Lagūna

Lagūna – negili įlanka, kurią nuo gilesnės jūros skiria nerija, rifas ar atolas. Su jūra jungiasi siauru sąsiauriu (arba keliais sąsiauriais), todėl lagūnos vandens druskingumas, dugno nuosėdos, flora ir fauna skiriasi nuo jūros.

Būdingi lagūninių miestų pavyzdžiai – Venecija, Porto Alegrė.

Būdamos gana izoliuotos, dažnai sunkiai prieinamos, lagūnos pasižymi savitais biotopais, todėl daug didžiųjų lagūnų paskelbtos saugomomios teritorijomis, jas saugo 1971 m. pasirašyta Ramsaro konvencija.

Terminas „lagūna“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio lacuna „tarpas, įduba, duobė“. Juodojoje jūroje lagūnos vadinamos limanais.

Lagūnų pavyzdžiai: Kuršių marios, Aistmarės, Venecijos lagūna, Patos ežeras.

Lagūna taip pat dažnai vadinamas nedidelis, seklus, dažnai laikinas arba druskingas ežeras Pietų Amerikoje. Vikiteka

Schemat powstawania Mierzei oraz j przybrzeżnego
Vienos iš lagūnos susiformavimo hipotezės schema
Aistmarės

Aistmarės, Vyslos įlanka (prūs. Aīstjanmari, vok. Frisches Haff, lenk. Zalew Wiślany, rus. Калининградский залив) – lagūna Baltijos jūros pietryčiuose. Aistmarių nerija (60 km) jas skiria nuo Gdansko įlankos. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius ~90 km, plotis 2–25 km, gylis 3–5 m. Su jūra jungiasi 860 m pločio sąsiauriu. Įteka kelios Vyslos deltos atšakos (Nogatas) ir Priegliaus upė.Iki 1945 m. priklausė Vokietijai, nuo 1945 m. pietvakarinė dalis priklauso Lenkijai, šiaurės rytinė dalis – dabartinei Rusijos Kaliningrado sričiai. Prie Aistmarių įsikūręs Karaliaučius ir Piliava (Baltijskas).

Atolas

Atolas (iš malajų k. atol – „uždaras“) – žema žiedo formos koralų sala, kurios viduryje yra lagūna. Sausumos žiedas, sudarantis atolą gali būti ištisas arba pertrūkęs. Atolo aukštis virš jūros lygio esti vos keli metrai, o skersmuo – nuo 2 iki 90 km. Atolai susidaro šiltose atogrąžų jūrose, negiliose, bet atvirose vietose. Susidaro iš aplink ugnikalnį iškilusių koralinių rifų. Laikui bėgant ugnikalnis sunyksta, o lieka tik rifas, iš kurio ir susidaro atolas.

Daugiausia atolų yra Ramiajame vandenyne (Okeanijoje), taip pat yra ir Indijos vandenyne (Seišeliai, Maldyvai). Didžiausiu pasaulio atolu laikomas Huvadhoo atolas Maldyvuose (plotas 2800 km²).

Ebrijė lagūna

Ebrijė lagūna (pranc. Lagune Ébrié) – lagūna Dramblio Kaulo Krante, ties pietrytine šalies pakrante. Nusidriekusi pagal Gvinėjos įlankos pakrantę iš rytų į vakarus ~100 km, plotis – vidutiniškai 4 km, o gylis – ~5 m. Nuo vandenyno skiria siaura smėlio nerija, o jungia Vridi kanalas. Į lagūną suteka keletas upių, jų tarpe ir viena ilgiausių šalies upių – Komoė. Prie lagūnos įsikūrę miestai: Abidžanas, Gran Basamas, Bingervilis, Žakvilis, Tiagba. Lagūna laivuojama, vystoma žvejyba.

Grasjas a Dioso departamentas

Grasjas a Dioso departamentas arba Padėkos Dievui departamentas (isp. Departamento de Gracias a Dios) – vienas iš 18 Hondūro departamentų. Sostinė – Puerto Lempira, kuri iki 1975 m. vadinosi Brus Laguna.

