Keramika

Alcazaba-IMG 2907
Keramikos dirbinys
Alcazaba-IMG 2915
Keraminis dubenėlis

Keramika – degti gaminiai iš keraminių medžiagų, kurios dažnai yra gaunamos iš molio ar kitų mineralinių nemetalinių medžiagų.

Iki 1950 m. keramika buvo beveik vien tik molio keramika, iš kurios gamino indus, plytas, čerpes ir panašius gaminius. Daugelis keraminių medžiagų yra kietos, poringos ir trapios. Kuriant keramines medžiagas stengiamasi išvengti nepageidaujamų savybių, išgauti naujų savybių, leidžiančių panaudoti keramines medžiagas naujiems tikslams.

Iš keramikos ir metalo gaminamas kompozitas vadinamas kermetu (angl. cermet).

Keraminių medžiagų rūšys

  • struktūrinės medžiagos – plytos, vamzdžiai, grindų plokštės, čerpės
  • ugniai atsparios medžiagos – degimo krosnių išklojos, keraminiai tigliai
  • baltoji keramika – stalo indai, sienų plytelės, santechninė keramika, dekoratyvinė (meninė) keramika
  • techninė keramika – specialios paskirties keramikos gaminiai. Pavyzdžiui, keraminės karščiui atsparios plokštelės daugkartiniams kosminiams laivams (JAV Shuttle), dujų degiklių antgaliai, biomedicininiai implantai, reaktyvinių variklių turbinų mentės, raketų balistiniai antgaliai ir kt.

Šiuolaikinių dar nedegtų keraminių medžiagų sudėtyje dažnai molio visai nebūna.

Vikiteka

Ašmenys

Ašmenys – aštrus geležtės ar kitokio objekto kraštas, skirtas pjauti, kirsti ar gremžti.

Neaštrūs ašmenys (pvz., plastikinių peilių ar panašių įrankių) gali būti gaunami geležtę liejant ar štampuojant. Vėliau tokie ašmenys dar gali būti galandami (pvz., varinių ar bronzinių durklų ar kalavijų, kurie bronzos amžiuje būdavo liejami).

Metalinių geležčių ašmenys paprastai gaunami galandant neaštrų kraštą, kuris gali būti gaunamas kalant, liejant, valcuojant.

Ašmenis turi tokie įrankiai, kaip peiliai, kirviai, dalgiai, pjautuvai, kaltai, drožtuvai, kastuvai, kauptukai, obliai ir kt.

Taip pat ašmenis turi pjūklų dantys, grandininių pjūklų grandinės, vadinamoji ašmeninė viela (angl. razor wire),

Ašmenų tinkamumas pjovimui ar kirtimui priklauso ne tik nuo medžiagos, iš kurios padaryti ašmenys (metalas, metalo keramika, plastikas ir pan.), bet ir nuo geležtės formos bei ašmenų formos.

Titnaginių, obsidianinių ir kitokių panašių akmeninių įrankių iš skalių uolienų ašmenys būdavo daromi ir aštrinami reikiamu kampu nuskeliant nuoskalas.

Brūkšniuotoji keramika

Brūkšniuotoji keramika – lipdyta keramika su grūsto granito priemaišomis molio masėje, brūkšniuotu paviršiumi. Priskiriama brūkšniuotosios keramikos kultūrai.

Dailė

Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią – tūrinę formą. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai). Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka.

Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m. pr. m. e. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji – dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai, savo ruožtu, darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja (iki dangoraižių atsiradimo), o tik kartojami ir varijuojami senieji stiliai (neobarokas, neogotika ir kt.), šiuo laikotarpiu pirmaujančia dailės šaka tampa tapyba.

Dvarčionys

Apie gyvenvietę Baltarusijoje žr. Dvarčionys (Vija).Dvarčionys – Vilniaus miesto dalis miesto šiaurės rytuose, netoli Antakalnio, 7 km nuo miesto centro. Pro Dvarčionis prateka Dvarčios upelis, ties juo plyti Dvarčionių geomorfologinis draustinis. Aplink plyti miškai.

Garsi keraminių plytelių gamintoja AB „Dvarčionių keramika“. Yra parduotuvė, biblioteka, Dvarčionių pradinė mokykla, lopšelis-darželis, vaistinė. Į pietus nuo Dvarčionių yra sodininkų bendrija.

