Lotynų kalba

Lotynų kalba (lot. lingua latīna, tariama [laˈtiːna]) – indoeuropiečių šeimos kalba, priklausanti italikų kalbų grupei, visų romanų kalbų prokalbė. Kilusi iš istorinio Lacijaus regiono, kurio šiaurėje yra Roma. Lotynų kalba buvo visos Romos imperijos oficialioji kalba.

Lotynų kalba – oficiali Romos Katalikų Bažnyčios, Vatikano kalba. Bažnyčia iki 1960 m. vartojo ją kaip savo pirminę liturginę kalbą. Lotynų kalba tebevartojama medicinoje ir biologijoje (pvz., mokslinėje organizmų klasifikacijoje taksonams pavadinti).

Lotynų kalba
Lingua latīna
KalbamaVatikane
Kalbančiųjų skaičiuskalbančiųjų kaip gimtąja kalba nėra
KilmėIndoeuropiečių;
italikų;
Lotynofaliskų kalbos;
Lotynų kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalbaVatikano vėliava Vatikanas
Prižiūrinčios institucijosOpus Fundatum Latinitas [1]
Kalbos kodai
ISO 639-1la
ISO 639-2lat
ISO 639-3lat
SILLTN

Istorija

Lotynų kalba iš pradžių kalbėjo Lacijaus tautos Romos apylinkėse. IV a. pr. m. e. prasidėjo romėnų ekspansija Apeninų pusiasalyje. Visą Apeninų pusiasalį Roma nukariavo III a. pr. m. e. pirmojoje pusėje. Lotynų kalba, asimiliuodama kitas kalbas bei tarmes, pasidarė romėnų valstybine kalba. Nukariautuose kraštuose lotynų kalba buvo įvedama kaip administracijos ir teismo kalba.

Mūsų eros pradžioje lotynų kalba, nustelbdama vietines Romos imperijos provincijų kalbas, įsigalėjo Galijoje (dabartinės Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, dalis Vokietijos ir Austrijos, Šveicarija), Pirėnų pusiasalyje (dabartinės Ispanija ir Portugalija), Dunojaus baseine (dabartinės Rumunija ir Moldavija) ir Šiaurės Afrikoje (dabartiniai Alžyras, Marokas, Tunisas). Šių šalių tautų kalboje atsirado lotynų kalbos elementų. Vakariniuose Romos imperijos pakraščiuose susidarė vadinamoji romaniškoji kalba (lingua Romana). Žlugus Romos imperijai, romaniškoji kalba kiekviename krašte pradėjo savaimingai plėtotis. Nuo VII a. ėmė formuotis naujos kalbos, vadinamos romanų kalbomis: (italų, ispanų, portugalų, prancūzų, rumunų ir kt.). Paplitus lotynų kilmės kalboms (ispanų, portugalų, prancūzų) Amerikos žemyne, Pietų ir Centrinė Amerika imta vadinti Lotynų Amerika.

Ankstyvoji literatūra

Forum inscription
Vienas seniausių išlikusių lotynų rašto paminklų

Seniausi lotynų raštijos paminklai yra įrašai (inscriptiones): Prenesto sagties (Fibula Praenestina) įrašas (VI a. pr. m. e.), rastas Prenesto mieste; sakralinio įrašo (V a. pr. m. e.) liekanos ant „Juodojo akmens“ (Lapis niger), rasto kasinėjant Romos forumą, ir Dveno molinio indo įrašas (IV a. pr. m. e.), rastas Romoje.

III a. pr. m. e. pradeda kurtis tautinė romėnų literatūra ir literatūrinė lotynų kalba, kurios istorijoje skiriami trys laikotarpiai: ikiklasikinis, klasikinis ir poklasikinis.

Žymiausias ikiklasikinio lotynų literatūrinės kalbos laikotarpio atstovas yra komedijų rašytojas Plautas (254-184 m. pr. m. e.), kurio palikimą sudaro 21 komedija.

I a. pr. m. e. – II m. e. a. yra klasikinės lotynų kalbos laikai. Tuo metu sukuriami geriausi romėnų literatūros kūriniai, pasaulinės reikšmės šedevrai: Cicerono (106-43 m. pr. m. e.) ir Cezario (100-44 m. pr. m. e.) proza, Vergilijaus (70-19 m. pr. m. e.), Horacijaus (65-8 m. pr. m. e.) ir Ovidijaus (43 m. pr. m. e. – 18 m. e. m.) poezija. I a. pr. m. e. Terencijus Varonas parašo mokslinį traktatą apie lotynų kalbą „De lingua Latina“. Klasikinės lotynų kalbos laikais prasideda ryškesnis literatūrinės lotynų kalbos atotrūkis nuo liaudies šnekamosios kalbos, vadinamos vulgarine lotynų kalba (sermo vulgaris).

III-VI amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais. IV a. Elijus Donatas parašo garsiąją lotynų kalbos gramatiką „Ars grammatica“, turėjusią didžiulį poveikį visai paskesnei gramatinės minties raidai Europoje.

Viduramžiai

Po Romos imperijos žlugimo, susikūrus romanų kalboms, lotynų kalba nustojo būti gyva liaudies bendravimo priemone, bet ji liko rašomoji, nes jos literatūrinė forma buvo ir toliau vartojama kaip administracijos, tarptautinių santykių, oficialių dokumentų, mokyklų ir katalikų bažnyčios kalba. Lotynų literatūrinė kalba tampa valstybės ir mokyklos kalba Frankų karalystėje, kuri susikūrė V a. pabaigoje ir prisijungė nemažą buvusios Vakarų Romos imperijos dalį. 843 m. Frankų imperijai suskilus į tris savarankiškas valstybes – Italiją, Prancūziją ir Vokietiją, tų kraštų literatūra kuriama taip pat daugiausia lotynų kalba. Jos vartojimo plotai viduramžiais dar labiau išsiplėtė, apimdami visą Vakarų ir Vidurio Europą. Tuomet ji ėmė plisti ir Pabaltijo kraštuose. Nuo XIII a. lotynų kalba pradėta plačiai vartoti ir Lietuvos valdovų diplomatiniams susirašinėjimams su Vakarų Europa.

