Mažosios Lietuvos enciklopedija

Mažosios Lietuvos enciklopedija, MLEMažosios Lietuvos fondo (Kanada-JAV) ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (Vilnius) enciklopedinis leidinys apie Mažąją Lietuvą. Jį sudaro 4 tomai (80 spaudos lankų) – apie 12 000 straipsnių, 2 000 iliustracijų, žemėlapių ir schemų. Dalis jų – iš privačių rėmėjų bei retų nuotraukų, dokumentų fondo.

Istorija

Idėją rengti didelės apimties informacinį leidinį apie Mažąją Lietuvą dar 1983 m. pirmą kartą lietuvių išeivijoje pasiūlė klaipėdiškis Martynas Gelžinis. 1985 m. „Lietuvos pajūryje“ kalbininkas ir visuomenės veikėjas prof. Vilius Pėteraitis iškėlė mintį rinkti, fiksuoti ir skelbti visą lietuvininkų politinę ir kultūrinę dokumentaciją. Tais pačiais metais buvo įsteigtas Mažosios Lietuvos fondas. 1996 m. viešėdamas Lietuvoje, tuometinis fondo pirmininkas Vilius Pėteraitis pasiūlė imtis enciklopedijos rengimo Mokslo ir enciklopedijų leidyklai. Tais pat metais buvo pradėti parengiamieji darbai, sudarytas vardynas, pradėta rinkti medžiagą ir rašyti straipsnius. 2000 m. išleistas pirmasis tomas, 2009 m. – ketvirtasis.

Leidėjai

Mazosios Lietuvos enciklopedija1 resize

MLE leidimą parėmė Mažosios Lietuvos fondas (pirmininkas – Gytis Martynas Šernas, nuo 2001 m. – prof. dr. Jurgis Arvydas Anysas, nuo 2005 m. – Vilius Algirdas Trumpjonas) kartu su Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu. Fondas įsipareigojo padengti ne mažiau kaip pusę MLE parengimo išleidimo išlaidų. 1996–2009 jis skyrė MLE leidybai iš viso 337 838 $. Kita pusė lėšų – iš kitų rėmėjų Lietuvoje bei išeivijoje ir Lietuvos Respublikos biudžeto.

MLE vyriausias organizatorius ir tvarkytojas – prof. dr. Vilius Pėteraitis. MLE vyriausiasis redaktorius – akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius (I ir II tomo), doc. dr. Martynas Purvinas (III tomo), doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius (IV tomo), vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas – doc. dr. Martynas Purvinas (I ir II tomo), Danutė Valentukevičienė (IV tomo), vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas leidybai – Vytautas Kaltenis. Atsakingasis sekretorius – Vytautas Gocentas, III–IV tome – ir Nijolė Dzindziliauskienė.

MLE redakcinės kolegijos nariai: prof. dr. Vilius Pėteraitis, akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius (III–IV tome – red. kolegijos prezidentas), doc. dr. Martynas Purvinas (I–III tomo), dr. Vaclovas Bagdonavičius (III tome – red. kolegijos pirmininkas), doc. dr. Gintaras Beresnevičius (I tomo), Vytautas Butkus (I tomo), akad. prof. habil. dr. Algirdas Gaigalas, Vytautas Gocentas, doc. dr. Albertas Juška, Vytautas Kaltenis, dr. Algirdas Matulevičius, akad. prof. habil. dr. Vacys Milius (I–III tomo), doc. dr. Valdemaras Šimėnas, Julius Žukas (II tomo), Arthur Hermann (III–IV tomo), prof. dr. Manfred Klein (III–IV tomo), dr. Silva Pocytė (III–IV tomo, IV tome – red. kolegijos pirmininkė), Antanas Račis (III–IV tomo), akad. prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė (III tomo), Algirdas Žemaitaitis (III–IV tomo), Danutė Valentukevičienė (IV tomo).

MLE rengimo grupei nuo 1997 m. vasaros iki 2008 m. vadovavo dr. Martynas Purvinas, nuo 2008 m. – Vytautas Kaltenis.

