Mezoamerika

Mezoamerika (gr. Vidurio Amerika) – senovinis regionas ir kartu civilizacija Amerikos žemyne, klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a., kuomet buvo užkariauta ispanų. Ją sudarė daug skirtingų kultūrų, kurios neretai įvardijamos atskiromis civilizacijomis: majai, actekai, mištekai, toltekai, olmekai, sapotekai ir kt.

Istorinis Mezoamerikos regionas apėmė pietinę dabartinės Meksikos dalį, Gvatemalą, Belizą, Salvadorą, vakarines Hondūro ir Nikaragvos dalis, šiaurės vakarinę Kosta Riką.

Visa Mezoamerika turi bendrus vieningus kultūrinius bruožus, tokius kaip bendra ideologija, dvidešimtainė skaičiavimo sistema, giminingos hieroglifinio rašto sistemos, dviejų rūšių kalendoriai, žmonių aukojimo praktika, bendri kalbiniai skoliniai. Tai leidžia visą regioną laikyti viena civilizacija.

Regiono pavadinimas pasiūlytas XX a. I pusėje vokiečių etnologo P. Kirchofo.

Ikikolumbinės Amerikos regionas:
Mesoamerica
Telamones Tula
Šalis: pietų Meksika, Gvatemala, Belizas, Salvadoras, vakarų Hondūras, vakarų Nikaragva, šiaurės vakarų Kosta Rika
Tautos: Mezoamerikos indėnai
Valstybės: Olmekai, Teotihuakanas, Majų miestai valstybės, Anauakas ir kt.
Mesoamerica topographic map-blank
Centrinė Meksika, Įlanka, Maja, Šiaurė, Vakarai, Oašaka, Gereras, Centroamerika 

Geografija

Iš šiaurės regioną supo kitas kultūrinis regionas – Aridoamerika, apimantis visą dabartinę šiaurės Meksiką, o iš pietų – Sąsmaukos-Kolumbijos zona (didelė dalis Centrinės Amerikos). Vakarinę regiono pakrantę skalavo Ramusis vandenynas, o rytinę - Meksikos įlanka ir Karibų jūra.

Mezoamerika – gamtiškai labai įvairus regionas, kuriame yra ir kalnų, ir lygumų, ir džiunglių, ir dykumų. Abiejose pakrantėse vyrauja žemumos ir lygumos, tarp kurių didžiausia driekiasi Jukatano pusiasalyje. Regioną iš šiaurės į pietus kerta dvi kalnų grandinės, vadinamos Siera Madre, tarp kurių įsiterpusi aukštumų zona (Meksikos kalnynas), vagojama derlingų slėnių. Čia gausu ežerų ir vulkanų. Didžiausias iš visų slėnių yra Meksiko slėnis.

Kultūriniai regionai

Dėl geografinių skirtumų Mezoamerikoje labai ryškūs atskiri regioniniai bruožai. Atskiri regionai šioje teritorijoje vystėsi politiškai ir dažniausiai kultūriškai nepriklausomai, turėjo savo valstybes, ir niekada iki XVI a. nebuvo suvienyti į vieną valstybę. Jie buvo vystomi skirtingų tautų, kalbėjusių skirtingomis kalbomis, kurios irgi neretai vadinamos civilizacijomis.

Mezoamerikoje vartotos kalbos priklausė šioms kalbinėms šeimoms: totonakų kalbos, otomangų kalbos, michių-sokių kalbos, majų kalbos, uto-actekų kalbos, taip pat daug izoliuotų kalbų.

Mesoamérica
Mezoamerikos regionai

Remiantis archeologiniais duomenimis, Mezoamerikoje paprastai išskiriami 8 kultūriniai regionai:

Istorija

Meksika-orn
Mezoamerikos istorija
Mezoamerikos priešistorė
Ikiklasikinis laikotarpis:
Olmekai, Kapača
Klasikinis laikotarpis:
Teotihuakanas, Majai, Sapotekai, Mištekai, Meskala
Poklasikinis laikotarpis:
Pipiliai, Majai, Mištekai, Uastekai, Totonakai, Toltekai, Actekai, Taraskai, Čičimekai
Meksikos užkariavimas
Meksika, Centrinė Amerika
Mezoamerikos regionai
Centroamerika, Maja, Įlanka, Oašaka, Gereras, Centras, Vakarai, Šiaurė