Dvarčionis aptarnauja 18, 38 ir 114 nr. autobusai (Keramikų st., Dvarčionių st., Juodvarnių sodai).

Emalis

Emalis (pranc. émail) – lygi stikliška danga naudojama metaliniams, keraminiams, akmeniniams ar stikliniams paviršiams apsaugoti nuo aplinkos poveikio bei dekoruoti. Užlydoma degimo metu, kuriam paprastai reikalinga apie 650–930°C temperatūra, arba padengiama ištirpinus lakiuose tirpikliuose. Emalis atsparus aukštai temperatūrai, ugniai, drėgmei, korozijai, mažam ar vidutiniam mechaniniam poveikiui.

Emalis taip pat naudojamas tapyboje (emalinė tapyba).

Ečidzeno žemė

Ečidzenas (jap. 越前国 = Echizen-no kuni) – senoji Japonijos žemė, kurios vietoje šiomis dienomis yra šiaurinė Fukujaus prefektūros dalis.

VII a. pabaigoje provincija suformuota padalinus Koši žemę į tris dalis. Ečidzenas garsėjo washi, japonų tradicine popieriaus rūšimi. Tekstai, parašyti 774 m., mini šio popieriaus gamybą Ečidzene. Ši žemė taip pat garsėjo keramika. Čia yra viena iš šešių senųjų Japonijoje išlikusių degimo krosnių.

Manoma, kad senoji žemės sostinė buvo kur nors netoli Takefu miesto.

Feodalinio susiskaldymo laikais Ečidzene susiformavo nemažai feodalinių domenų, tarp kurių svarbesni buvo Macudairų giminės valdomas Fukujaus domenas, taip pat Ono domenas, Sabaės domenas, Kacujamos domenas, Maruokos domenas ir kt. Curugą valdė Obamos domenas.

1871-81 m. reformų metu Ečidzeno žemėje padarytos administracinės reformos. Joms pasibaigus, Ečidzenas sujungtas su Vakasa, suformuojant Fukujaus prefektūrą.

Grublėtoji keramika

Grublėtoji keramika – degto molio lipdyta keramika grublėtu paviršiumi.

Karažai

Karažai (Karajá, Iny) – indėnų tauta, gyvenanti pietvakarių Amazonijoje, Brazilijoje (Gojaso, Paros, Tokantinso, Mato Groso valst.). Skirstosi į tikruosius karažus, kurie gyvena prie Aragvajos upės, ypač Bananalo saloje ir tuoj į šiaurę nuo jos, ir javao, kurie gyvena rytiniame Bananalo krante. Populiacija – ~2500–3000 žmonių. Karažų kalba ilgą laiką laikyta izoliuota, dabar grupuojama į makro-že kalbų būrį. Taip pat vartojama portugalų kalba.

Šeima didžioji, matrilinijinė, matrilokalinė. Vado titulas perduodamas per vyrišką liniją. Būta vyriškų slaptų draugijų, vyrų namų. Žiemos gyvenvietę sudaro keletas stačiakampio plano būstų, sudarančių 1-2 gatves. Vasarinių gyvenviečių būstai mažesni. Vyrai tradiciškai rūbų nenešiodavo, moterys nešiodavo karnines prijuostes. Karažai liūčių laikotarpiu gyvena gentimis (po 60-80 žm.) savo nuolatinėje gyvenvietėje, o sausuoju laikotarpiu susiskirsto į būrelius ir upių pakrantėse verčiasi žvejyba. Nuo XVIII a. užmezgė ryšius su brazilais (prekiaudavo žuvimi, meno dirbiniais). Dabar dirba samdomą darbą (ypač irkluotojais), aptarnauja turistus.

Kargopolio kultūra

Kargopolio kultūra – mezolito pabaigos – neolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal radimvietes Kargopolio (Archangelsko sritis, Rusija) rajone.

Kultūrinis sluoksnis

Kultūrinis sluoksnis – žemės sluoksnis, kuriame aptinkama žmogaus veiklos pėdsakų.

