Kilikijos Armėnija

Kilikijos Armėnija (arm. Կիլիկյան Հայաստան = Giligyan Hayastan), Kilikijos armėnų karalystė (Կիլիկիոյ Հայոց Թագաւորութիւն = Giligio Hayoc’ T’akavorut’yun) – armėnų valstybė, gyvavusi Mažosios Azijos pietryčiuose, Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantėje. 10801198 m. tituluojama kaip didžioji kunigaikštystė, 11981375 m. – kaip karalystė. Valstybės sostinė pradžioje buvo Tarsas (1080–1198 m.), vėliau – Sisas (1198–1375 m., šalia dabartinio Kozano).

Կիլիկիոյ Հայոց Թագաւորութիւն
Kilikijos armėnų karalystė
buvusi valstybė
Blank.png
 
Blank.png
1080 – 1375 Mameluke Flag.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Kilikijos Armėnijos žemės skirtingu laikmečiu
Sostinė Tarsas, Sisas
Kalbos armėnų, lotynų, sen. prancūzų, graikų, sirų
Valdymo forma monarchija
Era Kryžiaus žygiai
 - Įkurta 1080 m.
 - Užkariauta 1375 m.
Valiuta dramas

Istorija

Armėnai Kilikijos šalyje įsikūrė Armėnijos karalystės laikais, kai Tigranas Didysis užkariavo didelę dalį Mažosios Azijos ir Levanto. Vėliau Kilikija buvo užkariauta romėnų, priklausė Bizantijai. X a. ties Kilikija ėjo kovų tarp arabų ir Bizantijos frontas. Dėl arabų ir turkų seldžiukų antpuolių vis daugiau armėnų iš Bagratunių Armėnijos valstybės kėlėsi į Bizantiją, kurioje ieškojo prieglobsčio. 10711078 m., pasinaudodamas tuo, kad antpuoliai ir vidiniai konfliktai skaldo Bizantiją, armėnų kunigaikštis Filaretas Brachamijas pabandė sutelkti Kilikijos armėnus ir įkurti nepriklausomą kunigaikštystę. Nors jam to padaryti nepavyko, vėliau iškilęs didikas Rubenas I sukilo prieš Bizantiją ir įsteigė Kilikijos Armėnijos didžiąją kunigaikštystę. Po šio mirties, dėl sosto nuolat varžėsi dvi dinastijos – Rubenidai ir Hetumianai. Valdovas Konstantinas I parėmė I-ojo kryžiaus žygio dalyvius, užmezgė sąjungas su kryžininkų valstybėmis. Torosas I perkėlė sostinę iš Tarso į Sisą, plėtė valstybę. 1105 m. iš tiurkų seldžiukų nusiaubtos Bagratunių Armėnijos į Kilikijos armėnų valstybę buvo perkeltas Armėnų apaštališkosios bažnyčios religinis centras.

Valdant Levonui I-ajam, Bizantijos valdovas Jonas II, kuris Kilikijos Armėniją tebelaikė Bizantijos valsale, užkariavo daugelį lygumų Kilikijos miestų, o patį kunigaikštį įkalino. Torosas II atkovojo dalį prarastų žemių, bet 1158 m. sudarė taikos sutartį su Bizantija. 1187 m. į sostą įžengęs Levonas II atsikratė vasalinės priklausomybės nuo Bizantijos, kovodamas su gretimomis musulmonų valstybėmis išplėtė valstybės teritoriją, stiprino ryšius su Vakarų Europos ir kryžininkų įkurtomis valstybėmis (Kipru, Antiochija ir kitomis), sudarė prekybos sutarčių su Venecija, Genuja ir kitais miestais. 1198 m. Levonas II titulavosi Armėnijos karaliumi. Popiežius Klemensas III už pagalbą kryžininkams jam įteikė karališkas regalijas.

XIII a. pr. Kilikijos Armėnijos sostą bandė užimti kryžininkai (Raimonas Rupenas pasiskelbė karaliumi), o 1226 m. įsitvirtino Hetumianų dinastija. Į armėnų žemes ėmė veržtis tiek mongolai, tiek seldžiukai. 1254 m. karalius Hetumas I sudarė taikos sutartį su mongolais, jų padedamas atrėmė musulmonų valstybių puolimus. XIII a. antroje pusėje Mameliukai ėmė spausti Kilikijos valdovą sudaryti sąjungą, bet Hetumas išvyko į Ilchanatą prašyti mongolų paramos. Tuo pasinaudoję, 1266 m. Mameliukai įsiveržė į Kilikiją ir Marių mūšyje įveikė armėnų didikus. Nors Hetumui I pavyko išlaikyti dalį karalystės, jis buvo priverstas Mameliukams mokėti duoklę, o 1268 m. šalį dar nusiaubė žemės drebėjimas. 1275 m. Mameliukai įsiveržė į Kilikiją ir neradę pasipriešinimo, plėšė miestus, žudė arba varė vergijon jų gyventojus (ypač nukentėjo Ajo, dab. Jumurtatlyko miestas).

