Medicina

Caduceus
Asklepijaus lazda. Kartais naudojama kaip medicinos simbolis

Medicina (lot. ars medicinae 'gydymo menas') – mokslo ir praktikos visuma apie žmogaus ir gyvūnų sveikatą, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Lygį lemia ekonominė ir socialinė šalies santvarka, gamtos ir technikos mokslų, kultūros laimėjimai. Medicina yra sritis padedanti užkirsti kelią ligai, ją diagnozuoti ir gydyti.

Šiuolaikinė medicina diagnostikai, gydymui ir susirgimui ar traumų prevencijai pritaiko biomedicinos mokslus ir tyrimus, genetikos ir medicinos technologijų žinias dažniausiai vykdant vaistų terapijas ar chirurgiją. Terapija yra gan įvairi: psichoterpija, išoriniai įtvarai ir trakcija, protezai, biologinės medžiagos, vaistai, jonizuojanti radiacija ar kitos priemonės.[1]

Aukčiausias įvertinimas, kuriuo apdovanojama medicinoje yra Nobelio prizas Fiziologijoje ar Medicinoje. Juo apdovanojama nuo 1901 m. Nobelio asamblėjoje.

Klinikinė praktika

Klinikinėje praktikoje gydytojai asmeniškai ar komandoje įvertina pacientus tam, kad diagnozuotų, gydytų ir apsaugotų nuo ligos naudojant klinikinį nuosprendį. Gydytojo–paciento santykiai įprastai prasideda nuo paciento ligos istorijos nagrinėjimo ir medicininių tyrimų, sekami medicininės apklausos[2] ir fizinio ištyrimo. Baziniai diagnostiniai mediciniai įrankiai (pavyzdžiui: stetoskopas, liežuvio nuleidėjas) yra dažnai naudojami. Po ištyrimo dėl požymių ir apklausus paciento simptomus gydytojas gali užsakyti medicininius tyrimus (pavyzdžiui, kraujo tyrimą), paimti biopsiją, ar išrašyti vaistų ar kitų terapijų. Diferencinės diagnostikos metodu yra išbraukiamos būsenos apibūdintos apklausos metu. Per susitikimą tinkamai informavus pacientą apie visus tiesiogiai susijusius faktus yra svarbus gydytojo–paciento santykiams bei tolimesnėje pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento plėtroje. Medicininis susitikimas tada būna dokumentuojamas į medicininius įrašus, kurie yra legalus dokumentas daugelyje jurisdikcijų. Po to sekantys susitikimai galėtų būti trumpesni, tačiau turi sekti tą pačią bendrą procedūrą.

Medicininę apklausą sudarantys komponentai:

  1. Pagrindinis nusiskundimas: priežastis dabartiniam medicininiam vizitui. Šie nusiskundimai yra tam tikra prasme simptomai. Nusiskundimai išreiškiami paciento žodžiais ir yra užrašomi kartu su kiekvieno iš jų trukme. Jie dar vadinami pateiktais nusiskundimais.
  2. Dabartinės ligos ar nusiskundimo istorija: chronologine seka išdėstomi simptomai bei tolesnis kiekvieno sistemos išaiškinimas.
  3. Dabartinė veikla: profesija, hobiai, ką pacientas iš tiesų veikia.
  4. Vaistai (Rx): kokius vaistus pacientas vartoja įskaitant receptinius, nereceptinius bei namų priemonės, taip pat kaip ir alternatyvos bei žolelių preparatai. Nepamirštamos paciento alergijos.
  5. Buvusi medicininė istorija: sutampančios medicininės problemos, buvusios hospitalizacijos ir operacijos, susižeidimai, praeities infekcinės ligos ir/arba skiepai, žinomų alergijų istorija.
  6. Socialinė istorija: gimimo vieta, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis, socialinė ir ekonominė būklė, įpročiai (įskaitant dietos, vaistų, tabako ar alkoholio).
  7. Giminės polinkis sirgti: išvardijamos ligos šeimoje, kurios gali įtakoti pacientą. Naudojamas ir giminės medis.
  8. Organų sistemų apžvalga (sistemų apklausa): papildomų klausimų uždavimas, kurie galėjo būti praleisti buvusios medicininės istorijos rinkimo metu. Bendras teiravimas (pavyzdžiui: ar pastebėjote svorio mažėjimą? Pokyčius miego kokybėje? Karščiavimą? Gumbų? Guzų? Patinimų? Ir t. t.). Be to klausiama apie kūno pagrindinių organų sistemas (širdies, plaučių, virškinamojo trakto, šlapimo organų sistemos ir t. t.)

