Nabatėjai

Nabatėjai (hebr.נַבָּטִים‏‎ = Nabatim, gr. Ναβαταῖοι = Nabataioi, arab. الأنباط = al-ʾAnbāṭ) – semitų etninė grupė, IV a. pr. m. e. – VII a. gyvenusi Artimuosiuose Rytuose. Jie kalbėjo aramėjų kalbai gimininga nabatėjų kalba.

Nabatėjų gyvenamos teritorijos apėmė dabartinės Jordanijos ir pietų Izraelio teritorijas (istoriniai Edomo ir Moabo regionai), bet jų kultūrinė įtaka siekė arabų gentis dabartinėje Saudo Arabijoje. Nabatėjų gyvenamas regionas vadinosi Nabatėja, o sukurta karalystė, egzistavusi 168 m. pr. m. e.106 m. – Nabatėjų karalystė.

Malkûtâ Nabatu
Nabatėjų karalystė
buvusi karalystė
Blank.png
168 m. pr. m. e. – 106 Blank.png
Sostinė Petra
Valdymo forma monarchija
Nabatėjų karaliai
 168-144 m. pr. m. e. Aretas I
 71-106 m. Rabelis II
Era Senovė
 - Konsoliduojama 168 m. pr. m. e. m.
 - Prijungiama prie Romos 106 m.

Istorija

Ankstyvoji istorija

NabateensRoutes
Nabatėjų prekybiniai keliai

Nabatėjai kaip etninė grupė formavosi tarp Sirijos dykumos klajoklių. Jų etnogenezė nėra iki galo išaiškinta. Nabatėjų kalba sudaro tarpinę grandį tarp arabų ir aramėjų kalbų. Anksčiau buvo manoma, kad nabatėjai galėjo sudaryti dalį aramėjų jų migracijų laikais I tūkst. pr. m. e. pradžioje, o vėliau, gyvenimo Sirijos dykumoje metu, jie buvo stipriai arabizuoti. Dabar linkstama manyti atvirkščiai, kad nabatėjai buvo viena iš arabų genčių, kurie labai stipriai aramizavosi.

Po to, kai 586 m. pr. m. e. Naujoji Babilono karalystė nukariavo Judėją ir ištrėmė izraelitus, jų pietiniai kaimynai edomitai buvo skatinami apsigyventi derlingose žemėse. Daug jų migravo į Judėjos regioną, todėl istorinis Edomas ištuštėjo. Šiuo susidariusiu vakuumu pasinaudojo klajoklės dykumų gentys nabatėjai. Tiksli jų apsigyvenimo istorija nėra žinoma, tačiau jau IV a. pr. m. e. jie valdė istorinio Edomo ir Moabo miestus ir sėkmingai juos gynė nuo Seleukidų antpuolių. Maždaug iki to laiko jie asimiliavo vietos gyventojus.

Iš senųjų gyventojų nabatėjai pavaldėjo prekybinius kelius, kurių svarbiausias buvo Karalių kelias, tapęs svarbia jungtimi tarp Sirijos ir Arabijos. Nabatėjai sėkmingai išnaudojo šį privalumą, virsdami prekybininkų tauta. Jų dėka suklestėjo smilkalų kelias, jungęs Levantą su Jemenu, kurio svarbiausia prekė buvo smilkalai. Nabatėjai buvo aktyvūs ir Raudonojoje jūroje, kur savo laivais piratavo Egipto pakrantėse.

Karalystė

Petra Jordan BW 36
Nabatėjų sostinė Petra

168 m. pr. m. e. karalius Aretas I konsolidavo valdžią nabatėjų žemėse ir įkūrė karalystę. Ji sudarė sąjungą su hebrajų Hasmonėjų karalyste ir kartu kovojo prieš Seleukidus. Vėliau Hasmonėjų karalius Aleksandras Janajus (103-76 m. pr. m. e.) siekė nukariauti Nabatėją, tačiau šios karalius Obodas I sumušė žydų armiją 90 m. pr. m. e.

Didžiausias suklestėjimas buvo pasiektas valdant Aretui III (87-62 m. pr. m. e.). Jam valdant, Nabatėja sparčiai plėtėsi į šiaurę, užėmė Bašaną, o 85 m. pr. m. e. – Damaską. Aretas titulavosi graikų mylėtoju (Philhellenos), ir siekė helenizuoti savo karalystę. Jo laikais graikų pavyzdžiu pradėtos kaldinti nabatėjų monetos, graikiško stiliaus pavyzdžiu perstatyti ar pastatyti miestai. Šiuo laikotarpiu išpuošta nabatėjų sostinė Petra.

