Kaizeris

Kaizeris (vok. Keisar, Kayser, Keiser, Keyser) – vokiečių titulas, atitinkantis imperatorių. Dažniausiai naudojamas kalbant apie Vokietijos imperiją.

Kilmingųjų titulai
Crown of Italy
Monarchai
imperatorius | kaizeris

caras
karalius | konungas

didysis kunigaikštis
Tituluoti kilmingieji
kunigaikštis | princas | hercogas | jarlas

markgrafas | markizas
landgrafas
grafas | erlas
vikontas
baronas | freiheras

baronetas
Neapibrėžtos padėties tituluoti kilmingieji
burggrafas | bojarinas
šatelenas | edleris |

Titulo pirmtakai

Romėniškąsias imperijos tradicijas 800 m. perėmė Karolis Didysis ir jo Frankų imperija. Kai ši buvo padalinta, imperatoriaus titulas atiteko valdovui, valdančiam Romos karalystę. Po įvairių paveldėjimų karalystė, o kartu ir titulas, atiteko rytinei (vok.) karalystei. Šventosios Romos imperijos imperatoriai save vaidino Kaiser, derindami imperatoriaus titulą su Romėnų Karaliaus vardu; savo valdymą jie kildino iš Romos imperijos dinastijų ir valdovo vardą išvedė iš Caesar (Cezaris), išreikšdami neva jiems patikėtą paveldą.

Austrijos-Vengrijos imperijos (18041918 m.) vadovai, gimę Habsburgų dinastijoje, kurios atstovai nuo 1440 m. buvo Šventosios Romos imperijos imperatoriai, taip pat buvo tituluojuami kaizeriais.

1871 m. kilo daug ginčų dėl Vokietijos imperatoriaus titulo. Deutscher Kaiser (vokiečių imperatorius) buvo pasirinktas atmetus kitas alternatyvas, kaip Kaiser von Deutschland arba Kaiser der Deutschen. Per Vokietijos imperijos istoriją tebuvo 3 kaizeriai, visi priklausė Hohencolernų dinastijai:

1675 m.

1675 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį pagal Grigaliaus kalendorių.

1710 m.

1710 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

1918 m.

1918 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį pagal Grigaliaus kalendorių.

Burggrafas

Burggrafas (vok. Burggraf) – pilies ar įtvirtinto miesto valdytojas, vienur atitinkąs kaštelioną ar šateleną, kitur – vikontą.

Pavadinimas kilęs iš vokiečių kalbos. Viduramžių lotynų kalba jis buvo vadinamas burcgravius ar burgicomes.

Pradžioje burggrafas atitiko kaštelioną ar šateleną kaip pilies ir/ar miesto valdytoją ar savininką (vok. Burg 'pilis; įtvirtintas miestas').

Vokietijoje šis titulas įgijo papildomą atspalvį. Šventosios Romos Imperijos žemėse burggrafo pareigos XIII a. pabaigoje tapo sinekūra, ir burggrafo titulą turėjo daug reichsfiurstų, todėl šis titulas įgijo aukštesnį statusą, negu paprastas kaštelionas.

Burggrafo titulas buvo naudojamas kaip papildomas kai kurių Vokietijos kunigaikščių ir Prūsijos karaliaus titulas. Prūsijos karaliaus protėviai virš 200 m. buvo Niurnbergo burggrafai, todėl į Prūsijos karaliaus titulavimą įėjo ir Niurnbergo burggrafo titulas.

Nyderlanduose burgrafo (ol. burgraaf) titulas tapo vikonto titulo analogu.

Caras

Caras (rus. царь, serb. ir bulg. цар) – aukščiausias vienvaldžio šalies valdovo titulas Rusijoje nuo 1547 iki 1721 m., Serbijoje nuo 1346 iki 1371 m. ir Bulgarijoje 893–1014 m., 1085–1396 m. ir 1908–1946 m.

Yra karaliaus, o vėliau ir imperatoriaus titulo analogas. Kadangi 1721 m. caras Petras I tapo ir imperatoriumi, Rusijoje caro titulas tapo imperatoriaus titulo sinonimu, kaip kad kaizerio Vokietijoje.

Didysis kunigaikštis

Didysis kunigaikštis (rusėnų k. velikij kniaz, sen. liet. – kunigų kunigas, didysis kunigas, kunigaikštis) – valdovo titulas.

Taip buvo vadinami:

Realūs ir nominalūs Kijevo Rusios valdovai iki mongolams nusiaubiant Kijevą (1240 m.)