Fizinis ištyrimas yra paciento ištyrimas dėl ligos požymių. Sveikatos apsaugos teikėjas panaudoja regos, klausos, lytos, ir kartais kvapo (pavyzdžiui, infekcijos, uremijos, diebetinės ketoacidozės atvejais) jutimus. Atliekami keturi pagrindiniai veiksmai per fizinį ištyrimą: apžiūra, apčiuopa, perkusija[3], auskultacija. Ši seka gali būti pakeičiama priklausomai nuo pagrindinių ištyrimo tikslų (pavyzdžiui: sąnarys gali būti apžiūrėtas naudojant tik „išvaizdą, pojūtį, judesį“.

The Doctor Luke Fildes crop
„Daktaras“, Seras Luke Fildes (1891 m.)

Pilnos klinikinės apžvalgos metu nagrinėjama:

  1. Gyvybinių požymių, kaip: ūgis, svoris, kūno temperatūra, kraujo spaudimas, pulsas, kvėpavimo dažnis ir deguonies koncentracija hemoglobine
  2. Bendras paciento stovis bei specifinių ligos indikatorių kaip: mitybos būklė, geltai būdingi požymiai, pabalimas, abnormalūs nagų formos pokyčiai bei kt.)
  3. Oda
  4. Ausys, nosis, ir gerklė (Otorinolaringologija) galva, akys
  5. Kardiovaskuliarinė (kraujotakos) sistema (širdis ir kraujagyslės)
  6. Kvėpavimo sistema (didieji ortakiai ir plaučiai)
  7. Pilvas ir tiesioji žarna;
  8. Lytiniai organai (ir nėštumas, jei pacientė yra ar gali būti nėščia)
  9. Atramos-judėjimo sistema (įskaitant stuburą ir galūnes)
  10. Neurologija (sąmonė, budrumas, smegenys, rega, galviniai nervai, nugaros smegenys, periferinę nervų sistemą (PNS) sudarantys nervai ir kt.)
  11. Psichiatrija (orientacija, psichinė būklė, faktų apie nenormalų suvokimą ar mąstyseną rinkimas ir kt.).

Gydytojas dažnai gilinasi į pagrindines, išryškintas interesų sritis medicininėje paciento istorijoje ir nebūtinai įtrauktų viską, kas buvo išvardinta aukščiau.

Medicininės laboratorijos ir diagnostikos tyrimų rezultatai gali būti surenkami esant būtinybei. Medicininio sprendimo sudarymo procesas susideda iš analizės ir sintezės visos sąraše aukščiau išvardintos informacijos tam, kad būtų galima įtarti galimas diagnozes (diferencinių diagnozių), kartu su tuo, kas turi būti padaroma tam, kad pasiekti galutinę diagnozę, kuri paaiškintų paciento problemą.

Gydymo planas galėtų susidaryti iš: papildomų laboratorinių tyrimų užsakymo, terapijos pradžios, siuntimo pas specialistą ar akylaus stebėjimo.

Šis procesas yra naudojamas ir bendrosios praktikos (šeimos medicinos) gydytojų ir specialistų. Diagnozavimas gali užtrukti kelias minutes, jei problema yra paprasta, ar iki keleto savaičių, jei pacientas buvo hospitalizuotas su įmantriais simptomais ar keleto organizmo organų sistemų sutrikimais, dirbant kartu su keliais skirtingais specialistais.

Medicinos istorija senovės civilizacijose

Mesopotamija

2000 m. pr. m. e. Babilono karalius išleido (iškalė bazalto stulpe) įstatymus reglamentuojančius ligonių ir gydytojų santykius. To meto liaudies gydytojai mokėjo atlikti kataraktos operaciją. Gyventojai turėjo medicinos deivę, gydymo, motinų ir vaikų globėją – Ištar, naudojo amuletus, talismanus.

Buvo dvi medicinos rūšys:

  1. Asu – liaudies medicina;
  2. Ašipu – žynių, burtininkų medicina.

Bei trys ligų nustatymo būdai:

  • lot. inspectio – apžiūra
  • lot. palpatio – apčiuopa
  • lot. anamnesis – ligos istorija

Tikėjo animizmu.

