Japonija

Japonija (jap. 日本国 = Nippon koku arba Nihon koku, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.

Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos.[3] Didžiausios salos, Hokaidas (北海道 – Hokkaidō), Honšiū (本州), Šikoku (四国), Kiūšiū (九州) ir sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas (富士山 Fudžisan), yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta – joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.

Japonija yra antra pagal nominalųjį BVP ir septinta pagal ginklavimosi biudžetą.[4] Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė. JT ir PSO duomenimis, Japonijoje vidutinė gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje, o kūdikių mirtingumas – vienas mažiausių.[5][6] Japonijoje itin aukštas gyvenimo lygis – pagal ŽSRI indeksą Japonija yra 10-a pasaulyje.

Nippon (Nihon-koku)
日本国
Japonijos vėliava Japonijos herbas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Japonija žemėlapyje
Valstybinė kalba nėra,[1]
pripažintos regioninės kalbos - japonų kalba ir jos tarmės, ainų kalba, riūkiū kalba
Sostinė Tokijas
Didžiausias miestas Tokijas, (jap. 東京 Tō-kyō)
Valstybės vadovai Naruhito
Imperatorius
Shinzō Abe
Ministras Pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
377 873 km² (61)
0.8 %
Gyventojų
 – 2017
 – Tankis
 
126 045 211 (11)
337,6 žm./km² (30)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
4 220,00 mlrd. $ (3)
33 100 $ (14)
Valiuta jena
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+9
netaikomas
Nepriklausomybė
Valstybės įkūrimo diena
Konstitucija
-
660 m. pr. m. e. vasario 11 d.[2]
1947 m. gegužės 3 d.
Valstybinis himnas Japonijos himnas
Interneto kodas .JP
Šalies tel. kodas 81
書.svg
Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Istorija

Mōko Shūrai Ekotoba
1274 m. ir 1281 m. vykusios mongolų invazijos į Japoniją buvo sėkmingai atremtos.

Manoma, kad pirmieji Japonijos gyventojai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės (縄文人 – Džōmondžin) priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra (縄文文化 – Džōmonbunka). Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis (弥生人 – Jajoidžin) ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą (弥生文化 – Jajoibunka). Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.

Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko(卑弥呼). Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato (大和) valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu (japoniškai 天照大神 Amaterasu-ōmikami), iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius 神武 天皇 – Džimmu Tennō. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra 応神天皇 (Ōdžin Tennō) Odžinas, valdęs apie 270–310 m. (kitais duomenimis – 270–300).

Senovė (V a. – 1185 m.)

NaraTodaijiDaibutsu0212
Didysis Buda Tōdai-dži (東大寺) šventykloje, 752 m.

Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (古事記 – 712 m.), „Fudoki“ (風土記 – 713–740 m.) ir „Nihonšioki“ (日本書紀 arba „Nihongi“ 日本紀) (720).

794 m. sostinę perkėlus į Hejano (平安京 – Heian-kiō miestą (dabartinį – Kiotą – 京都), kuri Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis (平安時代 – Heian džidai). Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas (藤原氏 Fudživara-ši). Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.

Viduramžiai (1185–1603 m.)

Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šiōen(荘園). Po penkerius metus trukusio Genpei karo(源平 合戦 – Gempei kassen) tarp Minamoto (源) (Gendži 源氏) ir Taira (平) (Heike – 平家 arba Heiši – 平氏 – dar kitaip skaitoma Taira-ši) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto (源 頼朝 – Minamoto no Joritomo), kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogunu (jap. 将軍 šiōgun), 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią – Kamakuros šiōgunatą (jap. 鎌倉幕府 Kamakura bakufu). 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan (元) mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“ 神風) gimimas.

Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.

Naujieji laikai (1603–1868 m.)

1600 metais šiogunas Iejasu Tokugava (徳川 家康 Tokugava Iejasu) paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio (大名 Daimyō) bei kitus šiogunus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogunu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (江戸) (dabartinį Tokiją).

Labai greitai Tokugavų klano šiogunai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą – Nagasakį (長崎).

Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.

Meidži periodas (1868–1912 m.)

1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą (横浜) pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinis Tokugavų šiogunas Jošinobu Tokugava (徳川 慶喜 – Tokugava Jošinobu) ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidži (明治 天皇 – Meidži-tennō). 1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904–1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.[7] Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalė pirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdyti ekspancionistinę politiką 1931 m. okupuojant Mandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukė Tautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos ir Nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.

Naujausieji laikai (1912 m. – dabartis)

AkagiDeckApril42
Lėktuvnešis Akagi

Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos (広島) numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti SSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje. Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.

Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 m., JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.

Politinė sistema

Diet of Japan Kokkai 2009
Japonijos parlamento pastatas Nagatačijuje, Čijodoje, Tokijuje
Goshichi no kiri
Japonijos vyriausybės antspaudas

Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai – 国会.

Formali valstybės galva – imperatorius (Tennō), kurio galios labai apribotos. Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius – Akihito (明仁), po jo seks Naruhito (徳仁), karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.[8]

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院; Šiūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院; Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu[8] piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys.[9] Nuo 1955 m., išskyrus trumpai egzistavusią koalicinę vyriausybę, suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turėjo liberalkonservatyvi liberalų demokratų partija.[10] Po 2009 m. rinkimų jai teko pasitraukti į opoziciją, o valdančiąja tapo socialliberalioji Demokratų partija.

Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yra Shinzō Abe.[11]

Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosi Edo laikotarpiu (pavyzdys – 1742 m. išleistas teisynas Kujikata Osadamegaki (公事方 御定書 – Kudžikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) teisė.

Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus.[8] Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas: Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所; Saikō-Saibanšo) ir tris žemesniųjų teismų lygius.[12] Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinys Roppō.[13]

Administracinis suskirstymas

Regions and Prefectures of Japan
Japonijos prefektūrų žemėlapis

Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.

Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:

1 Hokaido prefektūra (Hokkaidō)
  • Tōhoku (Tōhoku) regionas:
2 Aomorio prefektūra (Aomori-ken)
3 Ivatės prefektūra (Ivate-ken)
4 Mijagio prefektūra (Mijagi-ken)
5 Akitos prefektūra (Akita-ken)
6 Jamagatos prefektūra (Jamagata-ken)
7 Fukušimos prefektūra (Fukušima-ken)
8 Ibaraki prefektūra (Ibaraki-ken)
9 Točigio prefektūra (Točigi-ken)
10 Gunmos prefektūra (Gunma-ken)
11 Saitamos prefektūra (Saitama-ken)
12 Čibos prefektūra (Čiba-ken)
13 Tokijo prefektūra (Tōkiō-to)
14 Kanagavos prefektūra (Kanagava-ken)
15 Niigatos prefektūra (Niigata-ken)
16 Tojamos prefektūra (Tojama-ken)
17 Išikavos prefektūra (Išikava-ken)
18 Fukui prefektūra (Fukui-ken)
19 Jamanašio prefektūra (Jamanaši-ken)
20 Nagano prefektūra (Nagano-ken)
21 Gifu prefektūra (Gifu-ken)
22 Šidzuokos prefektūra (Šizuoka-ken)
23 Aičio prefektūra (Aiči-ken)
24 Mie prefektūra (Mie-ken)
25 Šiga prefektūra (Šiga-ken)
26 Kioto prefektūra (Kiōto-fu)
27 Osakos prefektūra (Ōsaka-fu)
28 Hiogo prefektūra (Hiōgo-ken)
29 Naros prefektūra (Nara-ken)
30 Vakajamos prefektūra (Vakajama-ken)
31 Totorio prefektūra (Tottori-ken)
32 Šimane prefektūra (Šimane-ken)
33 Okajamos prefektūra (Okajama-ken)
34 Hirošimos prefektūra (Hirošima-ken)
35 Jamagučio prefektūra (Jamaguči-ken)
36 Tokušimos prefektūra (Tokušima-ken)
37 Kagavos prefektūra (Kagava-ken)
38 Ehimės prefektūra (Ehime-ken)
39 Kočio prefektūra (Kōči-ken)
40 Fukuokos prefektūra (Fukuoka-ken)
41 Sagos prefektūra (Saga-ken)
42 Nagasakio prefektūra (Nagasaki-ken)
43 Kumamoto prefektūra (Kumamoto-ken)
44 Oitos prefektūra (Ōita-ken)
45 Mijadzakio prefektūra (Mijazaki-ken)
46 Kagošimos prefektūra (Kagošima-ken)
47 Okinavos prefektūra (Okinava-ken)

Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区 Tōkiō-ku), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daug miestų, miestelių ir kaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.[14]

Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.

Geografija

Japan-CIA WFB Map
Japonija
Japan topo en
Japonijos topografinis žemėlapis

Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose – Japonijos jūra, pietuose – Rytų Kinijos, šiaurėje – Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.

Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 3000 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².

Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 18 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).

Apie 70–80 % visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti,[15][16] žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.[17]

Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose.[18] Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995, 2004 ir 2011 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.[19]

Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:

  • Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
  • Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
  • Centrinės aukštumos. Būdingas tipinis žemyninis klimatas – didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
  • Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
  • Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
  • Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas – karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.

Aukščiausia temperatūra Japonijoje, -40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje.[20] Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.

Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.

Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose – nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.[21]

Ekonomika

Tokyo stock exchange
Japonijos birža, antra didžiausių biržų pasaulyje.
JR Central Shinkansen 700
Greitieji šinkansen traukiniai yra įprasta transporto priemonė Japonijoje.

Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje[22] po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal perkamosios galios paritetą.[23]

Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.

Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia – čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.[24]

Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, – tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven & I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.[25]

Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8 %), Europos Sąjunga (14,5 %), Kinijos Liaudies Respublika (14,3 %), Pietų Korėja (7,8 %), Taivanas (6,8 %) ir Honkongas (5,6 %) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės, elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos.[26] Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5 %), JAV (12 %), Europos Sąjunga (10,3 %), Saudo Arabija (6,4 %), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7 %) ir Indonezija (4,2 %) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.[27]

2005 m. pusė energijos Japonijoje gauta iš naftos, penktadalis iš akmens anglių ir 14 % iš gamtinių dujų.[28] Branduolinėse jėgainėse pagaminama ketvirtadalis visos elektros Japonijoje.[29]

Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui.[30] Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km[31] ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių.[32] Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamas muitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50 % atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visų G8 šalių.[33]

2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo, visų geležinkelių – 23 577 km.