Po 64 m. pr. m. e. Nabatėjos kaimyne tapo Romos imperijos klientė Erodo Judėjos karalystė. Protarpiais nabatėjai irgi pripažindavo vasalitetą Romai, tačiau veikė kaip nepriklausoma valstybė ir keletą kartų kariavo su Judėja. Atrodo, Damaskas irgi ne kartą ėjo iš rankų į rankas, priklausydamas tai Romai, tai Nabatėjai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais Nabatėja silpo, kadangi romėnai atrado naujus prekybos su Jemenu būdus – pirmiausia per Kopto miestą Egipte ir Raudonąją jūrą.

Romos valdžioje

106 m. Romos imperatorius Trajanas paėmė Nabatėjos sostinę Petrą praktiškai be pasipriešinimo ir įjungė Nabatėjos teritoriją kaip atskirą provinciją Petros Arabiją į Romos imperiją. Provincijos gyventojai buvo sparčiai helenizuojami. Iš kadaise buvusių nuožmių klajoklių, nabatėjai virto tvarkinga ir sėslia tauta. Jau nuo III a. neberandama įrašų jų kalba, o vietoj to rašoma graikų kalba. IV a. nabatėjai priėmė Krikščionybę. VII a. jų gyvenamas regionas buvo nukariautas Rašidunų, arabizuotas ir islamizuotas. Nabatėjai tapo dabartinių Jordanijos arabų protėviais.

Kultūra

Avdat-v
Nabatėjų miesto Avdato griuvėsiai
Bronze Coin of Aretas IV
Areto IV sidabrinės monetos

Per savo istoriją, nabatėjai patyrė įvairių kultūrinių įtakų. Būdami arabais, jie garbino įvairius semitiškus dievus, būdingus senovės arabų religijai, kurių žinomiausi yra Dušara (vyriausias dievas), Manavata (likimo deivė), Uza (tapatinta su Afrodite), Chabu, Hubalis ir kt.

Ankstyviausia išorinė įtaka, paveikusi juos iki apsigyvendinimo Edome, buvo aramėjiška. Ji labai stipriai paveikė tautos kalbą. Iš aramėjų nabatėjai perėmė ir rašto sistemą, kurią pritaikė rašyti savo kalbai. Taip susiformavo nabatėjų raštas. Kuomet nabatėjai migravo į Edomą ir Moabą, o vėliau valdė nemažas teritorijas Palestinoje, jie patyrė stiprią hebrajų įtaką: daug jų tuo metu priėmė Judaizmą.

Nuo I a. pr. m. e. stipriausia kultūrinė įtaka buvo helenistinė, kuri galiausiai išnaikino nabatėjų kalbą. Graikų ir romėnų kultūros įtakoje nabatėjai pradėjo kaldinti pinigus, pastatė ar perstatė savo žymiausius miestus. Tarp jų buvo Petra, Avdatas, Haluza, Mamšitas, Šivta, Maidain Salehas, Nitzana ir kt. Dauguma jų yra paskelbti pasaulio kultūros paveldu.

Nabatėjai buvo labai svarbi tarpinė grandis tarp senovės Levanto kultūrų ir tuo metu dar barbarišku laikomo arabų pasaulio (Dykumų Arabijos). Jų prekybos (ypač Smilkalų kelio) dėka aramėjiška, hebrajiška ir graikiška kultūra pasiekė Hidžazo arabų gentis. Nabatėjų veikiami susiformavo prekybiniai arabų miestai Meka, Medina ir kt., o iš nabatėjų prekybiniais keliais plintančios idėjos turėjo didelę reikšmę Islamo ideologijos susiformavimui. Nabatėjų raštas, perimtas arabų tautų, ilgainiui išsivystė į arabų raštą, šiuo metu naudojamą visame musulmonų pasaulyje.

Karaliai

AncientSyria-orn
Senovės Sirijos istorija
Priešistorinė Sirija
Ebla, Nagaras, Maris
Akado imperija > III Ūro dinastija
Amoritų miestai valstybės:
Ugaritas, Alalachas, Jamchadas, Katna, Kadešas, Karchemišas, Hazoras
Mitanijos imperija, Egiptas
Hetitų imperija, Egipto imperija
Valstybės XII–VIII a. pr. m. e.:
Siro-hetitai (Aramėjai), Finikija, Filistija, Izraelis, Judėja, Amonas, Moabas, Edomas
Asirija > Babilonija
Achemenidų imperija
Makedonija > Seleukidai
Hasmonėjai >Judėja, Nabatėjai
Roma (Sirija, Arabija, Judėja)
Sirijos istorija, Libano istorija
  • 169–169 m. pr. m. e. Aretas I;
  • 144–110 m. pr. m. e. Malichus I;
  • 110–100 m. pr. m. e. Erotimus;
  •  ?-96 m. pr. m. e. Aretas II;
  • 90-? m. pr. m. e. Obodas I;
  • Rabelis I;
  • 82/87-62 m. pr. m. e. Aretas III Filhelenas;
  • Obodas II;
  • 47/60-30 m. pr. m. e. Malichus I;
  • 30-9 m. pr. m. e. Obodas III;
  • 9 m. pr. m. e. – 40 m. Aretas IV Filopatris;
  • 40 to 70/71 m. Malichus II;
  • 70/71 to 106 m. Rabelis II Soter.
Akaba