Mesopotamijoje rastas seniausias Farmacijos tekstas – Nipūro dantiraštis – lentelė su 15 receptų.

Senovės Egiptas

Ši civilizacija tikėjo, jog žmogaus kūnas sudarytas iš keturių pradų:

  1. Ugnies
  2. Žemės
  3. Oro
  4. Vandens

Naudojamas valomasis gydymas (lot. ex vacua) – vaistai skatinantys vėmimą, atsikosėjimą, vidurių laisvinamieji. Tikėjo gydymo dievu – Totu (vaizduojamas su Ibio snapu), Anubiu – jis išmokęs balzamuoti kūnus.

  • Brukšo Bengšo papirusas – 2000 metų amžiaus seniausias Pediatrijos šaltinis.
  • Mirusiųju knyga (1550 m. pr. m. e.)
  • Smito (Imhotepo) papirusas (1600 m. pr. m. e.) – chirurgijos duomenys, pirmasis medicinos etikos problemas aptariantis veikalas. Imhotepas – farono žynys, medikas.
  • Eberso papirusas (1500 m. pr. m. e.) – 700 vaistų, 29 akių ligos atvejų, odos ligų, karščiavimo, pilvo srities ligos. Gyvybė slypi kvėpavime, o širdis – kraujo sistemos apytakos centras, kraujotaka. Išduoda to meto sveikatos pobūdį.
  • Kahuno papirusas (1350 m. pr. m. e.) – aprašytos ginekologinės, veterinarinės ligos. Veterinarija, akušerija; Hašišas – vaistai nuo skausmo; Mandragora – afrodiziakas.

Senovės Kinija

Ši civilizacija manė, kad organizmą sudaro 5 elementai:

  1. Ugnis
  2. Žemė
  3. Medis
  4. Metalas
  5. Vanduo

Tikėjo vyrišku ir moterišku pradu – jan ir in. Nuo raupų (variola vera) gydėsi ypatingai – paimdavo pūslių pūlius, juos išdžiovindavo ir įtrindavo į nosį, toks žmogus persirgdavo lengva ligos forma. Įvairių ligų gydymui naudojo akupunktūrą (žinojo 388 aktyvius kūno takus), moksą, masažus. Buvo leista skrosti lavonus.

Senovės Indija

Manė, jog žmogaus organizmas sudarytas iš:

  1. Tulžies
  2. Gleivių
  3. Oro
  • Karalius Manu išleido įstatymų rinkinį, kuriame buvo ir mediciną liečiančių nutarimų – aiškintas ligų atsiradimas dėl klimato pokyčių, nevisavertės mitybos, pateikti higienos reikalavimai: ligoniai negali liesti maisto, negalima prie namų pilti šiukšlių, atsikėlus privaloma nusiprausti ir išsivalyti dantis.
  • Ajurvedose – 1000800 m. pr. m. e. medicininėse knygose – aprašyta medicina. Viena knyga priklauso Sušrutai, kuris buvo garsus to meto plastikos chirurgas – žaizdų siuvimui naudojęs didžiąsias skruzdes (dėdavo jas ant žaizdos kraštų, o kai jos apžiodavo juos, nusukdavo skruzdėms galvas, išsiskyrusi rūgštis dar ir dezinfekuodavo žaizdą).

Ligos diagnozavimui naudojo:

  • Apčiuopą
  • Apžiūrą
  • Karščio ir skausmo matavimą
Asklepios.3
Asklepijaus statula. Asklepijus – graikų medicinos dievas, laikantis simbolinę reikšmę turinčią Asklepijaus lazdą

Senovės Graikija

Tikėta medicinos dievu – Asklepijumi. Homeras rašė, jog jis turėjo du sūnus (Machaoną ir Podavilijų) ir dvi dukras (Higėją ir Panacėją). Asklepijaus garbei buvo statomos šventyklos – Asklepionai, kiparisų giraitėse, prie vandens šaltinių. Šventyklose būdavo patalpa abaton – skirta miegui, atliekamos fizinės ir protinės procedūros, rodomi spektakliai ligoniams. XII a. medicina atsiskyrė nuo filosofijos ir medicininės žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, taip susiformavo dvi amatininkiškos mokyklos:

  • Koso – atstovai laikėsi nuomonės, kad svarbiausia ne nustatyti diagnozę, o prognozę (išgis ar mirs), taikė bendrą viso kūno gydymą;
  • Knidos – atstovai manė, kad svarbiausia diagnozė ir skyrė priešsimptominį gydymą.

