Kikladų kultūra

Vikiteka

Kikladų kultūra arba Kikladų civilizacija – bronzos amžiaus archeologinė kultūra. Kultūrą XIX a. pabaigoje išskyrė graikų archeologas Christas Cuntas.

Graikijasen-orn
Senovės Graikijos istorija
Priešistorinė Graikija
Egėjo civilizacija
Kikladų kultūra · Mino civilizacija ·
Mikėnų kultūra
Graikijos tamsieji amžiai
Archajinis laikotarpis
(regionai, poliai, kolonijos)
Klasikinis laikotarpis
Persų karai » Delo lyga » Peloponeso lyga » Tėbų hegemonija » Korinto lyga
Makedonijos imperija
Helenizmas
Antipatridai · Antigonidai · Epyras ·
Achajos lyga · Etolijos lyga
Romos imperija
Achaja · Makedonija · Epyras ·
Kreta ir Kirenaika
Graikijos istorija
Cyclades map names de
Kikladų salynas
Head figurine Spedos Louvre Ma2709
Kikladų marmurinė skulptūra
Cycladic female figurine 2
Kikladų venara

Arealas

Kikladų kultūra 3200-2000 m. pr. m. e. buvo paplitusi Kikladų salyne. Priskiriama Egėjo civilizacijai, kartais laikoma Kretos–Mikėnų kultūros dalimi.

Kultūra

Pirmiausia (5-4 tūkstantmetis pr. m. e.) žmonės apsigyveno Melo saloje, kur kasė obsidianą – rasta iš jo pagamintų peilių, iečių antgalių. Vėliau apsigyventa ir Nakso, Teros, Paro, Teros salose. Kikladų kultūra susiklostė 4 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje, suklestėjo ankstyvajame bronzos amžiuje.

Kikladų kultūros žmonės vertėsi žvejyba, medžiokle, rinko maistą. 3200-2800 m. pr. m. e. gyvenvietes kūrė jūros pakrantėse, dažniausiai ant kalvų, įtvirtintas sienomis ir bokštais (Kastris), pastatus statė iš nedegto molio, akmens arba ilgų skalūno plytų, vienaaukščius. 3 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje atsirado pirmosios miesto tipo gyvenvietės (Filakopai), Teros saloje būta 2 ir 3 aukštų pastatų, puoštų freskomis. Kultūrai būdingi obsidiano, marmuro, vario ir sidabro dirbiniai, sidabriniai indai puošti gyvenimo scenomis. Keramika (amforos, vazos) lipdyta blizgančiu paviršiumi, dažniausiai puošta raižytais ir inkrustuotais geometriniai ornamentais.

Mirusieji laidoti netoli gyvenviečių įrengtuose kapinynuose, akmeninėse dėžėse, cistose, šachtiniuose, vėliau kupoliniuose kapuose su įkapėmis, rasta žuvų, laivų, spiralės ir trikampio motyvais puoštų ritualinių indų, varinių ir sidabrinių papuošalų, darbo įrankių ir ginklų (kardų ir ietigalių), marmuro ir akmens skulptūrėlių, kurios dažniausiai vaizduoja karius, muzikantus, moteris su vaikais, dievybes. Joms būdingos geometrinės formos, rankos dažniausiai sunertos. Kikladų kultūros dirbiniai vežti į Kretą, Balkanų pusiasalį, Mažąją Aziją, Egiptą.

Nuo 1800 m. pr. m. e. Kikladų kultūra patyrė stiprią Kretos kultūros įtaką – išplito jai būdinga keramika, po 1400 m. pr. m. e. Kikladų kultūrą pakeitė Mikėnų kultūra.[1]

Šaltiniai

  1. Dalia Andziulytė, Laimutė Rupšytė. Kikladų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 44 psl.

Literatūra

  • Robin Barber, Greece, Blue Guide, Londres, 1988. ISBN 0-7136-2771-9
  • Claude Baurain, Les Grecs et la Méditerranée orientale. Des siècles obscurs à la fin de l'époque archaïque., Nouvelle Clio, PUF, 1997. ISBN 2130479936
  • Phlippe Bruneau, Michèle Brunet, Alexandre Farnoux, Jean-Charles Moretti, Délos. Île sacrée et ville cosmopolite., CNRS Éditions, 1996. ISBN 2271054230
  • John F. Cherry et Jack L. Davis, « The Cyclades and the Greek Mainland in Late Cycladic I : the Evidence of the Pottery. » in American Journal of Archeology., vol. 26, n°3, 1982.
  • Werner Ekschmitt: Die Kykladen. Bronzezeit, geometrische und archaische Zeit. Philipp von Zabern, Mainz 1993, ISBN 3-8053-1533-3.
  • Reynold Higgins, L’Art de la Crète et de Mycènes, Thames & Hudson, Londres, 1995 (1re édition 1967, revue en 1981 et 1995) ISBN 2-8711-097-8, p. 53-63
  • J. Lesley Fitton, Cycladic Art., British Museum Press, 1989. ISBN 0714121606
  • Schachermeyr F., Die ältesten Kulturen Griechenlands, Stuttgart, 1955.
  • René Treuil, Pascal Darcque, Jean-Claude Poursat, Gilles Touchais, Les Civilisations égéennes du Néolithique à l'Âge du Bronze., Nouvelle Clio, PUF, 1989. ISBN 2130422802
  • Christian Zervos, L’Art des Cyclades, du début à la fin de l'âge du Bronze, 2500–1100 avant notre ère, éditions Cahiers d’art, Paris, 1957.
Archajinis laikotarpis