Šis departamentas užima 16 630 km² plotą, taigi, yra antras pagal dydį, tačiau gyvenamas ne tankiai. 2001 m. duomenimis, jam priklauso 67 384 žmonės. Gyventojų tankis yra mažas dėl nepalankių geografinių sąlygų. Didelį departamento plotą užima savanos, pelkės, drėgnieji miškai. Agrikultūrinė veikla kelia grėsmę šių gamtinių vietų išlikimui, ekosistemoms.

Šiame departamente yra Karataskos lagūna, didžiausia tokio tipo lagūna Hondūre.

Kampečė (valstija)

Kampečė (isp. Campeche) – valstija Meksikos pietryčiuose, Jukatano pusiasalyje. Sostinė – Kampečė.

Ribojasi su Tabasku vakaruose, su Gvatemala pietuose, su Belizu pietryčiuose, su Kintana Roo rytuose, bei Jukatanu šiaurės rytuose. Šiaurės vakarinį krantą skalauja Kampečės įlanka.

Paviršiui būdinga Jukatano pusiasalio karstinė lyguma, nemažą valstijos plotą dengia tropinės džiunglės. Jūros pakrantė šiaurėje pelkėta, o pietuose įsiterpia didelė Terminoso lagūna. Joje yra Karmeno sala. Pakrantės šelfe yra naftos telkinių. Ilgų upių nėra, svarbesnės – Kandelarija bei Ondo upės ištaka Asulis. Centrinėje dalyje yra Silvituko ežeras.

Kampečės valstijos teritorijoje senovėje klestėjo majų civilizacija. Yra išlikę keletas jų miestų griuvėsių: Kalakmulis, Edsna, Špuhilis, Bekanas.

Kolorados lagūna

Kolorados lagūna (isp. Laguna Colorada, keč. Pukaqucha; Raudonoji lagūna) – seklus druskos ežeras pietvakarių Bolivijoje, Altiplano plokščiakalnyje, Potosi departamente, netoli Čilės sienos. Telkšo 4278 m aukštyje virš jūros lygio. Priklauso Eduardo Abaroa Andų faunos nacionalinam rezervatui.

Ilgis 10,7 km, plotis 9,6 km. Dėl mineralų nuosėdų ir dumblių pigmentacijos ežero vanduo raudonos spalvos. Jame yra baltų borakso salų.

1971 m. lagūna įtrauta į Ramsar saugomų vandens telkinių sąrašą. Kolorados lagūnoje gausu Džeimso flamingų, galima sutikti ir Andų flamingų bei Čilės flamingų.

Kuršių marios

Kuršių marios, Kuršmarės, seniau vadintos Prūsų jūra (prūs. Kursjanmari, vok. Kurisches Haff, rus. Kуршский залив) – vandens telkinys Baltijos jūros baseine, nuo jūros atskirtas Kuršių nerija. Pietinė ir didesnė marių dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai. Bendras marių plotas yra 1584 km², tačiau Lietuvai priklausanti marių dalis tesudaro 413 km². Marių ilgis 93 kilometrai, didžiausias plotis 46 kilometrai, siauriausia vieta esanti Klaipėdos sąsiauryje yra 390 m pločio. Kuršių marios susidarė prieš 3000 metų prieš mūsų erą, kai vėjas ir Baltijos jūros bangos suplakė siaurą Kuršių neriją. Savo kilme Kuršių marios yra bahiros tipo. Vandens apykaitos režimas – estuarinio tipo lagūna. Mariose yra viena sala - Kiaulės Nugara.

Mirino lagūna

Mirino lagūna (portug. Lagoa Mirim, isp. Laguna Merín) – antroji pagal plotą Pietų Amerikos lagūna (po Patos ežero). Lagūnos ilgis apie 190 km, plotis 48 km, plotas apie 3 994 km². Nuo Atlanto vandenyno ją skiria pelkėta 17-40 km pločio smėlio juosta.

Mirimo vandens baseiną (apie 60 000 km²) sudaro žemos, drėgnos lygumos, pievos, šlapžemiai. Vidutinis metinis kritulių kiekis siekia 1 200–1 500 mm.