Renesanso laikais (XIV-XVI a.) kilo didžiulis susidomėjimas antikine kultūra bei literatūra. Rašytojai humanistai, ėmę rašyti gražia literatūrine lotynų kalba, apvalė ją nuo viduramžių stilistikos ir sintaksės iškraipymų, grąžino ciceronišką stilių, toliau turtino gausų jos žodyną. Žymiausi iš tokių rašytojų buvo anglas Tomas Moras (14781535), olandas Erazmas Roterdamietis (14691536), italas Tomazas Kampanela (15681639).

Vakarų pasaulyje lotynų kalba buvo laikoma lingua franca, vartota politikoje ir moksle, ją XVIII a. pakeitė prancūzų kalba ir XIX a. anglų kalba.

Fonologija

Gramatika

Lotynų kalba yra fleksinė, kaitoma kalba: afiksai (dažnai galūnės, paprastai koduojančios daugiau nei vieną gramatinę kategoriją) yra prijungiami prie pastovių kamienų ir taip būdvardžiai, daiktavardžiai ir įvardžiai kaitomi gimine, skaičiumi ir linksniu. Veiksmažodžiai taip pat kaitomi prie pastovių veiksmažodžių kamienų pridėjus afiksus, nurodančius asmenį, skaičių, laiką, rūšį, nuosaką ir veikslą.

Ortografija

Romėnai rašė savu raidynu, kilusiu iš senovės italikų raidyno, kuris buvo kilęs iš graikiškojo. Šiandien lotynų alfabetas pasaulyje gerai žinomas ir išplitęs.

Senovės romėnai nenaudojo skyrybos, brūkšnelio virš raidės (tačiau atskirti ilgus ir trumpus balsius naudojo į akūtą panašų ženklą, lo. vns. vard. apex), raidžių j, u, mažųjų raidžių (tačiau turėjo greitraštį (kursyvą)) ar tarpų tarp žodžių (nors tais atvejais, kai žodžius galėjo būti sunku atskirti, tarp jų buvo dedami taškai). Sakinys atrodė šitaip:

lvgeteovenerescvpidinesqve

Dabar rašoma:

Lugete, o veneres cupidinesque

arba

Lūgēte, ō venerēs cupīdinēsque

Reikšmė:

Apraudokite, o veneros ir kupidonai

Romėnų greitraštis paprastai randamas ant daugelio vaško lentelių iškasamų vietose, tokiose kaip buvusios romėnų tvirtovės, iš kurių ypač gausiai tokių lentelių rasta Vindolandoje, ties Adriano siena, Britanijoje. Gana netikėta tai, kad daugumoje Vindolandos lentelių raštų žodžiai skiriami tarpais, kai to laikmečio paminkliniuose įrašuose tarpai nenaudoti.

Lotynų ir lietuvių kalba

Abiejų šių kalbų gramatinė sandara panaši. Lotynų ir lietuvių kalbose randama nemažai ne tik giminingų, bet ir visai panašiai skambančių žodžių; jie paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, pvz., rota – ratas, senex – senis, vir – vyras, anguis – angis, linum – linas, aro – ariu, iungo – jungiu, duo – du, tres – trys, septem – septyni, gentes – gentys, mensis – mėnesis, dentes – dantys, noctes – naktys, sedi – atsisėdau ir t. t. Kai kurie giminingi lotynų kalbos žodžiai skamba panašiai kaip lietuviški, bet jų reikšmė pasikeitusi, pvz., lot. semen reiškia sėklą apskritai, o lietuvių sėmenys – tik linų sėklas, lot. rete reiškia tinklą, o lietuvių – rėtį, lot. mater reiškia motiną, o lietuvių – moterį ir t. t.

Kadangi ir lotynų, ir lietuvių kalbos rutuliojosi savarankiškai, kiekviena pagal savo dėsnius, tai per kelis tūkstančius metų šios dvi viena nuo kitos nutolo. Lotynų kalba, priklausydama kentuminių kalbų grupei, turi palatalinį k ten, kur sateminės kalbos (pvz., lietuvių) turi s arba š. Todėl indoeuropiečių *porkos lotynų kalboje skamba porcus, o lietuvių – paršas; indoeuropiečių *kmtom lietuvių kalboje virto šimtu, o lotynų – centum.

Lyginamoji fonetika nurodo lotynų ir lietuvių kalbų kitimo dėsnius. Jais remdamiesi, galime susekti giminingus šių dviejų kalbų žodžius. Tie dėsniai rodo, kuo virto vienoje ir kitoje indoeuropiečių prokalbės garsai.

XV-XVI a. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (Nicolaus Hussovianus), ilgą laiką gyvenęs Vilniuje, lotyniškais dvieiliais parašė poemą „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (De statura, feritate ac venatione bisontis carmen) – pirmą grožinės literatūros kūrinį, apdainuojantį Lietuvą.