Nuo XII(?)/XIII a. iki 1795 m. – Lietuvos valdovai (žr. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), 1795–1917 m. – Lietuvą aneksavusios Rusijos carai

nuo XII a. II pusės iki XVIII a. pr. – vad. Vladimiro-Suzdalės Rusios ir iš jos išaugusios Moskovijos valdovai (iki 1917 m. didžiaisiais kunigaikščiais nominaliai tituluoti ir kai kurie artimesni Rusijos carų giminaičiai).Lietuvoje didžiojo kunigaikščio titulas įsigalėjo Vytauto valdymo metais, oficialiai patvirtintas 1401 m. Vilniaus – Rodomo sutartimi. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Vilniaus katedroje vykdavo naujojo didžiojo kunigaikščio inauguracijos, tais laikais tai buvo vadinama pakėlimu. Žygimantui Augustui 1564 m. atsisakius Lietuvos sosto paveldėjimo teisės ir 1569 m. sudarius Liublino uniją su Lenkiją buvo atsisakyta insignijų ir atskiros inauguracijos. Didžiojo kunigaikščio titulas buvo naudojamas greta Lenkijos karaliaus titulo. Lietuvos – Lenkijos literatūroje jis buvo minimas iki valstybės žlugimo 1795 m.

Edleris

Edleris (vok. Edler) – žemiausias Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos bajorų titulas, egzistavęs iki 1919 m. Edleris buvo aukštesnis už paprastą bajorą, kuris turėjo tik titulą ir teisę į prievardį von. Šį titulą dažnai suteikdavo civiliams valdininkams ir karininkams, taip pat tiems, kurie gaudavo antrojo laipsnio ordiną.

Kartais edlerius prilygina baronetams.

Viduramžiais ir vėliau bajorais paprastai būdavo tie, kurie valdydavo tam tikrą paveldimą valdą. Vokietijoje bajorų pavarde tapdavo žodžių junginys von XXX, kur XXX – valdos pavadinimas. Ši tradicija buvo išlaikyta ir suteikiant bajorystę už nuopelnus, pvz., ilgalaikę tarnybą ir kt. Jei naujai sukurtas bajoras neturėdavo žemės, jo naujoji bajoriška pavardė būdavo senoji pavardė, prieš kurią įterpdavo žodelį von. Neretai von trumpindavo iki v., kad nesipainiotų su netituline von (vok. 'iš'). Vokiškas von atitinka prancūziška de ar d arba anglišką of.

Pvz., vyras edleris galėjo vadintis Josef Draginda, Edler v. Draginda, o jo žmona – Johanna Draginda, Edle v. Draginda (edlerio žmona vadinama edle).

Iš edlerių giminės buvo kilęs vienas embriologijos pradininkų Karl Ernst von Baer (rus. Карл Эрнст Бэр, Карл Максимович Бэр) 1792–1876), Pabaltijo vokiečių kilmės rusų biologas, kurio pilna pavardė buvo Karl Ernst Ritter von Baer, Edler von Huthorn.

Grafas (titulas)

Grafas (vok. Graf) – Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais (VI–VIII a.) – valstybės pareigūnas, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią tam tikroje srityje. Feodalizmo išsivystymo laikais – feodalo titulas, atitinkantis kunigaikščio rangą, grafystės valdovas. Vėlyvojo feodalizmo laikais bajorų (dvarininkų) luomo paveldimas titulas.

Imperatorius

Imperatorius (lot. imperator) – valstybės valdovo titulas. Feodalinėje hierarchijoje jis yra laikomas aukštesniu už karalių, ir tai yra aukščiausias įmanomas titulas. Imperatoriai valdė valstybes, vadinamas imperijas.

Vienintelis šiuo metu pasaulyje taip tituluojamas valdovas yra Japonijos imperatorius, vadinamas tenno (mikado). Juo dabar yra Imperatorius Akihito.

Jelgava

Jelgava (iki 1917 m. Mintauja, latv. Mītava, vok. Mitau) – miestas Latvijoje, Žiemgaloje, apie 50 km į pietus nuo Rygos. Per miestą teka Lielupė. Yra pilis (saloje, su parku).

Karalius

Karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas. Lietuviškas žodis „karalius“ yra pasiskolintas iš slavų kalbų (rusiškai король, baltarusiškai кароль, lenkiškai król), o pastarosiose yra padarytas iš Karolio Didžiojo vardo.

