Nuošliauža

Nuošliaužauolienų masės atitrūkimas ir nuslinkimas šlaitu žemyn dėl sunkio jėgos. Nuošliaužos įvyksta dėl įvairių priežasčių, išsibalansavus natūraliai pusiausvyrai. Šios priežastys gali būti:

  • padidėjęs šlaito statumas, dėl vykstančios erozijos,
  • sumažėjusio uolienų patvarumo (vibracija, kritulių pagausėjimas, požeminio vandens prietaka),
  • dėl seisminių smūgių,
  • dėl žmonių veiklos.

Nuošliaužos gali vystytis pamažu, bet gali būti labai staigios. Staigių nuošliaužų pasekmės gali būti katastrofinės – sugriauti įvairūs pastatai, žmonių aukos ir kt. Nuošliaužos formavimosi procesas gali būti suskaidytas keliais etapais:

  • Dalies šlaito atitrūkimas per pagrindinę plyšio plokštumą,
  • Atitrūkusio šlaito slinkimas žemyn, išlaikant pirminę struktūrą,
  • Pirminės struktūros suirimas.

Nuošliaužos formavimasis gali sustoti bet kuriame etape. Kartais neįmanoma nustatyti šių etapų. Tai atsitinka, pavyzdžiui, tada, kai nuošliaužos uolienos prisotintos vandeniu. Tokia nuošliauža vadinama purvo srautu. Purvo srautas gali judėti iki 100 km/h greičiu. Susidariusi laikina tekmė griauna viską savo kelyje. Purvo srautai ugnikalnių aktyvumo zonose vadinami laharais. Laharai susiformuoja tada, kai po vulkano išsiveržimo nusėdę pelenai įmirksta nuo kritulių vandens. Smulkūs pelenai patys pavojingiausi, nes lengvai sudaro takią masę. Laharui nuslinkus ši masė sukietėja kaip cementas. Nuošliaužos taip pat gali susiformuoti ir po vandeniu. Jos vadinamos turbididais. Jei pakankamai didelės – gali sukelti cunamius.

Nuosliauza resize
Nuslinkęs kalvos šlaitas į upelio slėnį

Didžiausios nuošliaužos

Nuošliaužos Lietuvoje

Lietuvoje taip pat pasitaiko nuošliaužų. Jos susidaro upių šlaituose, tvenkinių šlaituose ar kitose vietose. Dažniausiai susidaro dėl žmogaus ūkinės veiklos. Kelios nuošliaužos pridarė materialinių nuostolių, pažeidė statinius, keli pastatai sugriuvo. Taip pat kelios nuošliaužos pareikalavo žmonių aukų.[reikalingas šaltinis]

Taip pat skaitykite

Vikiteka

Abankajus

Abankajus (isp. Abancay, keč. Awankay) – Peru miestas, į vakarus nuo Kusko, Andų kalnuose, 2378 m aukštyje, prie Pačačiakos upės. Apurimako departamento administracinis centras. 57,8 tūkst. gyventojų (2007 m.).

Abankajaus apylinkės nuo seno gyvenamos indėnų čankų. Ispanai miestą įkūrė 1540 m. Amancay, Villa de los Reyes pavadinimu. 1874 metais suteiktos miesto teisės. 1997 m. apylinkes nusiaubė nuošliauža, kurios metu žuvo daugiau nei 400 žmonių.

Netoli miesto įsikūręs gražiu kraštovaizdžiu garsėjantis Ampajaus nacionalinis draustinis, kuris yra ir svarbus turistinis regiono objektas. Vystomas cukranendrių perdirbimas, likerio, romo gamyba, dailieji amatai. Apylinkėse auginamos cukranendrės, kasama vario rūda.

Mieste yra 2 universitetai: Universidad Particular Tecnológica de los Andes ir Universidad Nacional Micaela Bastidas de Apurimac.