Gyventojai

Japonijoje gyvena apie 126,8 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.

2008 m. duomenimis šalyje 98,26 % gyventojų sudarė japonai, 0,51 % – kinai, 0,46 % – korėjiečiai.[34] Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8 % japonų yra gryno japoniško tipo.

Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.

Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 % – krikščionybę, 4 % – kitas religijas.

Apie 99 % visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji.[35] Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai – 8.8 %.[36] Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra vartojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.

Didžiausi miestai

Miestas Prefektūra Gyventojų skaičius
1 Tokijas Tokijas 8 535 792
2 Jokohama Kanagava 3 602 758
3 Osaka Ōsaka 2 635 420
4 Nagoja Aičis 2 223 148
5 Saporas Hokaidas 1 888 953
6 Kobė Hiogas 1 528 687
7 Kiotas Kiotas 1 472 511
8 Fukuoka Fukuoka 1 414 417
9 Kavasakis Kanagava 1 342 262
10 Saitama Saitama 1 182 744

Švietimas

Yasuda Auditorium, Tokyo University - Nov 2005
Jasudos pastatas. Tokijo universitetas.

Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaip Meidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti 1872 m.[37] Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak Švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerijos, apie 75,9 % baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose.[38] Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas.[39] OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.[40]

Kultūra

Sorakuen14st3200
Japonijos sodas

Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.

Tradiciniai Japonijos menai – amatai (ikebana (生け花 – japoniškai 華道 – kadō), origami (折り紙), ukijo-e (浮世絵), lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo (武道 Budō), architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje[41] Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma tokių animacinių filmų ir sukuriama Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar Kaiketsu Zorori.

Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.

Literatūra, filosofija ir menai

Ankstyviausiais Japonijos literatūros kūriniais laikomos dvi istorinės knygos, Kojiki ir Nihon Shoki bei VIII a. poezijos knyga Man'yōshū (万葉集 – Man’jōšiū), visos parašytos kiniškais hieroglifais.[42] Ankstyvuoju Heian laikotarpiu kaip fonogramos buvo sukurta transkripcijos sistema, vadinama kana (hiragana ir katakana). Pasaka apie bambukų kirtėją laikoma seniausia prozine knyga japonų kalba.[43]

Maistas

Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų apie Edo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos.

Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmis valgomosiomis lazdelėmis (箸), kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. per Tang dinastijos nuosmukį.

Populiarioji kultūra

Japonijos populiariojoje kultūroje atsispindi ir praeities tradicijos. Sujungus tradicinę medžio graviūrą ir Vakarų meną, atsirado visame pasaulyje išpopuliarėjusi manga, po kurios sekė anime. Vakarų muzika, pristatyta XIX a., yra itin svarbi moderniosios kultūros dalis. Pokario Japoniją stipriai veikė modernioji Europos ir Amerikos muzika, kol galop susiformavo J-pop (japoniška pop muzika).[44]

Šalyje labai populiarūs įvairūs televizijos šou, ypač komedinio pobūdžio, jais domimasi ir užsienio šalyse. Taip daugelyje valstybių išplito Japonijoje atsiradusių „Takeši pilies“ ar „Skylė sienoje“ analogų.

Dėl labai gerai išvystytų moderniųjų technologijų pramonės šalis garsėja ir kompiuterinėmis konsolėmis ir žaidimais. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.[45]

Sportas

Asashoryu-2008
Sumo imtynės

Tradiciškai sumo (相撲 – sumō) yra laikoma nacionaline Japonijos sporto šaka. Kovos menai, tokie kaip dziudo (柔術 – džiūdžiucu), karate (空手 道 – karate-dō) ir kendo (剣道 – kendō), taip pat yra labai paplitę šalyje. Po Meidži restauracijos į Japoniją suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.[46]

Profesionalų beisbolo lyga Japonijoje įkurta 1936 m.[47] Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žadimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs Ichiro Suzuki, dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.

1992 m. įkūrus Japonijos profesionalų futbolo lygą, futbolas taip pat išplito šalyje.[48] Japonijoje nuo 1981 iki 2004 m. vyko Tarpžemyninė taurė, o 2002 m. – XVII pasaulio futbolo čempionatas (kartu su Pietų Korėja).[49] Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje, triskart laimėjusios AFC Azijos taurę.

Šalyje vis populiaresnis tampa golfas,[50] taip pat ir automobilių sportas, ypatingai Super GT ir Formula Nippon.[51]