MLE skyrių vedėjai:

  1. archeologija ir antropologija – doc. dr. Valdemaras Šimėnas,
  2. architektūra – Marija Purvinienė,
  3. dailė – dr. Jonas Tatoris, Eva Erika Labutytė, Kristina Jokubavičienė,
  4. ekonomika, pramonė, ryšiai, verslai – prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas, Julius Žukas, doc. dr. Martynas Purvinas,
  5. etnologija – akad. prof. habil. dr. Vacys Milius, akad. prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė, prof. dr. Rimantas Balsys,
  6. filologija – akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius,
  7. gamtotyra – akad. prof. habil. dr. Algirdas Gaigalas,
  8. gyvenvietės – Vytautas Butkus, doc. dr. Martynas Purvinas, Vasilijus Safronovas,
  9. istorija – dr. Algirdas Matulevičius,
  10. išeivija – Ieva Andruškevičienė,
  11. kraštotyra – Vytautas Kaltenis,
  12. kultūrinis visuomeninis sąjūdis ir draugijos – Vytautas Gocentas, Algirdas Žemaitaitis,
  13. literatūra – doc. dr. Regina Sinkevičienė,
  14. mitologija – doc. dr. Gintaras Beresnevičius, dr. Daiva Vaitkevičienė,
  15. muzika – doc. dr. Danutė Petrauskaitė,
  16. religija – kun. Valdas Aušra, doc. dr. Albertas Juška,
  17. spauda – Vytautas Gocentas,
  18. sveikatos apsauga, sportas – dr. Leonardas Poviliūnas,
  19. švietimas ir mokslas – doc. dr. Vladas Pupšys, Albinas Endzinas, doc. dr. Albertas Juška,
  20. tautosaka – prof. habil. dr. Kazys Grigas, doc. dr. Rimantas Balsys,
  21. teatras – doc. Gediminas Šimkus,
  22. teisėVytautas Raudeliūnas, Kęstutis Milkeraitis,
  23. transportas – Kostas Frankas,
  24. visuomenės ir kultūros veikėjai – dr. Vaclovas Bagdonavičius, Algirdas Antanas Gliožaitis, Vytautas Raudeliūnas.

Autoriai

MLE kūrė apie 300 autorių ir talkininkų iš Lietuvos, Vokietijos, JAV, Kanados, Rusijos Karaliningrado srities, Didžiosios Britanijos, Australijos, Lenkijos, Norvegijos. Autoriai atrinko senosios spaudos publikacijas apie Mažąją Lietuvą, leidėjams pateikė jų kopijas, savo atsiminimus, pasakojimus, iliustracijas, nuotraukas, įvairius leidinius, dailės kūrinių reprodukcijas, kai kurie dovanojo savo knygas (išleistas apie Mažąją Lietuvą), leido naudotis straipsniais.

Leidėjams taip pat padėjo ir Lietuvos mokslo įstaigos: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyrius, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraštynas, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyrius, Klaipėdos universiteto bibliotekos Mažosios Lietuvos archyvas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje, Šilutės muziejus.

Turinys

MLE – pirmoji regioninė enciklopedija, išleista Lietuvoje. Lyginant su panašaus profilio leidiniais apie Rytų Prūsiją, pasirodžiusiais Vokietijoje (pvz., Hermanowski, Georg. Ostpreußen-Lexikon. 1 laida - Mannheime, 1980), MLE yra gerokai platesnės apimties ir tematikos leidinys, kuriame pirmą kartą išsamiai atskleista šiame krašte gyvenusių Mažosios Lietuvos lietuvių istorija ir kultūra. Mažosios Lietuvos enciklopedija pateikia kompaktišką santrauką beveik visos įmanoma dokumentikos, etnografinės bei istoriografinės medžiagos apie Mažosios Lietuvos kraštą, baltų kultūrą, Mažosios Lietuvos gyventojus (senovės prūsus, lietuvininkus ir vokiečius), krašto politinę, ekonominę, socialinę raidą. Chronologiškai enciklopedijos turinys apima laikotarpį nuo priešistorinių laikų iki XX a. vidurio (kai kuriuose straipsniuose pastaroji riba yra peržengta).

