Katalonų kalba

Katalonų kalba (savivardis: català) – indoeuropiečių šeimos, romanų grupės kalba, artimiausia oksitanų kalbai ir truputį mažiau ispanų kalbai. Iki XIX amžiaus pabaigos buvo manoma, kad katalonų kalba yra oksitanų kalbos tarmė[1]. Kalbančiųjų katalonų kalba yra apie 11 milijonų žmonių, dauguma jų katalonai.

Extensió de la llengua catalana als Països Catalans
Pietvakarių Europos regionas, kur kalbama kataloniškai
Katalonų kalba
(català)
KalbamaAndora, Ispanija (ypač Katalonija), Prancūzija, Italija (Rytų Sardinija)
Kalbančiųjų skaičius~11 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių?
KilmėIndoeuropiečių
 Italikų
  romanų
   Vakarų
    Galo-iberų
     katalonų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaAndora, Katalonija, Balearai, Valensija
Prižiūrinčios institucijosInstitut d'Estudis Catalans,
Acadèmia Valenciana de la Llengua
Kalbos kodai
ISO 639-1ca
ISO 639-2cat
ISO 639-3cat
SILCAT

Katalonų kalbos paplitimas

Regionai, kuriuose kalbama kataloniškai[2] [3]:

  • Andoroje katalonų kalba yra oficiali valstybės kalba.
  • Katalonijoje katalonų kalba kartu su ispanų kalba, oksitanų kalbos araniečių tarme ir katalonų gestų kalba yra viena iš oficialių regiono kalbų.
  • Valensijos regione lygiagrečiai su ispanų kalba kaip oficiali regiono kalba naudojama katalonų kalbos Valensijos tarmė.
  • Balearų salose naudojama oficialiai su ispanų kalba.
  • Aragono Frandžioje (rytiniame Aragone) šalia ispanų kalbos naudojama kaip šio regiono kalba.
  • El Karčėje (Mursija) yra neoficiali katalonų tarme kalbančios bendruomenės kalba.
  • Prancūzijai priklausančiame Rytų Pirėnų departamente (Šiaurės Katalonija) yra neoficiali kalba.
  • Italijos administruojamos Sardinijos salos Algero mieste.

Katalonų kalbos tarmės

Mapa dialectal del català-valencià
Katalonų kalbos tarmių grupės

Išskiriamos dvi pagrindinės tarmių grupės: vakarų katalonų ir rytų katalonų. Viena svarbiausių katalonų kalbos savybių yra gomurinio priebalsio ll naudojimas: la lluna (la lune), la llengua (la langue), la lliço (la leçon), la llet (le lait), un llibre (un livre), Lleida (Lérida) ir kt. Kita savybė – katalonų kalboje kirčiuota balsė yra žodžio gale. Iš lotyniško žodžio vinum prancūzų kalboje kilo le vin, katalonų – el vi; bonum (lot.) prancūziškai bon, kataloniškai – bo. Katalonų kalbos žodyne yra daug oksitanų, ispanų ir prancūzų kalbų kilmės žodžių.

Istorija

Katalonų kalba yra savarankiška kalba, kuri tiesiogiai išsivystė iš liaudiškos lotynų kalbos, kuria kalbėjo romėnų kolonistai Taragonos mieste[4]. Katalonų kalbos pavadinimas kilo iš nedidelės Katalonijos kunigaikštystės gyvavusios viduramžiais Iberijos pusiasalio šiaurės rytuose arba tarp dabartinės Katalonijos šiaurinės bei Prancūzijos pietinės dalių. Katalonų kalba ypač plačiai buvo paplitusi 1137–1749 metais, bei buvo Aragono karalystės oficiali kalba.

Šaltiniai

  1. books.google.co.uk / Stateless Nations: Western European Regional Nationalisms and the Old Nations. By J. Friend
  2. catalanmonitor.com / What is Catalan and where is it spoken?, Sunday, December 14, 2014
  3. britannica.com / Catalan language
  4. theguardian.com / Catalan: a language that has survived against the odds, Stephen Burgen, Thursday 22 November 2012

Nuorodos

Vikiteka

Andoros radijas ir televizija

Andoros radijas ir televizija (kat. Ràdio i Televisió d’Andorra) arba RTVA – Andoros nacionalinis radijo ir televizijos transliuotojas. Programos transliuojamos katalonų kalba. Transliuotojas priklauso Europos transliuotojų sąjungai.

