Graikų kalba

Graikų kalba (gr. Ελληνικά) – geneologiškai izoliuota indoeuropiečių kalbų šeimos kalba. Graikų kalba kalba daugiau nei 18 mln. žmonių Graikijoje ir Kipre, taip pat aplinkinėse šalyse, Armėnijoje, Australijoje, Austrijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Vokietijoje ir JAV, kuriose gyvena graikai.

Skiriama senoji (XV– XII a. pr. m. e.–VI m. e. a.), vidurinė, arba bizantiškoji (VI a.–XV a. vid.), ir naujoji (nuo XIV–XVI a.) graikų kalba.

Oficiali transkripcija iš graikų į lotynų rašmenis patvirtinta ISO 843.

Graikų kalba
Ελληνικά
KalbamaGraikijoje, Kipre. Taip pat pietų Albanijoje, pietų Italijoje, pietų Makedonijoje, centrinėje ir pietų Bulgarijoje, Turkijoje ir kitose aplinkinėse šalyse
Kalbančiųjų skaičius~13 mln.[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių68[2]
KilmėIndoeuropiečių
 Graikų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaGraikijos vėliava Graikija[3]
Kipro vėliava Kipras[4]
Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga[5]

Regioninė kalba:

Albanijos vėliava Albanija[6]
Armėnijos vėliava Armėnija[7][8]
Italijos vėliava Italija[6]
Bulgarijos vėliava Bulgarija[7]
Ukrainos vėliava Ukraina[7]
Kalbos kodai
ISO 639-1el
ISO 639-2gre/ell/grc
ISO 639-3ell, grc — antikinė graikų k.

Senoji graikų kalba

Beginning Iliad
Iliados kūrinio pradžia

Senosios graikų kalbos istorija skirstoma į 4 laikotarpius:

  • archajinį (iki IX–VIII a. pr. m. e.),
  • klasikinį (nuo VIII–VII iki IV a. pr. m. e.),
  • helenistinį romėniškąjį (IV a. pr. m. e.–IV m. e. a.) ir
  • vėlyvąjį (nuo IV a.).

Archajiškame laikotarpyje vartotas skiemeninis raštas KretosMikėnų linijinis raštas. Skiriamos Jonijos – Atikos, Arkadijos – Kipro – Pamfilijos, eolėnų, dorėnų tarmių grupės. Jonėnų tarme (žymu ir Arkadijos bei eolėnų tarmių įtaka) sukurtos HomeroIliada“ ir „Odisėja“ (užrašytos VI a. pr. m. e.).

Klasikiniame laikotarpyje jau vartotas balsinis priebalsinis Graikų raštas. Senoji graikų kalba vartota ne tik Graikijoje, bet ir jos kolonijose, kur intensyviai vystėsi tarmės. Pagrindinės tarmės buvo:

  • Jonėnų tarme šnekėta Eubojoje, kikladų salose ir dalyje Mažosios Azijos, įskaitant Efesą, Miletą ir Smirną. Šia tarme kūrė Homeras, Herodotas, Hesiodas, Hipokratas.
  • Eolėnų tarme šnekėta šiaurinėje Mažosios Azijos pakrantės dalyje, Lesbo saloje, Tesalijoje, Bojotijoje.
  • Dorėnų
  • Atikos

Literatūra buvo kuriama Atikos (Aristofanas, Aischilas, Euripidas, Sofoklis), Jonijos, eolėnų (Alkajas, Sapfo) ir dorėnų (Pindaras, Alkmanas) tarmėmis. Helenistinio romėniškojo laikotarpio pradžioje Atikos tarmės pagrindu susiformavo bendrinė (šnekamoji ir rašomoji) kalba – koinė, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų vartota helenistinėse valstybėse. Jai būdinga ilgieji ir trumpieji balsiai bei dvibalsiai, taip pat muzikinis kirtis, 4 linksniai, sudėtinga linksniavimo ir asmenavimo sistema. Vėlyvajame laikotarpyje rašomoji kalba liko koinė, o šnekamojoje kalboje jos pagrindu atsirado naujosios graikų kalbos tarmių užuomazgos. Vidurinė graikų kalba buvo Bizantijos valstybinė kalba. Buvo pagrįsta koinė. Šnekamosios kalbos asmenavimo sistemoje ir sintaksėje atsirado visoms Balkanų kalboms būdingų bendrumų.