Hipokratas – žymiausias graikų terapeutas, chirurgas, aprašė žaizdas, išnirimus, sugalvojo naują būdą galvai tvarstyti (Hipokrato kepurėlė), lūžiams tvarstyti – Hipokrato suolelis.

Aleksandrijoje buvo įkurti mokslininkų namai (NUSEION), į juos buvo kviečiami įvairūs mokslininkai (Archimedas, Ptolemėjus). Namuose gyveno ir du gydytojai – Herofilas ir Eristratas, abu aprašomosios anatomijos pradininkai.

Senovės Roma

Medicina užsiimdavo šeimos galva, nesveikus naujagimius mesdavo į Tiberio upę, paliegusius vergus tremdavo į Šv. Bartolomėjaus salą taip išvengdavo didžiulių epidemijų ir ligų. Buvo dviejų tipų gydytojai: laisvieji ir belaisviai.

  • I a. pr. m. e. atsiranda gydyklos, prie cirkų, termų, bibliotekų.
  • Įrengiami sanitariniai įrengimai – vandentiekiai (aquaeductus aqua appia) ir kanalizacija (cloaca maxima).

Senovės Romos gydytojai:

  • Asklepiadas
  • Celsas
  • Galenas – išleido apie 200 veikalų, tyrinėjo vidaus organus, aiškina kraujo apytaką.

Medicina Lietuvoje

Steigti medicinos mokslo įstaigas Lietuvoje gerokai delsta net ir įsteigus Vilniaus jėzuitų akademiją. 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro (1533–1586) suteikta privilegija už Vilniaus jėzuitų akademijos ribų paliko teisės ir medicinos mokslus. Jėzuitai buvo įsitikinę, kad, daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti „kenksmingų eretiškų“ knygų, o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją propaguoti ir Universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą (remiantis Pont-a-Mousson akademijos jėzuitus vizitavusio tėvo Jono Maldonato (SJ) nuomone, išsakyta 1579 m. balandžio 20 d. laiške Lotaringijos kunigaikščiui Karoliui III: …iš patirties žinome, kad viena dešimtis Teisės fakulteto studentų (kiek jų dabar yra Ponte) pridarė daugiau blogio ir nusižengimų per 1-erius metus kaip visi kiti studentai per 4-erius). [4] To siekė Jėzuitų ordino vadovybė (pvz., Ordino generolas 1615–1645 m. Mucijus Vitelskis ir kt.), norėdami „veikti profesorių drausmingumą“ [5] dėl kovos prieš Reformaciją Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.

Feodalinėje Lietuvoje nuolatinio, centralizuoto valstybinio organo atsakingo už sveikatos apsaugą nebuvo. Nebuvo ir vyriausybės sistemos įstatymų tvarkančių medikų paruošimą ir veiklą, jų teises ir pareigas, gydymo įstaigų ir vaistinių veiklą. Tik Didysis kunigaikštis ir atskiri stambūs magnatai turėję savo dvaruose ir rūmuose gydytoją ir vaistininką, reguliuodavo jų veiklą, teises, pareigas individualiomis sutartimis bei privilegijomis. Pagal mecenato ir aukotojo norą buvo kontroliuojamos špitolės ir vaistinės.

XVII a. pab. iškilus buržuazijai, susidarė palankios sąlygos privačiai praktikuojantiems gydytojams, nes greitai turtėjantis aukščiausiasis miestiečių luomas pradėjo reikalauti profesionalios medicinos pagalbos, tačiau negalėjo savo lėšomis išlaikyti atskiro gydytojo. Tačiau naujai atsirandančias ligonines ir gydytojų teises bei pareigas, santykius su pacientais galėjo nustatyti tik valstybinė valdžia.

