Jeruzalės apgultis

Jeruzalės apgultis – nuo 1187 m. rugsėjo 20 d. iki 1187 m. spalio 2 d. trūkusi Jeruzalės miesto apgultis, kurią vykdė sultono Saladino vadovaujama ajubidų kariuomenė po saracėnų pergalės Hatino mūšyje, ir miesto pasidavimas saracėnams.[1]

Jeruzalės atidavimas musulmonams tapo pretekstu inicijuoti Trečiąjį kryžiaus žygį, taip pat tai tapo Jeruzalės karalystės žlugimo priežastimi bei nulėmė kelis šimtmečius vykusį krikščionių išstūmimą iš Šventosios Žemės.

ChristiansBeforeSaladin
Alfonsas-Mari-Adolfas de Nevilis. Krikščionys priešais Saladiną

Priešistorė

Jeruzalės kariuomenė, susilpnėjusi dėl vidaus konfliktų, buvo sumušta 1187 m. liepos 4 d. Hatino mūšyje. Dauguma baronų buvo paimti į nelaisvę, tarp jų ir karalius Gi de Luzinjanas. Rugsėjo viduryje Saladinas užėmė Aką, Nablusą, Jafą, Torono pilį, Sidoną, Beirutą ir Aškeloną. Tie, kas išgyveno mūšius, rado prieglobstį Tyre, vieninteliame likusiame karalystės mieste, kuris nebuvo valdomas musulmonų, dėka atvykusio grafo Konrado dėl Monferato ir jo kariuomenės.

Situacija Jeruzalėje

Tyre riteris Balijanas II iš Ibelino, kuriam pavyko išvengti nelaisvės po Hatino mūšio, paprašė sultono Saladino leisti jam saugiai sugrįžti Jeruzalę ir pasiimti savo šeimą, t. y. žmoną Mariją Komniną, kuri buvo karaliaus Amalriko I Jeruzaliečio našlė ir Bizantijos imperatoriaus Manuilo I Komnino dukterėčia, bei vaikus.

Saladinas tenkino Balijano prašymą su sąlyga, kad šis nepakels prieš jį ir sultono kariuomenę ginklo ir išbus mieste ne ilgiau kaip vieną dieną. Balijanas su tokia sąlyga sutiko. Tačiau, atvykus į Jeruzalę, krikščionių patriarchas Heraklis Jeruzalietis, karalienė Sibilė ir kiti gyventojai ėmė Balijano prašyti ginti miestą. Heraklis riteriui nurodė, jog šis mieste privalo pasilikti vardan katalikų tikėjimo ir pasiūlė jį atleisti nuo duotos priesaikos Saladinui. Balijanas sutiko.

Apie savo sprendimą jis informavo Saladiną per Aškelono pasiuntinius. Saladinas suorganizavo Balijano žmonos Marijos Komninos ir jų vaikų palydą į Tripolį. Kadangi Balijanas tarp Jeruzalės baronų buvo autoritetas, musulmonai, pasak Ali Ibn – Asiro rankraščio, jį laikė tolygiu karaliui.[2]

Balijanas rado Jeruzalę apgailėtinos padėties. Miestas buvo pilnas pabėgėlių, išsigelbėjusių nuo musulmonų armijos, ir jų skaičius vis augo. Mieste buvo nebedaug likusių riterių, dėl to Balijanas dovanojo riterių titulus apie 60 miestiečių, kurie nešiojo ginklus ir galėjo ginti miestą. Balijanas ruošėsi miesto apgulčiai, kaupė atsargas ir pinigus.

Surinkęs kariuomenę iš sirų ir egiptiečių Saladinas po nesėkmingos Tyro miesto apgulties atvyko prie Jeruzalės sienų rugsėjo 20 d.

Šventojo miesto apgultis

234 Alexandre-Evariste Fragonard Saladin à Jérusalem
Aleksandras Evaristas Fragonardas. Saladinas prie Jeruzalės

Saladinas inicijavo derybas su Balijanu, tarpininkaujant vienam iš stačiatikių šventikų Jusufui Batitui. Pravoslavų dvasininkai planavo iš musulmonų gauti daugiau privilegijų. Saladinas norėjo miestą paimti be kraujo praliejimo, todėl siūlė nemažai įvairių sąlygų. Tačiau Jeruzalės miestas atsisakė kapituliuoti ir jo apgultis prasidėjo.[3]

Saladino kariuomenė stovėjo priešais Dovydo bokštą ir Damasko vartus. Saracėnų lankininkai be perstojo apšaudė miesto sienas. Karinę amuniciją vežė artyn miesto, tačiau miesto gynėjai neleido musulmonams įsitvirtinti prie sienų. Per šešias pirmąsias apgulties dienas rezultatas buvo nežymus.