Nepaisant to, kad atskiri regionai sukūrė skirtingus politinius vienetus ir vystėsi savarankiškai, visai Mezoamerikos istorijai yra taikoma vieninga chronologija. Paprastai linkstama naudoti tradicinę chronologiją (isp. cronología tradicional), kuri dalina Mezoamerikos istoriją į tris laikotarpius: Ikiklasikinį (II tūkst. pr. m. e.-III a. pr. m. e.), Klasikinį (III a. pr. m. e.-IX a.) ir Poklasikinį (X-XVI a.).

Archajinis laikotarpis

Medžiotojų ir rankiotojų gentys Meksikos teritorijoje apsigyveno daugiau kaip prieš 20000 metų. Duomenys rodo, kad žemdirbyste pradėta verstis maždaug 1500-800 pr. m. e.

Ikiklasikinis laikotarpis

Formative Era sites
Ikiklasikinio laikotarpio gyvenvietės su olmekų įtaka
Acróbata de Tlatilco
Tlatilko molinė figūrėlė

Mezoamerikos civilizacija prasidėjo keliose skirtingose vietose. Nuo II tūkst. pr. m. e. II pusės Oašakos regione aukšto lygio kultūras sukūrė sapotekai (kurių svarbiausia gyvenvietė tuo metu buvo Monte Albanas bei mištekai (su centru Jukuitoje). Manoma, kad iš visų Mezoamerikos tautų būtent sapotekai pirmieji pradėjo vartoti raštą.

Panašiu metu Mezoamerikos rytinėje pakrantėje suklestėjo Kapačos kultūra, kurios atstovai gamino puikią keramiką. Radiniai paliudija, kad jie palaikė prekybinius ryšius jūros keliais su Andų civilizacija.

Bene aukščiausio lygio kultūrą čia išvystė olmekai, gyvenę Įlankos regione, kur apie 1200 m. pr. m. e. sukūrė savo civilizaciją. Jie jau turėjo savo rašto sistemą, propagavo savitą religiją, išrado dvigubo ciklo kalendorių, naudojo 20-tainę sistemą ir nulį, kitaip sakant, padėjo pagrindus visai Mezoamerikos civilizacijai. Spėjama, kad olmekų kalba buvo dabartinių Misių-sokių kalbų prokalbė. Ši teorija grindžiama tuo, kad visos Mezoamerikos kalbos turi labai daug skolinių iš šios kalbos, o tai rodo labai stiprią buvusią šių tautų kultūrinę įtaką.

Yra ginčijamasi, kiek olmekai turėjo įtakos kitiems Mezoamerikos regionams, tačiau jų stiliaus dirbinių yra randama ne tik Įlankoje. Tai greičiausiai rodo ne olmekų užkariavimus ar kolonizaciją, bet plačius jų prekybinius ryšius. Stipriausiai olmekų kultūra reiškėsi Centro regione, kur susiformavo Tlatilko kultūra. Svarbiausios regiono archeologinės radimvietės buvo Tlatilkas, Čalkacingas ir Las Bocas. Taip pat Olmekų kultūros poveikis stiprus buvo ir Gerere: čia svarbiausios gyvenvietės buvo Teopantekuanitlanas ir Okstotitlanas. Vėlyvuoju priešklasikiniu laikotarpiu (I tūkst. pr. m. e. II pusėje) Centrinėje Mezoamerikoje išaugo gyvenvietė Kuikuilkas, o vakaruose - Čupikuaras.

Tuo metu pirmieji civilizacijos židiniai pasirodė ir majų zonoje. Apie IX a. pr. m. e. aukštikalnėse suklestėjo Kaminalchuju, o vėliau atsirado ikiklasikiniai majų miestai Izapa, Takalik Abachas ir kt.

Klasikinis laikotarpis

Klasikiniu laikotarpiu, kuris prasideda apie III a. pr. m. e. Mezoamerikos kultūros patyrė didžiausią suklestėjimą. Senieji kultūros židiniai Įlankoje ir Oašakoje toliau tęsė savo kultūrines tradicijas: toliau klestėjo sapotekai ir mištekai, o buvusioje olmekų teritorijoje vystėsi Verakruzo kultūra.