XVI a. Vilniaus poetas Jonas Radvanas (Ioannus Radvanus) sukūrė lotynų kalba poemą „Radviliada“ (Radvilias), kurioje poetine forma pateikė Lietuvos istorijos apžvalgą nuo Gedimino iki Radvilos Rudojo. Jis pirmasis iš poetų su dideliu įkvėpimu apdainavo Vilniaus miesto įkūrimo legendą. Populiarus visoje ano meto Europoje poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus gyveno Lietuvoje ir ją garsino savo lotyniškomis eilėmis – apdainavo Žemaičių krašto grožį, Lietuvos sostinę Vilnių ir jo apylinkes. Sarbievijus Romoje buvo vainikuotas laurų vainiku, jo eilėraščių rinkinys „Lyrikų knyga“ (Lyricorum libri) pasirodė net 60 leidimų.

Lotynų ir graikų kalbas puikiai mokėjo lietuvių raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas. Kulvietis ir Rapolionis iš pradžių jas dėstė savo įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje mokykloje, vėliau – Karaliaučiaus universitete.

Mažvydas yra ne tik pirmosios lietuviškos knygos autorius, bet ir žymus lotyniškosios epistoliarinės lietuvių literatūros atstovas. D. Kleinas lotyniškai parašo pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (1653), kurioje lietuvių kalbos reiškiniai jau lyginami su prūsų ir latvių kalbų faktais. Lotynų ir graikų kalbas bei literatūrą buvo gerai išstudijavęs grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.

Senajame Vilniaus universitete antikinių kalbų studijos buvo labai aukšto lygio. Lotynų kalba buvo dėstomoji kalba, ja rašomos disertacijos, leidžiami įvairių sričių mokslo veikalai. Dar XVII a. Konstantinas Sirvydas parašė trikalbį žodyną Dictionarium trium linguarum; Vilniaus universiteto rektorius Albertas Kojelavičius lotynų kalba parašo plačią Lietuvos istoriją, iš Žemaitijos kilęs lietuvis Žygimantas Liauksminas (Sigismundus Lauxmin) garsėja savo retorikos veikalu „Iškalbos praktika arba retorikos meno taisyklės“ (Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae), kuris net 11 kartų išleistas užsienyje ir 2 kartus Lietuvoje.

Lotynų kalba Žygimantas Liauksminas parašė pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika“ (Ars et praxis musicae), trumpą graikų kalbos gramatiką „Graikų kalbos taisyklių sąvadas“ (Epitome institutionum linguae Graecae) ir kt. Lietuvis Kazimieras Simonavičius lotyniškai išleido veikalą apie raketas ir jų technologiją. Šis darbas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų. Pilypas Ruigys (Philippus Ruhigius) 1708 m. parašė lotynišką studiją apie lietuvių kalbą ir liaudies dainas.

XIX a. pradžioje, profesoriaus Gotfrido Grodeko dėka, lotynų ir graikų kalbų tyrimu ir dėstymu Vilniaus universitetas nenusileido žymiausiems ano meto Vakarų Europos universitetams. Grodeko seminare dalyvavo Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Silvestras Valiūnas ir kiti kultūros veikėjai.

Pažymėtina, kad Grodeko mokinys Daukantas parašė pirmąją lotynų kalbos gramatiką lietuviškai („Prasma lotynų kalbos“), išleistą Peterburge 1837 m., ir ja pradėjo gretinamųjų lietuvių gramatikų istoriją. Jis pirmasis ėmė versti lotynų autorius į lietuvių kalbą – išleido 95 Fedro pasakėčias ir K. Nepoto „Gyvatos didžiųjų karvedžių senovės“. Taip pat rašė bet nebaigė pirmąjį lietuvių-lotynų kalbų žodyną.

Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai

Lietuvių kalba beveik niekada tiesiogiai nekontaktavo su lotynų kalba. Dėl to lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai buvo (ir tebėra) netiesioginis. Iš lotynų pirmiausia turime daugybę vadinamųjų tarptautinių žodžių, vartojamų įvairiose mokslo, politikos, ūkio ir kultūros srityse.

Mokymo ir švietimo srityse sutinkama lotyniškos kilmės: egzaminas (examen), studentas (studens), auditorija (auditorium), semestras (semestris), konspektas (conspectus), konsultacija (consultatio), institutas (institutum), universitetas (universitas), klasė (classis), daktaras (doctor), profesorius (professor), docentas (docens), asistentas (assistens), klasifikacija (classificatio), diferenciacija (differentiatio), integracija (integratio), lingvistika (linguistica) ir daugybė kitų.

XVI a. Lietuvos humanistai, kaip savotišką filosofinę atramą Lietuvos savarankiškumui stiprinti, sukūrė teoriją apie lietuvių romėnišką kilmę. Jie siūlė lotynų kalbą padaryti oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Lietuvos humanistas Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus) XVI a. parašė veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum), kurio santrauka buvo išspausdinta 1615 m. Bazelyje. Šiame kūrinyje pateikiami pirmieji lietuvių ir lotynų kalbų žodžių lyginimai (74 pavyzdžiai).

Vertiniai iš lotynų kalbos

Lietuvių ir kitose Europos kalbose yra lotynų kalbos vertinių, t. y. žodžių arba posakių, sudarytų iš gimtosios kalbos elementų, bet lotynų kalbos semantinės, morfologinės arba sintaksinės struktūros pavyzdžiu. Pavyzdžiui, žodis įtaka padarytas pagal lot. influxio pavyzdį (kaip ir lenkų wpływ, vok. Einfluss, rusų влияние), arba įspūdis – pagal impressio.