Akaba (arab. العقبة = Al-ʻAqabah) – miestas pietų Jordanijoje, prie Raudonosios jūros dalies – Akabos įlankos. Muchafazos centras. Akaba geležinkeliu ir plentu sujungta su Amanu. Yra Karaliaus Huseino tarptautinis oro uostas, pasienio postas Izraelio pasienyje (į Eilatą).

Akaboje yra strategiškai svarbus jūrų uostas, per jį išvežami fosforitai. Fosforo trąšų gamybos, naftos perdirbimo pramonė. Yra žvejybinis laivynas. Amatai. Svarbus turistinis centras (pajūrio paplūdimiai, vandens pramogos, Vadi Rumo uolos ir kt.).

Amoritai

Amoritai arba amorėjai – semitų etninė grupė, nuo III tūkst. pr. m. e. gyvenusi Sirijoje ir Mesopotamijoje. Jie kalbėjo vakarų semitų kalba, ir laikomi daugybės šiomis kalbomis kalbėjusių Artimųjų Rytų tautų, įskaitant hebrajus, kanaanitus, finikiečius, protėviais.

Arabija (Romos provincija)

Arabija arba Petros Arabija, buvo Romos provincija. Ji maždaug atitiko dabartinės Jordanijos vakarinę dalį, taip pat apėmė dab. Sirijos pietinę dalį, Izraelio pietinę dalį bei Sinajaus pusiasalį (dab. Egiptas). Provincija kontroliavo istorinius Edomo, Moabo, Dekapolio regionus.

Nuo IV a. buvo Bizantijos imperijos provincija, bet užėmė mažesnes sritis.

Aramėjai

Aramėjai (aramėjų kalba: ܐܪܡܝܐ ,רמיא aramáyé) – semitų, pusiau klajoklių gyvulių augintojų tauta, XII a. pr. m. e.-VII a. gyvenusi Aukštutinėje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Aramėjai kalbėjo aramėjų kalba, kuri buvo užrašoma šiek tiek modifikuota finikiečių abėcėle. Ši kalba kartu su hebrajų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų. Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjų kalba ir raštas jau konkuravo su akadų kalba ir dantiraščiu Asirijoje, o vėliau išplito visuose Artimuosiuose Rytuose.

Edomas

Edomas (hebr. ‏אֱדוֹם‏‎ = Edom) – senovės Artimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) regionas, buvęs dabartinės Jordanijos pietvakarinėje dalyje (dab. Tafilaho ir Akabos muhafazų teritorijoje ir vakarinėje Maano muhafazoje) ir Izraelio pietinėje dalyje (Pietų apskrityje). Pagal regioną jos gyventojai vadinami Edomìtais – semitų gentis, kalbėjusi edomitų kalba.

Istorinė Sirija

Didžioji Sirija (arab. سوريّة الكبرى) arba Istorinė Sirija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia Sirijos arabų. Istorinė Sirija yra vakariausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta Džaziros ir Arabų Irako.

Izraelio karalystė

Izraelis – istorinė valstybė istoriniame Palestinos regione, egzistavusi XI a. pr. m. e.–722 m. pr. m. e. Didžiausiu suklestėjimo laikotarpiu jos teritorija apėmė beveik visą Palestinos regioną. Iki 930 m. pr. m. e. valstybė dar vadinama Jungtine karalyste.

Izraelio istorijos ankstyvoji raida yra žinoma tik iš literatūros šaltinių (daugiausia Senojo Testamento), bet labai menkai pagrįsta archeologiniais duomenimis. Todėl yra autorių, kurie abejoja net pačiu tos karalystės egzistavimu.

Izraelitai

Izraelitai (hebr. ‏בני ישראל‎‎‏‎ = Bnai Yisraʾel - "Izraelio vaikai"), Izraelio tauta – senovės semitų etninė grupė, XIV-VII a. pr. m. e. gyvenusi Palestinoje. Izraelitai kalbėjo senovės hebrajų kalba, kuri buvo užrašoma senovės hebrajų raštu. Ši kalba kartu su aramėjų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų.

Izraelio tautos nariai kitaip dar yra vadinami hebrajais, populiariai dar žinomi kaip Išrinktoji tauta.

