Kalvagūbris

Kalvagūbris – neaukšta, mažai suskaidyta gūbrio pavidalo pakiluma. Lietuvoje būdingi akumuliaciniai moreniniai kalvagūbriai, susidarę žemės paviršių sustūmus ledyno liežuviams. Būdingas plotis 0,5-1 km, ilgis – keliolika km.

Gausiausia kalvagūbrių Aukštaitijoje, Žemaitijoje, vidurio Lietuvoje ryškus Vilkijos kalvagūbris. Kiti didesni kalvagūbriai: Vilkyškių, Linkuvos, Veiverių, Šilavoto. Kalvagūbriai taip pat susidaro dėl erozijos, suirus seniau gyvavusiems kalnagūbriams. Didesni pasaulio kalvagūbriai: Donecko, Angaros, Jenisėjaus, Salairo, Timano.

Angaros kalvagūbris

Angaros kalvagūbris (rus. Ангарский кряж) – kalvagūbris, besidriekiantis Rusijoje, Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pietryčiuose, daugiausia Angaros baseine. Nusitęsęs iš pietvakarių į šiaurės rytus ~800 km. Aukštis siekia 1022 m. Sudarytas iš keleto lygiagrečių gūbrių, atskirtų upių slėniais. Angara, kirsdama kalvagūbrį sudaro slenksčius.

Šiaurės rytinė Angaros kalvagūbrio dalis apaugusi maumedžių taiga, pietvakarinė – pušų miškais su kėnių ir kedrų taigos masyvais.

Archangelsko sritis

Archangelsko sritis yra Rusijos šiaurės vakaruose, prie Baltosios jūros. Jos sudėtyje yra Nencų autonominė apygarda.

Doneco kalvagūbris

Doneco kalvagūbris (rus. Донецкий кряж, ukr. Донецький кряж) – aukštuma Rytų Europos lygumos pietinėje pusėje, rytų Ukrainoje (Luhansko sritis ir Donecko sritis) ir Rusijoje (Rostovo sritis). Driekiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius 370 km. Aukštis iki 367 m (Mohyla Mečetnos k., šalia Petrovskės miesto).

Masyvą sudaro daugiausia smiltainis, klintys ir skalūnai, su kuriais susiję gausūs akmens anglių telkiniai (Donbaso anglių baseinas). Būdingos banguotos aukštumos, kertamos gilių upių slėnių. Paplitę karstiniai reiškiniai, gausu kupolų, griovų, raguvų. Upių slėniai vietomis iki 150 m gylio, su atodangomis. Kalvagūbrį vagoja Donecas ir jo intakai (Aidaras, Luhanė, Derkulas).

Savaiminių kraštovaizdžių (ąžuolų, uosių, klevų miškų, stepių) išlikę nedaug, kraštovaizdis labai industrializuotas (karjerai, terikonai, geologiniai sąvartynai).

Endriejavas

Endriejavas – miestelis Klaipėdos rajone, prie kelio 197 Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai . Seniūnijos centras, Endriejavo seniūnaitija.

Stovi Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčia, pastatyta 1943 m., veikia Endriejavo vidurinė mokykla, biblioteka (nuo 1946 m.), paštas (LT-96035).

Šiauriniame miestelio pakraštyje telkšo Kapstato ežeras, šiauriniu pakraščiu teka Minijos intakas Veiviržas. 4 km į šiaurės vakarus – Ablingos memorialinis ansamblis. Prie miestelio išsidėstęs Endriejavo kalvagūbris (iki 130 m virš jūros lygio).

Endriejavo kalvagūbris

Endriejavo kalvagūbris – kalvagūbris, kalvotas ruožas Žemaičių aukštumos vakariniame pakraštyje, skiriantis Pajūrio žemumą nuo Rietavo lygumos.

Gastilionių gūbrys

Gastilionių gūbrys – kalvagūbris, valstybinės reikšmės geomorfologinis gamtos paveldo objektas, esantis Kauno marių regioniniame parke, Kaišiadorių rajone, Rumšiškių seniūnijoje, Rumšiškių miške, Pravieniškių girininkijos (362–366 kv.) teritorijoje.

Kalvagūbris paskelbtas valstybės saugomu 2012 m.

