Klaipėdos kraštas

Klaipėdos kraštas (vok. Memelland) – šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą 19191939 m. egzistavęs teritorinis vienetas. Plotas (be vidaus vandenų) 2416 km², ilgis apie 140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų, Pagėgių savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa.

Klaipėdos kraštas ilgą laiką buvo Prūsijos karalystėje, po 1871 m. – Vokietijos imperijoje. Antantės pavedimu 19201923 m. krašte buvo Prancūzijos kariuomenė, 1923 m. kraštą prisijungė Lietuva.

1939 m. kovo 23 d. Hitleriui pareikalavus Klaipėdos kraštas buvo perduotas Trečiajam reichui. 1945 m. sausio 28 d. Raudonoji Armija įžengė į Klaipėdą, o vasario 4 d. ir į Kuršių neriją. Po to Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos TSR dalimi.

Memelland 1923-1939
Klaipėdos kraštas 19231939 m.

Gyventojai

1912 m. Klaipėdos mieste ir krašte gyveno 131 100 gyventojų (2848 km² plote), 47,0 proc. – miestuose.

1925 m. sausio 20 d. surašymo metu gyveno 141 650 gyventojų, iš jų 50,8 proc. lietuviai, tačiau 34 340 lietuvių (24,2 proc. gyventojų) norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais. Vokiečiais užsirašė 41,9 proc., 7,3 proc. kitataučiais. 94,1 proc. buvo evangelikai (vyravo liuteronai). Miestuose ir miesteliuose gyveno 55,3 proc.[1]

Istorija

Prusija-orn
Pomerelijos ir Prūsijos istorija
Prūsijos priešistorė
Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)
Klaipėda Castle plan
Klaipėdos pilis XVIII a.

Kaip istorinė sritis Klaipėdos kraštas atsirado 1919 m., kai Paryžiaus taikos konferencijoje Lenkijos atstovas iš pradžių pareikalavo Mažąją Lietuvą sujungti su Didžiąja ir abidvi kartu prijungti prie Lenkijos, bet kovo 3 d. memorandume pasiūlė prie Lietuvos prijungti tik Klaipėdos kraštą, kuris kol Lietuva nėra sąjungoje su Lenkija, turėtų atitekti Antantės didžiųjų valstybių kontrolei. Pasiūlymas buvo priimtas.[2]

Versalio taikos sutartis 1919 m. numatė kraštą atskirti nuo Vokietijos, jį laikinai perduoti Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žinion; Nemuną nuo Gardino iki žiočių internacionalizuoti. Iki sutarties ratifikavimo Klaipėdos kraštas buvo Vokietijos globoje, vokiečiai stengėsi paversti kraštą laisva valstybe (vok. Freistaat) arba kad jis liktų Vokietijos dalis. 1920 m. sausio 10 d. įsigaliojus taikos sutarčiai, vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos.

Taigi, Klaipėdos kraštas sukurtas 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais atskyrus šiaurinę Rytų Prūsijos dalį nuo Vokietijos. Apėmė 2848 km² (be vidaus vandenų – 2416 km²) teritoriją. Pietinė riba buvo Nemuno upė, rytinė maždaug sutapo su 1422 m. Melno sutartimi nustatyta siena tarp LDK ir Vokiečių ordino. 1925 m. krašte gyveno 141 645, 1939 m. – 153 793 gyventojai. 1925 m. surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 45,2 proc. vokiečių, 26,5 proc. lietuvių, dar 24,2 proc. krašto gyventojų užsirašė esą klaipėdiškiai.