Blanesas

Blanesas (isp. Blanes) – miestas ir savivaldybė šiaurės rytų Ispanijoje, Katalonijoje, Cheronos provincijoje. Įsikūręs Viduržemio jūros pakrantėje. Gyventojų 38,8 tūkst. (2017 m. duomenys).

CA

CA gali reikšti:

Kanada – šalies dviejų raidžių kodas pagal ISO 3166-1 standartą;

ISO 3166-2:CA – ISO 3166-2 standarto sudėtinė dalis, apibrėžianti Kanados padalijimą į regionus.Ca gali reikšti:

Kalcio kodas.ca gali reikšti:

Katalonų kalba – kodas pagal ISO 639-1 standartą;

Kataloniška Vikipedija (ca:).

Europos Sąjungos oficialios kalbos

Europos Sąjungoje yra 24 oficialios kalbos. Be to, ES šalyse vartojamos ir kitos kalbos, kurios tokio statuso neturi – 60 regioninių ir mažumų kalbų (pvz., baskų kalba, katalonų kalba).

Ispanija

Ispanijos Karalystė – valstybė Europos pietvakariuose, Pirėnų pusiasalyje. Ribojasi su Portugalija vakaruose, Prancūzija bei Andora šiaurėje, su Gibraltaru – pietuose. Ispanija yra supama Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Jai taip pat priklauso du autonominiai miestai Afrikoje.

Katalonai

Katalonai (sav. catalans) – romanų kilmės tauta, gyvenanti daugiausia Katalonijoje. Populiacija – 5–8 mln. žmonių. Pagrindinės katalonų gyvenamos žemės driekiasi per Pirėnų pusiasalio šiaurės rytus – Ispanijos Katalonijos, Valensijos ir Balearų regionus, Andorą bei pietų Prancūziją, taip pat gyvena Sardinijoje (Algero mieste ir apylinkėse), išeivijoje JAV, Lotynų Amerikoje (ypač Argentinoje, Meksikoje, Venesueloje, Kuboje), Vokietijoje. Tiesa, save katalonais laiko daugiausia tik Katalonijos regiono gyventojai, o Valensijos, Aragono, Maljorkos katalonakalbiams gyventojams būdinga regioninė savimonė. Maljorkos katalonai šuetai yra krikštytų žydų palikuonys.

Katalonų kalba priklauso romanų kalboms, skiriamos 2 tarmių grupės – rytų (vidurio, Balearų, Rusiljono, Algerio) ir vakarų (Leridos ir Valensijos). Taip pat kalba ispaniškai. Raštas lotynų abėcėlės pagrindu. Pagal tikybą katalonai tradiciškai yra Romos katalikai.

Katalonų protėviai – iberų gentys, gyvenusios rytinėje ir pietrytinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, I tūkstm. pr. m. e. Jie patyrė ženklias keltų, finikiečių, graikų įtakas, o valdant Romos imperijai – smarkiai romanizuoti. Etnolingvistinei katalonų savimonei pagrindus padėjo VIII a. frankų užkariavimas, kai Katalonija glaudžiai susijo su pietų Prancūzija. XII a. didžiuma Katalonijos pateko į Aragono karalystę, o XV a. buvo įjungta į Ispanijos karalystę, nors išlaikė dalinį savarankiškumą.

Nuo XVIII a. Ispanijos centralizacinė politika pasireiškė prievarta kastilizuodama katalonus, katalonų kalba buvo išstumta iš viešosios erdvės ir paliko vartojama buitiniame lygmenyje. Nuo XIX a. ėmė kilti katalonų nacionalizmas, susiklostė šiuolaikinė literatūrinė katalonų kalba. Nors XX a. 4-ajame dešimtmetyje katalonai išsikovojo autonomiją, ji, valdant Fransiskui Frankui buvo atšaukta ir grąžinta tik 1977 m. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio autonomiją įgijo ir kitos katalonakalbės Ispanijos sritys – Valensija, Balearai, Aragonas. Katalonų kalba įsitvirtino kaip oficiali Katalonijos kalba. XXI a. pr. kilo judėjimas dėl krašto nepriklausomybės.