Enciklopedijos turinys suskirstytas į keturis tomus:

  • Pirmas tomas (2000) – A–Kar – 776 psl. ISBN 5-420-01471-8
  • Antras tomas (2003) – Kas–Maž – 800 psl. ISBN 5-420-01525-0
  • Trečias tomas (2006) – Mec–Rag – 864 psl. ISBN 5-420-01612-5
  • Ketvirtas tomas (2009) – Rahn–Žvižežeris – 928 psl. ISBN 978-5-420-01658-9

Taip pat skaitykite

Akmena (upė)

Akmena-Danė – upė vakarų Lietuvoje. Prasideda prie Mažųjų Žalimų kaimo, 6 km į p.v. nuo Salantų, teka per Kretingos rajoną, Kretingos miestą, Klaipėdos rajoną ir Klaipėdoje įteka į Kuršių marias.

55–57 km nuo žiočių ir Klaipėdos mieste upės vaga sureguliuota. Vidurupis teka eroziniu slėniu, gausu riedulingų rėvų. Žemiau Kretingos teka plačiu senslėniu. Slėnio vid. plotis 400–500 m, šlaitų aukštis 5–10 m. Aukštupio ir vidurupio vagos vidutinis plotis 5–18 m, žemupio iki 40 m. Gylis 0,3-1,3 m, Klaipėdoje 5–7 m. Vid. nuolydis 88 cm/km, žemupio (15 km iki žiočių) nuolydis 7 cm/km. Srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Debitas žiotyse: maks. 90, min. 0,7 kub.m/s. Pavasario potvynių aukštis: vidurupyje iki 3 m, ties Klaipėda iki 1,7 m.

Manoma kad kuršiškos kilmės Dangės pavadinimas kilęs nuo to, kad Akmena ties Klaipėda tekėdama suformuoja statų „kampą“.

Bandužiai

Bandužiai – Klaipėdos miesto dalis, mikrorajonas pietinėje miesto dalyje. Iš šiaurės ribojasi su Smiltelės gatve, iš rytų – su Šilutės plentu, iš pietų – su Jūrininkų prospektu, iš vakarų – su Vingio gatve. Tai mikrorajonas, kuriame dominuoja 5-10 aukštų stambiaplokščiai gyvenamieji namai, pastatyti XX amžiaus 9-10-ajame dešimtmečiuose. Bandužiuose yra apleistas Bandužių kapinynas, RIMI, Norfa, Čia parduotuvės, kelios kampinės parduotuvėlės, sporto klubai, restoranai, kirpyklos.

Dreverna

Dreverna (arba Draverna) – kaimas Klaipėdos rajono pietvakariuose, šalia Kuršių marių, prie Drevernos upės. Seniūnaitijos centras. Pro kaimą eina kelias 2206 Priekulė–Dreverna–Svencelė .

Yra Drevernos pagrindinė mokykla, biblioteka, darželis, paštas (LT-96017), mažų laivų prieplauka. Gamtos paminklas – Drevernos akmuo (vienas iš retų riedulių Pamario lygumoje). Drevernos šiaurės rytiniu pakraščiu eina karaliaus Vilhelmo kanalas (iškastas 1863–1873 m.), kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą neišplaukdami į Kuršmares, išlikęs senas šliuzas. Ties kaimu į marias įteka gilus Drevernos upelis, buvusi Minijos deltos atšaka. Yra senos kaimo kapinės.

Prie įvažiavimo į Dreveną stovi meninė rodyklė – kelių metrų aukščio Neptūnas laiko žuvį su Drevernos pavadinimu. Skulptūros autoriai J. Bardauskas ir J. Jurgelevičius. Išlikęs autentiškas XIX a. namas, restauruotas.

Enciklopedija

Enciklopedija – rašytinis žinių rinkinys. Žodis yra kilęs iš graikiškų žodžių εγκύκλιος παιδεία (enkyklios paideia), reiškiančių žinių sukimasį.

Enciklopedija gali būti bendra (angliškoji Encyclopædia Britannica ar vokiškoji Brockhaus) arba specializuota tam tikrai sričiai (pavyzdžiui, medicinos, filosofijos ar teisės).

Kai kurios enciklopedijos plačiai perteikia bendras sritis per kultūrinę, etninę ar tautinę perspektyvą (pavyzdžiui, Didžioji Tarybinė Enciklopedija ar „Encyclopedia Judaica“). Dalis žodynų taip pat gali būti priskirti specializuotoms enciklopedijoms.