Saladino karinės pajėgos po kiekvieno bandymo šturmuoti Jeruzalę patirdavo nuostolius ir prarasdavo karius, tuo tarpu krikščionių žuvo vos vienas kitas. Rugsėjo 26 d. Saladinas perkėlė savo stovyklą į kitą miesto pusę, arčiau Alyvų kalno. Šios pusės miesto sienoje nebuvo didelių vartų ir krikščionys galėjo rengti atakas. Sienos buvo nuolat apšaudomos iš katapultų, trebušetų ir arbaletų.

Dalį sienos rugsėjo 29 d. musulmonams pavyko pramušti, tačiau į miestą pro skylę jie patekti negalėjo, nes miestiečiai aktyviai gynėsi.

Apgulčiai tęsiantis, Jeruzalės gyventojai atsidūrė neviltyje. Pagal prelatą ir metraštininką Vilhelmą iš Tyro,[4] Jeruzalės dvasininkai organizavo eitynes basomis palei vidinę miesto sieną, kas buvo daryta ir 1099 metais, tik iš išorės. Kalvarijos kalne moterys vaikams nukirpo plaukus ir nardino jų smakrus į šaltą vandenį. Šios apeigos buvo skirtos nukreipti dievo pykčiui nuo miesto.[5]

Rugsėjo mėnesio pabaigoje Balijanas iš Ibelino išvyko pas Saladiną derėtis dėl miesto kapituliacijos. Abi pusės sutarė, jog miestas pasiduos taikiai ir 1099 metų žudynės, kai kryžiaus riteriai užėmė miestą, nepasikartos. Saladinas įvedė miestiečiams išpirkas, t. y. už vyrišką galvą buvo skirta 20 bezantų, už moterį – 10 bezantų, už vaiką 5 bezantai. Kas negalėjo susimokėti turėjo būti parduoti į vergiją. Saladinas nurodė, jog vietos krikščionys ir stačiatikiai galės likti mieste.[6]

Sugrįžus Balijanui po derybų į Jeruzalę, buvo nuspręsta, jog 7000 miesto vargšų bus išpirkti miesto biudžeto pinigais, t. y. iš pinigų, kuriuos miestui buvo skyręs Anglijos karalius Henrikas II Plantagenetas. Šiuos pinigus saugojo hospitaljerų ordino nariai. Pinigai buvo skirti kryžiaus žygiui arba piligrimystei, kurią karalius ruošėsi organizuoti kaip atgailą dėl Kenterberio arkivyskupo Tomo Beketo nužudymo. Tačiau karalius taip ir nebuvo atvykęs į Šventąją Žemę. Šių pinigų dalis jau buvo panaudota, renkant samdinius kareivius Hatino mūšiui.

Balijanas iš Ibelino vėl susitiko su Saladinu ir sultonas sutiko sumažinti išpirką, t. y. už vyro galvą buvo numatyta 10 bezantų išpirka, už moterį – 5 bezantai, už vaiką – 1 bezantas. Balijanas tvirtino, jog tai vis tiek dideli pinigai Jeruzalės miestiečiams. Tuomet Saladinas pareikalavo bendros 100 tūkstančių bezantų sumos už visus miestiečius.

Balijanas tvirtino, jog tokia suma nereali, tuomet, saracėnų lyderis nurodė, jog galutinė išpirka - 50 tūkst. bezantų. Galop buvo sutarta, jog Saladinas išlaisvins 7000 miesto gyventojų už 30 tūkstančių bezantų. Vieną vyrą galėjo pakeisti dvi moterys arba dešimt vaikų. Vėliau Saladino brolis Safalinas išlaisvino dar 3000 žmonių, negalinčių sumokėti išpirkos. Pagaliau pats musulmonų sultonas išlaisvino visus pagyvenusius žmones, negalėjusius susimokėti pinigų.

Jeruzalės kapituliacija

BalianofIbelin1490
Balijanas atiduoda Jeruzalę Saladinui. 1490 m. miniatiūra

Spalio 2 d. Balijanas iš Ibelino paskelbė apie Jeruzalės kapituliaciją. Buvo numatyta, kad kiekvienas miesto gyventojas per mėnesį privalo sumokėti išpirką. Saladinas išlaisvino kai kuriuos vergus. Balijanas ir patriarchas Heraklis Jeruzalietis savo asmeniniais pinigais išpirko daug miestiečių. Jeruzalės miestiečiai buvo sustatyti trejomis kolonomis, kurių pirmąsias dvi iš miesto vedė Tamplieriai, o Balijanas ir Heraklis – trečiąją.[7]

Didysis auksinis krikščionių kryžius buvo nuverstas nuo Uolos kupolo šventyklos.