Katalonai verčiasi pramone, paslaugomis, žemės ūkiu. Tradiciniai amatai – stiklo ir keramikos dirbinių gamyba, meninė kalyba, medžio drožyba, pynimas.

Kaimiškose vietovėse gyvena tiek vienkiemiuose, tiek kaimuose. Katalonijos pietuose kaimai didesni. Iki XX a. katalonų valstiečiai statydinosi dviaukščius akmeninius namus, dažnai su vidine galerija (masija). Valensijos krašto tradicinis būstas – baraka. Tai stačiakampis vienaukštis statinys su dvišlaičiu nendriniu stogu; pintos sienos aptepamos moliu ir nubalinamos.

Dalis katalonų tautinio rūbo dalių tapo tautinės savipratos simboliais. Vienas iš tokių aprangos elementų – baretina. Tai vyriškas galvos apdangalas – raudona arba violetinė kepurė su plačiu galu, atlenkiamu į priekį arba į šoną. Valensijoje ir Balearuose vyrai nešiodavo palaidines, suveržiamas iš šono arba pakaušyje, šiaudinę arba fetrinę skrybėlę. Būdinga kostiumo detalė – ažūrinis tinklelis gandaja (galvos dangalas), pas moteris – ažūrinės rankovės nuo alkūnės iki riešo. Moterų rūbas siuvamas iš ryškios ir margos (ypač Valensijoje) medžiagos. Jį tradiciškai sudaro trumpas sijonas su prikyšte, palaidinė trumpomis rankovėmis, šalis ties krūtine perkryžiuotais galais. Balearuose moterys galvą dengdavo apskrita arba batistine skarele, besileidžiančia ant pečių. Patį senoviškiausią kostiumą išlaikė Ibisos gyventojos – tai ilgas klostuotas sijonas ir keletas stambių vėrinių. Vyrai nešiodavo tiek plačias (Valensijoje ir Balearuose), tiek trumpas (iki kelių) vienspalves arba juostuotas (Balearuose) kelnes, plačius arba siaurus marškinius, liemenę ir striukę. Vietoje palto dažnai įsisupdavo į juostuotą arba languotą avikailio apsiaustą, papuoštą kutais. Mūvėdavo sandalus arba odines kurpes.

Katalonų tautiniu valgiu laikoma eskudelija – makaronai su sultiniu, kuriame virė mėsa, pupelės ir bulvės, kurios patiekiamos kaip atskiras patiekalas kornadalija. Valensijos krašte dažnai ruošiama paelja – ryžiai su mėsa, žuvimi, daržovėmis arba vaisiais.

Tradiciniai katalonų šokiai (sardana, bolangera ir kt.) pasižymi tuo, kad šokėjai juda ratu pagal orkestro (koblos) muziką.

Katalonų religinis centras yra senovinis Monserato vienuolynas. Jo lankymas parodo ištikimybę savo tautiškumui. Taip pat svarbūs yra katalonų kultūros veikėjų metinių minėjimai, atgaivinti gėlių žaidimai, nuo 1859 m. rengiamas geriausio literatūros veikalo katalonų kalba konkursas.

Katalonija

Katalonija (kat. Catalunya, oks. Catalonha, isp. Cataluña) – autonominis regionas ir istorinė sritis Ispanijos šiaurės rytuose. Sostinė – Barselona. 2017 m. spalio 27 d. Katalonijos parlamentas, remdamasis referendumo rezultatais, nubalsavo dėl Katalonijos nepriklausomybės paskelbimo.Katalonijos autonominis regionas (kat. Comunitat Autònoma de Catalunya, isp. Comunidad Autónoma de Cataluña, oks. Comunitat Autonòma de Catalonha) suformuotas 1979 m. gruodžio 18 d. 2006 m. regiono autonomija buvo išplėsta. Autonominis regionas apima Barselonos, Žironos, Leridos ir Taragonos provincijas. Oficialios kalbos – katalonų, ispanų ir oksitanų (Val d’Arano slėnyje).