Lotyniški tarptautiniai žodžiai

Įvairiose meno srityse randame žodžius: spektaklis (spectaculum), dekoracijos (decorationes), aktorius (actor), skulptūra (sculptura), figūra (figura), statula (statua), monumentalus (monumentalis), ornamentas (ornamentum), stilius (stilus), sonata (sonata), iliustracija (illustratio), koloritas (color), kompozicija (compositis), dirigentas (dirigens) ir kitus. Lotyniški yra ir gaidų pavadinimai, kilę iš lotyniškos giesmės strofų pirmųjų skiemenų ir sudarę vadinamąją solmizaciją (do, re, mi, fa, sol, la, si).

Medikai paveldėjo: receptas (receptum), medikamentai (medicamenta), infekcija (infectio), pacientas (patiens), inhaliacija (inhalatio), operacija (operatio), apendicitas (appendix), sterilizacija (sterilisatio) ir daugybę kitų.

Visuomenės bei politiniai mokslai ir filosofija taip pat prisotinti lotyniškų skolinių: revoliucija (revolutio), klasė (classis), partija (pars), materija (materies), konkretus (concretus), abstraktus (abstractus), terminas (terminus), formacija (formatio), radikalus (radicalis), liberalas (liberalis), depresija (depressio), kapitalizmas (capitalis), ministras (minister), konstitucija (constitutio), reakcija (reactio), progresas (progressus), regresas (regressus), kultūra (cultura) ir kiti.

Finansininkai taip pat vartoja nemažai lotyniškų žodžių: dividendas (dividendum), valiuta (valere), debetas (debet), kreditas (credit), depresija (depressio), kapitalas (capitalis).

Lotynų kalba davė daugybę žodžių ir gamtos mokslams: eksperimentas (experimentum), difuzija (diffusio), emulsija (emulsio), generacija (generatio), fauna (iš lotyniško dievaičio Fauno, kaimenių globėjo, vardo), flora (iš gėlių ir pavasario deivės Floros vardo). Planetų pavadinimai yra kilę iš senovės romėnų dievų vardų: Mercurius, Venus, Mars, Juppiter, Saturnus, Neptunus, Pluto.

Technikos ir pramoninės gamybos srityje turime tokius skolinius: instrumentas (instrumentum), motoras (motor), aparatas (apparatus), konstruktorius (constructor), transmisija (transmissio), fabrikas (fabrica), industrija (industria), traktorius (tractor) ir daug kitų.

Visi minėti žodžiai į lietuvių kalbą atėjo naujaisiais laikais. Tačiau lietuvių kalba, būdama indoeuropiečių kilmės, turi labai senų žodžių, rodančių bendras šaknis. Tai yra ne skoliniai, o bendras indoeuropiečių žodyno paveldas. Jų yra pastebėjęs dar Mykolas Lietuvis ir nurodęs per 70 žodžių, lietuvių ir lotynų kalbose panašiai skambančių ir dažnai tą patį reiškiančių. Veikiant lotynų kalbai Europos kalbose susidarė daug žodžių hibridų, kurių atskiros dalys yra skirtingų kalbų. Dažniausiai jie turi lotyniškus priešdėlius: ex- (eksčempionas, ekskunigas), pro- (provokiškas), super- (supermandagus), kartais ir priesagas: -fikacija (elektrifikacija, mistifikacija).

Pagaliau rašydami ir šnekėdami vartojame įvairius sparnuotus lotyniškus posakius ir junginius, pvz., alma mater (motina maitintoja); carpe diem (griebk dieną); veni, vidi, vici (atėjau, pamačiau, nugalėjau); cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, esu); in vino veritas (vyne teisybė); suum cuique (kiekvienam savo); festina lente; status quo; de facto; de jure; anno Domini ir t. t.

Lotynų kalbos mokėjimas padėtų studijuoti ir lietuvių kalbą. Kalbininkai (kaip Jonas Jablonskis, bendrinės lietuvių kalbos tėvas, gramatikas) – geras lotynų kalbos žinovas ir mokytojas. Lotynų kalbos sintaksės studijavimas pratina logiškai galvoti, tiksliai reikšti mintis. Be to, lotynų kalbos gramatika yra Europos gramatikų prototipas.

Lotynų kalbos įtaka Europos kalboms

Lotynų kalba sudaro dabartinių romanų kalbų pagrindą. Romanų kalbose ir daugelyje naujų kalbų, tokiose kaip anglų kalba yra randama daug žodžių, kurių kilmė yra lotyniška. Yra manoma, kad apie 80 proc. akademinės anglų kalbos žodžių yra kilę iš lotynų kalbos.

Į Britaniją pirmą kartą romėnai įsikėlė Julijaus Cezario vadovaujami 55 m. pr. m. e., o imperatorių Klaudijaus ir Domiciano laikais (I m. e. a.) Britanija tapo Romos provincija. Apie lotynų kalbos įtaką Britanijoje liudija miestų pavadinimai, turintys elementus caster, cester, chester (iš lotynų castrum) – Lancaster, Gloucester, Manchester, Leicester; col, coln (iš lotynų colonia) – Colchester, Lincoln; foss (iš lotynų fossa) – Fossway, Fossbrock; port (iš lotynų portus) – Portsmouth, Plymouth, Bridgeport; strat (iš lotynų strata) – Stratford; wich (iš lotynų vicus) – Greenwich, Harwich, Ipswich, Norwich ir kiti.

Seniausią skolinių sluoksnį sudaro materialinės kultūros daiktų ir romėnų prekių pavadinimai: pepper (iš lotynų piper), cheese (caseus), butter (butyrum), wine (vinum), copper (euprum), pound (pondo), inch (uncia), pear (pirum) ir kt. Į kulinariją ir gydymo praktiką įėjo beet (beta), lily (lllium), mint (mentha), mallow (malva), parsley (petroselinum), plant (planta) ir pan. Kultūros ir švietimo srityje prigijo lotyniškos kilmės school (schola), verse (versus), circle (circulus) ir kt.