1775 m. Seimas sudarė Špitolių komisijas: vieną Lenkijai, kitą – LDK. Jų kūrimąsi nulėmė Jėzuitų Ordino naikinimas, valstybės padalijimas. Špitolių komisijų tikslas – surinkti duomenis apie esamas špitoles, sudaryti jų finansines ataskaitas ir toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, 1791 m. įkurta Policijos komisija, ji įregistravo 200 špitolių LDK. 1797 m. atkurta Špitolių komisija ir įkurta Gydomoji valdyba, atsakinga už bendrą, administracinę medicinos priežiūrą. Valdyba prižiūrėjo medicinos įstaigų, gydytojų ir kitų medicinos specialistų veiklą, organizavo teisminę-medicininę ekspertizę, sudarė užkrečiamų ligų sąrašą. Gydymo valdybos atstovai administraciniuose vienetuose buvo apskrities gydytojai.

Šaltiniai

  1. [1], „Dictionary, medicine“. Retrieved December 2, 2013.
  2. [ http://www.worldcat.org/title/medical-interview-mastering-skills-for-clinical-practice/oclc/232304023], Coulehan JL, Block MR (2005). The Medical Interview: Mastering Skills for Clinical Practice (5th ed.). F. A. Davis. ISBN 0-8036-1246-X. OCLC 232304023.
  3. [2], perkusija vikižodyne.
  4. Rabikauskas P. Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Sudarė L. Jovaiša. Vilnius: Aidai, 2002, 280 psl.
  5. [Pirmieji mėginimai įsteigti Teisės fakultetą] // Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakulteto įsteigimo priešistorė. Jevgenij Machovenko. Teisė, Nr. 57, 2005

Vikicitatos

Ajurveda

Ajurveda (skr. आयुर्वेदः = Āyurvedaḥ – „ājus“ gyvenimas + „veda“ žinojimas) arba gyvenimo mokslas – tradicinė Indijos medicina, šiuo metu populiarėjanti ir Vakarų pasaulyje kaip alternatyvi medicina; vidinės kultūros dalis. Ajurveda nėra Vedų šventojo kanono dalimi.

Ajurveda pasaulį, ir ypač žmones, supranta kaip visumą, kaip dinaminę trijų visatos principų tarpusavio sąveiką. Šie principai, arba došos, įkūnyti visose gyvose būtybėse ir vadinami vata, pita ir kapha. Tikima, kad kiekvienu jų pagrįsta tam tikra žmogaus organizmo medžiagų apykaitos funkcija bei pagrindinių gamtos jėgų veikimu. Anot jos šalininkų, sveikata priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus išsaugo jam vienam būdingą došų pusiausvyrą. Ajurveda ligą supranta kaip natūralaus balanso sutrikimą. Kai žmogus suserga, Ajurvedos gydytojas bando surasti ligos ir došų pusiausvyros sutrikimo priežastis, tada siūlo įvairias natūralias "gydymo" priemones, specialiai pritaikytas kiekvienam ligoniui. Šie "gydymo" būdai skirti ne ligos simptomams slopinti, o natūralios došų pusiausvyros atstatymui. Ajurveda ligą bei sveikatą supranta labai plačiai ir praktiškai, todėl naudojasi vaistažolėmis, joga, meditacija, pančakarmos praktika – organizmo valymu nuo toksinių medžiagų ir žalingų proto bei dvasios impulsų. Vienas reikšmingiausių Ajurvedos požiūrių yra tas, kad galutinis gydymo tikslas nėra fizinė žmogaus sveikata. Ajurveda skirta sveikatos palaikymui, bet taip pat ir gydymui.

Antibiotikas

Antibiotikai – medžiagos, naikinančios bakterijas arba slopinančios jų augimą ir dauginimąsi. Natūralūs antibiotikai – grybų, bakterijų, augalų ar gyvūnų sintetinami junginiai, kurie paprastai slopina kurią nors ląstelių baltymų sintezės stadiją (pradedant RNR transkripcija ir baigiant paskutiniais baltymo sintezės momentais). Antibiotikai naudojami kaip vaistų infekcinėms ligoms gydyti veikliosios medžiagos. Sintetiniai antibiotikai – natūralių antibiotikų sintetiniai analogai.

Įprastiniai antibiotikai neveiksmingi prieš grybelines bei kitas ne bakterines infekcijas, o kiekvienos rūšies antibiotikas efektyviai kovoja tik su tam tikros rūšies bakterijomis. Jie negydo virusinių ligų.Jis buvo išrastas XXamžiuje.

Paprastais atvejais antibiotikai vartojami tabletėmis, rimtesniais atvejais leidžiami intraveniškai. Kai kuriais atvejais vartojami tepami ar lašinami antibiotikai (pvz., akių lašai).