Pagal Versalio sutartį, krašto administravimas turėjo pereiti sąjunginių valstybių žinion. Antantės vardu jį valdė Prancūzija. Iki oficialaus perėmimo kraštą administravo Vokietijos vyriausybės įgaliotinis grafas V. Lambsdorfas. 1920 m. vasario 15 d. krašto valdymą perėmė Prancūzijos paskirtas Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras gen. D. Ž. Odri. 1921 m. gegužės 1 d. nauju vyriausiuoju komisaru tapo Žanas Gabrielis Petisnė. Kraštą valdė direktorija, kurios pirmininku tapo buvęs Klaipėdos vyr. burmistras A. Altenbergas, nuo 1921 m. rugpjūčio 6 d. – Vilius Steputaitis ir 20 narių Valstybės taryba, kuriai vadovavo vyr. komisaras. Klaipėdos kraštas buvo suskirstytas į: 3 apskritis:

ir 1 miestą:

Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos - Šilutėje
Paminklas Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos – Šilutėje
Klaipeda Region Flag
1920 m. patvirtinta Klaipėdos krašto vėliava

19201923 m. dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Dar 1919 m. liepos 16 d. susirinkę 107 viso krašto politiniai veikėjai sušaukė steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo parengti atskiros Klaipėdos krašto valstybės konstituciją. Vadinamojo Freistaato (laisvos Klaipėdos krašto valstybės) idėja kilo klaipėdiškiams ieškant konsensuso tarp Lietuvos, Lenkijos, Antantės interesų. Įmanoma, kad šios idėjos atsiradimui įtakos turėjo Versalio sutarties 100–108 str. suformuotas laisvasis Dancigo miestas, prižiūrimas Tautų Sąjungos. Kažką panašaus galvota kurti ir Klaipėdos krašte. Freistaato idėja buvo nukreipta ir prieš galimą susijungimą su Lietuva, nes tokiai ateities vizijai Klaipėdos krašte neturėta ypatingo noro: ekonominiu požiūriu kraštas buvo toliau pažengęs, jo ūkininkai turėjo rinką Vokietijoje, su šia šalimi siejosi ir visos kultūrinės tradicijos bei juridinė tvarka. Su Petisné žinia dešiniosios jėgos 1921 m. gruodžio 1 d. įkūrė Freistaato talkininkų sąjungą, kurios esminis uždavinys buvo įvairiais būdais skleisti krašte Freistaato privalumus. Idėjos šalininkų 1921 m. gruodžio 15 d. surengtame neoficialiame Klaipėdos krašto plebiscite šią idėją parėmė trys ketvirtadaliai krašto piliečių (54492 gyventojai iš 71856).

Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uoste kontrolės svertų, per jį eksportuoti savo produkciją, be to, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti labiau priklausomą nuo Lenkijos. 1921 m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos konsulatas, o 1922 m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą.

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos būtinybę gerai suvokė Ernesto Galvanausko vyriausybė. Tik kontroliuodama Klaipėdos uostą, jauna Lietuvos valstybė galėjo būti ekonomiškai nepriklausoma. 1921 m. Lietuva taip pat įsteigė Klaipėdoje konsulatą, dar 1920 m. kovą, spaudžiant Lietuvai, lietuvininkų veikėjai Erdmonas Simonaitis ir Mikelis Reidys buvo priimti į Klaipėdos krašto direktoriją. Suradusi savo kampanijai atramą lietuvininkų terpėje, 1922 m. vyriausybė Klaipėdos krašte pradėjo aktyviau propaguoti susijungimo su Lietuva idėją, o slaptas Užsienio reikalų ministerijos fondas per konsulatą Klaipėdoje finansavo lietuvininkų politikų, palankiai žiūrinčių į susijungimą su Lietuva, veiklą. Prastėjant ekonominei situacijai Klaipėdos krašte, Galvanausko vyriausybė vykdė spaudimą, neleisdama įvežti į kraštą maisto produktų, o derybose nuolat reikalavo nukelti muitų sieną su Vokietija prie Nemuno. Tuo būdu, Lietuva, panašiai kaip Lenkija, siekė paveikti klaipėdiškių opiniją, diskredituoti Freistaato šalininkus ir įgauti kuo daugiau susijungimo su Lietuva rėmėjų.

