Kitą dieną visa stovykla pasidavė Vitelijui. Po šio pralaimėjimo Otonui liko Dalmatijos legionai ir didelis rezervas, kuris nežygiavo, bet pats imperatorius prarado viltį laimėti ir nusižudė.

Otonas palaidotas iš karto Brikselo mieste, kur tuo metu buvo. Ant antkapio buvo paprastas užrašas Diis Manibus Marci Othonis.

SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Galba
Otonas (69)
Keturių imperatorių metai
Vėliau valdė:
Vitelijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis
Frydrichas III (Vokietija)

Frydrichas III (Frydrichas Vilhelmas Nikolausas Karlas; 1831 m. spalio 18 d. Potsdame – 1888 m. liepos 15 d. ten pat) – Prūsijos karalius ir Vokiečių imperatorius, valdęs 99 dienas.

Frydrichas I Barbarosa

Frydrichas I Barbarosa (vok. Friedrich I Barbarossa, apie 1122 m. Vaiblingenas, Badenas-Viurtembergas – 1190 m. birželio 10 d. Kilikija) – Švabijos kunigaikštis Frydrichas III (1147-1152 m.), Vokietijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas I (1152-1190 m.), dėl rudos barzdos pramintas Raudonbarzdžiu (it. Barbarossa).

Henrikas I Paukštininkas

Henrikas I Paukštininkas (vok. Heinrich der Vogeler, Heinrich der Burgenbauer, Heinrich der Finkler, apie 876 – 936 m. liepos 2 d. Memlebenas, Saksonija) – 919-936 m. Rytų frankų karalystės karalius.

Imperatorius Frydrichas II

Frydrichas II (vok. Friedrich II, 1194 m. gruodžio 26 d. Džezis, Markė, Italija – 1250 m. gruodžio 13 d. Kastel Fiorentino, Apulija) – 1197–1250 m. Sicilijos karalius, 1212–1220 m. Vokietijos karalius, 1212–1250 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius ir 1228–1235 m. Švabijos kunigaikštis Frydrichas VI.

Imperatorius Henrikas II

Henrikas II Šventasis (vok. Heinrich II der Heillige, 973 m. kovo 6 d. Bad Abachas, Bavarija – 1024 m. liepos 13 d. Pfalc Grone prie Getingeno, Saksonija) – 1002-1014 m. Rytų frankų (Teutonų karalystės) karalius, 1014-1024 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, 995–1004 m. ir 1009–1017 m. Bavarijos hercogas Henrikas IV.

Imperatorius Henrikas III

Henrikas III (vok. Heinrich III, 1017 m. spalio 28 d. – 1056 m. spalio 5 d. Bodfeldas, Harcas, Saksonija) – 1046–1056 m Šventosios Romos imperijos imperatorius, 1039–1056 m. Vokietijos karalius, 1027–1042 m. Bavarijos hercogas Henrikas VI, 1038–1045 m. Švabijos hercogas Henrikas I.

Imperatorius Henrikas VI

Henrikas VI (vok. Heinrich VI) – 1165 m. Nijmegenas, dab. Nyderlandai – 1197 m. rugsėjo 28 d. Mesina, Italija) – 1191-1197 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, 1190-1197 m. Vokietijos karalius.

Imperatorius Henrikas VII

Henrikas VII (vok. Friedrich II, it. Arrigo, apie 1275 m. – 1313 m. rugpjūčio 24 d. Buonkonventas prie Sienos) – 1288-1313 m. Liuksemburgo kunigaikštis, 1308-1313 m. Vokietijos karalius, 1312-1313 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius.

Imperatorius Maksimilijonas I

Maksimilijonas I (1459 m. kovo 22 d., Vienos Noištatas – 1519 m. sausio 12 d. Velsas, Aukštutinė Austrija) – Šventosios Romos imperijos imperatorius. Vadintas „paskutiniuoju riteriu“.

Imperatorius Otonas I

Otonas I (vok. Otto I der Große, 912 m. lapkričio 23 d. Valhauzene − 973 m. gegužės 7 d. Memlebene) − Vokietijos karalius (nuo 936 m.), pirmasis Šventosios Romos imperijos imperatorius (nuo 962 m.), Italijos karalius (nuo 951 m.).Kovodamas su Bavarijos, Lotaringijos hercogais, Otonas I rėmėsi vyskupais ir abatais. Dėl Otono I įtakos X a. Vokietijoje labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Otonas I kariavo su Palabio slavais. Pajungęs 951 m. Lombardiją, jis gavo Italijos karaliaus titulą. Suteikęs paramą gyventojų išvytam popiežiui Jonui XII ir įžengęs į Romą, 962 m. Otonas I gavo iš popiežiaus imperatoriaus karūną. Tai davė pradžią Šventosios Romos imperijos susikūrimui.