Archajinis laikotarpis – senovės Graikijos civilizacijos laikotarpis, gyvavęs VIII a. pr. m. e.–VI a. pr. m. e.

Šiuo laikotarpius plėtojosi miestai-valstybės (poliai). Polio pagrindą sudarė visuomeninė ir privatinė nuosavybė. Teisė į žemę turėjo tik piliečiai. Kiekvieno polio centre buvo turgaus aikštė – agora.

VIII a. pr. m. e. pirmoje pusėje perimtas ir patobulintas finikiečių raštas. Seniausi rašytiniai šaltiniai užrašyti naujuoju – graikišku raidynu

Šio laikotarpio pradžioje pradėta rengti olimpines žaidynes – varžybas dievui Dzeusui pagerbti (776 m. pr. m. e. laikomi olimpinių žaidynių pradžia). Krikščionybė tapusi pagrindine religija, 394 metais olimpines žaidynes uždraudė. 1896 m. jos buvo atgaivintos.

Olimpines žaidynes iš Graikijos perėmė Europa.

VIII a. pr. m. e. vyko didžioji graikų kolonizacija.

Iki VII a. pr. m. e. vidurio vyravo aristokratija.

Turtingi aristokratai tapo oligarchais. Vėliau daugelyje polių valdžią užgrobė tironai.

Delo lyga

Delo lyga, arba Delo sąjunga (gr. Δηλιακή Συμμαχία = Deliake Symmachia) – Senovės Graikijos lyga, miestų-valstybių konfederacija, egzistavusi 478–404 m. pr. m. e., vadovaujama Atėnų ir jungusi 173 narius (graikų polius).

Egėjo civilizacija

Egėjo civilizacija, dar vadinama Kretos-Mikėnų civilizacija, Minojine-Mikėnų civilizacija – senovinė civilizacija, klestėjusi II tūkst. pr. m. e. Balkanų pusiasalio pietuose ir Egėjo jūros salose. Tai – ankstyviausias Graikijos istorijos laikotarpis.

Epyro karalystė

Epyras (gr. Ἄπειρος = Apeiros) – senovinė karalystė, kilusi iš Epyro istorinio regiono (dab. Graikijos šiaurės vakaruose ir Albanijos pietuose). Didžiąją dalį istorijos karalystę valdė Eakidų dinastija (gr. Αἰακίδαι, lot. Aeacidae). Vėlesniuoju laikotarpiu valstybė vadinosi Epyriečių lyga.

Graikijos istorija

Šiame straipsnyje aprašoma krikščioniškos Graikijos istorija, – nuo Bizantijos imperijos laikų. Ankstesni Graikijos istorijos laikotarpiai yra apžvelgiami straipsniuose Egėjo civilizacija (III–II tūkst. pr. m. e.) ir Senovės Graikijos istorija (XII a. pr. m. e. – IV a.)Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo civilizacijos klestėjimo Kretoje ir Balkanų pusiasalyje II tūkst. pr. m. e. Moderni Graikijos valstybė, susiformavo 1821 m.

Graikijos tamsieji amžiai

Graikijos tamsieji amžiai (apie 1200–800 m. pr. m. e.) yra Graikijos istorijos laikotarpis nuo numanomos dorėnų invazijos ir Mikėnų rūmų kultūros pabaigos apie 1200 m. iki pirmųjų graikų miestų-valstybių ženklų IX a. pr. m. e. Šis terminas vis rečiau vartojamas, nes archeologinių radinių ir įrašų iš to laikotarpio trūkumas buvo atsitiktinumas, o ne istorinis faktas.