Auglys

Auglys (navikas, tumoras, blastoma) – pakitusių ir neribotai besidauginančių ląstelių darinys. Augliai gali būti piktybiniai ar nepiktybiniai. Piktybiniai augliai auga greitai, susidaro dėl vėžio, tokie augliai gali infiltruotis į aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas, sudarydami metastazes. Nepiktybiniai augliai neplinta į kitas vietas, bet gali išaugti labai dideli, atstumti aplinkinius audinius, tokie augliai po pašalinimo paprastai neatsinaujina.

Dažnai nepiktybiniai augliai virsta piktybiniais.

Augliai gydomi operacija, jonizuojančiąja spinduliuote, antiblastominiais vaistais. Augliai būdingi visiems stuburiniams gyvūnams.

Biofizika

Biofizika (gr. bios 'gyvybė, gyvenimas' + gr. physike, physis 'gamta') – tarpdisciplininis mokslas, biologijos problemas tiriantis fizikos bei chemijos metodais. Biofizika tiria biologinių procesų, vykstančių biologinėse sistemose (molekulėse, ląstelėse, organizmuose, ekosistemose) fizinę ir cheminę prigimtį.

Pirmą kartą sąvoką biofizika pavartojo Karlas Pirsonas 1892 m., tačiau kaip mokslas biofizika atsirado XX amžiuje, tam didelės įtakos turėjo informatikos raida. Biofizikai dirba fiziologijos, biochemijos, medicinos ir molekulinės biologijos srityse.

Biomedicinos mokslai

Biomedicina – apibendrinta mokslų sritis mokslo klasifikacijoje, apimanti biologijos mokslus, nagrinėjančius gyvąsias sistemas, ir medicinos mokslus.

Epidemija

Epidemija – ligos plitimas greitėjančiais tempais.

Terminas epidemija naudojamas tada, kai ligos plitimo tempai turi pagreitį: vidutiniškai vienas sergantis žmogus (ar gyvulys) užkrečia daugiau, nei vieną kitą žmogų (gyvulį). Tokiu būdu, užkrečiamos ligos plitimas darosi vis spartesnis. Pvz., jei į miestą atvažiuos vienas gripu užsikrėtęs žmogus, o gripo nešiotojas užkrės vidutiniškai du žmones per dieną, epidemija, pagal dienas, gali vystytis maždaug taip:

Pirmas užsikrėtęs žmogus atvažiuoja į miestą, užkrečia 2 žmones;

3 jau sergantys žmonės užkrečia 6 naujus;

9 jau sergantys užkrečia 18 naujų;

27 jau sergantys užkrečia 54 naujus;

81 jau sergantis užkrečia 162 naujus.Tokiu būdu, terminas epidemija nereiškia, kad liga yra smarkiai paplitusi (per 5 dienas Vilniuje tai reikštų vos vieną iš 2000 žmonių), o tik reiškia, kad ligos plitimas turi tendenciją išsiplėsti iki labai didelių mastų. Jei per tam tikrą laiką pastebima, kad tam tikra infekcine liga suserga vis daugiau žmonių, tai reiškia, kad jos plitimas turi epideminį pobūdį.

Esant sparčiam pavojingos infekcinės ligos, pvz., maro, dizenterijos, choleros, raupų plitimui, teritorijoje gali būti skelbiamas karantinas. Tuo atveju, kai epidemija plinta geografiškai didelėje teritorijoje (pvz., valstybių grupėje, žemyne ar visame pasaulyje), ji vadinama pandemija.

Iš epidemijų tyrimo, XIX amžiuje atsirado epidemiologijos mokslas, kurio objektas šiais laikais yra ne tik užkrečiamosios ligos, bet ir lėtinės ligos, vaistai ir kiti su sveikata susiję reiškiniai, jų paplitimas ir juos sąlygojantys veiksniai.

Farmacija

Farmacija – mokslas ir praktinė veikla, apimantys vaistinių medžiagų gavimą, laikymą, perdirbimą, kokybės kontrolę, parengimą gydymo reikalams ir išdavimą.

Gydytojas

Gydytojas – asmuo, besiverčiantis gydymo praktika. Dar kitaip vadinamas terapeutas – tam tikra terapija užsiimantis asmuo; medikas.

Pagal kvalifikaciją gali būti profesionalus gydytojas, liaudies medicinos žinovas (arba šnekamojoje kalboje – vad. šundaktaris).