Klaipeda stamps1920 23
Klaipėdos pašto ženklai, 1920–1925
Bundesarchiv Bild 183-E20458, Anschluss Memelgebiet
Klaipėdos pronacistinių organizacijų nariai užsiėmimų metu
Bundesarchiv Bild 183-E20456, Anschluss Memelgebiet
Smogikai marširuoja Klaipėdos gatvėmis
Немецкие войска в Клайпеде, март 1939
Vokietijos kariuomenė Klaipėdos uoste. 1939 m. kovo mėn.

1922 m. Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė Jules Laroche, kuris, labiau paveiktas Freistaato idėjos šalininkų, jau 1923 sausio 10 d. buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui laisvosios valstybės statusą. Lietuva tokioje situacijoje nutarė ryžtingai veikti: Galvanausko vyriausybė, užsitikrinusi Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą, per visuomeninę organizaciją Lietuvos šaulių sąjunga ir Klaipėdoje įkurtą lietuvininkų Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą (1923 m. sausio 10-15 d.). Tačiau po diplomatinio Antantės valstybių spaudimo, Lietuva sutiko, kad Klaipėdos prijungimo jėga legalizavimas neįvyktų, o vietoj to kraštas būtų perduotas Lietuvai iš sąjungininkų rankų. Ambasadorių konferencija, atsižvelgdama į Lietuvos nuolaidas, 1923 m. vasario 17 d. sutiko, kad Lietuva perimtų suverenumą Klaipėdos krašte, bet tik jei sutiktų su sąjungininkų iškeltomis autonomijos sąlygomis. Jos numatė atsižvelgimą ne tik į Lietuvos, bet ir į Lenkijos interesus Klaipėdoje, be to, autonomijos sąlygas reglamentuosiančią konvenciją turėjo parengti pati Ambasadorių konferencija. Galvanausko vyriausybė, kaip tai ir numatė sąjungininkai, kovo 13 d. pripažindama šį sprendimą, turėjo pripažinti ir jame įrašytus saugiklius. Tačiau kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl konvencijos Lietuvos diplomatams galiausiai pavyko išvengti daugelio Lenkijos interesus tenkinančių punktų įrašymo į konvenciją (šiai sėkmei buvo palanku tai, kad nuo 1923 m. vidurio vis labiau komplikavosi Prancūzijos ir Britanijos santykiai). Klaipėdos konvencija buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje tarp Lietuvos Respublikos ir Ambasadorių konferencijos valstybių.

Nuo 1923 m. vasario 19 d. iki 1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas autonomijos pagrindais, kuriuos reglamentavo Konvencija, priklausė Lietuvos Respublikai. Tačiau Lietuvos bandymai integruoti Klaipėdos kraštą nebuvo sėkmingi. Autonominės vietinių gyventojų renkamos krašto institucijos (direktorija, seimelis) Lietuvos veiksmus dažnai traktavo kaip kišimąsi į jų kompetenciją, todėl įtarė Lietuvą siekiant peržengti autonomijos ribas ir visiškai prijungti Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė, nesuprasdama galimo skubotos integracijos pavojaus, įtarė krašto institucijas bandymu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos. Tokiam įtarimui buvo palankus ir gana atviras Vokietijos kišimasis į Klaipėdos krašto reikalus maždaug nuo 1930 m. Todėl Lietuvos valdymas Klaipėdos krašte politiškai buvo nepaprastai įtemptas, o kraštas tarpukariu tapo vienu iš Europos konfliktinių židinių.