Didžiausio pakilimo klaisikiniu laikotarpiu pasiekė Majų ir Centro kultūros. Apie 200 m. prasidėjo klasikinis majų laikotarpis, kurio metu majų civilizacijos centras iš pietinių aukštumų nusileido į žemumas šiauriau. Klestėjo atskiri majų miestai valstybės, tarp kurių svarbiausias buvo Tikalis. 562 m. jis buvo nusiaubtas, tačiau apie 710 vėl iškilo kaip majų regiono galybė.

Tuo pat metu Centrinės Meksikos regione iškilo Teotihuakano miestas, kuris čia tapo svarbiausiu kultūros židiniu. Jo inspiruotas architektūros stilius buvo paplitęs visoje Mezoamerikoje.

Klasikiniu laikotarpiu civilizacija plito ir į tolimesnes sritis. Vakarų regione susiformavo Šachtinių kapų kultūra, iš kurios vėliau išsivystė Teučitlano kultūra (svarbiausios gyvenvietės - Teučitlanas ir Huicilapa). Jos gyventojai kūrė labai brandžią keramiką. Gerere kuitlatekai irgi sukūrė savo Meskalos kultūrą (svarbiausia gyvenvietė Kuetlachučitlanas), kuri garsėjo savo andezito ir serpantino kūriniais. Joje jaučiama stipri įtaka iš Teotihuakano. Tuo metu Mezoamerikos kultūrinė įtaka išplito į Šiaurės regioną.

Poklasikinis laikotarpis

Toltecas
Toltekų kultūrinė įtaka Mezoamerikoje

VIII-IX a. Mezoamerikos regionuose reiškiasi svarbūs pokyčiai, kuriuos nulėmė tautų migracijos, klimato pokyčiai ir kiti faktoriai.

Apie IX a. įvyko klasikinės Majų civilizacijos žlugimas, kuomet buvo apleisti visi senieji majų kultūros centrai. Majų kultūra persikėlė į šiaurines žemumas Jukatano pusiasalyje, kur atsirado nauji miestai. Maždaug tuo pačiu metu Centrinėje Meksikoje įsigalėjo nahuatlių kalba kalbantys toltekai. Jų kultūrinė įtaka jaučiama visoje Mezomaerikoje. Jie įsigalėjo ir majų regione, kur valdė iš Čičen Icos miesto. XIII a. majai nuvertė toltekų valdžią Čičen Icoje ir Majų regione įsigalėjo Majapanas.

XIII a. prasidėjo tolimesnės tautų migracijos. Įlankoje įsikūrė totonakai, vakarų Mezoamerikoje – taraskai.

Centrinėje Meksikoje XIII a. toltekus pakeitė actekai. Nuo maždaug 1200 m. iki ispanų atvykimo, didesniąją Meksikos dalį kontroliavo jų valstybė. „Meksikos“ pavadinimas kilęs iš actekų dievo Mešitlio vardo.

Meksikos užkariavimas

Civilizacijos pasiekimai

Senovės civilizacija: Mezoamerika
Olmekai, Majai, Actekai
Aztec calendar
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Literatūra
Religija:
Actekų, Majų
Raštas:
Olmekų, Majų, Actekų, Sapotekų, Mištekų
Kalendorius:
Majų, Actekų

Kalendorius

Pagrindiniai straipsniai: Mezoamerikos kalendorius

Raštas

Pagrindiniai straipsniai: Sapotekų raštas, Olmekų raštas, Majų raštas, Actekų raštas

Actekų kalendorius

Actekų kalendorių sudaro keturios (Saulės) epochos, kurių kiekviena baigiasi įvairiomis katastrofomis. Kalendorius turėjo 20 dienų: Gyvatės, driežo, namo, vėjo, krokodilo, gėlės, lietaus, titnago, judesio, grifo, erelio, jaguaro, nendrės, vaistažolės, beždžionės, beplaukio šuns, vandens, triušio, elnio, kaukolės.