Imperatorius Otonas II

Otonas II (vok. Otto II), (955 m. − 983 m. gruodžio 7 d.) − Vokietijos karalius (nuo 961 m.), Šventosios Romos imperijos imperatorius (nuo 967 m.), Italijos karalius (nuo 973 m.).Otonas II kovojo su hercogais (tą kovą pradėjo dar jo tėvas Otonas I). 981 m. Otonas II įsiveržė į pietų Italiją, kur jam pasipriešino Bizantija ir arabai. 982 m. Otonas II pralaimėjo kovą arabams.

Imperatorius Otonas III

Otonas III (vok. Otto III, 980 m. − 1002 m. sausio 23 d.) − Vokietijos karalius (nuo 983 m.), Šventosios Romos imperijos imperatorius (nuo 996 m.).

Imperatorius Otonas IV

Otonas IV (vok. Otto IV. von Braunschweig, (1182 m. − 1218 m. gegužės 19 d.) − Vokietijos karalius (nuo 1198 m.), Šventosios Romos imperijos imperatorius (nuo 1209 m.). Dėl karaliaus sosto kovojo su Pilypu Švabu ir soste įsitvirtino, tik jį nužudžius (1208 m.).

1214 m. prie Buvino Otonas IV pralaimėjo Prancūzijos karaliui Pilypui II ir faktiškai neteko valdžios, nes popiežius Inocentas III dar 1210 m. už bandymą užgrobti Sicilijos karalystę atskyrė Otoną IV nuo bažnyčios ir iškėlė į sostą Frydrichą II iš Štaufenų dinastijos.

Valdant Otonui IV, prasidėjo ilga Velfų ir Štaufenų kova dėl valdžios.

Imperatorius Pranciškus I

Pranciškus I (1708 m. gruodžio 8 d. Nansi – 1765 m. rugpjūčio 18 d. Insbrukas) – Šv. Romos imperatorius (1745–1765).

Urbonas II

Urbonas II (Otonas Lažrietis; 1042 m. Lagery, Prancūzija – 1099 m. liepos 29 d. Romoje) – popiežius. Prancūzas. 1078 m. tapo kardinolu, nuo 1088 m.- popiežiumi. Kovojo su Henriku IV ir jo statytiniu antipopiežiumi Klemensu III. 1094 m. išvijo jį iš Romos. Klermono bažnyčios susirinkime 1095 m. paskelbė Pirmąjį kryžiaus žygį į Palestiną.

Vilhelmas II

Vilhelmas II (Frydrichas Vilhelmas Viktoras Albertas (1859 m. sausio 27 d. Potsdame – 1941 m. birželio 4 d. Dorno pilyje prie Utrechto, Nyderlandai) – 1888–1918 m. paskutinysis Vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius. Jo valdymo laikotarpis istorikų dažnai vadinamas „Vilhelmo era“.

Vitelijus

Aulas Vitelijus Germanikas (lot. Aulus Vitellius Germanicus, 15 m. rugsėjo 24 d. – 69 m. gruodžio 22 d.) – Romos imperatorius nuo 69 m. balandžio 17 d. iki gruodžio 22 d.

Jis buvo vienas iš keturių imperatorių per vienerius 69−uosius metus (kiti buvo Galba, Otonas ir Vespasianas).

Šventoji Romos imperija

Šventoji Romos imperija (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation; lot. Sacrum Imperium Romanum Nationis Germanicae) – oficialus imperijos, 962 m. susikūrusios iš Karolingų Rytų frankų karalystės ir gyvavusios iki 1806 m., pavadinimas. Formaliai valstybės pradžia laikoma Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.

Formulė Imperium Romanum naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai titulavo save Imperator Romanorum (Romėnų imperatorius) ir Rex Romanorum (Romėnų karalius). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).

Nuo 1254 m. vokiškuose dokumentuose valstybė vadinama Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Šventosios Romos imperijos imperatorius

Šventosios Romos imperijos imperatorius (vok. Römisch-deutscher Kaiser, lot. Romanorum Imperator) buvo renkamas monarchas valdantis visą Šventąją Romos imperiją – Centrinės Europos valstybę, kuri egzistavo nuo viduriniųjų amžių iki ankstyvosios šiuolaikinės epochos. Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankijos karalystės valdant Karoliui Didžiajam. Pirmuoju Šventosios Romos imperijos imperatoriumi buvo Saksonijos karalius imperatorius Otonas I. Jį 962 m. vasario 2 d. imperatoriumi karūnavo popiežius Jonas XII, nors pati imperija buvo pradėta vadinti Šventąja Romos imperija tik vėliau. Šventosios Romos imperatoriai buvo popiežiaus karūnuojami iki XVI a. Paskutinis imperatorius Pranciškus II atsižadėjo sosto 1806 m. Napaleono karo metu, ir imperija nustojo egzistavusi.

Žodis „Romos“ imperatoriaus titule atspindėjo translatio imperii (valdymo perdavimo) principą, pagal kurį Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo laikomi paveldėtojais Vakarų Romos imperijos imperatorių titulo, į kurį niekas Vakaruose nepretendavo po Julijaus Nepočio mirties 480 m.

Romos imperatoriai
Statue-Augustus white background

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.