Kita informacija

Šaltiniai

  1. „法制執務コラム集「法律と国語・日本語」“. Legislative Bureau of the House of Councillors. Nuoroda tikrinta 2009-01-19.
  2. Pasak legendos tą dieną Japoniją įkūrė pirmasis Japonijos imperatorius Imperatorius Džimmu. Tai daugiau simboliška.
  3. Facts and Figures of Japan 2007 01: Land (PDF). Foreign Press Center Japan. Nuoroda tikrinta 2009-07-04.
  4. Ginklavimosi biudžetas sudaro 0,9%, o tai yra mažiau nei bet kurios kitos didžiosios valstybės.
  5. WHO: Life expectancy in Israel among highest in the worldHaaretz, 2009 m. gegužė
  6. United Nations World Population Propsects: 2006 revision – Table A.17 for 2005–2010
  7. Jesse Arnold. „Japan: The Making of a World Superpower (Imperial Japan)“. vt.edu/users/jearnol2. Nuoroda tikrinta 2008-12-04.
  8. 8,0 8,1 8,2 „Japonijos Konstitucija“. House of Councillors of the National Diet of Japan. 1946-11-03. Nuoroda tikrinta 2008-04-26.
  9. „World Factbook; Japan“. CIA. 2009-06-26. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  10. „A History of the Liberal Democratic Party. Preface“. Japonijos liberalų demokratų partija. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
  11. Naoto Kan becomes Japan’s new prime minister, BBC News, 2010-05-04
  12. „The Japanese Judicial System“. Office of the Prime Minister of Japan. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  13. "Japonijos civilinis kodeksas". Encyclopædia Britannica. 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  14. Mabuchi, Masaru (May 2001). Municipal Amalgamation in Japan (PDF)“ (PDF). World Bank. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  15. "Japan". Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia. 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  16. „Japan Information—Page 1“. WorldInfoZone.com. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  17. „World Population Prospects“. UN Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  18. „Tectonics and Volcanoes of Japan“. Oregono valstijos universitetas. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  19. „Attractions: Hot Springs“. JNTO. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  20. „Gifu Prefecture sees highest temperature ever recorded in Japan - 40.9“. Japan News Review Society. 2007-08-16. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
  21. „Flora and Fauna: Diversity and regional uniqueness“. Embassy of Japan in the USA. Suarchyvuotas originalas 2007-02-13. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  22. „Pasaulio ekonomikos perspektyvos duomenų bazė; šalių palyginimai“. IMF. 2006-09-01. Nuoroda tikrinta 2007-03-14.
  23. „NationMaster; Economy Statistics“. NationMaster. Nuoroda tikrinta 2007-03-26.
  24. Japonijos ekonomika
  25. Rinkos duomenys. Niujorko birža (2006-01-31). Tikrinta 2008-07-25.
  26. „Pasaulio faktų knyga; Japonijos ekonomika“. CIA. 2006-12-19. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
  27. Blustein, Paul. „China Passes U.S. In Trade With Japan: 2004 Figures Show Asian Giant’s Muscle“. The Washington Post (2005-01-27). Tikrinta 2008-07-25.
  28. Chapter 7 Energy, Statistical Handbook of Japan 2007
  29. „Japan taps into ocean winds for power“. ABC News. 2008-01-21. Nuoroda tikrinta 2009-0%-11.
  30. Japan’s Road to Deep Deficit Is Paved With Public Works, New York Times in 1997
  31. 2004 m. bendras ilgis sudarė 1 177 278 km
  32. Chapter 9 Transport, Statistical Handbook of Japan
  33. „Transport in Japan“. International Transport Statistics Database. iRAP. Nuoroda tikrinta 2009-02-17.
  34. 平成20年末現在における外国人登録者統計について
  35. „Pasaulio faktų knyga; Japonija-Žmonės“. CIA. 2008 m. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
  36. Shinsen-kokugojiten (新選国語辞典), Kyōsuke Kindaichi, Shogakukan, 2001, ISBN 4-09-501407-5
  37. Lucien Ellington (2003-12-01). „Anapus retorikos: Esminiai klausimai apie Japonijos švietimą“. Foreign Policy Research Institute. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
  38. „School Education“ (PDF). ŠKSMT ministerija. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
  39. „The Times Higher Education Supplement World University Rankings“ (PDF). TSL Education Ltd. 2005-10-28. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
  40. OECD’s PISA survey shows some countries making significant gains in learning outcomes, OECD, 04/12/2007. [1]
  41. Pasaulį užkariavę Rytų komiksai – pagaliau lietuviškai! (obuolys.lt)
  42. „Asian Studies Conference, Japan (2000)“. Meiji Gakuin University. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  43. „Windows on Asia—Literature : Antiquity to Middle Ages: Recent Past“. Michigan State University, Office of International Studies and Programs. Suarchyvuotas originalas 2007-10-11. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  44. „J-Pop History“. The Observer. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  45. Leonard Herman, Jer Horwitz, Steve Kent, and Skyler Miller. „The History of Video Games“. Gamespot. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
  46. „Culture and Daily Life“. Japonijos ambasada Jungtinėje Karalystėje. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  47. Nagata, Yoichi and Holway, John B. (1995). “Japanese Baseball”, Pete Palmer Total Baseball, fourth edition, Niujorkas: Viking Press, 547.
  48. „Soccer as a Popular Sport: Putting Down Roots in Japan“ (PDF). The Japan Forum. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  49. XVII pasaulio futbolo čempionatas vyko Japonijoje ir Pietų Korėjoje
  50. Fred Varcoe. „Japanese Golf Gets Friendly“. Metropolis. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  51. Len Clarke. „Japanese Omnibus: Sports“. Metropolis. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.

Nuorodos

Vikiteka

Oficialios
Žiniasklaida
Turizmas
Kita
Verta Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Verta Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
AFC Azijos taurė

AFC Azijos taurė – AFC organizuojamas futbolo turnyras. Čempionato nugalėtojas tampa Azijos žemyno čempionu. Azijos taurės varžybos rengiamos nuo 1956 m., kas ketveri metai.