Kunigaikštis

Kunigaikštis – feodalinės monarchinės valstybės arba atskiro politinio vieneto valdovas IX – XVI a. pas slavus, baltus ir kai kurias kitas tautas; feodalinės aristokratijos atstovas; vėliau – dvariškio titulas. Terminas kunigaikštis lietuvių kalboje kartais naudojamas nusakyti Vakarų Europos titulus – princą, fiurstą (vok. Fürst), kartais hercogą (vok. Herzog, angl. duke).

Landgrafas

Apie miestą Nyderlanduose žr. Landgrafas (miestas).Landgrafas (ol. landgraaf, vok. Landgraf; pranc. landgrave; lot. comes magnus, comes patriae, comes provinciae, comes terrae, comes principalis, lantgravius) – Šventojoje Romos Imperijos ir iš jos susidariusių valstybių didikų titulas, grafas, tiesiogiai pavaldus imperatoriui.

Landgrafo valdos galėjo būti labai didelės, ir jis nebūdavo pavaldus hercogui, vyskupui ar grafui palatinui. Pirmieji landgrafai paminėti 1086 m. Žemutinėje Lotaringijoje. Landgrafai buvo savo žemių valdovai (siuzerenai), savo valdžia jie buvo artimi hercogams.

Landgrafas būdavo ir pagalbinis titulas, kurį turėdavo aukštesnio rango didikai. Pavyzdžiui, Saksonijos-Veimaro didysis hercogas pirmąjį XX a. dešimtmetį buvo ir Tiuringijos landgrafas. Šis titulas po Pirmojo pasaulinio karo nustotas naudoti.

Landgrafo valdoma teritorija vadinama landgrafija, o buvimas landgrafu – landgrafyste. Landgrafo titulas be landgrafo valdų neegzistuodavo, tuo jis skiriasi nuo kai kurių kitų titulų.

Markgrafas

Markgrafas (vok. Markgraf; angl. ir pranc. margrave) – aristokrato, valdančio marką, titulas. Markgrafai aukštesni už grafus, bet žemesni už hercogus. Markizas yra markgrafo titulo variantas, būdingas Prancūzijai, Anglijai ir kitoms šalims.

Naujamiestis (Klaipėda)

Naujamiestis – Klaipėdos miesto dalis miesto centre: dešiniajame Danės upės krante. Vakaruose ribojasi su H. Manto, šiaurėje – su S. Daukanto gatvėmis, o rytuose – su Šiaurės prospektu.

Reichskancleris

Reichskancleris (vok. Reichskanzler, imperijos kancleris) – kaizerinės Vokietijos ir Veimaro respublikos laikų vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas).

Pirmuoju reichskancleriu 1867–1871 m. buvo Otas von Bismarkas. Iki 1918 m. reichskanclerį skyrė kaizeris, vėliau – reichsprezidentas. Veimaro respublikoje rinkimuose į reichstagą laimėjusių partijų deputatai galėjo paskelbti nepasitikėjimą reichskancleriu, todėl paskyrimas dažniausiai atspindėdavo rinkimų rezultatus.

1933 m. reichskancleriu tapo nacių vadovas Adolfas Hitleris, kuriam vadovaujant Veimaro respublika virto Trečiuoju Reichu. Reichsprezidento postas panaikintas 1934 m.

Po Hitlerio savižudybės reichskancleriu vieną dieną (1945 m. balandžio 30 – gegužės 1 d.) buvo J. Gebelsas. Vėliau Karlas Denicas vadinamosios Flensburgo vyriausybės vadovu paskyrė L. Šveriną-Krozigą, kuris buvo paskutiniu istorijoje reichskancleriu (iki suėmimo 1945 m. gegužės 23 d.).

Vokietijos civilinis kodeksas

Civilinis kodeksas (Bürgerliches Gesetzbuch, BGB) - svarbiausias Vokietijos privatinės teisės aktas, civilinis kodeksas.

1871 m. įkurta Vokietijos imperija neturėjo vieningos teisės. Galiojo Vokietijos bendroji teisė (Gemeines Recht), Bendroji Prūsijos žemės teisė 1804 m. Napoleono kodeksas, 1810 m. Badeno teisė, 1756 m. Maksimiliano civilinis teisynas (Codex Maximilianeus Bavaricus Civilis), 1241 m. Jutų teisė, Saksų veidrodis ir bendroji saksų teisė (1865 m. Sächsisches BGB).