Agvos ugnikalnis

Agvos ugnikalnis (isp. Volcán de Agua) – ugnikalnis Gvatemaloje, Sakatepekeso ir Eskuintlos departamentuose, tuoj į pietus nuo Antigvos. Aukštis 3760 m, santykinis aukštis nuo pajūrio lygumos pusės – 3500 m. Į vakarus nuo Agvos stūkso Fuego ir Akatenango ugnikalnių kompleksas, į pietryčius – Pakaja.

Kūgis simetriškas, sudarytas iš andezito bei bazalto-andezito. Krateris 280 m skersmens. Šiaurės vakariniame šlaite yra mažų duobinių kraterių.

Nors istoriniuose šaltiniuose Agvos užsiveržimų neužfiksuota, tačiau 1541 m. rugsėjo 11 d. ugnikalnio šlaitu nusirito didelis laharas (purvo nuošliauža), kuris sugriovė tuometinę kolonijos sostinę Siudad Vjechą (ji buvo perkelta į Antigvą). Dėl šio įvykio ugnikalnis įgavo Agvos („vandens“) vardą. Vietiniai gyventojai jį vadina Hunapu („gėlių vieta“).

Akmenų nuoslanka

Akmenų nuoslanka – viena iš nuošliaužos rūšių, kurią sukelia įsismarkavusi akmenų griūtis. Šio geologinio reiškinio nedera maišyti su akmenų nuogriuva. Akmenų nuoslankos metu uolienos atitrūksta ir nugarmėja stačiu šlaitu žemyn kaip vientisa masė, o akmenų nuogriuvos metu atitrūksta bei nurieda paskiri akmenys.

Atabado ežeras

Atabado ežeras (urd. عطا آباد جھیل = `Aṭā Ābād jhīl) – užtvenktinis ežeras šiaurės Pakistane, Gilgite-Baltistane, Karakorumo kalnuose esančiame Hunzos slėnyje. Susidarė 2010 m. sausį, ties Atabado kaimu (14 km priešsroviui nuo Karymabado) nuošliaužai užtvenkus Hunzos upę.

2010 m. sausio 4 d. nusiritusi nuošliauža nusinešė 12 žmonių gyvybes ir užtvenkė upę. Šios lygis pradėjo sparčiai kilti, dėl to 25 tūkst. aukščiau priešsroviui įsikūrusių gyventojų turėjo apleisti savo namus (užlietas Šiškatas, nukentėjo Gulmitas). Buvo užneštas ir Karakorumo plentas. Susidarė 21 km ilgio ir 109 m gylio Atabado ežeras. 2010 m. birželį per susidariusią patvanką ėmė lietis vanduo. Žemiau ežero likęs slėnis yra užtvindymo pavojuje. Užtvindžius Karakorumo plentą, automobiliai per ežerą buvo keliami keltu, bet 2015 m. atidarytas ežerą aplenkiantis tunelis.

Baltoji Kordiljera

Baltoji Kordiljera (isp. Cordillera Blanca) – Andų kalnų grandinė Peru, Ankašo regione. Ilgis 180 km, plotis 21 km. Driekiasi šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Vakaruose Santos upė skiria nuo Juodosios Kordiljeros. Beveik visa Kordiljera įeina į Uaskarano nacionalinį parką. Aukščiausios viršukalnės: Uaskaranas (6768 m), Uandojas (6395 m), Čopikalkis (6354 m), Ualkanas (6122 m), Čakrararchu (6112 m), Alpamajas (5947 m), Snieguotasis Piskas (5752 m).

1966 m. Alpamajo viršukalnė UNESCO paskelbta gražiausiu pasaulio kalnu. Baltoji Kordiljera yra seismiškai aktvioje zonoje, 1970 m. žemės drebėjimo metu nuošliauža palaidojo Jungajo miestą.

Geizerių slėnis

Geizerių slėnis (rus. Долина гейзеров) – geizerių laukas Rusijoje, Kamčiatkoje, antras pagal geizerių koncentraciją pasaulyje (po Jeloustouno). Tai vienintelis geizerių laukas visoje žemyninėje Eurazijoje (išskyrus taip pat Kamčiatkoje esantį Mutnovskio geizerį).