Lietuva faktiškai pralaimėjo 1925 m. kilusį bažnytinį ginčą, kai Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų bažnyčią norėta įjungti į Lietuvos bažnytinę provinciją. Vietinė liuteronų bažnyčia liko autonomine Rytų Prūsijos bažnytinės provincijos dalimi. Prieš pat III seimelio rinkimus, 1930 m., Lietuva pakeitė Rinkimų įstatymą ir sukėlė negatyvią Klaipėdos krašto institucijų ir Vokietijos reakciją. Šis Vokietijos įsikišimas po to veikusių direktorijų, atrodo, buvo suvoktas kaip bandymas susigrąžinti įtaką prarastose teritorijose, todėl beveik visos vėliau dirbusios direktorijos jau atvirai priešinosi krašto integracijai į Lietuvos valstybę. 1932 m. vasario 6 d. gubernatoriui Antanui Merkiui atstatydinus direktorijos pirmininką Otą Bėčerį iš pareigų, Vokietija, apeliuodama į esą neteisėtus Lietuvos veiksmus, pasiekė, kad Lietuvai būtų iškelta byla Tautų Sąjungoje. Tarptautinis Tautų sąjungos Hagos tribunolas, svarstęs bylą dėl Klaipėdos krašto statuto pažeidimo, 1932 m. rugpjūčio 11 d. paskelbė verdiktą, kuriuo iš esmės apgynė Lietuvos veiksmus. Šis Lietuvos laimėjimas demonstravo, kad ji veikė teisėtomis priemonėmis. Todėl kai 1933 m. Adolfas Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu, ir Klaipėdos krašte prasidėjo agresyvus pronacistinis judėjimas, Lietuva drąsiai veikė bandydama jį pažaboti. 19341935 m., kai krašto pronacistinių organizacijų veikėjai buvo teisiami Kaune (Neumanno-Sasso byla), buvo didžiausios įtampos krašte metai. Visgi maždaug nuo 1936 m. Lietuva akivaizdžiai ėmė nuolaidžiauti stiprėjančiai Vokietijai. Nuo 1936 m. pabaigos buvo amnestuota dauguma Noimano-Saso byloje nuteistųjų veikėjų. Gubernatoriaus paskyrimą ėmė lemti konsultacijos su Vokietija, po Vokietijos spaudimo 1938 m. lapkričio 1 d. prezidentas Antanas Smetona privalėjo atšaukti karo padėtį Klaipėdos krašte.

1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo fon Ribentropo ultimatumą. Vokietija pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą. Nesulaukusi paramos iš Klaipėdos konvencijos signatarių, Lietuva turėjo šį reikalavimą priimti. Vėlyvą 1939 m. kovo 22 d. vakarą Berlyne Juozas Urbšys, J. fon Ribentropas ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė penkių straipsnių Vokietijos-Lietuvos sutartį dėl Klaipėdos krašto perleidimo. 1939 m. kovo 23 d. pagal iš anksto paruoštą planą Klaipėdos krašto sieną peržengė Vokietijos kariuomenė. Hitlerio įsakymu, iki 1939 m. gegužės 1 d. kraštas turėjo būti integruotas į Vokietijos Reicho administracinę bei juridinę sistemą. 1945 m. pradžioje kraštą užėmė Raudonoji armija, jis prijungtas prie Lietuvos TSR.

Administraciniu-teritoriniu požiūriu apskričių ir valsčių tinklas buvusiame Klaipėdos krašte egzistavo iki 1948 m., kai Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių valsčiai buvo padidinti. Pagal dabartinį (2008 m.) administracinį-teritorinį suskirstymą Klaipėdos kraštas apima dalį Jurbarko rajono, dalį Klaipėdos rajono, dalį Kretingos rajono, dalį Palangos savivaldybės, dalį Šilutės rajono, dalį Tauragės rajono, visą Klaipėdos ir Neringos miestų savivaldybių bei Pagėgių savivaldybės teritoriją.

Gubernatoriai

Literatūra

  1. Klaipėdos kraštas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.
  2. Klaipėdos kraštas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986.
  • Valsonokas R., Klaipėdos problema, Klaipėda, 1932.
  • Mikulicz S., Kłajpeda w politice europejskej 1918–1939, Warszawa, 1976.
  • Žostautaitė P., Klaipėdos kraštas 1923–1939, Vilnius, 1992.
  • Žalys V., Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m., Lüneburg, 1993.
  • Vareikis V., Klaipėda XX amžiuje, Klaipėda, 1993.
  • Ruffmann K.-H., Deutsche und Litauer in der Zwischenkriegszeit, Lüneburg, 1994.
  • 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, Klaipėda, 1995.
  • Klaipėdos krašto prisiminimai. – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2009. – 128 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-31-279-6
  • Klaipėdos krašto knygos veikėjai: bibliografinis žodynas (sud. Diana Karalienė). – Klaipėda: Druka, 2009. – 68 p.: portr. – ISBN 978-609-404-006-1