Gastilionių gūbrys yra palyginti siaura, apie 2,6 km iš šiaurės rytų į pietvakarius ištįsusi žemės paviršiaus pakiluma. Užima 26,9 ha plotą, driekiasi mišriu mišku nuo magistralės A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda pusės (prasideda į pietus nuo Paežerojaus ežero) iki Kauno marių pakrantės. Beveik visame jo ilgyje įrengtas gruntinis miško kelias, kuris naudojamas pasiekti kirtavietes, rekreacinius ir kitus objektus.

Jenisiejaus kalvagūbris

Jenisiejaus kalvagūbris (rus. Енисейский кряж) – neaukštų kalnų juosta Sibire, Vidurinio Sibiro plokščiakalnio pietvakariuose, nusidriekusi lygiagrečiai dešiniojo Jenisiejaus kranto. Ilgis apie 700 km, plotias iki 200 m, aukštis iki 1104 m (Jenašimino Polkano k.). Angaros žemupio slėnis kalvagūbrį dalina į du masyvus – Pietų Jenisiejaus (arba Angaros–Kano) ir Užangarės.

Kalvagūbrį sudaro senovinės smiltainio, klinties, skalūnų, konglomeratų uolienos. Gausu aukso, geležies rūdų, boksito, magnezito, talko telkinių.

Šlaituose veši tamsioji taiga, vyrauja sibiriniai kėniai.

Kolos pusiasalis

Kolos pusiasalis (rus. Кольский полуостров), Murmanas (Мурман) – pusiasalis šiaurės vakarų Rusijoje, Murmansko srityje. Išsikišęs tarp Barenco ir Baltosios jūrų. Plotas ~100 tūkst. km². Vakarinėje pusiasalio dalyje iškilę kalnų masyvai: Chibinai (aukštis iki 1191 m, Čiasnačoro k.), Lovozioro Tundros. Centrinėje dalyje plyti Keivų kalvagūbris. Į paviršių išeina Baltijos kristalinis skydas. Apatitų, molžemio, nikelio telkiniai.

Pusiasalio klimatas dėl šiltosios Šiaurės Atlanto srovės įtakos pakankamai švelnus. Vidutinė sausio temperatūra nuo -8 °C šiaurėje iki -13 °C centre, liepos – atitinkamai 8 ir 14 °C. Daug trumpų, bet vandeningų slenkstėtų upių (Ponojus, Varzuga, Niva, Umba, Tuloma, Voronja) ir ežerų (Imandra, Umbo ežeras, Lovo ežeras). Šiaurėje – samanų tundra, piečiau – miškatundrė ir taiga (pušys, eglės, beržai). Gamta saugoma Kandalakšos ir Laplandijos rezervatuose.

Linkuvos kalvagūbris

Linkuvos kalvagūbris − moreninis kalvagūbris Lietuvos Vidurio žemumos šiaurinėje dalyje. Kalvagūbris ištįsęs lanku, išgaubtu į pietus. Jo ilgis apie 120 km, plotis 1−3 km.

Maskvos sritis

Maskvos sritis (rus. Моско́вская о́бласть) yra Rusijos europinės dalies centre, Centrinėje federalinėje apygardoje.

Maskvos sritis sudaryta 1929 m. sausio 14 d. Srities plotas – 45 800 km². Gyventojų – 6 628 100 (2006). Administracinis centras – Rusijos sostinė Maskva, kuris tuo pačiu turi atskirą federalinio miesto statusą. Srities gubernatorius – Borisas Gromovas (Борис Громов).

Maskvos srities šiaurėje yra Volgos aukštupio žemuma, į pietus nuo jos – Maskvos aukštuma (Klino–Dmitrovo kalvagūbris, iki 285 m aukščio), pietryčiuose – Meščioros žemumos vakarinė dalis.

Maskvos srityje yra daug upių, visos priklauso Volgos baseinui: šiaurėje Volgos dešinieji intakai Šoša, Dubna, pietuose Okos vidurupio kairieji intakai Protva, Nara, Maskva, Kliazma. Yra ežerų, tvenkinių, Maskvos kanalas.