Informacija enciklopedijose organizuojama tam tikra tvarka, dažniausiai atskirus straipsnius išdėstant abėcėlės tvarka arba skirstant informaciją į hierarchines kategorijas. Abėcėlinis informacijos išdėstymo principas yra labiausiai paplitęs, ypač spausdintose bendro pobūdžio enciklopedijose.

Fricas Buntinas

Fricas (Pričkus) Bernardas Buntinas – tarpukario Lietuvos buriuotojas, dalyvavęs tuomet tolimiausiuose plaukimuose Baltijos ir Šiaurės jūrose, sėkmingai startavęs tarptautinėje regatoje aplink Gtlando salą.

Nuo 1924 m. įsijungė į jūrų skautų veiklą, kartu su Martynu Braku, Kristupu Plonaičiu, Eriku Purvinu bei kitais mažalietuviais kūrė pirmąjį jūrų skautų vienetą Klaipėdoje. 1926–1929 plaukiojo jūrų skautų jachta „Budys“.VDU studentų korporacijos „Mažoji Lietuva“ narys 1932–1935 Klaipėdos uosto valdybos inžinierius.

Dalyvavo 1932–1934 m. ilgiausiuose tuo metu plaukimuose „Gulbe“ Kopenhaga–Geteborgas, Londonas–Oslas, plaukime į Stokholmą.

1935 m. Klaipėdos jachtklubo valdybos narys. LBS vicepirmininkas. Tais pačiais metais būdamas jachtos „Vytis“ vadu dalyvavo tarptautinėje Fårösund regatoje.1936 m. naujai įkurtos buriavimo mokyklos Klaipėdoje viršininkas.

Metų pabaigoje išrinktas į Lietuvos buriavimo sąjungos valdybą.1937 m. Buriavimo mokyklos Klaipėdoje lektorius. Tais pačiais metais su „Žalčių karaliene“ savo klasėje pirmas finišavo regatoje aplink Gotlandą.Po II pasaulinio karo atvyko į Torontą, kur aktyviai įsitraukė į lietuvių išeivijos visuomeninę veiklą. Buvo lietuvių evangelikų liuteronų „Vilties“ parapijos pirmininkas, jūrų skautų rėmėjas. Jam nemažai talkino žmona Grita. Palaidotas Toronte, Šv. Jono lietuvių kapinėse.

Germanizacija

Germanizãcija (vokietinimas) – vokiečių tautos, kalbos ir kultūros platinimas bei plitimas; viena pagrindinių vokiečių liberaliosios filosofijos XIX amžiaus pradžioje idėjų. Tam tikru laikotarpiu Europoje greta žengė ir nacionalizmas.

Gnybalai

Gnybalai – kaimas Šilutės raj. sav. teritorijoje, 6 km į šiaurės rytus nuo Šilutės, 4 km į pietus nuo Ramučių; palei kelią Šilutė-Ramučiai; iš vakarų ir šiaurės prieina Rudynų, iš rytų – Gnybalų miškai.

Gnybalai ribojasi su Didšilių, Kalininkų, Grabupių kaimais.

Gustavas Juozupaitis

Gustavas Juozupaitis (1895 m. spalio 24 d. Berštininkai, Plaškių valsčius – 1954 m. balandžio 14 d. Panevėžys) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, ekonomistas, poetas (slapyvardis Sėjus).

Jonaičiai (Šilutė)

Jonaičiai – kaimas Šilutės rajone, 7 km į rytus nuo Šilutės, Šyšos ir Šusties santakoje, prie kelio 165 Šilalė–Šilutė . Jonaičiai ribojasi su Laučių, Šilmeižių, Mažių, Rumšų kaimais.

Jonaičių kaime yra evangelikų liuteronų senosios kapinės (1997 m. įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūrinio paveldo registrą), senosios mokyklos pastatas (pastatytas 1914 m.) su ant sienos kabančia atminimo lenta Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui Vydūnui (pastatyta minint 100-ąsias gimimo metines 1968 metais).