Nuorodos

1942 m. Lietuvos gyventojų surašymas

1942 m. Lietuvos gyventojų surašymas vyko 1942 m. gegužės 27 d. okupacinės vokiečių valdžios iniciatyva, siekiant nustatyti darbingos liaudies dydį. Neapskaičiuoti žydai ir Klaipėdos kraštas. Apėmė Lietuvos generalinę apygardą.

1942 m. gegužės 3 d. surašymo duomenimis gyveno 2,844 mln. žmonių, iš jų apie 46 000 žydų.

Gubernatorius

Gubernatorius (lot. gubernator 'valdytojas') – gubernijos, valstijos ar kartais kitokio stambaus administracinio vieneto valdytojas.

Klaipėdos-Tilžės geležinkelis

Klaipėdos–Tilžės geležinkelis – 1520 mm vėžės geležinkelis, veikęs Klaipėdos krašte iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Klaipėdos konvencija

Klaipėdos krašto konvencija – tarptautinė sutartis tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių, įteisinusi ir reglamentavusi autonominę Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai. Pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje.

Derybos dėl konvencijos prasidėjo 1923 m. kovo 24 d. Paryžiuje. Nesusitarus Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos delegacijoms, konvencijos rengimas buvo perduotas Tautų Sąjungos Tarybai Ženevoje. 1924 m. sausio 15 d. Tautų Sąjunga sudarė specialią komisiją, vadovaujamą JAV diplomato Normano Daviso. Komisija parengė galutinį konvencijos variantą. 1924 m. liepos 30 d. jį ratifikavo Lietuvos Seimas, o 1925 m. rugpjūčio 25 d. – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos atitinkamos institucijos.

Konvenciją sudarė 18 straipsnių ir trys priedai:

Klaipėdos autonomijos statutas,

Klaipėdos uosto valdymo taisyklės ir

Tranzito taisyklės.2 konvencijos str. nustatė, jog Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybėje bus atskiras autonominis vienetas, turintis įstatymų leidybos, administracinę, juridinę bei finansinę autonomiją. Lietuva įsipareigojo mokėti atitinkamą Klaipėdos kraštui priklausančią Vokietijos karo reparacijų sumą (6 str.) bei be sąjungininkų sutikimo neperleisti Klaipėdos krašto suverenių teisių jokiai kitai valstybei (15 str.). Visi iki 1920 m. sausio 10 d. Klaipėdos krašte gyvenę Vokietijos piliečiai automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę, jei tik Konvencijos ratifikavimo dieną jiems buvo sukakę 18 metų (8 str.).

Krašto statutas nustatė Klaipėdos krašto valdžios organus bei jų kompetencijos ribas. Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos krašte buvo respublikos prezidento skiriamas gubernatorius, turėjęs teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos, kaip vykdomosios valdžios organo, pirmininką, vetuoti prieštaraujančius Lietuvos Konstitucijai įstatymus, direktorijos pritarimu sušaukti seimelį nepaprastajai sesijai ar paleisti jį anksčiau laiko. Direktorijos narius rinkosi jos pirmininkas. Direktorija privalėjo turėti seimelio pasitikėjimą, jos kompetencijai priklausė krašto atstovavimas santykiuose su Valstybės organais, teisėjų ir uosto direkcijos nario skyrimas, politinė ir ekonominė savivaldybių, Bažnyčios ir vietinio susisiekimo priežiūra, privalomų įsakymų ir policijos taisyklių leidimas. Įstatymus leidęs seimelis buvo renkamas krašto gyventojų trejų metų kadencijai. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga etc. Prie seimelio kaip konsultacinis organas ekonomikos ir finansų reikalais veikė krašto Ūkio taryba.