Didžiausi miestai (tūkst. gyv., 2005 m.; Maskva į sudėtį neįeina):

Balašicha - 181,5

Podolskas - 180,0

Chimkai - 179,7

Koroliovas - 171,6

Mytiščiai - 161,5

Liubercai - 157,7

Kolomna - 148,8

Elektrostalis - 146,4

Odincovas - 133,2

Serpuchovas - 126,7

Orechovo Zujevas - 122,2

Noginskas - 116,9

Železnodorožnas - 115,3

Sergejev Posadas - 114,1

Ščiolkovas - 112,9

Žukovskis - 101,2Maskvos sritis suskirstyta į 38 rajonus:

Balašichos rajonas (Балашихинский район)

Čechovo rajonas (Чеховский район)

Dmitrovo rajonas (Дмитровский район)

Domodedovo rajonas (Домодедовский район)

Istros rajonas (Истринский район)

Jegorjevsko rajonas (Егорьевский район)

Kaširos rajonas (Каширский район)

Klino rajonas (Клинский район)

Kolomnos rajonas (Коломенский район)

Krasnogorsko rajonas (Красногорский район)

Lenino rajonas (Ленинский район)

Liubercų rajonas (Люберецкий район)

Lotošino rajonas (Лотошинский район)

Luchovicų rajonas (Луховицкий район)

Mytiščių rajonas (Мытищенский район)

Možaisko rajonas (Можайский район)

Naro Fominsko rajonas (Наро-Фоминский район)

Noginsko rajonas (Ногинский район)

Odincovo rajonas (Одинцовский район)

Orechovo Zujevo rajonas (Орехово-Зуевский район)

Oziorų rajonas (Озёрский район)

Pavlovskij Posado rajonas (Павлово-Посадский район)

Podolsko rajonas (Подольский район)

Puškino rajonas (Пушкинский район)

Ramenskojės rajonas (Раменский район)

Ruzos rajonas (Рузский район)

Serebrianyje Prudų rajonas (Серебряно-Прудский район)

Sergijevo Posado rajonas (Сергиево-Посадский район)

Serpuchovo rajonas (Серпуховский район)

Solnečnogorsko rajonas (Солнечногорский район)

Stupino rajonas (Ступинский район)

Šachovskajos rajonas (Шаховской район)

Šaturos rajonas (Шатурский район)

Ščiolkovo rajonas (Щёлковский район)

Taldomo rajonas (Талдомский район)

Volokolamsko rajonas (Волоколамский район)

Voskresensko rajonas (Воскресенский район)

Zaraisko rajonas (Зарайский район)

Ozas

Ozas – ilga (iki 30-40 km), siaura (nuo kelių metrų iki 2-3 km) kalva, sudaryta daugiausia iš smėlio ir žvyro. Šis kalvagūbris susidaro iš nuogulų, kurios klostosi ledyno viduje, vandens tirpsmo tėkmių vagose.

Rytų Europos lyguma

Rytų Europos lyguma (brus. Усходне-Эўрапейская раўніна, est. Ida-Euroopa lauskmaa, Vene tasandik kaz. Шығыс Еуропа жазығы, latv. Austrumeiropas līdzenums, mold. Cîmpia Europei de Est, lenk. Nizina Wschodnioeuropejska, rus. Восточно-Европейская равнина, Русская равнина, ukr. Східноєвропейська рівнина) – lyguma rytinėje Europos dalyje. Užima apie 4 000 000 km². Vidutinis aukštis apie 170 m. Šiaurinėje dalyje ją riboja Baltosios ir Barenco jūros. Rytuose – Uralo kalnai, Uralo upė ir Kaspijos jūra. Pietuose – Kaukazo kalnai ir Juodoji jūra. Krymo pusiasalyje riba eina pietine Krymo kalnų papėde. Šiaurės vakaruose – Skandinavijos kalnai. Vakaruose ir pietvakariuose – Karpatai ir Sudetai. Šalys kurių teritorija ar dalis jos priklauso šiai lygumai: Baltarusija, Estija, Kazachija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Moldova, Rusija ir Ukraina.

Rytų Europos lyguma aukščiausiai iškyla Kolos pusiasalyje (Chibinai, iki 1191 m), o žemiausiai nusileidžia Kaspijos jūros pakrantėje (-28 m). Rusijos aukštumoje (vidutinis aukštis – 170 m) yra keletas aukštumų (Timano kalvagūbris, Vidurio Rusijos, Pavolgio, Voluinės-Podolės ir kt. aukštumos). Pietuose ir pietryčiuose paviršius leidžiasi į žemumas – Juodosios jūros, Paazovės, Pakaspijo. Rytų Europos lygumos šiaurinei ir šiaurės vakarinei daliai būdingi ledyniniai kraštovaizdžiai, plokšti tarpupiai su moreninio-kalvoto paviršiaus ruožais. Centrinėje ir pietinėje dalyje paviršius išraižytas griovų ir raguvų.