Pietinė Mirimo lagūnos dalis priklauso Urugvajui (Treinta i Treso departamentas), šiaurinė – Brazilijos Pietų Rio Grandės provincijai. Su šiauriau plytinčia Patoso lagūna jungiasi San Gonsalo kanalu (port. Canal do São Gonçalo).

Per pastaruosius 20 metų lagūnos apylinkėse greta tradicinės ganyklinės gyvulininkystės pradėta auginti daug ryžių, ir su tuo susiję irigacijos darbai kelia pavojų natūralioms ekosistemoms. Jungtinės Tautos Mirimo regioną paskelbė biosferos rezervatu.

Nijigatos prefektūra

Nijigatos prefektūra (jap. 新潟県 = Niigata-ken) – Japonijos prefektūra, įsikūrusi Honšiū saloje, Japonijos jūros pakrantėje. Sostinė – Nijigata. Pats prefektūros pavadinimas Niigata reiškia „Naujoji lagūna“.

Njahuimpukijo lagūna

Njahuimpukijo lagūna (isp. Laguna de Ñahuimpuquio, keč. Ñawimpukyu) – nedidelis ežeras Peru, Chunino departamente, Mantaro slėnyje. Telkšo 3400 m aukštyje, 5 km nuo Čiupakos, 11 km nuo Huankajo miestų. Šalia ežero yra Arauaturo archeologinė radimvietė. Lagūnos krantai apaugę totoromis. Vandenyje veisiasi upėtakiai.

Patoso lagūna

Patoso lagūna (portug. Lagoa dos Patos, „Ančių lagūna“) – viena didžiausių pasaulio lagūnų, plytinti Brazilijoje, ties Atlanto pakrante, Pietų Rio Grandės (port. Rio Grande do Sul) valstijoje. Lagūna ištįsusi lygiagrečiai vandenyno pakrantei šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi apie 265 km, jos plotis iki 64 km, plotas (įvairiais vertinimais) – 9 800-10 100 km².

Antrasis pagal plotą Pietų Amerikos ežeras (jeigu Marakaibą laikysime ežeru, o ne jūros įlanka).

Nuo Atlanto Patoso lagūną skiria iki 30 km pločio smėlio juosta. Pietuose San Gonsalo kanalu (port. Canal do São Gonçalo) jungiasi su didele Mirino lagūna.

Lagūnos pakrantėje įsikūrę San Žoze do Nortės, Pelotaso, San Lorenso do Sulio, Tapeso, Porto Alegrės miestai.

Jūriniai laivai, kurių grimzlė neviršija 5,18 m, pasiekia didelį šiaurinėje lagūnos pakrantėje plytintį Porto Alegrės uostą.

Vikiteka

Sala

Sala – žemės plotas, iš visų pusių apsuptas vandens. Pagrindinės salų rūšys – žemyninės, vulkaninės ir upinės, koralinių rifų, taip pat yra dirbtinių salų. Grupė susijusių salų vadinama salynu arba archipelagu.

San Kristobal de la Lagūna

San Kristobalis – miestas Kanarų salose (Ispanija). Išsidėstęs Tenerifės saloje. Yra universitetas (nuo 1701 m.), oro uostas. Miestas priklauso UNESCO pasaulio paveldui.

Spalvotosios lagūnos

Spalvotosios lagūnos (isp. Lagunas de colores) – nedidelių druskingų ežerų grupė Altiplane, Bolivijos pietvakariuose, Potosi departamente. Dėl didelės mineralizacijos lagūnų vanduo įgauna ryškias spalvas: žalią, raudoną, mėlyną, balkšvą, žydrą, rausvą ir kt.

Žymiausios spalvotosios lagūnos:

Verdės lagūna

Kolorados lagūna

Selestės lagūna

Blankos lagūna

Hediondos lagūna

Karos lagūna

Salados lagūna

Uemės departamentas

Uemės departamentas (pranc. Département le Ouémé) – departamentas Benino pietrytinėje dalyje, Nigerijos pasienyje ir Gvinėjos įlankos pakrantėje. Administracinis centras – Porto Novas.

1999 m. iš šiaurinės departamento dalies sudarytas Plynaukštės departamentas.

Teritorija teka Uemės upė, gausu lagūnų (Nakujės ežeras, Porto Novo lagūna).