Formavosi naujosios graikų kalbos tarmės.

Naujoji graikų kalba

Griechenland Zypern Dialekte
Graikų kalbos dialektai

Skiriamos dvi naujosios graikų kalbos formos: katarevusa (καθαρεύουσα) ir dimotika (Δημοτική). Katarevusa – Graikijos ir Kipro valstybinės kalbos, artimos helenistinio romėniškojo laikotarpio koinei. Dimotika – bendrinė šnekamoji kalba, susiformavusi XIX a. viduryje Centrinių Graikijos miestų tarmių pagrindu. XX a. katarevusa ir dimotika suartėjo. 1977 m. buvo atlikta graikų kalbos reforma, supaprastintas kirčiavimas ir rašyba. Naujajai graikų kalbai būdinga 5 balsiai, priebalsių gausumas, 3 giminės, 3 linksniai, sudėtinga asmenavimo sistema. Skiriamos šiaurės ir pietų tarmių grupės, taip pat čakonų (kilusi iš senosios graikų kalbos, vartojama pietų Peloponese), urumų (Kaukaze), taurų – rumėjų (prie Azovo jūros) ir trapezundų – rumėjų (pietų Italijoje ir Korsikoje) tarmės, kartais laikomos atskiromis beraštėmis kalbomis.

Kalbos įtaka

Daug senosios graikų kalbos žodžių virto tarptautiniais žodžiais ir terminais. Nemaža jų vartojama ir lietuvių kalboje. Senoji graikų kalba Lietuvos mokyklose dėstoma nuo XVI a., iš pradžių buvo dėstoma kolegijose, vėliau Vilniaus universitete, kunigų seminarijose, tarpukario Lietuvoje – kai kuriose gimnazijose, Kauno universitete (klasikinės filologijos ir lyginamosios kalbotyros specialybės studentams).

Išnašos ir šaltiniai

  1. „Greek language“. SIL International. 2009.
  2. „Languages by number of speakers“. SIL International. 2009.
  3. „Enthologue report for language code: ell“.
  4. „The Constitution of Cyprus, App. D., Part 1, Art. 3“. Suarchyvuotas originalas 2012-07-29. states that The official languages of the Republic are Greek and Turkish. However, the official status of Turkish is only nominal in the Greek-dominated Republic of Cyprus; in practice, outside Turkish-dominated Northern Cyprus, Turkish is little used; see A. Arvaniti (2006): Erasure as a a means of maintaining diglossia in Cyprus, San Diego Linguistics Papers 2: 25-38. Page 27.
  5. „EEC Council: Regulation No 1 determining the languages to be used by the European Economic Community“. Council of Europe.
  6. 6,0 6,1 „Greek“. Office of the High Commissioner for Human Rights. Nuoroda tikrinta 2008-12-08.
  7. 7,0 7,1 7,2 „List of declarations made with respect to treaty No. 148“. Council of Europe. Nuoroda tikrinta 2008-12-08.
  8. „An interview with Aziz Tamoyan, National Union of Yezidi“. groong.usc.edu. Nuoroda tikrinta 2008-12-08.

Nuorodos

1 (skaičius)

1 (vienas, vienetas) – skaitmuo, vieno objekto skaičių atvaizduojantis simbolis. Tai natūralusis skaičius, einantis tarp 0 ir 2. Pastebėta, jog daugelyje visuomenės gyvenimo sričių (namų numeriai, prekių kainos ir pan.) vienetu prasideda daugiau (beveik trečdalis) kartų, nei kitais skaitmenimis (Benfordo dėsnis). Mažiausiai skaičių prasideda devynetu.

Achilas

Achilas (sen. graikų kalba Ἀχιλλεύς / Akhilleús) graikų mitologijoje – legendinis graikų didvyris, Trojos karo dalyvis. Žymiausias ir pagrindinis Homero „Iliados“ veikėjas. Jis buvo už Trojos miestą Trojos kare.

Bizantija

Bizantija, Bizantijos imperija (gr. Βυζαντινή Αυτοκρατορία, oficialiai Βασιλεία τῶν Ῥωμαίων) – istoriografinis terminas, naudojamas nuo XIX a. apibūdinti imperijai rytinėje Viduržemio jūros dalyje, kuri susikūrė vėlyvojoje Antikoje iš rytinės Romos imperijos dalies ir galutinai žlugo 1453 m. osmanams užėmus Konstantinopolį.