Tuo metu Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje žlugo civilizacija, o Mikėnų miestai buvo apleisti ar sugriauti. Retesnės ir mažesnės gyvenvietės rodo badą ir gyventojų trūkumą. Tuo metu hetitų civilizacija patyrė didelį sukrėtimą, o miestai nuo Trojos iki Gazos buvo sugriauti. Graikijoje Mikėnų biurokratų raštas, naudotas graikų kalbai užrašyti, išnyko. Ant graikų puodų po 1100 m. pr. m. e. išnyko Mikėnams būdingos žmonių figūros ir atsirado paprastesni geometriniai raštai. Anksčiau buvo manoma, kad ryšiai su užsienio šalimis tuo metu buvo nutrūkę, o kultūrinis augimas buvo lėtas. Lefkados ir Lelantino lygumos Eubojoje kasinėjimai rodo kultūrinius ryšius ir prekybą su Rytais, ypač Levanto pakrante nuo 900 m. pr. m. e ir helenų migraciją į Kiprą.

Graikų kolonijos

Senovės graikų kolonijos – iš Graikijos kilusių helenų (jonėnų, dorėnų ir eoliečių) sukurtos kolonijos, egzistavusios I tūkst. pr. m. e. Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse.

Helenizmas

Helenizmas yra Graikijos istorijos periodas nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kai Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų. Nors Romos valdymas iš esmės nepaveikė helenistinės visuomenės ir kultūros, kuri nepasikeitė iki krikščionybės paplitimo, bet baigėsi graikų politinė nepriklausomybė.

Helenizmo laikotarpiu labai sumažėjo Graikijos svarba graikiškai kalbančiam pasauliui. Helenizmo kultūros didžiausiais centrais tapo Aleksandrija Ptolemėjų Egipte ir Antiochija Seleukidų Sirijoje.

Klasikinė Graikija

Klasikinės Graikijos laikotarpis – Senovės Graikijos istorijos periodas, kuris tęsėsi beveik visą V–IV a. pr. m. e. (nuo Atėnų tironijos nuvertimo 510 m. pr. m. e. iki Aleksandro Makedoniečio mirties 323 m. pr. m. e.)

Jam, nepaisant daugybės karų ir neramumų, yra būdingas ypač didelis Senovės Graikijos civilizacijos suklestėjimas ir pakilimas. Šiuo laikotarpiu gyveno patys žymiausi graikų filosofai, menininkai.

Korinto lyga

Korinto lyga (gr. Συνέδριο της Κορίνθου = Synedrio tes Korinthou), arba Helenų lyga – Senovės Graikijos lyga, miestų-valstybių ir regionų sąjunga, egzistavusi 338–322 m. pr. m. e., kurios sukūrimas buvo inspiruotas Makedonijos.

Kreta

Kreta (gr. Κρήτη) – didžiausia Graikijos sala ir penktoji pagal dydį Viduržemio jūroje, taip pat yra arčiausiai Afrikos žemyno esanti Viduržemio jūros sala. Jos plotas – 8,336 km².

Tai didžiausia Graikijos sala ir antra pagal dydį (po Kipro) rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

Mikėnų kultūra

Mikėnų kultūra − paskutinė bronzos amžiaus fazė Graikijoje, ji buvo Homero epų, kitos Senovės Graikijos literatūros ir mitų fonas. Mikėnų kultūros pavadinimas kilo iš Mikėnų archeologinės vietovės šiaurės rytų Argolyje, Peloponese Pietų Graikijoje.

Mino civilizacija

Minojiečiai – priešheleninė bronzos amžiaus civilizacija Kretoje ir Egėjo jūroje, klestėjusi maždaug 2700–1450 m. pr. m. e. Vėliau jų kultūrą nustelbė Mikėnų kultūra. Sprendžiant iš Mino dailės, Mino kultūrai būdinga matriarchatinė visuomenė ir deivės garbinimas.

Terminą „Minas“ sukūrė britų archeologas seras Arturas Evansas pagal mitinio karaliaus Mino vardą, kuris siejamas su mitu apie labirintą. Labirinto vietą Evansas siejo su Knosu. Įmanoma, nors neįrodyta, kad Minas iš tikrųjų buvo minojiečių valdovo titulas. Nėra žinoma, kaip save vadino patys minojiečiai, tačiau siūlomi egiptietiškas vietovardis „Keftiu“ ir semitiškas „Kaftor“ arba „Caphtor“ ir Mario archyvuose minima „Kaptara“ akivaizdžiai reiškia Mino Kretą. Homeras, sukūręs Odisėją po Mino civilizacijos žlugimo, Kretos vietinius gyventojus vadina eteokretiečiais (tikraisiais kretiečiais) tikriausiai turėdamas galvoj minojiečių palikuonis.

Mino rūmai yra geriausiai žinomas pastatų tipas iš atkasamų saloje. Tai buvo didžiuliai pastatai, skirti administravimo reikmėms. kaip įrodo archeologų po jais rasti archyvai. Kiekvieni iškasti rūmai turi savitų bruožų, bet kai kurie bruožai bendri ir išskiria visus rūmus iš kitų pastatų. Rūmai buvo su daugybe kambarių, vidiniais ir išoriniais laiptais, šviesos šuliniais, masyviom kolonom, sandėliais ir kiemais.