Gydytojo profesija – viena atsakingiausių, kur sprendžiami gyvybės ar mirties klausimai. Todėl daugumoje valstybių ši profesija ir jos atlikimas yra reglamentuojamas.

Vikicitatos

Vikiteka

Infekcija

Infekcija (lot. infectio – užkrėtimas) – už(si)krėtimas, ligą sukeliančių mikroorganizmų patekimas į žmogaus ar gyvūno organizmą.

Mokslas, kuris nagrinėja infekcinius procesus, vadinamas infektologija.

Liaudies medicina

Liaudies medicina (angl. traditional medicine) – medicinos žinių sistemos, kurios per ilgą laikotarpį buvo sukauptos visuomenėje ir perduodamos iš kartos į kartą. Pradėtos kaupti jau pirmykštėje visuomenėje. Liaudies medicina susidėlioja stebint ir nagrinėjant žmogaus reakciją į tam tikrus poveikius, kaip žolelių antpilai ar akupunktūra, kurios vystėsi šimtmečiais įvairiose visuomenėse iki šiuolaikinės medicinos eros. Tradiciniai vaistai apima tokias praktikas kaip žolių medicina, ajurvedinė medicina, akupunktūra, tradicinė Kinijos medicina, Pietų Afrikos gyventojų Muti ir kitos panašios kilmės medicinos žinios ir praktikos iš viso pasaulio. Liaudies mediciną tiria etnomedicina, etnobotanika ir medicinos antropologija.

Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) apibrėžia liaudies mediciną kaip „sveikatos praktikos, metodai, žinios ir tikėjimai, panaudojantys vaistus iš augalų, gyvūnų ir mineralų, dvasinę terapiją, manualines terapijas ir pratimus, naudojamus atskirai ar kartu ligoms gydyti, diagnozuoti, ligų profilaktikai ir sveikatos palaikymui“.

Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje liaudies mediciną naudoja kai kuriems pirminės sveikatos priežiūros uždaviniams spręsti. Pavyzdžiui, Afrikoje, iki 80 % gyventojų naudoja tradicinę mediciną pirmaeilei sveikatos priežiūrai. PSO taip pat pažymi, kad jos populiarumas didėja ir industrinėse šalyse. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose 158 milijonai suaugusiųjų naudoja papildančią mediciną (sritis, kuri apima ir tradicinę mediciną, bet yra platesnė). PSO taip pat pažymi, kad „netinkamas tradicinių vaistų ar praktikų naudojimas gali turėti neigiamų ar pavojingų padarinių“ ir kad „yra būtini tolimesni tyrimai, kad būtų nustatytas efektyvumas ir saugumas“ kelių praktikų ir vaistinių augalų, naudojamų liaudies medicinoje.

Lietuvoje 1992 m. leistas liaudies medicinos žurnalas „Būkime sveiki“.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akademinis padalinys, iki 2010 m. – buvęs Kauno medicinos universitetas. Medicinos akademijos centriniai rūmai įsikūrę

Kaune, A. Mickevičiaus g. 9.

Liga

Liga – organizmo veiklos sutrikimas. Sergančiame žmogaus organizme funkcionuoja visi organai ir sistemos, tačiau sutrinka gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, sumažėja ar visai pranyksta darbingumas.

Ligoninė

Ligoninė – sveikatos apsaugos įstaiga.

Egzistuoja pelno siekiančios ir ne pelno, privačios ir valstybinės ligoninės. Lietuvos ligoninių pirmtakės buvo špitolės – žmonių globos įstaigos XVI–XVII a., kuriose buvo plėtojamas ne tik kasdieninis meldimasis ir religijos aukštinimas, bet ir minimaliai pritaikomos naujai atsirandančios medicinos žinios.

Sužeistųjų ir sergančiųjų globa Europos ligoninėse ypač pagerėjo 1930–1950 m. 1948 m. Didžiojoje Britanijoje buvo sukurta nauja valstybinė sveikatos apsaugos sistema, iš esmės pakeitusi senųjų ligoninių tvarką. Įstaigas ir sveikatos apsaugos personalą finansavo vyriausybė. Šios sistemos tikslas buvo užtikrinti, kad medicinos pagalba būtų teikiama kiekvienam, nepaisant jo socialinės padėties. Iš pradžių sistemos įgyvendinimui priešinosi Didžiosios Britanijos gydytojų asociacija, tačiau vėliau buvo sutarta, tokia sistema reikalinga ir ligoniams, ir gydytojams. Su laiku sistema prigijo ir kitose Europos bei kitų žemynų šalyse.