Pagal II priedo 2 straipsnį Klaipėdos uostas paskelbtas tarptautinio intereso uostu. Jam turėjo būti taikomos Barselonos konferencijoje 1921 m. priimtos rekomendacijos dėl tarptautiniam režimui pavestų uostų. Pagal trečio priedo 3 straipsnį, Lietuvos vyriausybė laidavo tranzito laisvę jūra, vandens keliais ir geležinkeliais transposrtams einantiems į Klaipėdos kraštą.

Klaipėdos konvencija formaliai prarado juridinę galią Klaipėdos krašte, kai Lietuvos Respublika 1939 m. kovo 22 d. sutartimi grąžino Klaipėdos kraštą Vokietijai, o kitos Klaipėdos konvencijos signatarės tokiam perdavimui neprieštaravo.

Klaipėdos krašto gubernatorius

Klaipėdos krašto gubernatorius, pagal Klaipėdos konvenciją – Lietuvos Respublikos atstovas autonominiame Klaipėdos krašte 1924–1939 m.

Klaipėdos krašto rūbai

Klaipėdos krašto tautiniai rūbai – lietuviškojo tautinio kostiumo stilius Klaipėdos krašte, vieninteliame, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas. Save vadino lietuvininkais.

Klaipėdos krašto seimelis

Klaipėdos krašto seimelis (vok. Landtag), pagal Klaipėdos konvenciją – Klaipėdos krašto gyventojų trejų metų kadencijai rinktas vietinių įstatymų leidimo organas, 1925–1939 m. autonominė institucija. Seimelio kompetencijai priklausė civilinių, baudžiamųjų, žemės ūkio, miškų, prekybos įstatymų leidyba, tikybos, švietimo, sveikatos apsaugos reikalai, socialinė apsauga ir darbo santykiai, teismų organizacija, krašto viešieji finansai bei turtai, mažumų apsauga ir kt.

29 mandatų seimelis rinktas šešis kartus: 1925 m. spalio 19 d., 1927 m. rugpjūčio 30 d., 1930 m. spalio 10 d., 1932 m. gegužės 4 d., 1935 m. rugsėjo 29 d.–30 d., 1938 m. gruodžio 11 d. Seimelio pirmininkais buvo Joseph Kraus (1925–1927 m.), Konrad von Dressler (1927–1935 m.), August Baldžius (1935–1938 m.), šeštasis seimelis posėdžiavo tik vienąkart – 1939 m. kovo 22 d.

Iki 1935 m. daugumą vietų seimelyje turėjo dvi svarbiausios Klaipėdos krašto politinės partijos: Žemės ūkio partija (vok. Landwirtschaftspartei) ir Klaipėdos krašto tautos partija. Pirmoji atstovavo stambiesiems žemdirbiams, antroji – miesto verslininkams, pramoninkams. Propaguodamos krašto autonomijos idėjas, šios partijos turėjo pastovų elektoratą. 1935 m. rinkimuose visos vokiečių partijos sudarė vad. Vienybės sąrašą (vok. Einheitsliste), kuris gavo absoliučią daugumą vietų (24) seimelyje. Ši praktika buvo panaudota ir per 1938 m. rinkimus, kai vokiečių sąrašas (vok. Memeldeutsche Liste) gavo 25 mandatus. Kaip atsvara Klaipėdos krašto integracijai į Lietuvą prieštaravusioms ir gana radikalią poziciją Lietuvos atžvilgiu užėmusioms partijoms, visą tarpukarį nesėkmingai bandyta formuoti lietuviškų politinių partijų sąrašus, kurie surinkdavo tik 6–18 % balsų; tuo būdu prolietuviškos politinės partijos seimelyje gaudavo vos 2–5 vietas ir neturėjo beveik jokios politinės įtakos.

Klaipėdos sukilimas

Klaipėdos sukilimas – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 m. sausio mėnesį. Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas, tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį Klaipėdos krašto užėmime 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.