Vietoj tikrų datų naudojamos dvi santykinės chronologijos. Pirmoji, pasiūlyta Evanso ir patobulinta kitų archeologų, remiasi puodininkyste. Civilizacija dalinama į tris pagrindines eras: Ankstyvąją Mino, Vidurinę Mino ir Vėlyvąją Mino. Šios eros yra dar smulkinamos, pvz.: Ankstyvoji Mino I, II, III. Kitą sistemą pasiūlė graikų archeologas Nikolas Platonas. Ji pagrįsta rūmų plėtra ir Mino civilizacijos laikotarpis dalijamas į Prieš Rūmų, Pirminį Rūmų, Naująjį Rūmų ir Po Rūmų. Visos Mino civilizacijos kalendorinės datos yra apytikslės ir ginčų objektas.

Vėlyvajame Mino IA laikotarpyje įvyko Teros ugnikalnio išsiveržimas Santorino saloje. Tiksli data nežinoma. Manoma, kad jis sukėlė greitą civilizacijos žlugimą ir, galbūt, susijęs su senovės graikų mitu apie Atlantidą.

Vikiteka

Peloponeso lyga

Peloponeso lyga, arba Peloponeso sąjunga (gr. Πελοποννησιακή συμμαχία = Peloponnesiake Symmachia arba gr. Σπαρτιατική Συμμαχία = Spartiatike Symmachia) - Senovės Graikijos lyga, regionų konfederacija, egzistavusi VI-IV a. pr. m. e., vadovaujant Spartai.

Senovės Graikijos istorija

Šiame straipsnyje aprašoma senoji Graikijos istorija – nuo Graikijos tamsiųjų amžių iki Romos Imperijos valdymo. II tūkst. pr. m. e. Graikijos istorija apžvelgiama straipsnyje Egėjo civilizacija. Krikščioniškos Graikijos laikotarpis nuo IV a. apžvelgiamas straipsnyje Graikijos istorija.Senovės Graikijos istorija arba Antikinės Graikijos istorija apima laikotarpį nuo maždaug XII a. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e. (Graikijos įjungimas į Romos imperiją).

Apie 1200-uosius dorėnų įsiveržimas sugriovė Mikėnų civilizaciją ir Graikijoje prasidėjo vadinamieji „Graikijos tamsieji amžiai“, iš kurių išliko labai mažai žinių, išskyrus kai kurias Homero ir Hesiodo kūrybos dalis. Tamsiųjų laikų pabaiga tradiciškai laikoma pirmoji olimpiada 776 m. pr. m. e. suorganizuota graikų mitologijos dievų valdovo Dzeuso garbei. Archajiniu laikotarpiu (apie 700-500 m. pr. m. e.) galutinai susiformavo polių sistema ir prasidėjo didelio masto Viduržemio jūros regiono kolonizacija. Klasikiniu laikotarpiu (apie 500-336 m. pr. m. e.) atsirado pagrindinės su Senovės Graikija siejamos politinės sąvokos, pvz., demokratija, suklestėjo kultūra, kurios pagrindu vėliau vystėsi visas Vakarų pasaulis.

Tarp graikų kultūros pasiekimų svarbiausi buvo architektūriniai monumentai, pvz., Atėnų Akropolis, reikšmingos skulptūros, poezija, filosofija ir istoriniai Herodoto bei Tukidido darbai, taip pat matematikos žinių plėtra ir sportinės varžybos, pvz., Olimpiada.

Senovės Graikijos lygos

Senovės Graikijos lygos (arba sąjungos, federacijos) - Senovės Graikijoje egzistavę miestų-valstybių (polių) susivienijimai, kūręsi regioniniu, ideologiniu ar politiniu pagrindu. Jie dažniausiai įvardijami koinon (gr. Κοινόν = Koinon).

Senovės Graikijos regionai

Senovės Graikijos regionai - kultūriniai-istoriniai regionai, egzistavę Senovės Graikijoje. Jie apėmė žemyninę Graikiją (Balkanų pietinė dalis), vakarų Anatoliją (dab. Turkija), bei daug gretimų salų.

Sparta

Sparta – miestas pietinėje Graikijoje, Peloponeso pusiasalyje. Lakonijos nomo centras. Spartos miestas driekiasi centrinėje Lakonikos dalyje, dešiniajame Euroto upės krante. Yra archeologijos muziejus.

Tėbų hegemonija

Tėbų hegemonija (gr. Θηβαϊκή ηγεμονία = Thebaike hegemonia) – Senovės Graikijos lyga, nesavanoriška miestų-valstybių ir regionų sąjunga, egzistavusi 371–362 m. pr. m. e., vadovaujant Tėbų poliui. Šiuo pavadinimu vadinamas ir Klasikinės Graikijos laikotarpis.

Europos bronzos amžiaus kultūros
Cycladic female figurine 2

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.