Poveikis prancūzų ir anglų kalboms

Prancūzų kilmės žodžiai anglų kalboje labai stiprino lotyniškų elementų plitimą. Anglų veiksmažodžio formantas -ate siejasi su lotynų perfekto dalyvio formanto -atus (narrate – narratus, separate – separatus), o formantas -ute su lotynų -utum (constitute – constitūtum, attribute – attribūtum). Nemažai anglų veiksmažodžių kilę iš lotynų III asmenuotės bendraties kamieno (permit – permittere, conclude – conclūdere).

Bendros šaknys ir formantai -ant, -ent rodo, kad nemažai anglų būdvardžių yra susiję su lotynų kalbos esamojo laiko dalyviais (arrogant, evident, obedient, patient). Yra ir lotyniškos kilmės būdvardžių (superior, inferior, interior, senior, junior, minor), kai kurių daiktavardžių formantų: -tion ir kt. Didelį poveikį anglų kalbai lotynų kalba turėjo renesanso laikais.

Poveikis germanų kalboms

Nuo seno glaudūs romėnų ekonominiai ryšiai su germanais vyko per romėnų legionus prie Reino ir Dunojaus. Apie tai byloja vokiečių miestų pavadinimai: Koln (Colonia), Koblenz, Regensburg (Regina castra), Viena (Vindobona) ir t. t. Buitinės leksikos skoliniai ir prekių pavadinimai rodo didelį romėnų poveikį germanams: vokiečių kaufen iš lotynų caupo, Pfund – pondus, Sack – saccus, Korb – corbis, Wein – vinum, Pfeffer – piper, Kohl – caulis, Minze – mentha, Pflaume – prunum, Trichter – tractarius, Becher – bicarium, Fenster – fenestra,, Mauer – mūrus, Kiste – cista, Tisch – discus, Strasse – strata ir daug kitų. Vokiškas Kaiser kilo iš lotynų Caesar. Germanų sąlytį su romėnais rodo daug gyvulių, paukščių pavadinimų, mėnesių, savaitės dienų vardai ir pan.

Lotynų kalba šiandien

Nepaisant stiprėjančios vietinių literatūrinių kalbų konkurencijos, lotynų kalba iki XIX a. pradžios tebebuvo dėstomoji kalba Europos aukštosiose mokyklose.

Tik XIX a. lotynų kalbos palaipsniui buvo atsisakyta diplomatijoje, moksle ir kitose kultūrinio gyvenimo srityse. Tačiau ir XIX a. atskiruose universitetuose dalis filosofijos ir kitų disciplinų tebebuvo dėstoma lotyniškai, lotynų kalba tebebuvo rašoma nemaža įvairių sričių mokslinių veikalų, ypač disertacijos. XX a. daugelyje Europos ir europinės kultūros kraštų lotynų kalba tebevaidina tam tikrą kultūrinį vaidmenį.

Medicinos, mokslo terminai (anatominiai, klinikiniai, farmakologiniai ir kt.) tebėra lotyniški; gydytojai receptus teberašo lotyniškai; tarptautinėje diplomatijoje ir juridinėje kalboje tebevartojama daug lotyniškų posakių (pvz., status quo, persona non grata, veto, alibi, in flagranti delicto ir kt.); gamtos moksluose (zoologijoje, botanikoje ir kt.) tebevartojami lotyniški terminai.

Įvairioms naujoms mokslinėms ir politinėms sąvokoms, naujiems išradimams ir naujiems darbo įrankiams pavadinti tebesinaudojama lotynų kalba (pvz., partija, komunizmas, revoliucija, evoliucija, frakcija, oportunizmas, revizionizmas, imperializmas, motoras, reaktyvinis, aviatorius, ekskavatorius, traktorius, komutatorius, kondensatorius ir kt.). Mokant lotynų kalbą galima išsiaiškinti daugelio terminų bei tarptautinių žodžių kilmę, raidą ir prasmę.

Lotynų kalba per pastaruosius du amžius pasipildė 60 000 naujų terminų, pavyzdžiui: vis atomica – atominė energetika, res inexplicata volans – NSO (neatpažintas skraidantis objektas). Tai iš dalies paneigia teiginį, kad lotynų kalba yra mirusi, nes nauji terminai kuriami tam, kad kalba atitiktų šiuolaikinį gyvenimą.

Literatūra

  • Lotyniški posakiai ir sparnuoti žodžiai (sud. Kazimieras Kuzavinis). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. – 327 p. – ISBN 5-420-01552-8
  • Lotynų kalbos pratimų ir užduočių rinkinys: mokomoji priemonė (sud. Nijolė Litevkienė). – 2-asis patais. ir papild. leid. – Šiauliai: Šiaulių kolegijos leidybos centras, 2005. – 132 p.: iliustr. – ISBN 9955-643-08-0
  • Lotynų kalba: vadovėlis teisininkams (sud. Aleksandra Teresė Veličkienė). – 2-oji patais. ir papild. laida. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005. – 279 p.: iliustr. – ISBN 9955-19-016-7
  • Lotynų-lietuvių kalbų žodynas (sud. Kazimieras Kuzavinis). – 2-oji patiksl. ir papild. laida. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. – 1147 p. – ISBN 5-420-01587-0
  • Lotynų kalba: žodžių daryba: mokomoji knyga (sud. Birutė Strakšienė). – Kaunas: Technologija, 2007. – 33 p. – ISBN 978-9955-25-289-4
  • Lotynų kalba: vadovėlis (sud. Aleksandra Teresė Veličkienė). – 2-oji patais. ir papild. laida. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidykla, 2010. – 280 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-19-194-0

Šaltiniai

  1. Opus Fundatum Latinitas yra Romos Katalikų Bažnyčios organas, kalbą reguliuojantis visų pirma todėl, kad tai valstybinė Vatikano kalba.