Geizerių slėnis – tai 6 km ilgio slėnis su ~90 geizerių ir daugybe karštųjų versmių. Slėnį sudaro Geizernajos upė, tekanti nuo jauno Kichpinyčiaus ugnikalnio. Geizerių vandens temperatūra siekia iki 250 °C. Didžiausias geizeris (Velikanas) gali sudaryti 40 m aukščio čiurkšlę.

Slėnis patenka į Kronokų biosferos draustinį, yra atokioje vietoje ir pasiekiamas dažniausiai tik sraigtasparniu. Geizerių slėnis yra UNESCO pasaulio paveldo objekto „Kamčiatkos ugnikalniai“ dalis.

Geizerių slėnis atrastas 1941 m. tarybinės geologės Tatjanos Ustinovos. Savo tyrimus ji paskelbė po keturiolikos metų, tačiau dėl regiono atokumo didesnės ekspedicijos nevyko iki pat 1972 m. 1991 m. įrengta automatinė monitoringo sistema. 2007 m. birželio 3 d. smarki nuošliauža nusirito per 2/3 Geizerių slėnio. Didelė dalis geizerių ir versmių atsidūrė po žeme, susidarė terminis ežeras.

Grandė (sala)

Grandė (portug. Ilha Grande) – Brazilijos sala Rio de Žaneiro valstijos pakrantėje, priklausanti Angra dos Reis municipijui. Sala pasižymi gražiais gamtovaizdžiais (tropiniai paplūdimiai, vešli augalija, raižytas reljefas). Salos plotas yra 193 km², aukščiausias taškas yra Pico da Pedra D'Água (1031 m). Saloje anksčiau buvo garsus kalėjimas, dabar jau uždarytas.

Grandės saloje tebėra mažiausiai pažeisti Brazilijos Atlanto pakrantės lietaus miškų likučiai. Tai vienos turtingiausių pasaulio ekosistemų, pasižyminčių didžiule biologine įvairove. Saloje išlikusios didelės populiacijos išnykti galinčių rūšių, tokių kaip rausvakrūtis vaislesys (Pyroderus scutatus), rudasis staugūnas (Alouatta fusca), apykaklėtasis tinginys (Bradypus torquatus), raudonbruvė amazonė (Amazona rhodocorytha) ir plačiasnukis kaimanas (Caiman latirostris). Jūra apie salą pasižymi tuo, kad čia jungiasi tropinės, subtropinės ir vidutinės juostos jūrinės gyvybės formos. Tai galbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur vienoje vietoje galima pamatyti koralus ir tropines žuvis greta magelaninių pingvinų (Spheniscus magellanicus) ir pietinių paprastųjų tikrųjų banginių (Eubalaena australis).

Visa sala yra saugoma teritorija. Didžioji jos dalis priskirta Ilha Grande valstybiniam parkui, o likusiose dalyse ribojama ūkinė ir statybinė veikla. Skatinamas nedidelio masto ekologinis turizmas. Saloje, neturinčioje kelių, yra virš 150 km pėsčiųjų takų, jungiančių negausius kaimelius, kuriose yra nakvynės vietos, tarpusavyje ir su paplūdimiais, kalnų viršūnėmis, kriokliais ir neliestais miškais.

Didžiausias salos kaimas vadinasi Vila do Abraão (1900 gyv.), jame yra daugelis turizmo įstaigų bei parko būstinė. Į kaimą iš žemyno galima atplaukti vietiniais keltais bei greitais katamaranais.

2010 m. sausio 1 d. saloje įvyko purvo nuošliauža, kurios metu žuvo mažiausiai 19 žmonių.

Kamčiatkos ugnikalniai

Kamčiatkos ugnikalniai (rus. Вулканы Камчатки) – ugnikalnių grupė Kamčiatkos pusiasalyje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Kamčiatkos upė ir jos slėnis yra apsupti ugnikalnių žiedu. Jį sudaro 160 ugnikalnių, iš kurių 29 yra aktyvūs.