Anatolia1300
Kilikijos (Mažoji) Armėnija ~1300 m.

1281 m. armėnų sąjungininkai mongolai pralaimėjo Mameliukams, todėl 1285 m. Kilikijos valdovai buvo priversti pasirašyti taiką su Mameliukais ypač nepalankiomis sąlygomis (mokėjo duoklę, turėjo prekiauti su Egiptu, neteko daug žemių). 1299 m. armėnai, Ilchanatas, Gruzijos karalystė ir Kipro kryžininkai surengė bendrą puolimą prieš Mameliukus, bet pralaimėjo III-ąjį Homso mūšį ir buvo priversti atsitraukti. 1303 m. jungtinės mongolų ir armėnų pajėgos vėl įsiveržė į Levantą. Tačiau pasikeitus karaliui padėtis pasikeitė. Mongolų generolas Bulargu 1307 m. susitikimo metu nužudė naujuosius armėnų valdovus (Hetumą II ir Levoną III) dėl tariamo šių sąmokslo prieš mongolus. Ošinas, tapęs nauju valdovu, atkeršijo Bulargu ir išvijo mongolus iš Kilikijos. XIV a. vid. karalius Levonas IV sudarė sąjungą su Kipro karalyste (Luzinjanais). 1342 m. šios dinastijos atstovas Gui de Luzinjanas tapo Kilikijos karaliumi Konstantinu II. Dėl to, kad kipriečiai buvo katalikai ir skatino katalikybę Kilikijoje, daugelis armėnų (ypač žemųjų luomų) piktinosi ir maištavo. Nors kilikiečiai prašė Europos valstybių pagalbos kovoje prieš musulmonus, bet jos negavo, ir 13741375 m. Mameliukai užėmė Kilikiją bei jos sostinę Sisą. Karalius Levonas V išvyko į Paryžių, kur nesėkmingai bandė paraginti europiečius kryžiaus žygiui. Vėliau Kilikijos karaliaus titulas perėjo Kipro (tuo pačiu – ir Jeruzalės) karaliui.

Mameliukams užėmus Kilikiją, daugelis armėnų didikų persikėlė į Luzinjanų valdomą Kiprą arba į Vakarų Europą. Kilikijoje liko daugiausia armėnų valstiečiai, į kurių žemes palaipsniui kėlėsi tiurkai. Tiesa, iki pat XX a. pr. Kilikijoje armėnai sudarė ženklią gyventojų dalį ir buvo išlaikę savo kalbą bei kultūrą. 1909 m. Adanos skerdynėse nužudyta ~30 tūkst. Kilikijos armėnų, kiti išsikraustė į Europą ar Levantą. Dabar Kilikijos Šventasis Sostas yra Antelijase (Libanas).

Annunciation from 13th century Armenian Gospel
XIII a. Kilikijos armėnų miniatiūra

Kultūra

Kilikijos armėnų valstybėje buvo sukurta daug architektūros, dailės šedevrų (Kilikijos miniatiūros mokykla), istorijos, teologijos, filosofijos, teisės veikalų, grožinės literatūros (poetas Nersesas Šnorhali).[1]

Kilikijos Armėnijoje be armėnų dar gyveno graikai, žydai, musulmonų ir europiečių bendruomenės. Dėl ankstyvų ryšių su kryžininkais, armėnų didikai perėmė daug Vakarų Europos kultūros bruožų (riterystę, feodalizmą, prancūziškus vardus).

Dėl savo strateginės vietos valstybė vertėsi pelninga prekyba prieskoniais, taip pat plėtojo gyvulininkystę, prekiavo kailiais, vilna, medvilne, mediena, vynu, javais, dervomis, šilku, drabužiais, metalo dirbiniais. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Viduržemio jūros pakrančių miestai, ypač Italijos miestai-valstybės. Kilikija kaldinosi tiek savas monetas (dramus bei tagvorinus), tiek naudojo arabų, italų, prancūzų, graikų valiutą.

Šaltiniai

  1. Vega Ribikauskienė. Kilikijos Armėnija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Armėnija

Armėnija, oficialiai Armėnijos Respublika – neturinti išėjimo į jūrą valstybė pietinėje Užkaukazėje. Ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija šiaurėje, Azerbaidžanu rytuose, Iranu pietuose.