Antrasis pasaulinis karas

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias karas žmonijos istorijoje, trukęs nuo 1939 iki 1945 m.

Karo pradžia Europoje paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d., kai Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo – vyko Antrasis Italijos - Etiopijos karas, nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos-Japonijos karas, nors nei viena iš šalių nebuvo paskelbusi kitai karo. Kare tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo daugiau nei 60 valstybių, tarp jų – visos didžiosios valstybės, susiskirsčiusios į du karinius blokus: Sąjungininkus ir Ašį. Karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje, jo metu buvo mobilizuoti daugiau nei 110 milijonų karių. „Totalinio karo“ sąlygomis pagrindiniai varžovai karo tikslams sutelkė visus savo ekonominius, pramoninius ir mokslinius pajėgumus, peržengiant civilinių ir karinių resursų skirtį. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausiai aukų pareikalavęs karas žmonijos istorijoje, jo metu žuvo 50-70 milijonų žmonių, didelė dalis jų - Sovietų Sąjungos ir Kinijos civiliai gyventojai.

Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai, taip pat subjektyvus faktorius – nacistinės ideologijos antihumaniškumas. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų kelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai).

Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne. Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame. Kare nedalyvavo ir oficialiai išliko neutraliomis šešios Europos valstybės - Airija, Švedija, Šveicarija, Ispanija, Portugalija ir Turkija (iki 1945 m. vasario mėn.). Karo europoje pradžioje neutralitetą paskelbė ir Jungtinės Valstijos, tačiau nuo 1939 m. lapkričio jos neutraliteto įstatymas leido JAV pirkti ir savo laivais gabentis iš JAV ginklus ir amuniciją (tuo galėjo pasinaudoti tik Jungtinė Karalystė).

Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Su Italija ir Japonija Vokietija sudarė sąjungą, vadinamąją Ašį. Pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. Molotovo-Ribertropo paktą Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino ir aneksavo Lenkija ir Baltijos valstybes, taip pat Sovietų Sąjunga aneksavo dalį Suomijos ir Rumunijos teritorijos. Po Prancūzijos nugalėjimo karas Europoje daugiausia vyko tarp Europos Ašies valstybių ir Jungtinės Karalystės. Po to sekė karas Balkanuose, mūšis dėl Britanijos, Blicas (Britanijos bombardavimo kampanija) ir ilgas mūšis dėl Atlanto. Į karą įstojus Vokietijos sąjungininkei Italijai karo veiksmų arena tapo ir Šiaurės Afrika. Italų kariuomenė susirėmė su britais Egipte ir Italijos Rytų Afrikos kolonijoje. Nuo 1941 m. vasario mėn. Afrikoje dislokuota Vokietijos kariuomenė nesustabdė Italijos pralaimėjimo. Po dviejų mūšių prie Al Alameino (1942 m. liepą ir 1942 m. spalį-lapkritį) bei britų ir amerikiečių išsilaipinimo Maroke ir Alžyre 1942 m. lapkritį Afrikoje kovojusios vokiečių ir italų pajėgos 1943 m. gegužę kapituliavo Tunise.

Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys – Sovietų Sąjunga, kai ją užpuolė Vokietija, taip pat Jungtinės Valstijos po Japonijos atakos prieš Pearl Harborą. Sėkmingai prasidėjęs Vokietijos įsiveržimas į Sovietų Sąjungą 1941 m. žiemą įstrigo mūšiuose prie Maskvos (1941 m. rugsėjis - 1942 m. balandis), o bandymas užimti Stalingradą (1942 m. rugpjūtis - 1943 m. vasaris) tapo pirmu dideliu pralaimėjimu, po kurio karo sėkmė nuo Vokietijos nusisuko.

1944 m. birželio mėn. viduryje Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. Bendras Vakarų sąjungininkų (Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada) puolimas Europoje trimis frontais - išsilaipinimas Sicilijoje 1943 m. liepą, išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio mėn. ir išsilaipinimas 1944 m. rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje sudavė rimtą smūgį Trečiajam Reichui Vakaruose.

1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įžengė Raudonoji Armija ir ėmė veržtis link Berlyno. Iki 1945 pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių. 1945 m. balandžio 25 d. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. Po to, kai 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne nusižudė Hitleris, po dviejų dienų pasidavė miesto gynėjai. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. generolui feldmaršalui Keiteliui pasirašius besąlygiškos kapituliacijos aktą.

Ašies valstybė Japonija 1941 m. gruodžio 7 d. atakavo JAV karinių pajėgų bazę Perl Harbore ir sunaikino didelę dalį JAV Ramiojo vandenyno laivyno. JAV paskelbus karą Japonijai Vokietija taip pat 1941 m. gruodžio 11 d. paskelbė karą JAV. Sovietų Sąjunga laikėsi 1941 m. balandžio 13 d. sudaryto neutralumo pakto su Japonija ir į karą su Japonija nestojo.