1996 m. Kamčiatkos ugnikalniai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Aukščiausias šios grupės ugnikalnis yra Kliučių Sopka. Jo aukštis siekia 4 750 m. Tai yra didžiausias veikiantis ugnikalnis šiauriniame Žemės pusrutulyje. Šiame žiede yra ir 3 528 m aukščio Kronokų Sopka, kuris vertinamas dėl savo taisyklingos formos kūgio.

Šioje vietoje yra antras pagal geizerių koncentraciją Geizerių slėnis. Tai vienintelis geizerių laukas visoje žemyninėje Eurazijoje. 2007 m. birželio 3 d. smarki nuošliauža nusirito per 2/3 Geizerių slėnio. Didelė dalis geizerių ir versmių atsidūrė po žeme, susidarė terminis ežeras.

Laharas

Laharas – purvo nuošliauža, kylanti ugnikalnių šlaituose. Susidaro vandeniui susimaišius su vulkaniniais pelenais, piroklastinėmis dulkėmis, pemza, kalnų uolienomis. Laharas gali kilti dėl ugnikalnio veiklos ištirpus sniegui ar ledynui, praūžus smarkiai liūčiai, išsiliejus kalnų ežerui ar tvenkiniui. Laharas nebūtinai siejasi su aktyvia ugnikalnio veikla – gali būti išjudintos ir seniai sugulusios vulkaninės uolienos, ypač jei jų būseną paveikė žemės drebėjimas. Ypač didelė laharų tikimybė būna tuomet, kai ugnikalnio išsiveržimas sutampa su uraganu.

Kilęs laharas, veikiamas sunkio jėgos, dideliu greičiu (100–300 km/h) juda žemyn ugnikalnio šlaitu naikindamas viską savo kelyje, o sustojęs viską palieka po stora purvo danga. Neretai laharo nešamos medžiagos patenka į upių slėnius ir sukelia katastrofiškus potvynius. Dažni atvejai, kai pats ugnikalnio išsiveržimas nusineša nedaug ar nei vienos aukos, tačiau išsiveržimo sukeltas laharas būna pražūtingas. Istorijos bėgyje laharai smarkiai nuniokojo Armero (Kolumbija), Siudad Vjechos (Gvatemala), Jungajaus (Peru), Pinatubo apylinkių (Filipinai), Latakungos (Ekvadoras) ir kt. miestus.

Žodis laharas kilęs iš javiečių kalbos.

Ljankihuė (ežeras)

Ljankihuė (isp. Lago Llanquihue) – antras pagal dydį Čilės ežeras, telkšantis Los Lagoso regione, vakarinėse Andų pašlaitėse, 70 m aukštyje virš jūros lygio. Gylis siekia 350 m. Ežeras ledyninės kilmės. Jį supa Kalbuko ir Osorno ugnikalniai. Lavos nuošliauža atskirtas nuo Todos los Santoso ežero. Išteka Mauljino upė, jungianti Ljankuihuę su Ramiuoju vandenynu.

Prie ežero įsikūrusios gyvenvietės: Puerto Varasas, Frutiljaras, Puerto Oktajas, Ljankihuė.

Mombačas

Mombačas (isp. Mombacho) – ugnikalnis Nikaragvoje, Granados departamente, Nikaragvos ežero pakrantėje, į pietus nuo Granados. Aukštis – 1344 m. Tai andezitinis–bazaltinis stratovulkanas. Yra du pasagos formos krateriai. Veikia fumarolės ir karštosios versmės. Ugnikalnio papėdėje, Nikaragvos ežere yra keletas smulkių Granados salelių, kurios laikomos šio ugnikalnio išmestų uolienų liekanomis.

Vienintelis istoriškai užfiksuotas Mombačo aktyvumo atvejis užregistruotas 1570 m., kuomet vulkaninių uolienų nuošliauža sugriovė kaimą pietiniame šlaite.

Mombačas yra populiarus turistinis objektas. Nuo jo atsiveria vaizdinga panorama į Nikaragvos ežerą.