Armėnija yra unitarinė daugiapartinė demokratinė valstybė, turinti ilgą istorinę ir kultūrinę tradiciją. Armėnijos satrapija buvo įkurta VI a.pr.m.e. po Urartu žlugimo. Armėnijos karalystė savo klestėjimą pasiekė I a.pr.m.e valdant Tigranui Didžiajam. Armėnija buvo pirmoji valstybė, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija, tarp II a. pabaigos ir IV a. pradžios (oficiali data yra 301 m.e.m.). Iki tol vyravęs zoroastrizmas ir pagonybė nunyko. Tarp XI ir XIV a. armėnų kunigaikštystė ir vėliau karalystė, vadinamoji Kilikijos Armėnija, egzistavo Viduržemio jūros pakrantėje.

Tarp XVI ir XIX a. tradiciškai armėnų gyvenamos teritorijos - Rytų Armėnija ir Vakarų Armėnija buvo paeiliui valdomos tai Osmanų imperijos, tai Persijos imperijos. XIX a. viduryje Rytų Armėniją iš Irano užkariavo Rusija, o didžioji dalis vakarinių armėnų gyvenamų teritorijų liko valdomos Osmanų imperijos. Per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai buvo sistemingai naikinami per Armėnų genocidą. 1918 m., per Rusijos revoliuciją susikūrė Pirmoji Armėnijos Respublika. 1920 m. ši valstybė buvo įjungta į Užkaukazės Sovietų Socialistinę Respubliką, kuri buvo viena iš Sovietų Sąjungos įkūrėjų 1922 m. 1936 m. Užkaukazės sovietų respublika buvo panaikinta ir jos teritorijoje sukurtos atskiros sovietų respublikos, tarp jų ir Armėnijos Sovietų Socialistinė Respublika. Šiuolaikinė Armėnijos Respublika susikūrė 1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Armėnija yra Eurazijos Ekonominės Sąjungos, Europos Tarybos ir Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos narė. Armėnija remia de facto nepriklausomą Kalnų Karabacho Respubliką, kuri buvo paskelbta 1991 m.

Armėnija (reikšmės)

Armėnija gali reikšti:

Politiniai dariniai:

Armėnijos Respublika – nepriklausoma valstybė pietų Kaukaze nuo 1991 m.

Armėnijos TSR (1922–1991) – TSRS respublika

Armėnijos demokratinė Respublika – valstybė dabartinės Armėnijos teritorijoje 1918–1920

Armėnijos karalystė – valstybė 190 m. pr. m. e.-387 m.

Kilikijos Armėnija – valstybė 1198–1375 KilikijojeRegionai:

Armėnijos kalnynas – geografinis regionas dab. Turkijoje, Armėnijoje, Irake ir Irane;

Senovės Armėnija – kultūrinis regionas, sutampantis su Armėnijos kalnynu, senovinė civilizacija, klestėjusi iki VII a.;

Didžioji Armėnija – a.) Senovės Armėnijos dalis, b.) XX a. nacionalistų konstruojamas regionas;

Mažoji Armėnija – vakarinė Senovės Armėnijos dalis;

Kilikija

Kilikija (gr. Κιλικία, asir. Khilikku, arm. Կիլիկիա) – istorinė sritis (senovės ir viduramžių karalystė, taip pat Hetitų imperijos, Romos ir kt. valstybių provincija) Mažosios Azijos pietryčiuose; vakaruose ribojasi su Pamfilija, šiaurėje – su Kapadokija. II tūkstm. pr. m. e. vadinta Adanija ir Kicuvatna.

Mažoji Armėnija

Mažoji Armėnija (arm. Փոքր Հայք, Pokr Hayk, gr. Αρμενία Μικρα, lot. Armenia Minor) – istorinis regionas Mažojoje Azijoje, kuriame vyravo armėnų etninė grupė. Buvo dabartinės Turkijos vidurinėje dalyje (Sivaso provincija ir aplinkinės teritorijos). Tradiciškai regionas nėra įtraukiamas į armėniškų Didžiosios Armėnijos regionų sąrašą.

Regionas nepainiotinas su Kilikijos Armėnija, viduramžių karalyste, kuri buvo Kilikijos istoriniame regione. Ši kartais taip pat vadinama Mažąja Armėnija.

Osmanų imperija

Osmanų imperija (senąja osmanų turkų kalba: دولت عالیه عثمانیه Devlet-i Âliye-yi Osmâniyye, šiuolaikine turkų kalba: Osmanlı Devleti arba Osmanlı İmparatorluğu) − daugiatautė turkų valdoma valstybė, egzistavusi 1299−1923 m. Europoje dar vadinama Turkijos imperija arba tiesiog Turkija. Po jos subyrėjimo atsirado Turkijos Respublika, oficialiai paskelbta 1923 m.