Su šeima Balijanas susitiko Tripolyje. Pagal Muchamedo Ibn Hamedo Isfahano rankraštį, patriarchas Heraklis Jeruzalietis su savimi išsivežė bažnyčios relikvijas ir turtą.[8]

Kai kurie iš pabėgėlių nukeliavo į Tripolio grafystę, kurią kontroliavo krikščionys, bet čia jie nebuvo priimti. Kiti pabėgėliai išvyko į Antiochiją, Bizantiją bei Egiptą. Dalis žmonių įlipo į italų laivus ir plaukė į Europą.[9]

Saladinas Jeruzalėje krikščionims paliko Kristaus prisikėlimo bažnyčią. Tam, kad mieste būtų įtvirtintas musulmonų tikėjimas, buvo atliekama daug musulmonų apeigų, tarp jų ritualinis plovimas rožiniu vandeniu.[10]

Įsitvirtinęs Jeruzalėje, Saladinas surengė keletą žygių užimti laisvų tvirtovių: Belvuaro, Karako, Monrealio. Vėliau Saladino kariuomenė apgulė Tyrą.

1187 m. spalio 29 d. Popiežius Grigalius VIII priėmė bulę dėl Trečiojo kryžiaus žygio organizavimo. Trečiasis kryžiaus žygis prasidėjo 1189 m.

Populiariojoje kultūroje

Jeruzalės apgulčiai pavaizduoti 2005 m. Holivude pastatytas žinomas istorinis amerikiečių režisieriaus Skoto Ridlio filmas „Dangaus karalystė”.

Šaltiniai

  1. France, John (2015). Hattin: Great Battles Series. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0199646951.
  2. Ibn Al-Athir, D.S. Richards trans, VOL II, 330-331.
  3. Dick W. Zylstra. Lust for Power, 2005.
  4. Hamilton, pp. 162–163; Edbury and Rowe, "William of Tyre and the Patriarchal election of 1180", The English Historical Review 93 (1978), repr. Kingdoms of the Crusaders: From Jerusalem to Cyprus (Aldershot: Ashgate, Variorum Collected Series Studies, 1999)
  5. The Conquest of Jerusalem and the Third Crusade, Trans Peter Edbury, 58-59.
  6. Robert Ullian. Frommers Israel, Wiley, 2010, ISBN 0470934387, 9780470934388.
  7. Steven Runciman (1987). A History of the Crusades: The Kingdom of Jerusalem. Cambridge University Press. pp. 465–468. ISBN 9780521347716.
  8. Donald S. Richards, "Emad al-Din Kateb Esfahani" in Encyclopedia Iranica. "The family of Persian origin into which ʿEmād-al-Dīn Kāteb was born had a tradition of administrative service for the Saljuq dynasty and the caliphate."
  9. Robert Lawrence Nicholson (1973). Joscelyn III and the Fall of the Crusader States: 1134-1199. Brill Publishers. pp. 174–175. ISBN 9789004036765
  10. Steven Runciman (1987). A History of the Crusades: The Kingdom of Jerusalem. Cambridge University Press. pp. 465–468. ISBN 9780521347716.

Literatūra

  • Amin Maalouf, The Crusades Through Arab Eyes. London, 1984.
  • James A. Brundage, The Crusades: A Documentary Survey. Marquette University Press, 1962.
  • Kenneth Setton, ed. A History of the Crusades, vol. I. University of Pennsylvania Press, 1958.
  • Peter W. Edbury, The Conquest of Jerusalem and the Third Crusade: Sources in Translation. Ashgate, 1996.
  • P. M. Holt, The Age of the Crusades: The Near East from the Eleventh Century to 1517. Longman, 1986.
  • R. C. Smail, Crusading Warfare, 1097—1193. Cambridge University Press, 1956.
  • Steven Runciman, A History of the Crusades, vol. II: The Kingdom of Jerusalem and the Frankish East, 1100—1187. Cambridge University Press, 1952.
Jeruzalės karalystė

Jeruzalės karalystė – krikščionių karalystė Levante, įkurta 1099 m., po Pirmojo kryžiaus žygio. Ji egzistavo beveik du šimtmečius (1099–1291 m.), kol mameliukai užėmė paskutinę jos valdą Akrą.