Bizantija taip pat vadinama Rytų Romos imperija, nors pastarasis pavadinimas dažniausiai vartojamas kalbant apie laikus prieš Vakarų Romos imperijos žlugimą. Didžiąją savo istorijos dalį to meto Vakarų Europoje Bizantija buvo vadinama Graikų imperija, nes valstybėje dominavo graikų kalba, kultūra ir gyventojai. Jos gyventojai valstybę vadino Romos imperija (Βασιλεία Ῥωμαίων) ar Romanija (Ῥωμανία), o jos imperatoriai tęsė nenutrauktą Romos imperatorių įpėdinystę. Islamo pasaulyje Bizantija buvo vadinama روم‎ (Rûm, romėnų žemė). Amžininkai Imperator Romaniæ vartojo kalbant apie Bizantijos imperatorius, o Imperator Romanorum buvo naudojamas kalbant apie Karolį Didįjį ir jo įpėdinius.

Bizantijos imperijos sostine ir civilizaciniu centru buvo Konstantinopolis, vienas didžiausių viduramžių miestų. Plačiausią teritoriją imperija kontroliavo valdant Justinianui I (527–565 m.), keletui dešimtmečių susigrąžinusi buvusių vakarinių Romos provincijų pajūrio teritorijas ir tapusi galinga Viduržemio jūros baseino valstybe. Vėliau, spaudžiant gausiems priešams, Bizantijos teritorija mažėjo. Po slavų, langobardų, vestgotų ir arabų užkariavimų imperija apėmė tik Graikiją ir Mažąją Aziją. Valstybės sustiprėjimą IX–XI a. pakeitė rimti praradimai XI a. vykstant Seldžiukų ekspansijai ir pralaimėjimas prie Mancikerto. Valdant pirmiesiems Komninų dinastijos valdovams imperija vėl sustiprėjo, tačiau po kryžininkų, kurie 1204 m. užėmė Konstantinopolį, smūgių valstybė subyrėjo. Mykolas Paleologas valstybę atstatė ir ji dar gyvavo iki galutinio žlugimo XV a., kai Konstantinopolį užėmė Osmanų imperija.

Eleuterijus

Šventasis Eleuterijus (m. 189 m.) – popiežius nuo 175 (174?) iki 189 m.

Įvairūs šaltiniai nurodo ir kitas tarnystės datas – nuo 171 iki 193 m. Graikų kalba jo vardas reiškia „laisvas“.

Gimė Nikopolio mieste, Epyro regione, Graikijoje.

Graikai

Graikai (gr. Έλληνες Éllines, helenai) – indoeuropiečių tauta, kurios kalbos rašto paminklai siekia II tūkstantmetį pr. m. e. Šiuo metu apie 11 mln. graikų gyvena Graikijoje ir Kipre, dar apie 5 mln. žmonių už šių šalių ribų laiko save graikais.

Graikijos krepšinio lyga

ESAKE – Graikijos krepšinio klubų asociacija ΕΣΑΚΕ (graikų kalba: Ελληνικός Σύνδεσμος Ανωνύμων Καλαθοσφαιρικών Εταιρειών), arba dažniau Europoje naudojamas angliškas pavadinimas HEBA (Hellenic basketball club association).

Asociacija vykdo Graikijos krepšinio čempionatą, kurį sudaro dvi lygos. Stipriausia lyga vadinasi A1, o antroji Graikijos lyga – A2. Pirmojoje lygoje dalyvauja 14 komandų, antrojoje – 14. Kasmet du praščiausius rezultatus reguliariajame sezone pademonstravę klubai iškrenta į žemesnę lygą, iš kurios į A1 divizioną pakyla jos čempionai bei vicečempionai.

Nors lyga įkurta 1927 metais, vos 9 klubai iki šiol yra laimėję čempionų žiedus. Daugiausiai kartų (net 31) tai yra pavykę padaryti Atėnų „Panathinaikos“ ekipai.

Iliada

Iliada (gr. Ιλιάς, naująja graikų kalba Ιλιάδα) yra Homerui priskiriamas epas apie Trojos karą, nors pats karas kūrinyje tėra tik konfrontacijos tarp karaliaus Agamemnono ir stipriausio graikų kariuomenės kario Achilo fonas.