Moruroa

Moruroa arba Mururoa (pranc. Moruroa) – koralinis atolas Ramiajame vandenyne, Prancūzijos Polinezijoje, Tuamotu salyne. Yra pietrytinėje salyno dalyje, 1250 km į rytus nuo Taičio, Tureia komunoje. Plotas – 15 km², lagūnos plotas – 148 km². Moruroa atole yra Prancūzijos branduolinių bandymų poligonas, kuriame Prancūzija anksčiau vykdė branduolinių bombų bandymus. Bandymai taip pat daryti ir netoliese esančiame Fangataufa atole.

Atolas netaisyklingo pavidalo, 28 km ilgio ir 11 km pločio. Lagūna šiaurės vakaruose jungiasi su vandenynu.

Nors šį atolą polineziečiai žinojo (kaip Hiti-Tautau-Mai), panašu, kad sala nuolat gyvenama nebuvo. 1767 m. atolą pasiekė pirmasis europietis – britų jūrininkas Filipas Karteretas ir pavadino „Osnabro Vyskupo sala“ (Bishop of Osnaburgh Island). Nuo 1966 iki 1996 m. prancūzai saloje atliko tarp 175 ir 181 branduolinių sprogdinimų. Vieną iš pirmųjų bandymų 1966 m. stebėjo pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis. Dauguma sprogdinimų atlikta vakarinėje atolo pusėje – sprogdinta iš baržų, bombonešio bombų, heliu pripildytų balionų. Prancūzija dėl šių bandymų susilaukė daug kritikos iš žaliųjų, Okeanijos valstybių (ypač Naujosios Zelandijos). Dėl tarptautinio spaudimo 1974 m. Prancūzija nutraukė sprogdinimus atmosferoje ir pradėjo sprogdinti požeminiuose gręžiniuose. Vieno iš tokių sprogimų metu (1979 m.) kilo nuošliauža ir praskilo vakarinė Moruroa atolo žiedo dalis. 1996 m. bandymų poligonas uždarytas, tačiau salą tebesaugo Prancūzijos jūrų laivynas.

Vikiteka

Ponsė

Ponsė (isp. Ponce) – miestas ir savivaldybė Puerto Riko pietuose, Karibų jūros pakrantėje. 186,5 tūkst. gyventojų (2000 m.). Maisto, tekstilės, cemento, odos pramonė. Jūrų uostas (cukraus eksportas). Turistinis centras (istorinis senamiestis, Plaza Las Delicias aikštė, Parque de Bombas pastatas, katedra, Tibų indėnų centras ir kt.). Yra 3 universitetai, medicinos mokykla.

Ponsė įkurta 1848 m. Juan Ponce de León y Loayza (konkistadoro Juan Ponce de León provaikaičio). 1877 m. Ponsė įgavo miesto statusą. 1985 m. miestą nusiaubus uraganui Isabelei, kilo purvo nuošliauža, po kuria žuvo 129 gyventojai.

Potvynis (stichinė nelaimė)

Potvynis, užtvindymas – stichinė nelaimė, sukelta staigaus vandens pertekliaus. Gali kilti smarkiai ištvinus upei, ežerui, jūrai ar kitam vandens telkiniui.

Purvo nuošliauža

Purvo nuošliauža – viena iš nuošliaužos rūšių.

Tokio pobūdžio nuošliaužos uolienos būna prisotintos vandeniu. Purvo srautas gali judėti iki 10 km/h greičiu. Susidariusi laikina tekmė griauna viską savo kelyje. Purvo srautai ugnikalnių aktyvumo zonose vadinami laharais.

Purvo nuošliaužas gali iššaukti tokie veiksniai, kaip smarkios liūtys, sniego tirpimas bei požeminis vandens srautas išgraužiantis įskilusias pamatines uolienas.

Santa

Santa (isp. Río Santa, keč. Santa mayu) – upė Peru, daugiausia Ankašo departamente. Prasideda Konokočios lagūnoje, 4050 m aukštyje, Anduose. Teka į šiaurės vakarus Callejón de Huaylas slėniu, skiriančiu Baltąją ir Juodąją Kordiljeras. Maždaug 2000 m aukštyje Santa pasuka į vakarus ir kirstdama Juodąją Kordiljerą suformuoja gilų Pato kanjoną. Toliau upė sudaro Ankašo – La Libertado regionų sieną. Įteka į Ramųjį vandenyną 10 km į šiaurę nuo Čimbotės. Prie Santos įsikūrę miestai: Rekuajas, Uarasas, Karuasas, Jungajas, Karasas, Uljanka.