Lyguma yra vidutinio klimato juostoje; einant iš vakarų į rytus klimatas keičiasi iš jūrinio į žemyninį. Šiaurinės dalies upės priklauso Arkties vandenyno baseinui (Mezenė, Onega, Pečiora, Šiaurinė Dvina), vakarinės – Baltijos jūros (Nemunas, Dauguva, Vysla), pietinės – Juodosios jūros (Dniepras, Dniestras, Pietinis Bugas, Donas) ir Kaspijos jūros (Volga, Uralas).

Rytų Europos lygumoje ryškiai atsispindi gamtinių juostų kaita – Barenco jūros pakrantėje plyti samanų ir kerpių tundra, pietuose ji pereina į miškų juostą, kuri driekiasi nuo Pabaltijo ir Polesės iki Uralo. Nuo Karpatų iki Uralo eina miškastepės juosta, kuri link Kaukazo pereina į stepę. Pakaspijo žemumai būdingos pusdykumės ir dykumos.

Timano kalvagūbris

Timano kalvagūbris (rus. Тиманский кряж) – aukštuma Rusijoje, Rytų Europos lygumos šiaurės rytuose. Driekiasi 900 km šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi nuo Barenco jūros Čiosos užutėkio iki Vyčegdos aukštupio. Šiaurinė dalis susideda iš keleto neaukštų gūbrių: Kosmos Akmens, Timano Akmens ir kt. (aukštis iki 303 m). Centrinė dalis aukščiausia – iki 471 m (Četlaso Akmuo). Pietinė dalis išsiskaidžiusi į keletą aukštumų eilių – „parmų“.

Šiaurinė Timano kalvagūbrio dalis patenka į tundros ir miškatundrės zoną, pietinė – į taigą. Yra naftos ir dujų telkinių (Timano-Pečoros naftos ir dujų baseinas).

Veiverių kalvagūbris

Veiverių kalvagūbris – kalvagūbris Lietuvoje, Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybėse bei Prienų ir Kauno rajonuose, Lietuvos Vidurio žemumos pietuose. Nusidriekęs iš pietvakarių į šiaurės rytus ir eina per Plutiškes, Skriaudžius, Veiverius, Pažėrus, Tabariškes. Toliau rytuose lygiagrečiai Veiverių kalvagūbriui driekiasi Šilavoto kalvagūbris. Gūbrio plotis 6-7 km, absoliutinis aukštis – ~90 m. Sudaro ~20 m virš aplinkinių žemumų iškilęs banguoto ir kiek kalvoto reljefo ruožas. Kalvagūbriu eina Šešupės ir Jiesios baseinų vandenskyra.

Susidarė paskutiniojo ledynmečio metu, kuomet ledyno plaštaka ir susitvenkę vandenys suklostė uolienų gūbrį. Sudaro moreninis priemolis, apklotas smulkiu smėliu. Veiverių kalvagūbris daugiausia bemiškis, paviršius intensyviai naudojamas ūkinėms reikmėms.

Vilkijos kalvagūbris

Vilkijos kalvagūbris – pakraštinių morenų suformuotas kalvagūbris vidurio Lietuvoje. Driekiasi lanku nuo Panoterių rytuose iki Gynėvės pakrančių vakaruose. Pietrytinė dalis driekiasi pagal Neries dešinįjį krantą, toliau Kauno šiauriniu pakraščiu, Nemuno dešiniąja pakrante, o nuo Vilkijos vėl pasuka į šiaurę. Bendras kalvagūbrio ilgis – ~70 km, plotis 2-3 km. Gūbrys virš aplinkinių lygumų iškilęs ~20 m.

Vilkijos kalvagūbris susidarė paskutiniojo ledynmečio metu, tirpstant ledyno Nevėžio plaštakos pietiniam pakraščiui. Gūbrys nemiškingas, gan tankiai apgyvendintas.

Vilkyškių kalvagūbris

Vilkyškių kalvagūbris − kalva Lietuvos vakaruose, skirianti Nemuno deltos žemumą nuo Karšuvos žemumos.