Vikicitatos

Vikiteka

Moteris

Moteris (lot. femina) – biologinės žmogaus rūšies lytis. Ji turi morfologines ir funkcines ypatybes, kurios skiriasi nuo vyro (kitos lyties žmogaus) – lytinės chromosomos, mažesnis ūgis, specifinis kūno sudėjimas, lytiniai organai, medžiagų apykaita, kraujo sudėtis, hormonų balansas, dažnesnis kvėpavimas ir kt.

Onkologija

Onkologija (gr. όγκος – navikas + λόγος – mokslas), medicinos šaka, tirianti navikus.

Kaip savarankiška medicinos šaka onkologija pradėjo plėtotis, kai Vokietijos mokslininkas Rudolfas Virchovas (Virchow) ištyrė navikų morfologinę struktūrą.

Skiriamos teorinė onkologija (tiria navikų atsiradimo priežastis, vystymąsi ir paplitimą) ir praktinė onkologija.

Psichiatrija

Psichiatrija (gr. ψυχή 'siela, dvasia' + γιατρεία 'gydymas'), medicinos mokslo šaka, tirianti psichikos sutrikimų etiologiją, patogenezę, epidemiologiją, psichopatologiją, diagnostiką ir gydymą, taip pat psichiatrinės pagalbos organizavimą bei socialinius ir teisinius aspektus (psichikos sutrikimų profilaktiką, ligonių reabilitaciją, ekspertizes ir kt.).

Psichoterapija

Psichoterapija (gr. ψυχοθεραπεία, psychotherapía – sielos gydymas) yra psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją.

Pirmą kartą terminas panaudotas XIX a. pabaigoje D. H. Tuke. 1872 m. jo išleistoje knygoje „Proto poveikio kūnui iliustracija“ vienas iš skyrių pavadintas „Psichoterapija“.

Senovės Roma

Senovės Roma vadinama senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X amžiuje pr. m. e. Išsidėsčiusi palei Viduržemio jūrą, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų.Per visą savo gyvavimo istoriją Romos civilizacijos santvarka iš monarchijos keitėsi į oligarchinę respubliką, o vėliau į autokratinę imperiją. Dėl užkariavimų ir asimiliacijos ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose.

Nukamuota vidinio nestabilumo ir barbarų genčių puldinėjimų, penktame amžiuje vakarinė imperijos dalis, įskaitant Italiją, Romos Ispaniją, Galiją, Britaniją ir Afriką, susiskaldė į nepriklausomas karalystes.

Rytų Romos imperija, valdyta iš Konstantinopolio miesto, sudaryta iš Graikijos, Balkanų, Mažosios Azijos, Sirijos ir Egipto, išgyveno krizę. Nors prarado Siriją ir Egiptą, Rytų Romos imperija gyvavo ir kitame tūkstantmetyje iki, kol paskutiniai jos likučiai buvo užimti iškilusios Osmanų imperijos. Ši rytinė, krikščioniškoji, į Viduramžius įžengusi imperija istorikų dažniausiai yra vadinama Bizantijos imperija.

Romos civilizacija yra dažnai priskiriama Antikai, kuriai taip pat priklauso ir senovės Graikija – civilizacija, įkvėpusi senovės Romos kultūrą. Senovės Roma labai daug prisidėjo prie Vakarų pasaulio teisės, karo pramonės, meno, literatūros, architektūros, technologijų, religijos ir kalbos vystymosi. Senovės Romos istorija ir toliau daro didelę įtaką šiandieniniam pasauliui.

Vaistas

Vaistas, vaistinis preparatas – vaistinė medžiaga arba jų derinys, paruošti žmonių gydymui ar ligų profilaktikai.

Vaistams taip pat priskiriamos vaistinės medžiagos arba jų deriniai, kurie gali būti vartojami ligų diagnostikai in vivo arba fiziologinėms funkcijoms grąžinti, koreguoti arba modifikuoti.

Pagal LR Farmacijos įstatymą apibrėžiamas kaip:

Vaistas (vaistinis preparatas) – vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas.

Medicina

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.