Po VII a. pr. m. e. iš izraelitų išsivystė dvi atskiros etninės grupės - žydai ir samariečiai.

Kanavatas

Kanavatas (arab. قنوات = Qanawat), senovėje Kanata (lot. Canatha) – nedidelė gyvenvietė pietų Sirijoje, Suveidos muchafazoje, 7 km į šiaurės rytus nuo Suveidos, miškų apsuptyje. Greta yra romėnų miesto liekanos.

Karakas

Karakas (arab. الكرك = al-Karak) – miestas vidurio Jordanijoje, 140 km į pietus nuo Amano, stačiašlaitės aukštumos, iš trijų pusių apsuptos slėnių, viršūnėje. Muchafazos centras. Verčiamasi žemės ūkiu ir prekyba, amatais, turizmu.

Karako įžymybė – XI a. kryžiuočių Karako pilis.

Karalių kelias

Karalių kelias (lot. Via Regia) – senovės prekybinis kelias, kuris ėjo per Senovės Siriją ir jungė Egiptą su Asirija. Jis kirto dabartinio Egipto, Izraelio, Jordanijos ir Sirijos teritorijas.

Tai buvo vienas iš kelių pagrindinių kelių Sirijos prekybinėje sistemoje. Kiti keliai buvo Via Maris ir Patriarchų kelias bei finikiečių prekybiniai keliai. Po II mūsų eros amžiaus dar buvo žinomas kaip Naujasis Trajano kelias (lot. Via Traiana Nova).

Maris

Maris, archeologinis pavadinimas Tell Hariri (arab. تل حريري) – senovės miestas Sirijoje ir kartu valstybė, 11 km į šiaurės vakarus nuo dabartinio Abu Kamalo ant vakarinio Eufrato upės kranto, apie 120 km į pietryčius nuo Deir ez-Zoro (Sirija). Manoma, kad miestas apgyvendintas nuo V tūkst. pr. m. e., nors klestėjo 2900 – 1759 m. pr. m. e., kol jį nusiaubė Hamurabis. Manoma, kad Abraomas buvo Maryje savo kelionėje iš Uro į Haraną.

Nabatėjų raštas

Nabatėjų raštas – garsinis priebalsinis raštas (abdžadas), kilęs iš aramėjų rašto, nabatėjų etninės grupės naudotas užrašyti nabatėjų kalbai. Jis yra svarbus rašto istorijoje, kaip tiesioginis arabų rašto, dabar vienos plačiausiai pasaulyje naudojamų rašto sistemų, pirmtakas.

Nagaras (Sirija)

Nagaras, archeologinis pavadinimas Tel Brakas (arab. تل براك = Tel Braq) – senovės miestas Sirijoje, buvęs 50 km į šiaurės rytus nuo dabartinės Hasakos, Chaburo upės baseine. Manoma, kad miestas apgyvendintas nuo VII tūkst. pr. m. e., nors labiausiai klestėjo IV ir III tūkst. pr. m. e.

Semitai

Semitai (gr. Sēm < hebr. ‏Šem‏‎ – Semas (vienas iš Nojaus sūnų)) – semitų kalbomis kalbančios tautos ir kultūros.

Senovės Sirijos istorija

Senovės Sirija – senovinė Artimųjų Rytų civilizacija dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijose. Susiformavusi III tūkst. pr. m. e., ji truko iki krašto islamizacijos – 636 m. e. m.

Siro-hetitai

Siro-hetitai (kitaip Neo-Hetitai) - mokslininkų bendrai vadinamos etninės grupės, kultūros ir valstybės, egzistavusios maždaug 1180-700 m. pr. m. e. Mažosios Azijos pietrytinėje dalyje ir greta prisiglaudusiose teritorijose dab. Turkijoje ir Sirijoje.

Tafila

Tafila (arab. الطفيلة = At-Tafilah) – miestas pietinėje Jordanijoje, 183 km į pietvakarius nuo Amano. Muchafazos centras. Žemės ūkio regiono prekybinis centras (alyvuogės, vynuogės, figos), verčiamasi amatais, turizmu. Cemento pramonė. Miesto apylinkėse yra svarbūs fosfatų telkiniai. Veikia universitetas.

Tafilos apylinkėse trykšta mineralinės versmės, į vakarus nuo miesto driekiasi vaizdingas Vadi Arabos tektoninis slėnis (įkurtas Danos gamtos rezervatas). Netoliese yra Edomo karalystės sostinės Bozros griuvėsiai.

Šubakas

Šubakas (arab. الشوبك) – miestas pietinėje Jordanijoje, Maano muchafazoje, aukštai kalnuose (1330 m aukštyje). Turizmas. Vystomas žemės ūkis, bitininkystė. Miesto įžymybė – buvusi kryžininkų pilis Monrealis.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.