Kultūrinis sluoksnis per ilgą laiką susidaro gyvenamojoje vietovėje. Jame būna organinių, buitinių, statybinių ir gamybinių atliekų. Kultūrinis sluoksnis – svarbiausias gyvenamosios vietos požymis. Iš jame rastų senovės statinių, ūkinių atliekų, buities reikmenų (darbo įrankiai, apyvokos daiktai), įvairių dirbinių (keramika, geležies šlakas, papuošalų, ginklų), jų gamybos priemonių liekanų nustatoma vietovės apgyvendinimo laikotarpis, gyvenusių žmonių etninė priklausomybė, rekonstruojama gyvensena. Kartais randama nuo vieno iki keliolikos kultūrinių sluoksnių – jų skaičius rodo naujus vietovės apgyvendinimo ar gyvenvietės atstatymo laikotarpius. Juos dažniausiai žymi degėsių, žemės ar smėlio sluoksniai. Čatal Hujuke rasta 13 kultūrinių sluoksnių.

Kultūrinio sluoksnio storis būna nuo kelių cm iki keliolikos metrų. Kultūrinių sluoksnių randama laikinose ir nuolatinėse senovės gyvenvietėse, piliakalniuose ir jų papėdžių gyvenvietėse, piliavietėse, miestų vietose, senamiesčiuose. Lietuvoje storiausias kultūrinis sluoksnis aptiktas Vilniaus senamiestyje – 7 m storio.

Lietuviška keramika

Lietuviška keramika – Lietuvos taikomosios dailės šaka, kurios forma − degti dirbiniai ir medžiagos iš molio arba kitų mineralinių medžiagų; tų dirbinių ir medžiagų gamyba;

Lipdytinė keramika

Lipdytinė keramika – rankomis lipdyti moliniai indai, jų gamybos technologija.

Lygioji keramika

Lygioji keramika – lipdyta lygiu paviršiumi keramika iš molio su grūsto granito ar smėlio priemaišomis. Indų paviršius gali būti šiurkštus, išlygintas ar nugludintas.

Nišapūras

Nišapūras (pers. نیشاپور = Neyshābūr) – miestas šiaurės rytų Irane, Rezavi Chorasano provincijoje, Binaludo kalno papėdėje, į vakarus nuo Mešchedo. Pro miestą eina Mešchedo-Teherano plentas ir geležinkelis. Maisto, odos apdirbimo pramonė. Apylinkėse auginami javai ir medvilnė. Netoliese išgaunamas turkis. Išvystyti juvelyrikos amatai (ypač dirbinių iš turkio gamyba), keramika.

Nišapūras yra svarbus kultūrinis regiono centras. Čia gyveno daug žymių persų poetų, muzikų, mokslininkų: Omaras Chajamas, Faridas ad Dinas Ataras, Kamalis Ol Molkas, Muslimas ibn al Hadžadž Nišapuris, Parvizas Meškatianas, Hadži Bektašas, Hakimas al Nišaburis ir kt. Nišapūre ir jo apylinkėse yra šių žymių žmonių kapavietės, jiems paskirtos mečetės, mauzoliejai.

Porcelianas

Porcelianas – keraminė medžiaga, gaminama iš kaolino pagal specialią technologiją. Laikoma viena vertingiausių keramikos rūšių.

Porceliano šukė yra balta, sukepusi, peršviečiama, Vandeniui beveik nelaidi.

Pavadinimas kilęs iš jūrų kriauklės porcella, kurios vidus blizga nuo perlamutro.

Pagal masės sudėtį, porcelianas būna kietasis arba minkštasis:

Kietasis – degamas prieš glazūravimą +1000 °C, o su glazūra – +1350-1450 °C.

Minkštasis – degamas +1350-1450 °C.Manoma, kad Kinijoje porcelianas išrastas Rytų Han dinastijos laikais (I–II a.). Japonijoje porcelianą ėmė gaminti XV a., o Europoje – XVII a.

Taip pat yra kaulo (fosfatinis) porcelianas. Į jo masę dedama 20-60 % kaulų pelenų. Degamas +1250-1300 °C, su glazūra – +1100-1150 °C temperatūroje.

Fritiniame porceliane mažai plastinių medžiagų, todėl formuojant dedama klijų.

Neglazūruotas sukepęs porcelianas vadinamas parianu. Degamas jis šiek tiek pasiglazūruoja, linkęs deformuotis. Daugiausiai iš jo liejamos skulptūrėlės. Neglazūruotas degtas porcelianas vadinamas biskvitu.