Nuorodos

Vikiteka

1595 m.

1595 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

1640 m.

1640 m. buvo keliamieji metai, prasidedantys sekmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

Anglų kalba

Anglų kalba – germanų kalbų grupės kalba, kilusi iš germanų prokalbės. Vartojama Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje, Airijos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, 60 % Kanadoje, iš dalies Pietų Afrikos Respublikoje, Indijoje. Ji taip pat viena iš oficialių JT kalbų.

Per XX a. anglų kalba tapo pasauline lingua franca ir iš šio statuso išstūmė prancūzų kalbą. Daugelyje šalių anglų kalba mokoma mokyklose kaip pirmoji užsienio kalba, anglų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų kalba.

Binarinė nomenklatūra

Binarinė nomenklatūra (lot. binarius – dvigubas + nomenclāre – duoti vardą) – augalų ir gyvūnų vardynas, kur kiekvienos rūšies pavadinimas yra sudarytas iš genties (rašomo didžiąja raide) ir rūšies vardo (rašomo mažąja raide), kuris užrašomas lotynų kalba. Šią sistemą pasiūlė švedų biologas Karlas Linėjus (1707–1778).

Toks pavadinimas vadinamas binomu.

Pavyzdžiui, juodosios ir pilkosios žiurkės yra vienos genties, bet skirtingų rūšių. Šių dviejų rūšių vardai turi bendrą pirmą (genties) vardą – Rattus, bet skirtingus rūšies vardus – R. rattus (juodoji žiurkė) ir R. norvegicus (pilkoji žiurkė).

Tas pats pavadinimas vartojamas visame pasaulyje, visomis kalbomis, išvengiant vertimų sunkumų. Tačiau toks pavadinimas ne visada yra stabilus. Pavyzdžiui, marmurinis auksavabalis gali būti ir Protaetia lugubris, ir Potosia lugubris, ir Liocola marmorata. Pasitaiko, kad duodami net du tokie patys pavadinimai skirtingoms rūšims. Pavyzdžiui, pavadinimas Agonum obscurum gali reikšti tiek vabalą žygį Agonum viduum, tiek vabalą žygį Oxypselaphus obscurus. Siekiant išvengti tokių nesusipratimų, prie pavadinimo dažnai prirašoma ir autoriaus, kuris davė pavadinimą, pavardė ir data.

Pavyzdžiui:

Agonum obscurum (Herbst, 1784) yra sinonimas Oxypselaphus obscurus (Herbst, 1784)

Agonum obscurum (Paykull, 1790) yra sinonimas Agonum viduum (Panzer, 1797)

Horacijus

Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65 m. pr. m. e. gruodžio 8 – 8 m. lapkričio 27 d.) – vienas žymiausių lotynų kalba rašiusių poetų.

Horacijus turėjo galimybę mokytis Romoje, o vėliau Atėnuose, kur domėjosi filosofija. Po trumpos karinės karjeros, grįžo prie civilinių darbų, dirbo notaru, laisvu laiku eiliavo.

Horacijaus kūryba, daugiausiai parašyta hegzametru, buvo labai vertinama amžininkų ir Renesanso periodu.

Poeto tėvas buvo atleistinis.

Vikicitatos

Italikai

Italikai – antikinės tautos, gyvenusios dabartinės Italijos teritorijoje ir kalbėjusios keletu artimai susijusių kalbų, iš kurių geriausiai žinoma yra lotynų kalba. Be lotynų kalbos italikai taip pat kalbėjo oskų, umbrų, faliskų ir kitomis kalbomis, kurias visas su laiku išstūmė lotynų kalba. Vis dėlto lotynų kalboje yra nemažai skolinių iš kitų italikų kalbų.

Italikų kalbos

Italikų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos kentuminių kalbų grupė. Žinomi 2 italikų kalbų pogrupiai:

Sabelų, įskaitant:

Oskų kalba, vartota Apeninų pusiasalio pietų - centriniame regione

Volskų kalba

Umbrų kalba, vartota Apeninų pusiasalio šiaurės - centriniame regione

Lotynų - faliskų, įskaitant:

Faliskų kalba, vartota į šiaurę nuo Romos, Falerii Veteres (dabartinės Civita Castellana) apylinkėse

Lotynų kalba, iš pradžių vartota Apeninų pusiasalio centro - vakarinėje dalyje, vėliau Romos užkariavimų išplatinta po visą Romos imperijąItalikų kalbomis kalbantys žmonės nebuvo pirmieji Italijos gyventojai, jie atkeliavo į Apeninų pusiasalį maždaug 1500 m. pr. m. e., galbūt iš centrinės ar rytų Europos ties Dunojumi. Iki to laiko Italijoje gyveno neindoeuropiečių tautos, pavyzdžiui, etruskai.

Pirmieji įrašai italikų kalbomis (lotynų kalba) datuojami VI-V a. pr. m. e. Buvo vartojamos įvairios italikų rašto modifikacijos (šis raštas rėmėsi graikų raštu). Italikų kalbose aptinkama nedidelė etruskų kalbos ir ryškesnė senosios graikų kalbos įtaka.