Sausuoju metų laiku smarkiai nusenka. Ant Santos įrengta Ualjankos hidroelektrinė. 1984 m. upės žiotyse rasta aukso smilčių, todėl kilo vietinė aukso karštligė.

Santa neretai kelia pavojų jos pakrančių gyventojams. Nuo kalnų nuslinkę dideli ledynų luitai ar liūčių sukeltos nuošliaužos smarkiai pakelia vandens lygį Santoje. 1941 m. upės potvynis pražudė 5000-7000 Uaraso gyventojų. 1962 m. upe nusiritusi purvo nuošliauža nusinešė 3000–4000 gyvybių.

Sarpsborgas

Sarpsborgas – miestas pietryčių Norvegijoje, šalia Fredrikstado. Savivaldybės centras. Išvystyta gėrimų pramonė.

Sausio 11

Sausio 11 yra 11-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 354 dienos (keliamaisiais metais – 355).

Čavin de Uantaras

Čavin de Uantaras (isp. Chavín de Huántar, keč. Wantar Chawin) arba tiesiog Čavinas – archeologinė vietovė Peru, Ankašo departamente, Vario provincijoje, į pietus nuo Vario miesto. Vietovė įsikūrusi 3150 m aukštyje, tarp Juodosios ir Baltosios Kordiljerų, prie kelio Rekuajus-Varis ir vieno iš Maranjono intakų.

Čavin de Uantaras – tai apie 900 m. pr. m. e. statyto Čavino kultūros miesto griuvėsiai. Dabar tai senovinės priešinkinės kultūros muziejus po atviru dangumi. Dėl savo istorinės svarbos Čavin de Uantaras 1985 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Miestas išsidėstęs geroje geografinėje padetyje – tarp sausringos Kostos ir pelkėtos selvos, prie upės, junginčios miestą su Maranjonu. Nemažai radinių atskleidžia Čavino kultūros nuosmūkį, kuris vyko tarp 500–300 m. pr. m. e. Šventyklos buvo apleistos, kai kurios nebaigtos statyti. Vėliau miestą pakeitė mažas kaimelis, jo statybai panaudoti buvusio miesto akmenys.

Miestą tyriėjo senovės Peru kultūrų specialistas Julio César Tello. Tačiau 1945 m. Čavin de Uantarą užliejusi purvo nuošliauža gerokai apsunkino tyrimus: daug pastatų apgriauta, daug dirbinių vandens nuplukdyta.

Pagrindinis senovinio čavinų miesto centras buvo Didžioji arba Apvalioji aikštė (Circular Plaza). Tai buvo maldų centras. Į aikštę rinkdavosi maldininkai iš plačių apylinkių, buvo atliekamos religinės apeigos. Aikštė apvali, 20 m skersmens iš visų pusių apsupta plaformų. Aikštės viduryje rastas obeliskas ir altorius. Po aikšte įrengta požeminė galerija. Nuo aikštės nulipima „jaguaro laiptais“, kurie pastatyti iš juodo marmuro ir balto akmens. Šalia jų įrengtos kolonos su jaguaro atvaizdais.

Didingiausias Čavino statinys – 15 m piramidė (dar vadinama „Senąja šventykla“), apstatyta didžiulėmis akmen plokštėmis. Jos viduje buvo įrengtas aukojimų kambarys, keletas galerijų, šventyklų bei 5 m aukščio skulptūra – Lansonas. Kita Čavino šventykla pastatyta 500–200 m. pr. m. e. pasižymi gausiais bareljefais.

Dar vienas Čavino radinių – Raimondžio stela (pavadinta ją atradusio mokslininko garbei). Ji vaizduoja žmogų-jaguarą su baisiomis iltims. Rastai taip at spalvingų tekstilės gaminių, granito ir kalkakmenio skulptūrų, keramikos dirbinių.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.