Kalendoriaus viduryje pavaizduotas Saulės dievas, dangaus valdovas Tanotiuhas. Dievo liežuvis primena durklą – tai lyg parodymas, jog dievas reikalauja aukų (actekai aukodavo daug aukų). Raukšlės ant jo veido rodo dievo amžių ir brandą.

Saulės akmuo iki šiol išlaikė savo reputaciją. Dar dabar per naujuosius metus meksikiečiai susirenka prie muziejaus, kuriame saugomas šis kalendorius.

2012 m. gruodžio 21 diena – paskutinė diena majų ir actekų kalendoriuje.

Vikiteka

Centrinė Meksika

Centrinė Meksika (dar Centrinė Mezoamerika) – istorinis-kultūrinis regionas Mezoamerikoje, dabartinės Meksikos teritorijoje. Jis apima teritorijas, kur šiuo metu yra Meksiko miestas ir aplinkinės Meksiko, Hidalgo, Pueblos, Tlaskalos, Moreloso bei Keretaro valstijos.

Iš šio regiono kilo didžiausios ir galingiausios imperijos Poklasikiniu laikotarpiu.

Regionas dalinai sutampa su Meksikos ispanų kalbos Centrinės tarmės arealu.

Cibilčaltunas

Cibilčaltunas (isp. Dzibilchaltún, maj. Ts'íibil Cháaltun) – majų archeologinė vietovė Meksikoje, Jukatane, 10 km į šiaurę nuo valstijos sostinės Meridos.

Vietovė buvo gyvenama tūkstantmečius, bet iškilo poklasikiniu Mezoamerikos laikotarpiu. Svarbiausias išlikęs šio miesto objektas – Septynių lėlių šventykla, taip pavadinta dėl joje rastų 7 nedidelių dekoratyvinių figūrų. Pavasario lygiadienio metu saulės šviesa šviečia per du, vienas prieš kitą esančius šventyklos langus. Šventykla su likusiu miestu sujungta ilgu sakbe (šventuoju keliu). Cibilčaltune yra senotas, vietinių gyventojų naudojamas kaip baseinas. Taip pat yra XVI a. ispanų bažnyčios griuvėsiai.

El Tachinas

El Tachinas (isp. El Tajín) – ikikolumbinė archeologinė radimvietė rytų Meksikoje, Verakruso valstijoje, į pietryčius nuo Posa Rikos, Papantlos savivaldybėje. Tai buvo Verakruso klasikinės kultūros centras ir vienas svarbiausių Mezoamerikos klasikinio laikotarpio miestų. Miesto pavadinimas totonakų kalba reiškia „griaustinio vieta“. Manoma, kad toks buvęs ir totonakų griaustinio, žaibo ir lietaus dievo vardas.

Epiolmekų raštas

Epiolmekų raštas arba sąsmaukos raštas – ankstyva Mezoamerikos rašto atmaina, apie V a. pr. m. e. – V a. m. e. naudota Tehuantepeko sąsmaukoje gyvavusios vėlyvosios olmekų (epiolmekų) kultūros. Epiolmekų raštas savo sandara panašus į majų raštą – viena eilė vaizduoja logogramas, kita – priebalsius.

Su šiuo raštu rasta keletas paminklų: stela iš La Mocharos, statulėlė iš Tustlos kalnų, stela iš Tres Sapoteso, Teotihuakano braižo kaukė, keletas įrašų ant suirusių stelų iš Sero de las Mesaso, keletas ženklų ant keramikos duženų iš Čiapa de Korso.

La Mocharos stelą bandyta dešifruoti – Džonas Džastisonas ir Terensas Kaufmanas pasiūlė versiją, kad epiolmekų raštu užrašyta michių-sokių kalba. Visgi, jų pasiūlytas dešifravimas susilaukė nemažai kritikos.

Ikikolumbinė Amerika

Ikikolumbinė Amerika (dar Senovės Amerika, priešispaninė Amerika) – Amerikos žemynas iki Kristupo Kolumbo atvykimo 1492 m. ir po jo sekusios žemyno kolonizacijos. Ikikolumbinėje Amerikoje buvo susikūrusios ilgą istoriją turinčios indėniškos civilizacijos. XVI a. šios civilizacijos buvo sunaikintos, užgožtos Vakarų civilizacijos, atneštos užkariautojų ir kolonizatorių iš Europos šalių (visų pirma Ispanijos ir Portugalijos).