Romos miestui ėmus dominuoti ir užkariavus visą Italiją, lotynų kalba išstūmė kitas italikų kalbas (manoma, kad I a. m. e. jos jau buvo išnykusios). Iš liaudinės lotynų kalbos vėliau susidarė romanų kalbos.

Dalis kalbininkų prie italikų kalbų priskiria ir senąją venetų kalbą.

Katalikybė

Katalikybė (gr. καθολικός, „bendras“) – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka. Katalikybės doktriną sudaro svarbiausios krikščionybės tikėjimo tiesos. Katalikybę išpažįstantys asmenys laiko, jog priklausymas Jėzaus Kristaus įsteigtai visuotinei Bažnyčiai yra tikrasis kelias į Dievą. Katalikybę išpažįstantieji vadinami katalikais arba Romos katalikais. 2011 m. išleistame Popiežiškajame žinyne nurodoma, kad 2009 m. pabaigoje katalikų skaičius pasaulyje išaugo 15 milijonų ir pasiekė 1,181 milijardo. Kai kuriose šalyse – Ispanijoje, Lenkijoje, Airijoje – jie sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą. Katalikybė labiausiai paplitusi religija ir Lietuvoje.

Mirusi kalba

Mirusi kalba – kalba, kuria niekas nebekalba kaip gimtąja kalba. Tokia kalba gali dar būti vartojama kai kuriose srityse arba tik raštiškai, pvz., liturginės kalbos. Mirusios kalbos yra lotynų kalba, sanskritas, prūsų kalba, bažnytinė slavų kalba, šumerų kalba, egiptiečių kalba.

Kalbos gali išnykti dviem būdais:

išnykus ja kalbėjusiai tautai (taip atsitiko prūsų kalbai, kai prūsus asimiliavo dabartinių vokiečių protėviai)

kalbai evoliucionuojant į kitas kalbas. Minėta šnekamąja lotynų kalba kalbėję žmonės visai neišnyko, bet keitėsi pati kalba, kol ilgainiui virto dabartinėmis romanų kalbomis.Kartais mirusios kalbos gali būti atgaivintos. Vienas iš tokių pavyzdžių – hebrajų kalba. Ja kaip gimtąja vėl kalba apie 5 mln. žmonių.

Pliateriai

Pliateriai (vok. Plater, Plaeter) – Lietuvos bajorų magnatų giminė, turinti grafų titulą ir atskirą herbą (Herb Plater). Devizas lotynų kalba: Melior mors macula (Geriau mirtis negu negarbė). Susiskirsčiusi į dvi šakas: Broel Plater ir Zyberg Plater. Herbas – aukso spalvos skydas, per kurį skersai eina trys raudonos juostos. Tokia pat juosta eina nuo dešiniojo skydo krašto iki kairiojo apačios.

Prancūzų kalba

Prancūzų kalba (le français, la langue française) – indoeuropiečių romanų kalbų grupės kalba. Kalbančiųjų pasaulyje yra apie 129 mln. Prancūzų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų oficiali arba darbo kalba (Jungtinių Tautų Organizacija, Europos Sąjunga, Tarptautinis olimpinis komitetas, Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinis teisingumo teismas, Interpolas, Pasaulinė pašto sąjunga, Europos transliuotojų sąjunga ir daugelis kitų).

Religija

Religija – išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla. Apibrėžiant plačiau, religija tai savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos.

Romanų kalbos

Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis – analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp balsių „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” – suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 800 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: ibero-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galo-romanų pogrupiui)), galo-romanų (prancūzų, oksitanų, franko-provansalio), italo-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dako-rumunų), arumunų, megleno-rumunų, istro-rumunų kalbos.

Romos imperija

Romos imperija (lot. Imperium Romanum) vadinama Senovės Romos valstybė po 27 m. pr. m. e., kai Gajui Oktavijanui Senatas suteikė Augusto (išvertus iš lotynų k. – išaukštintojo) titulą.

Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus („valdovas“) titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais.

Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus Trajano laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink Viduržemio jūrą, Galiją, didelę dalį Britanijos, bei teritorijas aplink Juodąją jūrą, kitas Azijos teritorijas.

Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo lotynų. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.

395 m. Romos imperija suskilo į Vakarų Romos imperiją (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir Rytų Romos imperiją (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).

Rūšis

Rūšis (lot. species) – taksono rangas, mokslinės klasifikacijos kategorija. Svarbiausias organizmų evoliucinio giminingumo sistemos struktūrinis vienetas.

„Rūšies“ sąvoka yra gana problemiška. Gana nesunkiai apibrėžiama lytiškai besidauginančių organizmų rūšis:

Paprastai rūšį bandoma apibrėžti kaip visumą vienos kilmės individų, pasižyminčių panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis bei etologinėmis ypatybėmis, užimančių tam tikrą teritoriją (arealą), turinčių panašų kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir duoti vislius palikuonis.Tačiau prireikus apibūdinti konkrečių organizmų visumas, pasirodo, kad praktiškai tokia apibrėžtis gali būti sunkiai pritaikoma.

Apibūdinant rūšį taikomi morfologinis, fiziologinis, ekologinis, etologinis, geografinis, kariologinis (citogenetinis), genetinis kriterijai.

Daug sunkumų kelia bandymas pateikti lytiškai nesidauginančių (nesikryžminančių) organizmų rūšies apibrėžtį. Todėl kartais kai kas net teigia, kad tokiems organizmams rūšies sąvoka gali būti nepritaikoma.

