Karštasis taškas

„Karštasis taškas“ – vieta Žemėje, kur ilgą laiką vyksta vulkanizmo procesai. Šį reiškinį pirmasis aprašė John Tuzo Wilson'as 1963 metais, pastebėjęs, kad kai kurių salų grandinės susidarė dėl tektoninių plokščių judėjimo virš nejudančių karštų taškų, kurie yra giliau.

Manoma, kad karštieji taškai susidaro dėl siaurų mantijos srautų, kylančių iš mantijos ir branduolio ribos. Šie srautai vadinami pliumais.

Žemėje yra suskaičiuojama apie 50 karštųjų taškų.

Hotspots
Žemės karštieji taškai

Žymiausi taškai

Žinomiausi karštieji taškai:

Vikiteka

Afrikata

Afrikata (lot. affrico 'trinu') – sutaptinis priebalsis, dažniausiai susidaręs iš sprogstamojo ir pučiamojo priebalsių, tariamų toje pačioje kalbos padargų vietoje, pavyzdžiui, c, č, dz, dž, pf ir kitos. Gali būti nagrinėjamos dėmenimis, pagal jų tarimo būdą, nors tariamos gana vientisai.

Havajai

Apie Havajų archipelagą žr. straipsnį Havajai (salynas)Havajai (angl. State of Hawaii, havajietiškai Moku‘āina o Hawai‘i) – 50-oji JAV valstija (nuo 1959 m. rugpjūčio 21 d.). Tai yra kelių salų grupė Ramiajame vandenyne, priklausanti Polinezijai; vulkaninės kilmės (susidarė išsiveržus ugnikalniams po vandeniu). Valstijos sostinė – Honolulu. Plotas – 28,3 tūkst. km²; 1,43 mln. gyventojų (2015 m.).

Vikipedijos pavadinimas kilęs iš havajiečių kalbos žodžio wiki, kuris reiškia „vikriai“, „sparčiai“, „ypač greitai“.

Ramiojo vandenyno plokštė

Ramiojo vandenyno plokštė yra okeaninė tektoninė plokštė, plytinti po Ramiuoju vandenynu. Ji slenka į šiaurės rytus 5-7 cm per metus. Uolienų įmagnetėjimo tyrimai rodo, kad seniausios plokštės vietos yra apie 200 mln. metų amžiaus.

Ją supa didelės Eurazijos, Šiaurės Amerikos, Naskos, Antarktidos ir Australijos plokštės, mažesnės Filipinų, Chuano de Fukos bei keletas smulkių tektoninių plokščių.

Ramiojo vandenyno plokštės pakraščiai pasižymi dideliu geologiniu aktyvumu, vulkanizmu (Ugnies žiedas) ir formuoja įdomių geologinių darinių, pavyzdžiui, vakarinis destruktyvusis pakraštys, nirdamas po Filipinų plokšte, sudarė giliausią planetoje Marianų lovį, o Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje esantis Šv. Andrejaus lūžis susiformavo ties konservatyviuoju pakraščiu tarp Ramiojo vandenyno plokštės ir Šiaurės Amerikos plokštės.

Ties Havajų salomis Ramiojo vandenyno plokštėje yra karštasis taškas.

Sala

Sala – žemės plotas, iš visų pusių apsuptas vandens. Pagrindinės salų rūšys – žemyninės, vulkaninės ir upinės, koralinių rifų, taip pat yra dirbtinių salų. Grupė susijusių salų vadinama salynu arba archipelagu.

Ugnikalnis

Ugnikalnis (alternatyvus pavadinimas vulkanas, pagal senovės romėnų dievo Vulkano vardą) – kalnas su krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi magma, akmenys, pelenai, dujos. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie yra tarsi perkaitusio katilo dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Žemėje veikia daugiau kaip 800 aktyvių ugnikalnių, ir dar daugybė „snaudžia“.

Ugnikalnius tiriantis mokslas vadinamas vulkanologija.

Ugnikalnių išsiveržimo pobūdis, išmetamos medžiagos priklauso nuo geologinės aplinkos. Ugnikalniai veikia ne tik sausumoje, bet ir vandenynų ir jūrų dugne, ne tik Žemėje, bet ir kitose Saulės sistemos planetose. Jų išsidėstymas Žemės paviršiuje ne atsitiktinis, bet susijęs su tektoninių plokščių judėjimu.

Daugiausiai ugnikalnių iškyla ties tektoninių plokščių sandūromis (destruktyviuosiuose pakraščiuose). Kai susiduria vandenyninė ir žemyninė tektoninės plokštės, sunkesnė vandenyninė plokštė palenda po žemynine plokšte ir nuo mantijos karščio pradeda tirpti. Tada ištirpusi magma veržiasi aukštyn ir iškelia ugnikalnius. Didžiausioji Žemėje Ramiojo vandenyno plokštė iš visų pusių apsupta vulkaninių kalnų, vadinamojo Ugnies žiedo, kuriam priklauso daugybė veikiančių ir užgesusių ugnikalnių – Tamboras, Čimborasas, Krakatau ir kiti.

Ugnikalniai veržiasi ir kitoje tektoninių plokščių kuriamoje geologinėje formacijoje – konstruktyviuosiuose pakraščiuose – vietose, kur plokštės tolsta viena nuo kitos, atverdamos kelią iš gelmių besiveržiančiai magmai. Įspūdingiausi pavyzdžiai – Atlanto vidurio kalnagūbris ir Didysis riftinis slėnis. Didžiausias Islandijos ugnikalnis Hekla susiformavo ten, kur plokščių skėtimosi vieta (riftas) iškyla virš jūros lygio.

Bet jeigu tektoninės plokštės slysta viena palei kita (pavyzdžiui, San Andreas lūžis), ugnikalniai paprastai nesusiformuoja.

Apie 80 % virš jūros lygio iškylančių ugnikalnių yra ties destruktyviaisiais, o 5 % – ties konstruktyviais pakraščiais.

Dar viena ugnikalnių išsiveržimo vieta yra karštieji taškai – vieta, kur iš Žemės gelmių kylantys magmos srautai pradegina plutą. Tokių taškų Žemėje atrasta 40-50, žinomiausias yra po Havajais.

Ugnikalniai nėra vien Žemės planetai būdingas reiškinys, jų aptinkama ir kitose Saulės sistemos planetose. Didžiausias iš jų yra 27 km aukščio Olimpo kalnas Marse.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.