Vikiteka

Sevilija

Sevilija (isp. Sevilla) – miestas pietų Ispanijoje, Sevilijos provincijos ir Andalūzijos regiono administracinis centras. Uostas prie Gvadalkivyro upės, prieinamas ir vandenynų laivams. Eksportuojama vynas, alyvuogės, apelsinai, metalo rūdos. Pramonė: žuvų konservai, spirito varymas, geležies apdirbimas, porcelianas, keramika, tabakas, tekstilė, muilas, baldai. Svarbus turizmo sektorius. Sevilijoje buvo pasiektas Europos karščio rekordas. Iš Sevilijos į savo žygius buvo iškeliavę tokie keliauninkai kaip Vasko de Gama ir Kristupas Kolumbas.

Stiklas

Stiklas – vientisa amorfinė kieta medžiaga silicio dioksido (SiO2) pagrindu, paprastai gaminama labai greitai užšaldant tąsią išlydytą medžiagą, neleidžiant susidaryti įprastai kristalinei formai.Šis straipsnis yra apie kasdienėje buityje ir statyboje naudojamą stiklą.

Grynas stiklas yra skaidri žmonių regimajam elektromagnetinių bangų spektrui (šviesai), sąlyginai tvirta, labai ilgaamžiška ir patvari medžiaga. Biologiškai ir chemiškai itin inertiškas − atsparus korozijai, vandens bei kitam aplinkos poveikiui ir daugeliui cheminių atakų, nereaguoja su maisto medžiagomis, labai aukštos elektrinės varžos.

Iš stiklo galima formuoti itin lygius, dujoms bei skysčiams nelaidžius paviršius.

Stiklas yra trapus, tačiau trapumas ir kitos fizikinės savybės gali būti keičiamos dedant atitinkamų priemaišų (chemiškai), laminuojat ar kitaip apdorojant paviršių, veikiant aukštoje temperatūroje. Tokiu būdu gaunamos kitos stiklo rūšys: spalvotas stiklas, krištolas, neperšaunamas stiklas, grūdintas stiklas, automobilių priekinis stiklas (angl. windshield), garso-izoliacinis stiklas, stiklo-keramika, pluoštinis stiklas, poliarizuotas stiklas, optinis stiklas.

Buitinis stiklas daugiausiai sudarytas iš silicio dioksido (SiO2), kaip ir kvarcas ar smėlis (polikristalinė forma). Gryno silicio dioksido virimo temperatūra yra labai aukšta − apie 2000 °C, todėl gaminant stiklą į smėlį įmaišoma sodos (natrio karbonatas, Na2CO3), kuri sumažina mišinio virimo temperatūrą iki 1000 °C. Soda padaro mišinį tirpų vandenyje, todėl dar įmaišoma kalcio oksido (CaO), atstatančio netirpumą.

Stiklas dar yra vadinamas „kietuoju skysčiu“: stiklo struktūra yra tik dalinai kristalinė – jo kristalai netaisyklingos formos, panašūs į vandens ledo būsenoje. Stiklas neturi ir griežtai apibrėžtos užšalimo temperatūros − jo kristalai gali pradėti migruoti vienas kito atžvilgiu ir nepasiekus lydymosi temperatūros.

Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kas iš tiesų yra stiklas – superšaltas skystis, ar kristalas. Stiklas užima tarpinę poziciją tarp šių dviejų būsenų.

Vaza

Vaza – šonuose apvalus, dažniausiai pailgas, su ertme viršuje konteineris laikyti nupjautoms gėlėms ir vandeniui, kuris palaiko jų gyvavimą. Vazos gali būti: porcelianinės, keramikinės ir stiklo. Dažniausiai vazos dekoruojamos įvairiais piešiniais.

Tradiciškai vaza apačioje platėjanti, pačioje apačioje suplonėjanti; viršuje plonėjanti, o prieš patį viršų yra išsilenkiantis sustorėjantis galas. Visi formos pakitimai nuo apačios iki viršaus lenkti. Gali turėti vieną ar dvi ąsas. Tačiau šiuo metu yra ir modernios stilistikos vazų, kurios nesilaiko standartinių vazų proporcijų.

Įkapės

Įkapės (archeologija) – kartu su mirusiuoju laidojami jo asmeniniai daiktai, ginklai, darbo įrankiai, keramika, papuošalai, buities ir ritualiniai reikmenys bei apranga.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.