Kodifikaciją sąlygojo vadinamasis Kodifikacijos ginčas 1814 m. tarp Anton Friedrich Justus Thibaut ir Friedrich Carl von Savigny. Liberaliai nusiteikęs Thibaut reikalavo vieningos civilinės teisės kodifikacijos, siekiant supaprastinti „civilinę apyvartą“ (= civilinių santykių vyksmą, plėtotę, skatinti nacionalinę vienybę. Konservatyvusis Savigny prieštaravo tokiai kodifikacijai: jam atrodė, kad tokiems darbams to laikmečios teisėtyra nėra pasirengusi. Kodifikacijos ginčo pradžioje Savigny pozicija ėmė viršų.

Bėgant laikui, ypač po 1871 m., reikalavimai sisteminti ir kodifikuoti civilinę teisę stiprėjo. 1873 m. Reichstagas ir Bundesratas Reichstago narių Johannes von Miquel ir Eduard Lasker (iš Nacionalliberalų partijos, Nationalliberale Partei) teikimu nusprendė keisti Imperijos Konstituciją - Imperijos kompetencijai buvo perduota teisėkūros galia civilinės teisės srityje (lex Miquel-Lasker įstatymas). Pirminė komisija Bundesratui pateikė civilinio sąvado pasiūlymus (ekspertizės autorius - komercinės teisės profesorius Levin Goldschmidt). Pirmoji komisija iš 9 teisėjų ir ministerijos tarnautojų bei 2 profesorių (vienas jų - pandektistas Bernhard Windscheid) buvo sudaryta 1874 m. Ji po išsamių konsultacijų 1888 m. pateikė pirmąjį variantą. Sąvadas buvo pagrįstas Vokietijos bendrosios teisės (gemeines Recht) bei Savigny teorijomis; jis buvo aštriai kritikuojamas, apibūdintas kaip nesocialus, neatitinkantis laiko dvasios, nevokiškas ir sunkiai suprantamas.

1890 m. sudaryta antroji komisija 1895 m. pateikė antrąjį variantą. Šį su mažais pakeitimais Bundesratas kaip „trečiąjį projektą“ 1896 m. teikė Reichstagui, kuris jį su papildomais nežymiais pakeitimais rugpjūčio 18 d. oficialiai priėmė ir paskelbė Imperijos įstatymų biuletenyje. Civilinio kodekso preambulė prasidėjo žodžiais:

„Mes, Vilhelmas, Vokietijos kaizeris iš Dievo Malonės, Prūsijos Karalius etc. skelbiame Imperijos vardu po Bundesratho ir Reichstago pritarimo tai, kas seka: […]“

„Wir Wilhelm, von Gottes Gnaden Deutscher Kaiser, König von Preußen etc. verordnen im Namen des Reichs, nach erfolgter Zustimmung des Bundesraths und des Reichstags, was folgt: […]“Bürgerliches Gesetzbuch įsigaliojo 1900 m. sausio 1 d.

Vokietijos imperija

Vokietijos imperija (vok. Deutsches Kaiserreich, oficialiai vok. Deutsches Reich), Antrasis Reichas – valstybė Europoje, egzistavusi nuo Vokietijos suvienijimo 1871 m. iki 1918 m., kai sosto atsisakė imperatorius Vilhelmas II-asis. Vokietijos imperija buvo konstitucinė monarchija ir federacija, kurią sudarė monarchijos ir laisvieji miestai.

Šatelenas

Šatelenas (pranc. châtelain, lot. castellanus, iš lot. castellum 'pilis') – pilies vadas, valdytojas ar savininkas.

Pradžioje, Karolingų laikais, šatelenai buvo tas pats, kas ir kaštelionai – didiko paskirti pilies vadai, dažnai kartu ir pilies ginamos teritorijos valdytojai. Tačiau vystantis feodalizmui dabartinės Prancūzijos teritorijoje šatelenai tapo daugiau, negu tik paskirtais pilies valdytojais. Pilis su jos ginama teritorija tapo paveldimu feodu šatelenija, o pilį valdantis šatelenas - paveldimu bajoru. Šia prasme šatelenas pasidarė artimas vikontui. Dažniausiai kraštuose, kuriose buvo vikontai, nebuvo šatelenų, o kraštuose, kuriuose buvo šatelenai, nebuvo vikontų. Tuo šateleno titulas yra panašus į burggrafo titulą.

Prancūzijoje šatelenais vadino ir paprastus kaštelionus (concierge châtelain), kurie buvo tik piliai vadovaujantys karininkai. Todėl šateleno padėtis bajorų hierarchijoje labai priklauso nuo laikotarpio ir vietovės. Paprastai šatelenai užimdavo tarpinę padėtį tarp paprastų bajorų ir baronų, bet kai kurie šatelenai buvo aukšto lygio didikai, vienvaldžiai valdę plačias valdas.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.