Vakarų Kordiljera (Bolivija)

Vakarų Kordiljera (isp. Cordillera Occidental) - Andų kalnų grandinės dalis Bolivijoje. Sudaro daugiausia užgesę ugnikalniai. Driekiasi pačiuose šalies vakaruose, Čilės pasienyje. Rytuose ribojasi su Altiplano plokščiakalniu. Būdingas sausas ir šaltas klimatas, augalija skurdi. Gausu mineralų telkinių.

Skirstoma į tris zonas:

Šiaurinė. Joje yra aukščiausia Bolivijos vieta - Sachamos kalnas (6542 m) bei Pajačatos ugnikalnių grupė.

Centrinė. Driekiasi tarp Ujūnio ir Koipasos. Pagrindinė viršūnė - Oljaguė (5868 m).

Pietinė. Čia yra aktyvus Likankaburo ugnikalnis, apsuptas spalvingų lagūnų (Verdės lagūna, Kolorados lagūna).

Venecijos lagūna

Venecijos lagūna (it. Laguna di Venezia; vec. Łaguna de Venesia) – įlanka Italijos šiaurėje, Adrijos jūroje. Čia įsikūręs Venecijos miestas.

Venecijos lagūna driekiasi nuo Silės upės šiaurėje iki Brentos pietuose. Lagūnos plotas siekia 550 km². Apie 8 procentus lagūnos sudaro sausuma (įskaitant ir pačią Veneciją su visomis salomis). Dar 11 procentų teritorijos yra nuolat apsemta vandens ar kanalų. Venecijos lagūna yra didžiausia šlapynė Viduržemio jūros baseine.Nuo 1987 m. Venecija kartu su lagūna įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Ilgą laiką Venecijos lagūna buvo apgyvendinta. Tačiau tik po Romos imperijos žlugimo iš žemyninės dalies čia įsikėlė daug gyventojų. Šiandien pagrindiniai lagūnos miestai yra Venecija ir Kjodža lagūnos pietuose. Lido di Venecija ir Pelestrina taip pat apgyvendinti, tačiau jie yra Venecijos dalis. Dauguma Venecijos gyventojų įsikūrę bei sukuriama didžioji dalis ekonomikos miesto oro uoste bei jūrų uoste. Netoli Venecijos esantis Jezolo miestas yra žymus poilsio kurortas.

Pietvakarinė lagūnos dalis priklauso Paduvos provincijai.

2003 m. pradėtas MOSE projektas, skirtas apsaugoti Veneciją ir lagūną nuo potvynių. Projekto metu įrengtos trys mobilios pertvaros Lido, Malamoko ir Kjodžos miestuose. Pertvaros padeda potvynių sezonų metu apsaugoti lagūną nuo Adrijos jūros vandens. Kartu su kitomis priemonėmis lagūna gali atlaikyti vandens pakilimą iki 3 m. Planuojama projektą pilnai baigti 2018 m.

Verdės lagūna

Verdės lagūna (isp. Laguna Verde, keč. Q'umirqucha; Žalioji lagūna) – druskos ežeras pietvakarių Bolivijoje, Altiplano plokščiakalnyje, Potosi departamente. Telkšo Likankaburo ugnikalnio papėdėje, 4350 m aukštyje virš jūros lygio. Priklauso Eduardo Abaroa Andų faunos nacionalinam rezervatui.

Ilgis 3,7 km, plotis 2,3 km. Protaka jungiasi su Blankos lagūna. Dėl didelio magnio kiekio ežero vanduo yra smaragdiškai žalios spalvos.

Čiuko lagūna

Čiuko lagūna – lagūna Ramiajame vandenyne, Karolinų salose, supanti Čiuko salyną. Plotas 3130 km². Lagūną supa koralų rifas. Joje yra 11 didesnių salų, 46 mažos salelės ir 41 rifas. Prikauso Mikronezijos Federacinėms Valstijoms.

II pasaulinio karo metais Čiuko lagūnoje buvo viena pagrindinių Japonijos imperatoriškojo laivyno bazių.

Populiarus povandeninis nardymas tiek stebint povandeninę gamtą, tiek japonų laivyno ir infrastruktūros liekanas.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.