Ikikolumbinės kultūros savarankiškai nuo „Senojo Pasaulio“ pasiekė įvairių laimėjimų astronomijos, matematikos, architektūros, inžinerijos (irigacijos), žemės ūkio srityse, sukūrė raštą. Kaip ir kitos civilizacijos, senovės amerikiečiai statė miestus, pasižymėjusius savo įspūdinga monumentaliąja architektūra. Buvo išvystyta sudėtinga socialinė hierarchija, prekybos, susisiekimo tinklai.

Indėnai

Indėnais vadinami Šiaurės Amerikos, Centrinės Amerikos ir Pietų Amerikos bei Karibų salų gyventojai, gyvenę šiose teritorijose iki pasirodant europiečiams, bei jų palikuonys. Tai labai bendra kategorija, nes Amerikoje gyveno ir gyvena daugybė indėnų genčių ir tautų, kurios turi skirtingas kalbas ir kultūras. Prie indėnų nepriskiriami tik su vėliausia banga atvykę eskimai ir aleutai.

„Indėno“ (pradedant isp. indios) pavadinimas kilęs iš klaidingos europiečių prielaidos, kad jie atrado Indiją, o ne naują žemyną – Ameriką.

Pagal plačiausiai priimtą versiją didžioji dalis (jei ne visi) indėnų kilę iš Sibiro tautų, kurios greičiausiai pateko į Šiaurės Ameriką daugiau nei prieš 16 000 metų ir ten pasklido bei tapo kultūriškai skirtingomis etninėmis grupėmis ir gentimis.

Nors daugelis indėnų genčių iki pat modernių laikų laikėsi klajoklinio ar pusiau klajoklinio gyvenimo būdo, kitos gentys gyveno nuolatinėse gyvenvietėse ir buvo daugiausia žemdirbiais, o kai kuriuose regionuose sukūrė valstybes su išsivysčiusia visuomene, monumentalia architektūra ir dideliais miestais.

Kopalis

Kopalis – natūrali derva, išgaunama iš kopalio (Copaifera) genčiai priklausančių augalų sakų. Kopaliu taip pat vadinama tvirta, skaidri, primenanti gintarą derva, susidariusi iš jau suakmenėjusių sakų.

Kopalis plačiai vartotas ir tebevartojamas Mezoamerikos indėnų ritualuose kaip smilkalai. Pavadinimas nahuatlių kalba copalli reiškia smilkalus. Majai kopalį vadina pom. Labiau vertinamas yra šviežias, baltos spalvos, minkštas kopalis. Suakmenėjęs, geltonas kopalis yra pigesnis.

Pietų Amerikoje, Afrikoje gaminami panašūs smilkalai iš kopalmedžio (Hymenaea) sakų.

La Venta

La Venta (isp. La Venta) – ikikolumbinės indėnų olmekų kultūros archeologinė vietovė rytų Meksikoje, Tabasko valstijoje, netoli Meksikos įlankos kranto, prie Tonalos upės. Sudaro XIII–V a. pr. m. e. gyvenvietė ir religinis centras.

La Ventą atrado Tiuleino universiteto archeologai, o 1941–1943 m. kasinėjo JAV archeologas Metju Stirlingas; vėliau vietovė kasinėta XX a. septintame dešimtmetyje. La Venta buvo įsikūrusi upės saloje, dabar ją supa pelkynai. Kompleksas užima 200 ha plotą, driekiasi 19 km šiaurės-pietų kryptimi, orientuotas 8° į vakarus nuo šiaurės (galimai nukreiptas į kokią nors žvaigždę ar žvaigždyną). Kompleksą sudaro pylimai bei molio statiniai. Pagrindinis objektas – viena seniausių Mezoamerikoje kūgio formos piramidė (aukštis 33 m). Į šiaurę nuo jos yra 30 m aukščio molio pylimas, aikštelė ir kulto vieta (prie jos aptikta kapų). Rasti penki (apie 4,5 x 6 m dydžio) mozaikiniai grindiniai, bazalto skulptūrų (apie 18 kg sveriančių žmonių galvų) ir altorių, nefritinių ornamentų, marmurinių jaguaro kaukių.