Karklė

Apie kaimą buvusioje Šilutės apskrityje žr. Mysovka (Karklė).Karklė – etnografinis kaimas Klaipėdos rajone, Pajūrio regioniniame parke, 5 km į šiaurę nuo Girulių, prie Baltijos jūros, prie Cypos upelio. Etnokultūrinis draustinis. Seniūnaitijos centras. Praeina kelias 2217 Klaipėda–Dargužiai–Karklė .

Yra etnokultūrinis parkas, informacinė ekspozicija apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietė, paplūdimiai, išlikusios senos sodybos, kuršių kapinės. Kaimo pietvakariuose yra unikali molinga jūros pakrantės atodanga, garsusis Olando kepurės skardis (24 m virš jūros). Yra turizmo centras „Žiogelis“.

Kirlikai (kaimas)

Kirlikai – kaimas Šilutės raj. sav. teritorijoje, 2 km į pietryčius nuo Šilutės, prie geležinkelio Pagėgiai-Klaipėda ir kelio Kaunas-Klaipėda. Eina vieškelis į Pagrynius. Kirlikų kaimo teritorija yra 17 metrų virš jūros lygio.

Kirlikai šiaurėje ribojasi su Šilutės miesto gyventojų kolektyviniais sodais „Draugyste“ ir „Poilsis“, vakaruose – su Pagrynių kaimu, pietuose – su Gaidelių kaimu, rytuose su Gaidelių mišku.

Iki II pasaulinio karo pabaigos Kirlikų kaimas priklausė Gaidelių valsčiui, sovietmečiu – Jonaičių apylinkei, nuo 1997 – Šilutės seniūnijai. Baudžiavos laikais Kirlikai priklausė Barzdūnų dvarui.

1997 kaime buvo 23 ūkiai. Dauguma kaimo gyventojų dirba Šilutės įmonėse, dalis ūkininkauja – 9 smulkūs pienininkystės ūkiai (2003).

Kaime yra dvejos evangelikų liuteronų senosios kapinės (1997 įtrauktos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą).

Lietuviškos enciklopedijos

Lietuviškos enciklopedijos pradėtos rengti tik XX a. antrajame dešimtmetyje: tą sąlygojo politinė bei tautinė situacija, lėmusi to laikmečio lietuvybės ir lietuvių kultūros plėtrą. Visuotinę lietuvišką enciklopediją pradėta rengti 1910 m., tačiau po poros metų darbai nutrūko. Idėja atgaivinta 1929 m. Lietuvos kultūros taryboje.

Pirmasis „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomas išleistas 1931–1933 m. „Spaudos fondo“ leidykloje. Enciklopediją redagavo Vaclovas Biržiška. Iki 1944 m. išleista 10 šios enciklopedijos tomų (iki J raidės). IX tomas (Gin-Hofer) išleistas 1941 m. Jame yra Adolfui Hitleriui skirtas straipsnelis užimantis pusę puslapio, tačiau enciklopedijos pabaigoje yra specialus keturių puslapių priedas, kuriame propagandiškai pristatoma Hitlerio asmenybė.

1953–1966 m. Bostone lietuvių išeiviai šios enciklopedijos pagrindu išleido 37 tomų „Lietuvių enciklopediją“ (du tomai papildymų išleisti 1969 ir 1987 m.).

Okupuotoje Lietuvoje 1957 m. pradėta rengti enciklopedija, tačiau 1962 m. leidimas sustabdytas ir atnaujintas tik po dešimtmečio.

1966–1975 m. LTSR buvo išleista 3 tomų „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ bei „Abėcėlinė vardų rodyklė“.

1976–1985 m. Vyriausioji enciklopedijų redakcija išleido universalią 12 tomų „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ bei jos papildymų tomą; 1985–1988 m. – „Tarybų Lietuvos enciklopediją“ apie Lietuvą.

Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio išleista keletas kitų enciklopedinio pobūdžio leidinių – „Medicinos enciklopedija“, „Astronomijos enciklopedinis žodynas“, „Namų ūkio enciklopedija“, „Pažinimo džiaugsmas“ ir kitos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dažniau leidžiamos populiarios pažintinės knygos, dalis enciklopedinių leidinių išleidžiami tik Internete.