Du trečdaliai Katalonijos gyventojų gyvena Barselonos metropolinėje teritorijoje. Katalonija yra labai urbanizuota ir industrializuota, nuo XIX a. ji yra ekonomiškai svarbiausia Ispanijos dalis, čia sukuriama 18.8% Ispanijos BVP. Pagal BVP vienam gyventojui Kataloniją lenkia tik Baskų šalis, Madridas ir Navara. Ji turi iš dalies autonominę regiono vyriausybę ir savo kalbą – katalonų. Regionas turi turtingą kultūrinį paveldą.

Istorinę Katalonijos sritį sudaro dabartinis Katalonijos autonominis regionas ir Rytų Pirėnų departamentas Prancūzijoje. Be to, katalonai istorine Katalonijos dalimi laiko ir šalia esančius Prancūzijos rajonus, t. y. Šiaurės Kataloniją (kat. Catalunya del Nord, pranc. Catalogne Nord). Radikalūs katalonų politikai Katalonijos termino taikymą plečia ir apima vadinamąsias „katalonų žemes“, t. y. Viduržemio jūros teritorijas, kurios viduramžiais buvo Aragono karalystės įtakos sferoje ir kurių gyventojai bent iš dalies kalba katalonų kalba.

Katalonijos istorija

Katalonija (kat. Catalunya) nuo Karolio Didžiojo laikų iki XVII a. vidurio buvo vientisas istorinis regionas,[reikalingas šaltinis] tačiau 1659 m. pagal Pirėnų sutartį buvo padalintas tarp Ispanijos ir Prancūzijos karalysčių. Šiuo metu Katalonija turi autonominį statusą Ispanijos karalystėje.

Katalonijos kelias

Katalonijos kelias (isp. La Via Catalana) − Ispanijos šiaurės rytuose esančio Katalonijos regiono gyventojų susikibimas rankomis, taip išreiškiant savo nepriklausomybės siekį, įvykęs 2013 m. rugsėjo 11 d.

400 km žmonių rankų grandinė nusidriekė per visą regioną − nuo Pirėnų iki Valensijos. Šią akciją Katalonija surengė pagal Baltijos kelio pavyzdį, kai 1989 m. estai, latviai ir lietuviai, tuomet dar priklausę Sovietų Sąjungai, sudarė 600 kilometrų žmonių rankų grandinę.

Katalonija yra ekonomiškai stipriausias Ispanijos autonominis regionas šalies šiaurės rytuose, nusidriekęs palei Viduržemio jūros pakrantę. Sostinė − Barselona, gyventojai − katalonai, kalbantys katalonų kalba. Regionas 2006 m. praplėtė savo autonomiją, bet labai dažnai nesutaria su Ispanijos valdžia, didžioji visuomenės dalis yra nepriklausomybės šalininkai.

Katalonai rugsėjo 11 d. švenčia savo nacionalinę šventę. Taip jie mini Barselonos užkariavimą 1714 m. rugsėjo 11 d. Ispanų karaliaus Pilypo V daliniams tada užėmus miestą, Katalonija neteko autonomijos teisių.

Katalonijos kelias į nepriklausomybę yra tolimas. Nors Katalonijos vyriausybės vadovas pažadėjo surengti referendumą dėl nepriklausomybės, centrinė Vyriausybė Madride yra griežtai prieš regiono atsiskyrimą. Ji remiasi Konstitucija, kuri garantuoja Ispanijos „vienybę“.

Oksitanija

Oksitanija (oks. Occitània) – Europos regionas, kuriame vartojama oksitanų kalba. Jis apima Prancūzijos pietinę dalį, Monaką ir gretimas teritorijas Italijoje bei Ispanijoje. Šiame regione gyvena daugiau ne 16 mln. gyventojų, o jo teritorija apima apie 200 tūkst. km².

Oksitanų kalba – lotynų kalbos pagrindu susiformavusi romanų kalbų atšaka (kaip ir ispanų, italų ar prancūzų kalbos). Katalonų kalba labai panaši į oksitanų, o tarp Oksitanijos ir Katalonijos egzistuoja gana stiprūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai.

Portugalų kalbos šalių bendrija

Portugalų kalbos šalių bendrija (portug. Comunidade dos Países de Língua Portuguesa, CPLP) – tarptautinė organizacija vienijanti šalis, kuriose paplitusi portugalų kalba. įkurta 1996 m. Būstinė įsikūrusi Lisabonoje.