1941 m. gruodžio - 1942 m. sausio mėn. vykusios Arkadijos konferencijos metu JAV ir Jungtinė Karalystė nusprendė pirmiau nugalėti pavojingesniu priešininku laikytą Vokietiją. Nepaisant to nuo 1942 iki 1945 m. sunkios kovos tarp sąjungininkų ir Japonijos vyko ir Rytų Azijoje (Kinijoje, Birmoje, Britų Malajoje, Tailande, Prancūzijos Indokinijoje, Indonezijoje), Filipinuose ir Ramiojo vandenyno salose (taip pat ir Naujojoje Gvinėjoje). JAV gana greitai atstatė savo laivyną, tačiau iki 1942 m. vidurio Japonija užėmė daugelį buvusių europiečių kolonijų - Indokiniją, Honkongą, Britų Malają, Filipinus, dalį Birmos, Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Tik po Midvėjaus mūšio (1942 m. birželio pr.), kurio metu Japonijos laivynas prarado keturis iš šešių savo lėktuvnešių išryškėjo JAV karinė persvara. Iki 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir priartėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Pietryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Siekdamas paspartinti kovų Rytų Azijoje pabaigą JAV prezidentas H.Trumenas 1945 m. rugpjūtyje įsakė numesti atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio. Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 15 d. ir Antrasis pasaulinis karas baigėsi.

Karas iš esmės pakeitė pasaulio politinę sistemą: pasauliniam bendradarbiavimui skatinti ir užkirsti kelią ateities konfliktams buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, o JAV ir Sovietų Sąjunga iškilo kaip dvi pasaulinės supervalstybės, kurių santykiai greitai peraugo į Šaltąjį karą, kuris truko iki 1991 m. Europos valstybių susilpnėjimas paskatino Azijos ir Afrikos dekolonizaciją. Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės ir politinės integracijos procesai, kuriuos paskatino siekis išvengti karinės konfrontacijos ateityje. Rytinė Europos dalis pateko į sovietų įtakos sferą ir liko už „geležinės uždangos“ iki komunizmo žlugimo. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.

Apskritis (Japonija)

Apskritis (jap. 郡 = gun) – Japonijos administracinis vienetas, į kurį įeina Japonijos miesteliai ir kaimai. Plečiant miestus, dauguma apskričių būna neišvengiamai panaikinamos, t. y. prie miesto prijungus visus jai priklausiusius kaimus ir miestelius.

Iš pat pradžių, apskritis Japonijoje buvo vadinama kōri (評), vėliau hieroglifas buvo pakeistas į 郡, kuris ligi šiol naudojamas Japonijos apskritims apibūdinti.

Automobilių gamintojas

Automobilių gamintojas – įmonė, kurianti ir gaminanti automobilius. Didžiausi automobilių gamintojai yra Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir JAV.

15 didžiausių automobilių gamintojų pagal produkciją (nesurūšiuota):

BMW AG (Vokietija)

Daimler AG (JAV/Vokietija)

Fiat S.p.A (Italija)

Ford Motor Company (JAV)

General Motors Corporation (JAV)

Honda Motor Co., Ltd. (Japonija)

Hyundai Motor Company (Pietų Korėja)

Mazda Motor Corporation (Japonija)*

Mitsubishi Motors Corporation (Japonija)

Nissan Motor Co., Ltd. (Japonija)*

PSA Peugeot Citroën (Prancūzija)

Renault S.A. (Prancūzija)

Suzuki Motor Corporation (Japonija)

Toyota Motor Corporation (Japonija)

Volkswagen AG (Vokietija)* Mazda ir Nissan yra kontroliuojamos Ford ir Renault.

Japonija olimpinėse žaidynėse

Japonija olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1912 m. ir nuo to laiko dalyvavo beveik visose paskesnėse olimpiadose. Šaliai nebuvo leista dalyvauti 1948 m. žaidynėse dėl veiksmų Antrojo pasaulinio karo metu, taip pat Japonija prisijungė prie JAV boikoto Maskvai ir nedalyvavo 1980 m. vasaros olimpinėse žaidynėse.

Japonija yra surengusi tris olimpiadas. Dar vienos olimpinės žaidynės šioje šalyje vyks 2020 m.:

1964 m. vasaros olimpinės žaidynės Tokijuje

1972 m. žiemos olimpinės žaidynės Sapore, Hokaido prefektūroje

1998 m. žiemos olimpinės žaidynės Nagane, Nagano prefektūroje

2020 m. vasaros olimpinės žaidynės TokijujePirmuosius savo medalius Japonija pelnė 1920 m., o pirmuosius aukso medalius – 1928 m. Japonijos sportininkai yra laimėję 398 medalius vasaros žaidynėse, daugiausia aukso pelnyta dziudo sporto šakoje. Šalis taip pat yra laimėjusi 37 medalius žiemos žaidynėse.

Japonijos olimpinis komitetas įkurtas 1911 m. ir TOK pripažintas 1912 m.

Japonijos vyrų futbolo rinktinė

Japonijos vyrų futbolo rinktinė – futbolo komanda, atstovaujanti Japonijai tarptautiniuose turnyruose. Tai viena galingiausių Azijos rinktinių – ji daugiausia kartų yra laimėjusi Azijos čempionatą (4 kartus). Taip pat dalyvavo 6 pasaulio čempionatuose, tiesa, aštuntfinalio barjero japonams nėra pavykę įveikti.