„Iliada“ laikoma seniausiu graikų ir kartu Vakarų literatūros kūriniu. Ji buvo parašyta hegzametru maždaug VIII a. pr. m. e. viduryje ir susideda iš 15 690 hegzametro eilučių. Apie 30 metų vėliau parašyta „Odisėja“ pasakoja apie Odisėjo grįžimą iš Trojos karo.

Kapadokija

Kapadokija (graikų kalba: Καππαδοκία; senovės persų kalba: Katpatuka) buvo istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija pietrytinėje Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Kilikija pietuose, Frygija vakaruose, Paflagonija ir Pontu šiaurėje.

Karija (Mažoji Azija)

Karija (graikų kalba: Καρία) – istorinė (XI-IV a. pr. m. e.) sritis pietvakarių Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Likija pietuose, Jonija šiaurėje, Lydija šiaurės rytuose.

Likaonija

Likaonija (graikų kalba: Λυκαονία) buvo istorinė – geografinė sritis centrinėje Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Frygija ir Kapadokija šiaurėje, Kilikija pietryčiuose ir Pamfilija pietuose.

Likaonija yra daugiau geografinis, nei istorinis regionas, kadangi iš tiesų Likaonijos valstybė niekuomet neegzistavo. Kai kurie šaltiniai jos neišskiria kaip atskiro regiono, tačiau Ksenofonas, Ptolemėjus ir Strabonas apie ją rašo.

Likija

Likija (likiečių kalba: Trm̃mis, graikų kalba: Λυκία; asirų kalba: Luqqa) buvo istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija pietvakarinėje Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Karija ir Lydija šiaurėje, Pamfilija rytuose.

Lydija

Lydija (graikų kalba: Λυδία; asirų kalba: Luddu) buvo istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija vakarų Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Frygija rytuose, Mysija šiaurėje, Jonija vakaruose ir Pisidija pietuose. Kurį laiką buvo sukūrusi didelę imperiją Mažojoje Azijoje.

Hetitų imperijos laikais buvo vadinta Arcava.

Mysija

Mysija arba Mizija (graikų kalba: Μυσία) buvo istorinė sritis šiaurės vakarų Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Lydija pietuose, Bitinija rytuose ir Troada bei Aeolide vakaruose.

Hetitų imperijos laikais teritorija buvo vadinta Asuva (Assuwa}.

Naujasis Testamentas

Naujasis Testamentas (NT) – Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti IV a., dauguma jų labai trumpi. Parašytas senąja graikų kalba. Lietuvių kalba pirmą kartą išleistas 1701 metais.

Šią knygą sudaro 4 Evangelijos: Mato, Jono, Luko ir Morkaus, skirtingais aspektais nušviečiančios Jėzaus gyvenimą ir mokymą, kartu su Apaštalų darbais, kur tęsiama Evangelija pagal Luką ir pasakojama apie pirmuosius 30 krikščionių Bažnyčios gyvavimo metų. Vėliau yra 13 Pauliaus laiškų, parašytų įvairioms bažnyčioms ir asmenims; 8 kitų pirmųjų krikščionių valdovų laiškai; ir Apreiškimas Jonui – apokalipsės knyga: paskutinių dienų įvykiai prieš Paskutinį teismą.

Visos 27 NT knygos gali būti suskirstytos į tris dalis:

Istorinės knygos:

Mato evangelija

Morkaus evangelija

Luko evangelija

Jono evangelija

Apaštalų darbai

Apaštalų laiškai:

Laiškas romiečiams

Pirmasis laiškas korintiečiams

Antrasis laiškas korintiečiams

Laiškas galatams

Laiškas efeziečiams

Laiškas filipiečiams

Laiškas kolosiečiams

Pirmasis laiškas tesalonikiečiams

Antrasis laiškas tesalonikiečiams

Pirmasis laiškas Timotiejui

Antrasis laiškas Timotiejui

Laiškas Titui

Laiškas Filemonui

Laiškas hebrajams

Jokūbo laiškas

Pirmasis Petro laiškas

Antrasis Petro laiškas

Pirmasis Jono laiškas

Antrasis Jono laiškas

Trečiasis Jono laiškas

Judo laiškas

Pranašystės:

Apreiškimas Jonui

Vikiteka

Pisidija

Pisidija (graikų kalba: Πισιδία) buvo istorinė - geografinė sritis centrinėje Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Lydija šiaurėje, Karija vakaruose, Likaonija rytuose ir Pamfilija pietuose.

