Jozuė

Jozuė (hebr.jehošua‏‎ – Viešpats yra išganymas) – Biblijos personažas, minimas Penkiaknygėje ir Jozuės knygoje, Mozės įpėdinis. Teigiama, jog buvo Nūno iš Efraimo genties sūnus.

Jozuė buvo vienas iš dvylikos žvalgų, kurie buvo pasiųsti į Kanaaną, kad grįžę praneštų apie to krašto gyventojus. Jozuė ir Kalebas buvo vieninteliai, kurie teigė, kad izraelitai pajėgūs kovoti su Kanaano krašto gyventojais. Todėl, anot Biblijos, Dievas tik Jozuei ir Kalebui leido įžengti į Kanaano kraštą, o kiti tos kartos izraelitai buvo pasmerkti iki mirties klajoti dykumoje.

Jozuės vadovaujami žydai stebuklingu būdu perėjo Jordano upę. Sandoros skrynios nešėjams pasiekus upę, vanduo, tekantis iš aukštupio, sustojo, sudarydamas pylimą, o vandenys, tekantys į žemupį, nuseko. Taip izraelitai galėjo sausomis kojomis pereiti upę.

Jozuės vadovavo izraelitams užimant Jericho miestą. Jozuės knygoje rašoma, kad Dievas įsakęs Izraelio kariams septynias dienas žygiuoti aplink miestą, nešant Sandoros skrynią bei pučiant trimitus. Septintąją dieną kariams buvo įsakyta šaukti, tuomet neva ir sugriuvusios Jericho miesto sienos. Taip pat buvo iškovota ir daugiau strategiškai svarbių pergalių.

Jozuės knygos 10 skyriuje minimas stebuklas, kai Dievas Jozuės prašymu pailginęs dieną, kad izraelitai spėtų iškovoti pergalę prieš amoritus.

Jozuė mirė, sulaukęs 110 metų.

Dore joshua crossing
Izraelitai pereina Jordaną (dailininkas Gustave Doré)
Izraelitai

Izraelitai (hebr. ‏בני ישראל‎‎‏‎ = Bnai Yisraʾel - "Izraelio vaikai"), Izraelio tauta – senovės semitų etninė grupė, XIV-VII a. pr. m. e. gyvenusi Palestinoje. Izraelitai kalbėjo senovės hebrajų kalba, kuri buvo užrašoma senovės hebrajų raštu. Ši kalba kartu su aramėjų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų.

Izraelio tautos nariai kitaip dar yra vadinami hebrajais, populiariai dar žinomi kaip Išrinktoji tauta.

Po VII a. pr. m. e. iš izraelitų išsivystė dvi atskiros etninės grupės - žydai ir samariečiai.

Jozuės knyga

Jozuės knyga – šeštoji Senojo Testamento knyga.

Šioje knygoje pasakojama apie izraelitų įsiveržimą į Kanaaną – esą Dievo jiems pažadėtą žemę,– vadovaujant Mozės įpėdiniui Jozuei.

Jozuės knygoje kalbama apie Kanaano užkariavimą, Jordano upės perėjimą, Jericho užėmimą, izraelitų žygius. Taip pat aprašytas krašto padalinimas Izraelio gentims. Knyga baigiasi Jozuės atsisveikinimu ir mirtimi.

Jozuės knygoje aprašyti įvykiai vyko lygumose į rytus nuo Jordano upės ir Kanaane, 1230–1200 m. pr. m. e. laikotarpiu.

Yra manančių, jog knyga parašyta pranašo Samuelio laikais.

Pagrindiniai veikėjai – Jozuė, taip pat Rachaba ir Kalebas.

Kalebas

Kalebas – Biblijos veikėjas, minimas Penkiaknygėje bei Jozuės knygoje. Tai žvalgas, kurį Mozė pasiuntęs sužinoti visko apie Kanaano kraštą ir ten gyvenančius žmones. Iš dvylikos žvalgų, papasakojusių, ką jie matė Kanaane, tik Kalebas ir Jozuė tikėjo, kad su Dievo pagalba bus galima tą kraštą nukariauti. Todėl, anot Biblijos, Dievas tik Jozuei ir Kalebui leido įžengti į Kanaano kraštą, o kiti tos kartos izraelitai, vyresni nei 20 m., buvo pasmerkti iki mirties klajoti dykumoje.

Mozė

Mozė (hebr. ‏מֹשֶׁה‏‎ – tar. Mošė, arab. Musa) Penkiaknygėje minimas pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos.

Istoriniuose šaltiniuose Mozė nėra žinomas. Jeigu tai buvo istorinė asmenybė, jis galėjo gyventi apie XIII a. pr. m. e. – XII a. pr. m. e. pradžioje. Manoma, kad jis bus parašęs pirmąsias 5 Biblijos knygas (Penkiaknygė). Kaip pranašą jį pripažįsta krikščionybė, judaizmas ir islamas.

Pakartoto Įstatymo knyga

Pakartoto Įstatymo knyga – penktoji Penkiaknygės ir Senojo Testamento knyga.

Šioje knygoje surašyti Mozės žodžiai izraelitams po ilgų klajonių metų, prieš pat įžengiant į Pažadėtąją žemę. Graikiškai ir lotyniškai ši knyga vadinama Deuteronomium (Antrinis įstatymas). Taip pat joje yra papildomų nurodymų, kaip turi gyventi Dievo tauta.

Pakartoto Įstatymo knygoje rašoma, kaip Mozė prisimena įvykius po to, kai jie paliko Sinajaus kalną, primena izraelitams įstatymus ir kviečia jiems paklusti. Šioje knygoje aprašyti nurodymai apie naująją žemę, paklusnumo Dievui svarba. Taip pat rašoma apie sandorą tarp Dievo ir jo tautos atnaujinimą, vadovavimo perdavimą Jozuei, Mozės mirtį.

Veiksmo vieta – lyguma rytiniame Jordano krante.

Pakartoto Įstatymo knygoje aprašyti įvykiai vyko prieš pat įžengiant į Pažadėtąją žemę (apie 1230 m. pr. m. e.).

Pagrindiniai veikėjai – Mozė ir Jozuė.

Skaičių knyga

Skaičių knyga – ketvirtoji Penkiaknygės ir Senojo Testamento knyga.

Šioje Biblijos knygoje pasakojama apie beveik keturiasdešimt metų trukusias izraelitų klajones Sinajaus pusiasalyje po to, kai jie pabėgo iš Egipto. Knygos pavadinimas kilęs nuo dviejų joje paminėtų Izraelio tautos surašymų.

Skaičių knygoje rašoma apie Mozės bei Aarono sesers Mirjamos nubaudimą, dvylika pasiuntinių, pasiųstų į Kanaaną, tautos nepaklusnumą Dievui, 40 metų trukusias izraelitų klajones dykumoje. Taip pat kalbama apie pasipriešinimą Mozės ir Aarono vadovavimui, ugninių žalčių nelaimę, pranašą Bileamą ir jo asilę, Jozuės paskyrimą vadovu.

Veiksmo vieta – Sinajaus kalnas ir Sinajaus pusiasalis.

Pagrindiniai knygos veikėjai – Mozė ir Aaronas, Kalebas ir Jozuė, Bileamas ir Balakas.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.