XX a. antroje pusėje ties pietiniu La Ventos pakraščiu pradėta naftos gavyba, todėl daug paminklų perkelta į Viljahermosos miesto archeologinį parką.

Meksiko slėnis

Meksiko slėnis (isp. Valle de México) – nenuotaki tektoninė dubuma Meksikos kalnyno pietuose. Plyti 2200 m aukštyje virš jūros lygio, apsuptas virš 5000 m iškylančių Neovulkaninės Kordiljeros kalnų ir plokščiakalnio. Dabar didžiąją slėnio dalį užima Meksiko miestas su savo aglomeracija, dalis Meksiko, Hidalgo, Tlaskalos ir Pueblos valstijų.

Mezoamerikos kalendorius

Mezoamerikos kalendoriaus sistema – kalendorių grupė, naudojama įvairiose senovės Mezoamerikos tautose skaičiuoti ir žymėti laiką. Šiai grupei priskiriami majų, actekų, mištekų ir kitos kalendorinės sistemos, kurios tarpusavyje skiriasi daugiau ne pačia struktūra, bet mėnesių pavadinimais ir smulkiais niuansais.

Mezoamerikos piramidės

Mezoamerikos piramidės – piramidės formos statiniai būdingi senovinei Mezoamerikos architektūrai. Šie statiniai paprastai yra laiptuotosios piramidės su šventykla viršuje ir labiau primena Mesopotamijos zikuratus, o ne senovės Egipto piramides. Pati didžiausia ir masyviausia Mezoamerikos piramidė yra Didžioji Čolulos piramidė Meksikoje. Pagrindinės Mezoamerikos piramidžių statytojai buvo actekų, majų, taraskanų, Teotihuakano, Klasikinės Verakruso, sapotekų kultūros.

Actekai Mezoamerikoje dominavo XIII–XVI a. Jų sostinė buvo Tenočtitlano miestas prie Teskoko ežero. Actekai buvo susiję su Teotihuakano kultūra, kurių piramidžių statybos tradicijas ir tęsė. Pagrindinės piramidės: Malinalkas, Didžioji Tenočtitlano piramidė.

Majai gyveno Jukatane ir Centrinėje Amerikoje. Archeologiniai radiniai rodo, kad majai ceremoninę architektūrą turėjo jau prieš 3000 metų. Ankstyviausieji monumentai buvo paprasti pilkapiai. Didžiosios majų piramidės pradėjo kilti priešklasikinio laikotarpio pradžioje. Daugelis tų piramidžių sukonstruotos iš pagrindinės platformos ir ant jų įrengtos nedidelės šventyklos, skirtos kažkokiai vienai dievybei. Majų piramidės pasižymi didele architektūrine įvairove, skiriasi paskirtimi, regionu, statybos laikotarpiu. Pagrindinės piramidės įsikūrusios šiuose miestuose: Altun Ha, Kalakmulis, Karakolis, Komalkalkas, Kopanas, Čičen Ica, El Miradoras, Lamanajus, Palenkė, Tikalis, Ušmalis.

Taraskanų valstybė gyvavo dabartinėje Mičoakano valstijoje. Jų architektūrai būdingos T formos laiptuotos piramidės (vadinamos yácatas). Jų išlikusi piramidė yra Cincuncanas.

Teotihuakano civilizacija klestėjo tarp 300 m. pr. m. e. ir 500 m. bei apėmė didžiąją dalį Mezoamerikos. Jų piramidžių statybos tradicijas perėmė actekai. Pagrindinės piramidės: Saulės piramidė, Mėnulio piramidė, Plunksnuotosios Gyvatės šventykla, Šočikalko piramidė, Tulos piramidė.

Klasikinės Verakruso kultūros geriausiai žinoma piramidė yra El Tachino archeologinėje radimvietėje. Ji mažesnė nei aplinkinių tautų, bet įmantresnė.

Sapotekai buvo viena ankstyviausių kultūrų, gyvenusių Oašakos slėnyje. Ji gyvavo regione nuo pirmo tūkstantmečio pr. m. e. iki XIV a. Jų piramidės yra: Monte Albane ir Mitloje. Olmekai, gyvenę 1400–400 m. pr. m. e. piramidinius darinius statė La Ventoje.