Iš pradžių karalystė buvo tik per kryžiaus žygį užimtų miestų rinkinys. Galios viršūnėje karalystė užėmė dabartinę Izraelio ir Palestinos teritoriją. Ji tęsėsi nuo dabartinio Libano šiaurėje iki Sinajaus dykumos pietuose. Jai priklausė kai kurios dabartinės Jordanijos ir Sirijos sritys. Be to, buvo bandymų išplėsti karalystę į Fatimidų Egiptą. Jos karaliai turėjo tam tikrą autoritetą kitose kryžiuočių valstybėse: Tripolio grafystėje, Antiochijos kunigaikštystėje ir Edesos grafystėje.

Daug tradicijų ir institucijų kryžiuočiai su savimi atsivežė iš Vakarų Europos ir visąlaik buvo su ja artimi politiniai ir geneologiniai ryšiai. Tačiau tai buvo gana maža karalystė ir jai dažnai trūko karinės ir finansinės paramos iš Europos. Jeruzalės karalystė turėjo glaudesnius santykius su kaimynine Armėnijos karalyste ir Bizantijos imperija, iš kurių perėmė rytietiškus bruožus, be to, karalystei darė įtaką anksčiau buvusios musulmoniškos institucijos. Socialiniu atžvigiu kryžiuočiai nebendraudavo su musulmonais ir Rytų krikščionimis, kuriuos jie valdė.

Iš pradžių Islamo pasaulis nekreipė dėmesio į karalystę, bet XII a. viduryje kaimyninės musulmonų valstybės susivienijo ir pradėjo atkariauti prarastą teritoriją. 1187 m. Saladinas užėmė pačią Jeruzalę ir XIII a. pradžioje karalystę sudarė tik siaura Viduržemio jūros pakrantės juosta, kurioje buvo tik keli miestai. Šiuo laikotarpiu valstybė kartais buvo vadinama „Akros karalyste“, o ją valdė Lusignano dinastija iš kryžiuočių Kipro karalystės. Sustiprėjo ryšiai su Tripoliu, Antiochija ir Armėnija. Karalystėje vis didesnę įtaką turėjo Italijos miestai-valstybės, tokie kaip Venecija ir Genuja bei Šventosios Romos imperatorių ambicijos. Tuo tarpu kaimynines teritorijas sujungė Ajubidų ir Mameliukų dinastijos, o karalystė visai prarado reikšmę regione, į kurį XIII a. vidury įsiveržė Chorezmšachai ir mongolai. Mameliukų sultonai Baibars ir al-Ashraf Khalil užėmė visas likusias kryžiuočių tvirtoves ir karalystė išnyko.

Pirmasis kryžiaus žygis

Pirmasis kryžiaus žygis (1095–1099) buvo pirmasis pagal eilę iš daugelio Kryžiaus žygių, kuriais buvo siekiama užimti Šventąją Žemę. Apie pirmąjį žygį apginti musulmonų persekiojamus krikščionis ir išvaduoti Jeruzalėje esantį Jėzaus Kristaus karstą paskelbė popiežius Urbonas II Klermono bažnytiniame susirinkime 1095 m. Popiežius kvietė suteikti karinę pagalbą Bizantijai, kuri jau buvo praradusi beveik visą Anatoliją turkų seldžiukams.

Tarp 1096 ir 1101 m. Bizantijos graikai patyrė tris atskiras kryžiuočių žygio bangas. 1096 m. pavasarį į Konstantinopolio apylinkes atvyko pirmoji didelė, nedisciplinuota ir blogai aprūpinta armija. Ši pirmoji grupė dažnai vadinama Valstiečių kryžiaus žygiu arba Liaudies kryžiaus žygiu. Jai vadovavo Petras Eremitas ir Valteris Beturtis. Antrojoje bangoje, nužygiavusioje 1099 m. iki pat Jeruzalės, dalyvavo Prancūzijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos riteriai. Kariuomenė neturėjo bendros vadovybės, atskiriems kontingentams vadovavo savi valdovai. Lotaringijos riterius vedė Žemutinės Lotaringijos hercogas Godfridas Bulonietis ir jo brolis Balduinas, Šiaurės Italijos ir Pietų Prancūzijos riterių pajėgoms vadovavo Tulūzos grafas Raimondas IV ir popiežiaus legatas Ademaras, Pietų Italijos ir Sicilijos karalystės – Taranto kunigaikštis Boemundas I, Šiaurės Prancūzijos (Normandijos) – Normandijos kunigaikštis Robertas II. Trečiąją bangą sudarė Lombardijos, Prancūzijos ir Bavarijos kontingentai, pasiekę Jeruzalę 1101 m. vasaros pradžioje.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.