Japonų kalendorius

Japonijos kalendoriumi vadinamos dvi skirtingų kalendorių atmainos, naudotos Japonijoje.

Tradiciškai nuo VII a. šioje šalyje naudota Kinų kalendoriaus atmaina, kurios datos ir taisyklės visiškai sutapo su kinų kalendoriaus. Vienintelis skirtumas buvo metų žymėjimas: jie buvo skaičiuojami ne kiniškomis eromis (nianhao), o japoniškomis – nengo.

Nuo 1873 m. sausio 1 d. Japonija naudoja Grigaliaus kalendorių su vietiniais mėnesių pavadinimais. Vienintelis skirtumas nuo standartinio Grigaliaus kalendoriaus yra iki šiol tebenaudojamos eros nengo.

Kansajaus regionas

Kansajaus regionas (jap. 関西地方 = Kansai-chihō), dar vadinamas Kinki regionu (近畿地方; Kinki-chihō) – Japonijos regionas, esantis į pietus nuo Honšiū salos centro. Regionui priklauso Naros, Vakajamos, Mijės, Kioto, Osakos, Hiogo ir Šigos prefektūros.

Kanto regionas

Kanto regionas (jap. 関東地方 = Kantō-chihō) – Japonijos regionas, esantis Honšiū salos pietryčiuose. Regionui priklauso Gunmos, Točigio, Ibarakio, Saitama, Tokijo, Čibos ir Kanagavos prefektūros.

Kiūšiū

Kiūšiū (jap. 九州 Kyūshū – „Devynios provincijos“) yra trečia pagal dydį Japonijos sala, esanti labiausiai į pietus ir į vakarus iš pagrindinių salų. Kartu tai yra Japonijos regionas, senovėje vadintas Saikaido.

Kompiuterinis žaidimas

Kompiuterinis, vaizdo arba videožaidimas – žaidimas, žaidžiamas naudojant kompiuterį ar kompiuterį, kuris daugiausiai pritaikytas žaisti žaidimus (žaidimų konsolės, delninės žaidimų konsolės). Maždaug nuo 2010 m. kompiuteriniai žaidimai pradėti plačiai pritaikyti išmaniesiems telefonams, planšetėms. Dažnai kompiuteriniai žaidimai vadinami videožaidimais. Atskirtis tarp kompiuterinių ir videožaidimų sąvokų buvo ryški kompiuterinių žaidimų pramonės vystymosi pradžioje, kai videožaidimais buvo vadinami žaidimai, žaidžiami žaidimų automatais ir pirmaisiais kompiuteriais, skirtais žaisti vien žaidimus.

Miestas (Japonija)

Miestas (jap. 市 = shi) yra Japonijos administracinis vienetas, tokio pat rango kaip miesteliai ir kaimai, tačiau nuo pastarųjų besiskiriantis neįeidamas į apskritis. Kaip ir kitų šiuolaikinių Japonijos administracinių vienetų, miesto samprata apibrėžta Vietiniu Autonomijos Įstatymu 1947 m.

Paprastai kaimas ar miestelis įgauna miesto statusą, kai populiacija jame išauga virš 50 000 gyventojų. Tačiau mieste nukritus gyventojų skaičiui iki mažiau nei 50 000, jis dažniausiai vis tiek išlieka miestu. Mažiausią gyventojų skaičių turinčiame Japonijos mieste – Utašinajuje negyvena nė 6000 gyventojų, tuo tarpu toje pačioje prefektūroje esančiame miestelyje – Otofukėje, jų gyvena 40 000. Didesni miestai, kuriuose gyvena bent 200 000 gyventojų gali įgyti dar aukštesnius statusus.

Daugelis žmonių, gyvenančių ne Japonijoje mano, kad Tokijas, Japonijos sostinė, yra tik miestas, tačiau pagal įstatymus, tai specialus subregioninis administracinis vienetas, japoniškai vadinamas to (都), kuris turi ir prefektūros įgaliojimus. Oficialus jo pavadinimas – Tokijo Metropolija. Tokijas taip pat turi jam pavaldžias miesto statusą turinčias gyvenvietes.

Prefektūra (Japonija)

Japonijos prefektūros (jap. 都道府県 = todōfuken) – Japonijos administraciniai vienetai, susiformavę 1888 m. Jų yra 47, ir dauguma vadinamos 県 ken. Kai kurie administraciniai vienetai turi kitokius pavadinimus: Osaka ir Kyoto vadinami 府 fu, Tokijas – 都 to, Hokkaido – 道 dō. 1871 m. įvedus prefektūras jų buvo virš 300, 1888 m. jų skaičius sumažintas iki 47. 1947 m. išleistu įstatymu prefektūroms suteikta didesnė autonomija ir politinė valdžia.

Sąraše prefektūros išvardintos nuo šiauriausiai esančios iki piečiausiai esančios. Toks vardinimas yra priimtas Japonijoje.

Tarpusavyje prefektūros yra grupuojamos į regionus 地方čihō.

Smulkesni prefektūrų padaliniai apibendrintai vadinami 市町村 šičiōson. Jų yra trys rūšys: miestas 市 ši, miestelis 町 čiō/mači ir kaimas 村 son/mura.