Šiaurės Mezoamerikoje taip pat rasta šventyklų, kurių statytojai nėra gerai žinomi: Altavista – astrologinis ir ceremoninis centras bei La Kemada – dirbtinės terasos kalvos šlaite su tvirtove. Šie statiniai dažniausiai priskiriami čalčiuitesams.

Mezoamerikos raštas

Mezoamerikos raštas – grupė gana giminingų raštų sistemų, naudotų prieškolumbinėje Amerikoje, Mezoamerikos civilizacijos tautų. Šiose rašto sistemose gana sudėtingai maišėsi logografiniai, fonografiniai ir piktografiniai elementai.

Olmekai

Olmekai – Mezoamerikos tauta ir civilizacija, klestėjusi maždaug 1200–200 m. pr. m. e. dabartinės Meksikos pietų centrinėje dalyje (Įlankos regione). Kitos Vidurio Amerikos kultūros iš jų paveldėjo plokščiaviršūnius pilkapius, kamuolio žaidimo aikštes ir hieroglifų raštą. Olmekų dirbinių rasta daugelyje vietų. Jų menas natūralistinis ir simbolinis. Pagrindinis olmekų miestas - La Venta.

Nors rasta apie 50 tekstų, kelios dešimtys milžiniškų akmeninių galvų ir rutulių, nieko tikro apie olmekų kultūrą pasakyti negalima. Žinoma, kad ji atsirado apie 1700 m. pr. m. e. Jos kilmė – Centrinėje Amerikoje. Paplitimas – nuo Jukatano pusiasalio šiaurės rytuose iki Brazilijos džiunglių (Amazonės selva) pietuose ir pietvakariuose. Žinoma, kad „olmeca“ reiškia „žmogus iš kaučiuko šalies“. Žinoma, kad Brazilijoje dalis Amazonės upės selvos iki šiol vadimana „Olmekanu“ – „Kaučiuko šalimi“. Taip pat žinoma, kad olmekai save vadino „žmonėmis-jaguarais“. Itin išvystytas jaguaro kultas. Mokslininkų spėjimu, olmekai į Jukataną grįžo vėlyvajame savo civilizacijos periode. Žinoma, kad olmekai Jukatano rytinę dalį vadino „raudono ant juodo šalimi“, tai yra „rašto“ šalimi.

Olmekų raštas

Olmekų raštas – spėjamas olmekų civilizacijos raštas, rastas ant vadinamojo Kaskachalio bloko.

1999 m., tiesiant kelią, dabartiniame Meksikos Verakruso valstijos Lomas de Takamičapano kaime, esančiame buvusiose olmekų civilizacijos žemėse, rastas akmens luitas (11,5 kg, 36 cm × 21 cm × 13 cm) su jame išraižytais ženklais. Šis blokas rastas tarp kitų molinių šukių, priskiriamų senajai, San Lorenso Tenočtitlano laikotarpio olmekų civilizacijai.

Ant akmens pavaizduoti 62 įrantai (glifai), dalis jų primena ananasus, kukurūzus, gyvūnus, žuvis. Kiti ženklai – abstraktesnės geometrinės figūros, gniužulai. Šie ženklai neprimena jokių vėlesnių Mezoamerikos raštų – majų, epiolmekų ir kt., kurie būdavo rikiuojami į statmenas tieses. Jei pasitvirtintų, kad šie ženklai yra raštas, tai būtų seniausias žinomas raštas Amerikoje – datuojamas ~IX a. pr. m. e. Kaskachalio blokas aplenktų seniausius žinomus sapotekų įrašus iš V a. pr. m. e.Dalis mokslininkų išreiškė abejones dėl Kaskachalio bloko įrašų, teigdami, kad pavaizduoti ženklai neprimena jokios vėlesnės rašto sistemos, o pats radinys rastas ir datuotas be archeologinio konteksto.Vienoje olmekų archeologinėje vietovėje – San Andrese – taip pat rasta įrantų, kuriuos galima aiškinti kaip rašto ženklus.

Totonakai

Totonakai − Šiaurės Amerikos indėnų tauta.