Vilkyškių kalvagūbris tęsiasi 17 km iš šiaurės į pietus, nuo Lauksargių per Kreivėnus, Vilkyškius iki Nemuno 2−3 km pločio juosta. Vilkyškių kalvagūbrio tęsinys šiaurėje − Sartininkų kalvotas ruožas, pereinantis į Žemaičių aukštumos vakarinį šlaitą; pietuose, Nemuno kairiajame krante, kitas panašus kalvagūbris tęsiasi į pietvakarius, Sambijos moreninės plynaukštės link. Virš gretimų žemumų Vilkyškių kalvagūbris pakilęs 40−50 m; aukščiausi jo taškai − Strazdai (76 m virš jūros lygio), Kapelkalnis (64 m).

Vilkyškių kalvagūbris sustumtas ledyno, atslinkusio nuo Kuršių marių. Jis sudarytas iš moreninių priemolių ir limnoglacialinių sąnašų luistų. Ledynas buvo susiskaidęs į keletą liežuvių, todėl kalvagūbris susideda iš 4 nedidelių lankų; tose vietose, kur jie susiduria (prie Kreivėnų, Strazdų, Bitėnų), kalvagūbris yra platesnis. Ledynui tirpstant, jį apsėmė prieledyninės marios, kurios aplygino kalvagūbrio keterą, o šlaitus ir daubas apnešė smėliu. Marioms slūgstant, aukštesnės kalvagūbrio vietos išniro iš vandens. Dar vėliau jį perkirto besistumiančios į vakarus Nemuno žiotys ir susidarė pralaužtinė Nemuno slėnio atkarpa prie Rambyno.

Šeškinės ozas

Šeškinės ozas – ozas Vilniaus Šeškinės mikrorajono teritorijoje, gamtos paminklas, ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas.

Šilavoto kalvagūbris

Šilavoto kalvagūbris – Lietuvos pietinėje dalyje besidriekiantis kalvagūbris. Nutįsęs 40 km iš pietvakarių į šiaurės rytus ir atskiria Jiesios lygumą nuo Peršėkės lygumos. Gūbrys užsibaigia lėkštomis pakilumomis, nusitęsusiomis link Pakuonio.

Kalnagūbris sudarytas iš 3 moreninių kalvų grandinių. Pietvakariuose tarp šių grandinių įsiterpę pelkėti tarpgūbriai su nuo Amalvo, Palių, Žuvinto paliomis. Šiaurės rytuose tarpgūbriai siauresni, vietomis jų visai nėra. Šiaurės rytinė Šilavoto kalvagūbrio dalis aukščiausia (iki 144 m, ties Ingavangiu).

Kalvas sudaro nedaug perplautas sluoksniuotas smėlis ir priesmėlis, dengiamos moreniniu priemoliu, vietomis apneštos smėliu. Riedulių negausu. Šiaurės vakariniuose kalvagūbrio šlaituose (ypač Šilavoto, Jiestrakio apylinkėse) matoma Jiesios lygumoje buvusio prieledyninio ežero krantų žymių.Ant kalvagūbrio įsikūrę Daukšiai, Igliauka, Šilavotas, Klebiškis, Bačkininkai.

Žiemgalos žemuma

Žiemgalos žemuma (latv. Zemgales zemiene) – žemuma šiaurės Lietuvoje ir pietų Latvijoje, istoriniame Žiemgalos regione. Lietuvoje esanti dalis priskiriama Vidurio Lietuvos žemumai, o Latvijoje – Vidurio Latvijos žemumai. Pietinę ribą žymi Linkuvos kalvagūbris, vakaruose ribojasi su Kuršo aukštuma. Lygumos paviršių sukūrė iš šiaurės, nuo Rygos įlankos atslinkusi ledyno plaštaka. Ant nuardyto viršutinio devono laikotarpio uolienų sluoksnio susidarė 2–5 m storio pleistoceno nuogulų danga. Būdinga plokščia ar lėkštai banguota lyguma, apskalauta prieledyninių vandenų. Būdingas aukštis 40–50 m. Dirvožemiai vėlėniniai glėjiški ir vėlėniniai karbonatiniai priemoliai ir moliai. Žiemgalos žemuma įeina į Lielupės baseiną, svarbiausios upės – Lielupė, Mūša, Nemunėlis, Švėtė, Yslykis ir kt. Ežerų nėra, pelkių nedaug. Miškų mažai.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.