Laharas

Laharas – purvo nuošliauža, kylanti ugnikalnių šlaituose. Susidaro vandeniui susimaišius su vulkaniniais pelenais, piroklastinėmis dulkėmis, pemza, kalnų uolienomis. Laharas gali kilti dėl ugnikalnio veiklos ištirpus sniegui ar ledynui, praūžus smarkiai liūčiai, išsiliejus kalnų ežerui ar tvenkiniui. Laharas nebūtinai siejasi su aktyvia ugnikalnio veikla – gali būti išjudintos ir seniai sugulusios vulkaninės uolienos, ypač jei jų būseną paveikė žemės drebėjimas. Ypač didelė laharų tikimybė būna tuomet, kai ugnikalnio išsiveržimas sutampa su uraganu.

Kilęs laharas, veikiamas sunkio jėgos, dideliu greičiu (100–300 km/h) juda žemyn ugnikalnio šlaitu naikindamas viską savo kelyje, o sustojęs viską palieka po stora purvo danga. Neretai laharo nešamos medžiagos patenka į upių slėnius ir sukelia katastrofiškus potvynius. Dažni atvejai, kai pats ugnikalnio išsiveržimas nusineša nedaug ar nei vienos aukos, tačiau išsiveržimo sukeltas laharas būna pražūtingas. Istorijos bėgyje laharai smarkiai nuniokojo Armero (Kolumbija), Siudad Vjechos (Gvatemala), Jungajaus (Peru), Pinatubo apylinkių (Filipinai), Latakungos (Ekvadoras) ir kt. miestus.

Žodis laharas kilęs iš javiečių kalbos.

Galunggung lahar
Laharo padariniai
A lahar on the east side of Pinatubo volcano
Laharas, susimaišęs su upės vandeniu
Agvos ugnikalnis

Agvos ugnikalnis (isp. Volcán de Agua) – ugnikalnis Gvatemaloje, Sakatepekeso ir Eskuintlos departamentuose, tuoj į pietus nuo Antigvos. Aukštis 3760 m, santykinis aukštis nuo pajūrio lygumos pusės – 3500 m. Į vakarus nuo Agvos stūkso Fuego ir Akatenango ugnikalnių kompleksas, į pietryčius – Pakaja.

Kūgis simetriškas, sudarytas iš andezito bei bazalto-andezito. Krateris 280 m skersmens. Šiaurės vakariniame šlaite yra mažų duobinių kraterių.

Nors istoriniuose šaltiniuose Agvos užsiveržimų neužfiksuota, tačiau 1541 m. rugsėjo 11 d. ugnikalnio šlaitu nusirito didelis laharas (purvo nuošliauža), kuris sugriovė tuometinę kolonijos sostinę Siudad Vjechą (ji buvo perkelta į Antigvą). Dėl šio įvykio ugnikalnis įgavo Agvos („vandens“) vardą. Vietiniai gyventojai jį vadina Hunapu („gėlių vieta“).

Lavina

Lavina arba sniego lavina – greitas didelio sniego kiekio kritimas žemyn šlaitu, dažniausiai vykstantis kalningose vietovėse. Nors į galingas sniego lavinas gali įsimaišyti ledas, akmenys, medžiai ir kiti objektai, jų sukelėjas ir pagrindinis komponentas visada būna sniegas, tad sniego lavinų nereikėtų maišyti su nuošliaužomis, akmenų nuoslankomis ir ledo nuoslankomis. Kalningose vietovėse lavinos yra vienas iš rimčiausių pavojų gyvybei ir turtui, nes jos turi didžiulę griaunamąją jėgą. Pačios didžiausios lavinos gali judėti didesniu nei 300 km/h greičiu ir ilgas distancijas nunešti daugiau nei 10 milijonų tonų sniego.

Piroklastai

Piroklastai arba tefra – ugnikalnio išsiveržimo metu į orą išmetamos ir vėliau krintančios ant žemės medžiagos, nepriklausomai nuo jų sudėties ar dydžio. Didžiausi piroklastų fragmentai po išsiveržimo nukrenta ant žemės greičiausiai ir arčiausiai išsiveržimo vietos, tuo tarpu mažesni fragmentai gali būti nunešami toli – pelenai gali iškristi už tūkstačių kilometrų ir laikytis stratosferoje keletą savaičių.

Piroklastai pagal dalelių dydį skirstomi į:

vulkaninius pelenus (mažesnės nei 2 mm dalelės),

lapili (nuo 2 iki 64 mm)

vulkaninės bombos ir blokai (dalelės didesnės už 64 mm).Piroklastai būdingi klampios magmos išsiveržimams, kai magmoje užstrigusios dujos išsiveržia kartu su įvairaus dydžio uolienų fragmentais.

Smulkesniems piroklastams (pelenams) susimaišius su vandeniu (kritulių arba ištirpdytu sniego, ledyno), susidaro laharas, kuris dėl savo greičio ir energijos gali būti labai pavojingas.

Viljarikos ugnikalnis

Viljarikos ugnikalnis (isp. Volcán Villarrica), vietinis pavadinimas Rukapiljanas (mapu. Rucapillán – „demono namai“) – ugnikalnis pietų Čilėje, Araukanijos regione, vienas aktyviausių šalyje. Aukštis – 2847 m. Iškilęs Čilės centrinio slėnio pašonėje, šalia Viljarikos ežero, toliausiai į vakarus nutolęs trijų stratovulkanų grupėje (į ją dar patenka Laninas ir Ketrupiljanas). Ugnikalnis užima 400 km² teritoriją, jo kūgio tūris 250 km³. Viljarikos ugnikalnis turi 25 vulkaninius kūgius, taip pat yra vulkaninių urvų. Kalno viršūnę nuolat dengia sniegas, yra 40 km² ploto ledynas.

Viljarika labai aktyvi. Pirmasis išsiveržimas europiečių buvo užfiksuotas 1558 m. Nuo tada ugnikalnis išsiveržė bent 65 kartus. 1964 m. įvyko galingas, Strombolio tipo išsiveržimas, dėl kurio susidaręs laharas nuniokojo Konjaripės gyvenvietę. 1971 m. išsiveržimo metu lava ištirpdė sniegą ir sukėlė smarkius laharus, o nuodingos vulkaninės dujos sutrikdė gyventojų sveikatą aplinkinėse gyvenvietėse.

Viljarikos ugnikalnis yra gausiai lankomas turistų, rengiami žygiai iki pat kraterio. Papėdėje įsikūrę Pukono, Viljarikos, Konjaripės miesteliai. Kalnas įtrauktas į Viljarikos nacionalinį parką.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.