Totonakai gyvena Meksikoje (Pueblos, Verakruso, Hidalgo provincijose). Jų yra apie 220 000 žmonių. Kalba majų−sokių kalbų šeimos totonakų kalba.

Totonakai yra katalikai, bet išlikę ir pirmykščių tikėjimų.

Apie senovėje gyvenusius totonakus išliko archeologinių paminklų (piramidė su nišomis Tachine), spalvotos figūrinės keramikos, aikščių, kuriose buvo žaidžiami ritualiniai žaidimai su kamuoliu.

Tres Sapotesas

Tres Sapotesas (isp. Tres Zapotes) – archeologinė vietovė Meksikoje, Verakruso valstijoje, vakarinėje Tustlos kalnų pašlaitėje, prie Huejapano upelio. Tai buvo vienas svarbiausių olmekų kultūros centrų (drauge su La Venta ir San Lorenso Tenočtitlanu).

Gyvenvietė įkurta II tūkstm. pr. m. e. pab., o iškilo viduriniajame vystymosi amžiuje (maždaug 900–800 m. pr. m. e.), žlungant San Lorenso Tenočtitlanui. Tuo metu čia taip pat tašytos olmekų akmeninės galvos (~1,5 m aukščio; mažesnės ir skirtingo braižo nei kituose olmekų miestuose). IV a. pr. m. e., nykstant klasikinei olmekų civilizacijai, Tres Sapotesas nesunyko, o toliau dar klestėjo keletą šimtmečių (vadinamasis epiolmekų laikotarpis). Tres Sapoteso keramika, skulptūros pamažu keitėsi nuo įprasto olmekams braižo, ėmė panašėti į Isapos meną. Epiolmekų laikotarpiu Tres Sapotese naudotas vadinamasis „sąsmaukos raštas“, panašus į majų ženklus, taip pat atsirado ilgojo skaičiavimo kalendoriaus įrašų.

Maždaug III a., iškilus klasikinei Verakruso kultūrai, Tres Sapotesas išliko srities centras, bet jo reikšmė palaipsniui menko. ~IX a. miestas buvo galutinai apleistas.

Tres Sapoteso radiniai (akmeninės galvos, stelos, skulptūros) saugomi Tres Sapoteso muziejuje.

Uastekai

Uastekai (Huaxtec, isp. Huastecas, Wastec, save vadina tenekais – „gyvenantys lauke“) – Meksikos indėnų tauta, gyvenanti Meksikos Hidalgo, Verakruso, San Luis Potosi ir Tamaulipaso valstijose. Kalba majų kalbų grupei priklausančia uastekų (kitaip tenekų) kalba. Manoma, kad uastekai nuo majų atsiskyrė maždaug 2000 m. pr. m. e. Šia kalba šiuo metu kalba apie 66000 žmonių.

Į dabartinį Meksikos Uastekos regioną uastekai atkeliavo maždaug 1500 m. pr. m. e. Senoji uastekų kultūra priklauso ikikolumbinės Mezoamerikos kultūroms. Didžiausias jų civilizacijos klestėjimas buvo prieš pat Actekų imperijos iškilimą. Uastekai statė šventyklas, piramides ir net miestus, paliko skulptūrų, spalvotos keramikos.

Apie 1450 m. uastekus nugalėjo actekai, vedami savo vado Moktesumos I. Uastekai privalėjo mokėti duoklę actekų imperijai, nors išlaikė savarankiškumą. 1519–1530 m. jų kraštą nukariavo ispanai. Manoma, jog uastekų tuomet galėjo gyventi apie milijonas. Pirmasis uastekų kalbą aprašė vienuolis Andrés de Olmos, jis taip pat aprašė nahuatlių ir totonakų gramatikas.

Įlankos Mezoamerika

Įlankos regionas Mezoamerikoje – istorinis – kultūrinis regionas Mezoamerikoje, dabartinės Meksikos teritorijoje. Jis svarbus tuo, kad čia suklestėjo seniausia Mezoamerikos kultūra, ir iš čia prasidėjo Mezoamerikos civilizacija.

Regionas liečiasi su Majos regionu pietuose, Oašaka pietvakariuose, Centrine Meksika vakaruose.

Ikikolumbinės Amerikos regionai
PreColumbian American cultures

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.