Didžiausio klestėjimo metu (XVI−XVII a.) imperija driekėsi per tris žemynus ir valdė Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Balkanus, Šiaurės Afriką ir Krymą. Osmanų imperija tęsėsi nuo Gibraltaro sąsiaurio vakaruose iki Kaspijos jūros ir Persijos įlankos rytuose, nuo Austrijos ir Slovakijos sienų šiaurėje iki Sudano, Eritrėjos, Somalio ir Jemeno pietuose. Imperiją sudarė 29 provincijos, jai buvo pavaldžios Moldavijos, Valakijos ir Transilvanijos vasalinės kunigaikštystės.

Osmanų imperija šešis amžius buvo Rytų ir Vakarų civilizacijų ryšių centras, kartais laikoma islamiška Viduržemio jūros imperijų − (Romos ir Bizantijos) įpėdine.

Seldžiukai

Seldžiukai (pers. سلجوقيان Salcūkiyān, Tiurkų kalba: Selçuklular) – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija, kilusi iš Turano. Visą Didįjį Iraną valdė 1037–1157 m. Jų valdyta valstybė vadinama Didžiąja Seldžiukų imperija. Vėliau dinastijos atšakos valdė smulkesnes valstybes, atsiradusias suskilus imperijai. Seldžiukų imperijos sostinė buvo Nišapūras, vėliau Rajus, vėliau Ishafanas.

Trapezundo imperija

Trapezundo autokratija arba Trapezunto kunigaikštystė (gr. Βασίλειον τῆς Τραπεζοῦντος) – graikų valstybė Anatolijos Juodosios jūros pakrantėje, egzistavusi nuo 1204 m. balandžio iki 1461 m. rugpjūčio 15 d.

Nusilpus Bizantijos imperijos rytinių provincijų kontrolei ir kryžiuočiams Ketvirtojo Kryžiaus žygio metu užėmus Konstantinopolį, Trapezundo autokratija užėmė Romos laikų priklausiusią Ponto provinciją. Trapezundo autokratiją nuo Bizantijos skyrė Nikėjos imperija.

XIII a. pradžioje čia įsigalėjo Komninų dinastija, du šimtmečius valdžiusi šią autokratiją. Po Bizantijos imperatoriaus Androniko I Komnino ir jo sūnų nužudymo, liko gyvi nepilnamečiai anūkai Aleksijus I ir Dovydas I. Prasidėjus karui su kryžiuočiais, 1203 m. jie pabėgo į Gruziją, kurią valdė jų teta karalienė Tamara. Ši savo sūnėnams davė lėšų ir armiją, kad šie įkurtų savarankišką valstybę. Karalienė Tamara nesutarė su imperatoriumi Aleksijumi III Angelu, todėl Aleksijus I ir Dovydas I su armija iš Gruzijos įžengė į Pontą, kur 1204 m. balandį Aleksijus I buvo paskelbtas imperatoriumi, o Trapezundas tapo naujos valstybės sostine.

Trečiasis kryžiaus žygis

Trečiasis kryžiaus žygis vyko nuo 1189 iki 1192 m. Žygį organizavo Popiežius Grigalius VIII-asis ir Popiežius Klemensas III-asis. Trečiajame kryžiaus žygyje dalyvavo keturi galingiausių Europos valstybių monarchai: Vokietijos imperatorius Frydrichas I Barbarosa, Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas, Austrijos hercogystės hercogas Leopoldas V ir Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis. Europos monarchų sąjungininkais buvo Kilikijos armėnų valstybės kunigaikštis ir pirmasis karalius Levonas II.

Pagrindine kryžiaus žygio priežastimi buvo tai, jog ajubidų sultonas Saladinas 1187 m. spalio 2 d. užkariavo Jeruzalę.

Turkija

Turkija – valstybė pietvakarių Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje. Ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu rytuose, Iraku ir Sirija pietuose, Graikija ir Bulgarija vakaruose. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.

Turkijos istorija

Turkijos istorija apima Anatolijos istoriją iki atvykstant turkams ir jų įkurtų valstybių įstoriją iki šių laikų. Dėl skirstymo į labai skirtingus laikotarpius, kai kurie šaltiniai Turkijos istorijos pradžia laiko turkų migraciją į Anatoliją arba Turkijos respublikos įkūrimą 1923 m.

Senovės Armėnijos istoriniai regionai
Arshakuni Armenia 150-en

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.