Lietuvos sienos

Pirmoji įvardinta rašytiniame šaltinyje Lietuvos siena yra Rusios ir Lietuvos siena, aprašyta Kvedlinburgo metraštyje, mininčiame dvi lygiavertes valstybes ir 1009 m. kovo 9 d. įvykį jų pasienyje, kuomet šv. Brunonas Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą ir su 18 saviškių iškeliavo į dangų. Vėliau Lietuvos siena nustatinėta ne kartą, pavyzdžiui, XV a. pabaigoje su Vokiečių ordinu.

XV a. pradžioje Lietuvos valstybė užėmė didžiausią teritoriją – valstybę sudarė Žemaitija, tikroji Lietuva, o didžiausią teritorijos dalį sudarė rusėnų kunigaikštystės.

1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taiką, nustatyta vakarinė LDK sieną, išlikusi nepakitusi daugiau nei 500 metų. Pagal šią sutartį Klaipėdos kraštas iki 1923 m. priklausė vokiečių valstybėms.

Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva (vok. Preussisch Litauen), rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen) – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų.Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros, šis regionas buvo svarbus Lietuvos kultūrai. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki 1709-10 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos tai buvo ypatingas regionas, su daugmaž vienoda vokiečių ir lietuvių populiacija. Per ilgalaikę Prūsijos ir Vokietijos imperijos istoriją buvo įvairiai vadinamas - Lietuvos departamentas, Rytprūsiai. Unikalus krašto vystymasis ir istorija baigėsi 1946 m. pasitraukus 99% natūralių gyventojų (1945 m. sovietams artinantis Mėmelyje buvo likę 6 žmonės) ir kraštui tapus LTSR dalimi, kuomet atvyko naujakuriai iš didžiosios Lietuvos ir RFTSRS.

Melno taika

Melno taika – 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, kuria Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, o Ordinui liko Klaipėdos kraštas. Melno taikos priežastis buvo ta, kad 1422 m. Jogailai su Vytautu paskelbus Ordinui karą, Ordinas nebuvo pasiruošęs kariauti ir nestojo į atvirą kovą. Jie nusprendė gintis pilyse. Po Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių susijungimo ir krašto nusiaubimo magistras paprašė taikos.

Ši data yra teisinės ir politinės Žemaitijos nepriklausomybės istorinis taškas. Žemaitija tapo LDK sudėtine dalimi, federaciniais pagrindais.

Lenkijos Kujavijos Pamario vaivadijoje, kelių Nr. ir Nr. sankryžoje stovi Melno taikos atminimo paminklas.

Noimano-Zaso byla

Noimano-Zaso byla – Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų veikėjų byla 1934–1935 m.

Pagėgių apskritis

Pagėgių apskritis buvo Lietuvos pietvakariuose 1920–1939 ir 1944–1950 metais, į pietvakarius nuo Tauragės. Centras – Pagėgiai.

Prūsija

Prūsija (prūs. Prūsa, lot. Borussia, vok. Preußen) – istorinis Europos regionas, esantis į pietvakarius nuo Lietuvos. Šiuo metu jo šiaurinę dalį valdo Rusija (Kaliningrado sritis) ir Lietuva (Klaipėdos kraštas), pietinė dalis priklauso Lenkijai.

Šiuo terminu taip pat įvardijamos kelios nebeegzistuojančios istorinės valstybės, pirmiausia Prūsijos kunigaikštystė ir Prūsijos karalystė, susiję su regionu, ir kelis šimtmečius dariusios didelę įtaką Vokietijos ir visos Europos istorijai.

Rytų Prūsijos provincija

Rytų Prūsija (vok. Ostpreußen) – buvusi Prūsijos karalystės provincija, įkurta 1773 m. ir egzistavusi iki 1945 m. Nuo 1829 m. gruodžio 3 d. iki 1878 m. balandžio 1 d. sudarė vieną provinciją kartu su Vakarų Prūsija. Apėmė dalį dabartinės Lenkijos (Varmijos Mozūrų vaivadija), dalį dabartinės Rusijos (Kaliningrado sritis), dalį dabartinės Lietuvos teritorijos (buvęs Klaipėdos kraštas). Buvo tarp Nemuno ir Vyslos žemupių. Provincijos sostinė buvo Karaliaučius.