Tarp naujų leidinių paminėtini enciklopediniai Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto leidiniai:

Visuotinė lietuvių enciklopedija (pradėta leisti 2001 m., išleisti visi 25 tomai iš numatytų 25)

Technikos enciklopedija (išleisti visi 4 tomai iš numatytų 4),

Mažosios Lietuvos enciklopedija (išleisti visi 4 tomai iš numatytų 4),

Žemės ūkio enciklopedija (išleisti visi 3 tomai iš numatytų 3),

Muzikos enciklopedija (išleisti visi 3 tomai iš numatytų 3).Nepriklausomybės metais taip pat pasirodė nemažai kitų leidėjų enciklopedijų – tai ir „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Astronomijos enciklopedinis žodynas, Atvirosios enciklopedijos entuziastų kuriama Lietuviška Vikipedija.

Prūsijos karalystė

Prūsijos karalystė (vok. Königreich Preußen) – valstybė Vidurio Europoje prie Baltijos jūros, kurią 1701 m. sausio 18 d. vietoje Prūsijos hercogystės įkūrė kurfiurstas Frydrichas III-asis, tuo pačiu tapdamas Prūsijos karaliumi Frydrichu I-uoju. Naujoji karalystė pakeitė faktiškai unijoje egzistavusią Brandenburgo-Prūsijos valstybę ir gyvavo iki Lapkričio revoliucijos ir po jos įvykusio Prūsijos karaliaus sosto atsisakymo 1918 m. lapkričio 9 d.

XVIII a. Prūsijos karalystė buvo didžiausia vokiečių gyvenama valstybė Europoje. XIX a. viduryje jos valdovų pastangomis vyko Vokietijos suvienijimas. Po 1871 m. suvienijimo Prūsija tapo Vokietijos imperijos autonomine dalimi, iki 1918 m. revoliucijos, o faktiškai iki 1934 m. sausio 30 d. turėjusia savą vyriausybę, parlamentą ir vietinius įstatymus. Sostinė 1701 m. Karaliaučius, nuo 1772 m. Berlynas, 1806–1807 m. Klaipėda.

Prūsijos kunigaikštystė

Prūsijos kunigaikštystė (arba Prūsija, Kunigaikštiškieji Prūsai; vok. Herzogtum Preußen) – vokiečių valstybė pietryčių Pabaltijyje 1525–1701 m. Plotas apie 31 000 km². Sostinė – Karaliaučius, kiti žymesni miestai – Klaipėda ir Tilžė. Gyveno lietuviai (lietuvninkai), lenkai (mozūrai), prūsai, vokiečiai (dauguma bajorai, miestiečiai, laisvieji valstiečiai, kitos tautybės – daugiausia baudžiauninkai).

Viliūnai

Viliūnai (vok. Willuhnen) – buvęs bažnytkaimis Rytų Prūsijoje, Pilkalnio apskrityje, dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, 1 km nuo Viliūnų ežero, 10 km į šiaurės rytus nuo Pilkalnio, 19 km į pietryčius nuo Lazdynų.

Vokiečių ordino valstybė

Vokiečių ordino valstybė (vok. Deutschordensstaat) – Vokiečių ordino teokratinė feodalinė valstybė, gyvavusi 1230–1525 m. Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, dab. Lenkijos, Lietuvos Latvijos ir Estijos teritorijų vakarinėse dalyse ir Rusijos Kaliningrado srityje.

Voruta (laikraštis)

Voruta – Lietuvos istorijos laikraštis, einantis nuo 1989 m. spalio mėn. Vilniuje. Redakcija Trakuose, Naujoji g. 16.

Vydūnas

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.

Šilėnai (Pilkalnio apskritis)

Šilėnai, Skaisgiriai arba Pobedinas (vok. Schillehnen, nuo 1938 m. Schillfelde, 1945–1946 m. rus. Шилленен, nuo 1946 m. rus. Победино) – miestelis Kaliningrado srities šiaurės rytinėje dalyje, Krasnoznamensko rajone, nuo 2008 m. birželio 30 d. Dobrovolsko kaimo gyvenvietės kaimas į šiaurės rytus nuo Dobrovolsko, ant Ežerupės kranto. Į dabartinės gyvenvietės sudėtį įtraukti ir buvę Ingliaudų (vok. Inglauden, nuo 1938 m. Inglau) bei Strunclaukio (vok. Strunzlaugken, nuo 1938 m. Strunzhof) kaimai.

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.