Pirmasis rūšies sąvoką pavartojo Rėjus (1693 m.), teigdamas, kad tai pats žemiausias iš pagrindinių sistematikos vienetų. Vėliau Karlas Linėjus sukūrė sistematikos principus, sugrupuodamas individus pagal morfologinius požymius į tam tikras grupes. Pagal binarinę nomenklatūrą kiekviena rūšis lotynų kalba žymima dviem žodžiais, iš kurių pirmasis yra genties, antrasis – rūšies pavadinimas. Dar tikslesnis rūšies įvardijimas – prie genties ir rūšies pavadinimo pridedant klasifikacijos autorių arba jo pavardės sutrumpinimą (pvz., L. raide žymimas Linėjus).

Rūšys dar gali būti suskaidomos į smulkesnius vienetus: varietetus, formas, veisles, klonus.

Manoma, kad Žemėje yra apie 8,7 mln. rūšių, neskaičiuojant bakterijų. Per metus pasaulyje yra užregistruojama apie 13 500 naujų rūšių.

Vakarų Romos imperija

Vakarų Romos imperija – imperija, susikūrusi 395 m., kai imperatorius Teodosijus I Romos imperiją padalino savo sūnums Flavijui Augustui Honorijui (Vakarų Romą) ir Arkadijui (Rytų Roma arba Bizantija).

Vakarų Romos imperija gyvavo 81 metus. Dominavo lotynų kalba ir kultūra. Imperatorius Honorijus imperijos sostinę perkėlė iš Romos į Raveną. Romoje liko posėdžiauti tik senatas.

Reali valdžia priklausė kariuomenės vadams Stilichonui, Konstancijui, Bonifacijui, Aecijui bei barbarų karvedžiams Alarikui, Odoakrui.

Zagrebo Cibona

Zagrebo Cibona (kroatiškai: Košarkaški Klub Cibona Zagreb) – 1946 m. Kroatijos sostinėje Zagrebe įkurtas klubas, dabar dalyvaujantis Kroatijos ir Adrijos lygose. Taip pat tai ilgai dalyvavo stipriausiame Europos krepšinio turnyre Eurolygoje. Dabar žaidžia Eurotaurėje.

Nuo įkūrimo pradžios tituluočiausias Kroatijos klubas vadinosi Sloboda (Laisvė). Laikui bėgant pavadinimas buvo kelis kartus keičiamas – SD Zagreb (Zagrebo Sporto Bendrija), Vihor (Viesulas), Polet (Skrydis), ir ilgiausiai, net 25 metus, naudotas – Lokomotiv (Lokomotyvas).

1975 m. lapkritį klubo krepšinio sekcija atskilo nuo Lokomotyvo sporto bendrijos. Kadangi naujai susikūrusį klubą parėmė keturios vienos didžiausių tuo metu Kroatijos maisto pramonės korporacijos, klubas pasivadino Cibona (cibus bonus lotynų kalba reiškia „geras maistas“).

Šala

Šala arba Šalaš – deivė Mesopotamijos mitologijoje. Manoma, kad tai iš huritų panteono perimta deivė. Vardas bandomas sieti su huritų kalbos žodžiu šāla, reiškiančiu dukterį. Į Mesopotamijos mitologiją ši deivė greičiausiai pateko kaip Adado (Iškuro) arba Dagono žmona (kitoje tradicijoje). Šalos funkcijos nėra iki galo aiškios, tačiau iš to, kad jos simbolis buvo miežis, sprendžiama, kad tai žemdirbystės deivė. Ant akadų cilindrinių antspaudų drauge su audros dievu pavaizduota nuoga deivė, manoma, gali būti būtent deivė Šala. Šiuose antspauduose ji vaizduojama laikanti žaibus arba tarp lietaus lašų.Žinios apie Šalos kultą siekia Senosios Babilonijos karalystės laikus. Plintant dievo Adado kultui, išaugo ir jo sutuoktinės Šalos reikšmė. Nuo II tūkst. pr. m. e. drauge su vyru Adadu buvo garbinama įvairiuose Babilonijos ir Asirijos miestuose. Paskutinio Asirijos karaliaus Sin-šaru-iškuno įraše įvardijama „galingąja Adado žmona“, kuri saugo ir globoja žmones. Šalos kultas dar buvo išsilaikęs I tūkst. pr. m. e. pabaigoje, nors didesnės svarbos neturėjo. Minima Seleukidų imperijos laikais datuojamuose Uruke rastuose kolofonuose. Juose Šalos ir jos vyro Adado prašoma, kad saugotų mokslinius tekstus. Seleukidų laikais Uruke vykdavusioje Naujųjų metų ceremonijoje būdavo ir Šalos statula.Šios deivės giminystės ryšiai nėra aiškūs. Burtams įveikti skirtuose užkalbėjimuose, kuriuose šaukiamasi ugnies dievo Giros (Gibilio), ji įvardijama šio dievo motina. Dievų sąrašuose tapatinama su penkiomis deivėmis, tarp jų ir Iškuro žmona Medimša. Kartais teigiama, kad Dagono sutuoktinė Šalaš iš pradžių buvo atskira dievybė, II tūkst. pr. m. e. susiliejusi su Šala.Aptiktas babiloniečių astronominis tekstas Mul-Apin, kuriame „Šala, javų varpa“ siejama su Vagos žvaigždynu, iš dalies atitinkančiu Mergelės žvaigždyną. Sąsajų su šiuo įvaizdžiu esama ir kitose kultūrose. Pavyzdžiui, Spikos, ryškiausios šio žvaigždyno žvaigždės, pavadinimas lotynų kalba reiškia javų varpą.Veneroje yra šios deivės vardu pavadintas kalnas.

Italikų ir romanų kalbos
Romance 20c en

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.