Tilžės aktas

Tilžės aktas – Prūsų lietuvių tautos tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

Trečiasis Reichas

Trečiasis Reichas (kitaip nacistinė Vokietija, fašistinė Vokietija, arba hitlerinė Vokietija) – 1933–1945 m. Vokietijos, kurią valdė Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP) su A. Hitleriu priešakyje, neoficialus pavadinimas. Trečiojo Reicho terminą hitlerinė propaganda vartojo siekdama sudaryti Vokietijos imperijos tęstinumo įspūdį (Reich – vok. imperija, valstybė): iki Napoleono karų egzistavusi 1-oji Vokiečių tautos Šventosios Romos imperija buvo vadinama Pirmuoju Reichu; 1870–1918 m. kaizerinė Vokietija vadinta Antruoju Reichu, o nacionalsocialistų valdoma Vokietija gavo Trečiojo Reicho pavadinimą.

Trečiojo Reicho vėliavoje ir herbe naudojami simboliai kai kuriose Europos Sąjungos šalyse yra uždrausti. Už jų naudojimą yra numatyta tiek baudžiamoji, tiek ir administracinė atsakomybė.

1933–1945 m. nacistinėje Vokietijoje buvo naudojami du oficialūs valstybiniai himnai. Prioritetą turėjo senasis himnas „Lied der Deutschen“ (vokiečių giesmė, melodija Jozefo Haidno, 1797 m.), tačiau kartu buvo vartojamas ir NSDAP himnas – „Horst Wessel Lied“ („Horsto Veselio daina“, taip pavadinta gatvės kovose su komunistais žuvusio partijos ir SA nario Horsto Veselio garbei).

Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas

Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, organizacija, veikusi Klaipėdos krašte 1922–1924 m. Komitetas buvo sudarytas iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos taryba narių Martyno Jankaus, Jurgio Strėkio, Jurgio Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio ir Jono Vanagaičio 1922 m. gruodžio 18 d. Į pirmąjį posėdį Klaipėdoje susirinko 1922 m. gruodžio 22 d., 1923 m. sausį oficialiai persikėlė į Šilutę.

Nominalus komiteto dalyvavimas Klaipėdos sukilime turėjo sudaryti įspūdį, kad jo iniciatoriai yra žymiausi Klaipėdos krašto lietuvininkų politiniai veikėjai. Komitetas oficialiai vadovavo sukilimui, rengė ir skleidė patriotinius atsišaukimus, nors realios įtakos krašto užėmimo operacijai neturėjo. Apie komiteto įsteigimą paskelbta 1923 m. sausio 4 d. atsišaukime „Klaipėdos gyventojai!“. Šaulių sąjungos dalyvavimas sukilime buvo parodytas kaip jos reakcija į sausio 7 d. pasirodžiusį komiteto atsišaukimą „Broliai Šauliai!“, kuriame buvo teigiama, kad lietuviai Klaipėdos krašte yra persekiojami. Sausio 9 d. Šilutėje komitetas paskelbė manifestą, kuris turėjo legitimizuoti prancūzų administracijos nuvertimą Klaipėdoje. 1923 m. sausio 19 d. deklaracijoje komitetas pareiškė, kad Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Gavęs šią deklaraciją, Lietuvos Seimas 1923 m. sausio 24 d. nurodė Ernesto Galvanausko vyriausybei parengti susijungimo aktus.

1923 m. viduryje komitetas virto visuomenine Klaipėdos krašto lietuvininkų organizacija, spaudoje pasisakiusia aktualiais krašto gyvenimo klausimais.

XX amžius

Dvidešimtas mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 1901 metų sausio 1 dieną ir pasibaigęs 2000 metų gruodžio 31 dieną.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XIX amžius – XX amžius – XXI amžius

Dešimtmečiai: 1-as 2-as 3-as 4-as 5-as 6-as 7-as 8-as 9-as 10-as

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.