Romanų kalbos

Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis – analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp balsių „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” – suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 800 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: ibero-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galo-romanų pogrupiui)), galo-romanų (prancūzų, oksitanų, franko-provansalio), italo-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dako-rumunų), arumunų, megleno-rumunų, istro-rumunų kalbos.

Romanų šalys

Romanų šalys (dar gali gali vadintis ir „lotynų šalys“) – šalys, kuriose pagrindinė kalba yra viena iš romanų kalbų.

Europoje romanų šalys sudaro gana vientisą regioną, išimtis yra tik atitrūkusios Rumunija ir Moldova. Romanų kalbos yra atsiradusios iš šnekamosios lotynų kalbos. Romanų šalys turi tam tikro kultūrinio bendrumo – tai susijusi istorija (šaknys – Romos imperijoje), romanų kalbos ir katalikybė. Išimtis yra tik rumunai ir moldavai, kurie daugiausia yra stačiatikiai. Dauguma Europos romanų šalių yra Lotynų Sąjungos nariai (tiesa, į Lotynų Sąjungą įeina ir neeuropinės lotynų šalys).

Ruggiero di Lauria

Ruggiero di Lauria – italų admirolas, tarnavęs Aragonui. Vadovavo Aragono karūnos laivynui Sicilijos mišparų kare. Laikomas sėkmingiausiu ir talentingiausiu viduramžių jūrų karo taktiku. Katalonų kalba dar vadinamas Roger de Llúria.

Rusijonas (regionas)

Rusijonas (pranc. Roussillon, kat. Rosselló) – istorinė sritis (provincija) dabartinės Prancūzijos pietryčiuose. Beveik sutampa su Rytų Pirėnų departamentu. Didžiausias miestas − Perpinjanas.

Katalonų laikomas viena iš sudėtinių istorinės Katalonijos dalių, ir vadinamas Šiaurės Katalonija (kat. Catalunya del Nord). Šiame kontekste prancūzų kalba neretai vadinamas Prancūzijos Katalonija.

Rytų Pirėnai

Rytų Pirėnai (66) (pranc. Les Pyrénées-Orientales, katalonietiškai Pirineus Orientals, okitaniškai Pirenèus Orientals) – Prancūzijos departamentas šalies pietuose, Langedoko-Rusijono regione, pavadintas pagal to paties pavadinimo kalnus. Administracinis centras – Perpinjanas (Perpignan). Generalinės tarybos pirmininkas Kristianas Burkinas (Christian Bourquin).

Departamente 3 apskritys, 31 kantonas, 16 municipalinių susivienijimų ir 226 komunos. Plotas – 4 116 km². 2005 m. – 412 685 gyventojai, 95 gyv./km².

Tomas

Tomas (hebr. תום arba Tom) – aramėjų kilmės vardas, reiškiantis „dvynys“. Mot. variantas Toma, Tomasina. Kiti vardo variantai – Tomis, Tomošius. Šis vardas turi 8 vardadienius metuose; vardadieniai: sausio 28 d., kovo 7 d., birželio 22 d., liepos 3 d., rugsėjo 22 d., lapkričio 21 d., gruodžio 21 d. ir 29 d. Vardas išpopuliarėjo XII amžiuje, kankinio Tomo Beketo (Thomas à Becket) dėka. Šiuo metu vardas nesiejamas su religine prasme.

Šipionė (vardas)

Šipionė – vyriškas vardas italų kalba (it. Scipione). Darinys iš vardo Šipio (it. Scipio), asmens pavardės di Scipione reikšmė - Šipio anūkas.

Kildinamas iš lotynų kalbos žodžio scīpiō, liet. “strypas, lazda”.

Šv. Rokas

Šventasis Rokas (arab. روكز‎; lot. Rochus; katalonų kalba: Roc; it. Rocco; pranc. Roch; Maltiečių kalba: Rokku; ispanų ir portugalų kalba: Roque; vok. Rochus; slovėnų ir kroatų kalba: Rok; dalmatų kalba: Roko; vengr.: Rókus; gr. Pókkou g. apie 1295 – 1327 m. rugpjūčio 16 d. pagal kitus šaltinius g. apie 1348 m. – 1376/1379 m. rugpjūčio 15/rugpjūčio 16 d.) – katalikų šventasis.

Italikų ir romanų kalbos
Romance 20c en

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.