Pulkininkas

Pulkininkas – aukštesniojo karininko laipsnis, kuris egzistuoja beveik visų pasaulio šalių kariuomenėse. Tai vienas seniausių karinių laipsnių, kurio kilmė siekia Romos imperiją.

Šiais laikais pulkininko laipsnis paprastai yra aukščiausias karinis laipsnis iš žemesnių už generolų laipsnius. Pulkininko laipsnis yra aukštesnis už pulkininko leitenanto ar papulkininkio ir žemesnis už generolo majoro. Kai kuriose šalyse tarp generolo majoro ir pulkininko yra brigados generolas.

Daugelyje Vakarų Europos šalių pulkininko laipsnis vadinamas:

colonel (D. Britanija ir kitos anglakalbės šalys),

Kolonel (Nyderlandai)

colonnello (Italija),

coronel (Ispanija, Portugalija, Brazilija)Šie tos pačios kilmės žodžiai kildinami iš žodžio kolona (kareivių kolona).

Slavų ir baltų valstybėse pulkininko laipsnio pavadinimas kilęs iš žodžio pulkas:

plukovník (Čekija ir Slovakija)

pułkownik (Lenkija)

polkovnik (Rusija, Slovėnija, Bulgarija)

polkovnyk (Ukraina)

pukovnik (Serbija)

pulkvedis (Latvija)Nemažai šalių turi kitokius šio laipsnio atitikmenis:

Oberst (Vokietija, Austrija, Skandinavijos šalys)

Överste (Švedija)

Aluf Mishne (Izraelis)

taisa (Japonija)

sangčva (sangchwa) (Šiaurės Korėja)

syntagmatarhis (Graikija)

taeryong (Pietų Korėja)

pun ake (Tailandas)

albay (Turkija)

eversti (Suomija)

Tokijo seniūnijos

Tokijo seniūnijos (jap. 特別区 = tokubecu-ku) – 23 savivaldybės, kurios kartu sudaro tankiausiai apgyvendintą Tokijo zoną.

Valstybinė kalba

Valstybinė kalba (arba oficialioji kalba) – konstitucijoje arba specialiame įstatyme nustatyta oficiali valstybės ar jos dalies kalba (kalbos).

Didžioji pasaulio šalių dalis turi valstybines kalbas. Kai kuriose valstybėse yra viena valstybinė kalba, pvz., Albanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje. Kitos valstybės turi daugiau nei vieną valstybinę kalbą, pvz., Baltarusija, Belgija, Kanada, Suomija, Afganistanas, Paragvajus, Bolivija, Indija, Šveicarija, Pietų Afrikos Respublika.

Kai kuriose šalyse, pvz., Irake, Italijoje, Ispanijoje, yra viena valstybinė kalba šalies mastu, bet kitos kalbos taip pat yra oficialios atskiruose regionuose. Dar kitose šalyse valstybė neturi nustatytos valstybinės kalbos, bet ją turi atskiros jos dalys (pvz., JAV).

Kai kurios šalys iš vis neturi valstybinės kalbos (tai yra ji nėra įtvirtinta konstitucijoje ar specialiame įstatyme), pvz., Australija, Eritrėja, Liuksemburgas, Švedija, Japonija arba Tuvalu. Šiuo atveju valstybine (oficialiąja) kalba galima laikyti tą kalbą, kuria piliečiai gali kreiptis į valstybines institucijas.

XVII pasaulio futbolo čempionatas

XVII pasaulio futbolo čempionatas vyko 2002 m. nuo gegužės 31 iki birželio 30 d. Pirmąkart pasaulio čempionatų istorijoje čempionatą organizavo dvi šalys – Pietų Korėja ir Japonija, be to, tai pirmasis pasaulio čempionatas, vykęs ne Europoje ar Amerikoje. Atidarymo rungtynės vyko Korėjoje, o finalas – Japonijoje. Besirengiant čempionatui, keletą rungtynių buvo pasiūlyta sužaisti Šiaurės Korėjoje, tačiau pastaroji atsisakė.

Turnyro metu netikėtai greitai iš varžybų pasitraukė Prancūzija, Portugalija ir Argentina, nepatekusios į atkrintamąsias varžybas, o Italiją ir Ispaniją nugalėjo Pietų Korėja. Trys komandos pirmąkart savo istorijoje pasiekė ketvirtfinalį: Senegalas, Turkija ir Pietų Korėja; pastarosios dvi pateko net į pusfinalį. Šiame čempionate debiutavo Senegalo, Kinijos, Ekvadoro ir Slovėnijos komandos.

Čiūbu regionas

Čiūbu regionas (jap. 中部地方 = Chūbu-chihō) – Japonijos regionas, esantis centrinėje Honšiū dalyje. Regionui priklauso Aičio, Fukujaus, Gifu, Išikavos, Nagano, Nijigatos, Šidzuokos, Tojamos ir Jamanašio prefektūros.

Šikoku

Šikoku (jap. 四国 = shikoku – 'keturios žemės') – ketvirta pagal dydį Japonijos sala, vienas iš Japonijos regionų. Į šiaurę nuo jos yra Honšiū sala, į vakarus Kiūšiū, o pietuose ir pietvakariuose ją skalauja Ramusis vandenynas.

Kartu tai yra ir Japonijos regionas.

Monarchijos
Koronamala

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.