Pisidija yra daugiau geografinis, nei istorinis regionas, kadangi Pisidijos valstybė niekuomet neegzistavo. Visgi jis buvo geografiškai labai izoliuotas regionas, turėjęs savo išskirtinių bruožų.

Romanų kalbos

Romanų kalbos – indoeuropiečių kalbų šeimos italikų kalbų pogrupis. Šios kalbos išsivystė iš šnekamosios lotynų kalbos, vartotos kasdieniame gyvenime Romos provincijose (vadinamoji liaudies lotynų kalbos latina vulgaris). Šiomis kalbomis kalbama daugiausia buvusios Romos imperijos vakaruose (rytuose buvo labiau paplitusi graikų kalba, o pietuose, po musulmonų nukariavimų įsigalėjo arabų kalba).

Lotyniški bruožai labai gerai matyti romanų kalbų leksikoje ir gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti, lygindami: lotynų mater, frater, fllia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, animal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire, su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mère, frère, fille, cause, nature, terre, patrie, mémoire, labeur, amour, nom, temps, liberté, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyti gramatikoje. Iš pagrindinių lotynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dėsningai atliepia bendraties galūnės: lotynų II asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-oir” (valere – valoir, dėbere – devoir, habere – avoir), I asmenuotės „-are” virto prancūzų „-er” (parare – parer, portare – porter, cūrare – eurer), III asmenuotės „-ere” virto prancūzų „-re” (fundere – fondre, rumpere – rompre), IV asmenuotės „-ire” virto prancūzų „-ir” (dormire – dormir, finire – finir, sentire – sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos ir daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sintaksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių, skirtumų, iš kurių svarbiausias: lotynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo. Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj 5 linksniuočių liko tik 3, vietoj 6 linksnių – tik 2, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis – analitinėmis formomis. Kito fonetinė sistema, išnyko „h”, žodžio galo „m”, tarp balsių „b” virto „v”, tarp balsių „c”, „p”, „t” – suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Šiandien romanų kalbos labai paplitusios, jomis kalba visuose žemynuose apie 800 milijonų žmonių (iš jų 35,5 % Europoje, apie 50 % Amerikoje). Romanų kalbos skirstomos į dvi grupes – rytų ir vakarų. Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: ibero-romanų (ispanų, portugalų, katalonų (kai kurie lingvistai ją priskiria galo-romanų pogrupiui)), galo-romanų (prancūzų, oksitanų, franko-provansalio), italo-romanų (italų, retoromanų (ir ladinų), sardų (laikoma archajiškiausia romanų kalba), išnykusi dalmatų kalba (kai kurie lingvistai ją priskiria rytų romanų kalbų grupei.) O rytinių romanų grupei priklauso rumunų (dako-rumunų), arumunų, megleno-rumunų, istro-rumunų kalbos.

Romos imperija

Romos imperija (lot. Imperium Romanum) vadinama Senovės Romos valstybė po 27 m. pr. m. e., kai Gajui Oktavijanui Senatas suteikė Augusto (išvertus iš lotynų k. – išaukštintojo) titulą.

Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus („valdovas“) titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais.

Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus Trajano laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink Viduržemio jūrą, Galiją, didelę dalį Britanijos, bei teritorijas aplink Juodąją jūrą, kitas Azijos teritorijas.

Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo lotynų. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.

395 m. Romos imperija suskilo į Vakarų Romos imperiją (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir Rytų Romos imperiją (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).

Senovės graikų kalba

Senovės graikų kalba – senovės Graikijos civilizacijos kalba. Antrasis (po archajinio, dar vadinamo mikėniškuoju) graikų kalbos raidos etapas, apėmęs laikotarpį nuo maždaug VIII a. pr. m. e. iki III a. pr. m. e. Senovės graikų kalba buvo senovės Graikijos civilizacijos kalba.

Klasikinė graikų kalba paremta Atikos tarme. Ja parašyta daugybė mokslo ir meno veikalų, pasiekusių mus iš senovės Graikijos.

Viktoras I

Šventasis Viktoras I (m. 199 m.) – popiežius 189-199 m. (Vatikanas teigia, kad nuo 186 ar 189 iki 197 ar 201 m.).

Viktoras buvo pirmasis Romos vyskupas, gimęs Afrikos provincijoje. Jis vėliau buvo kanonizuotas.

Iki Viktoro laikų mišios buvo laikomos graikų kalba, bet jis nusprendė pakeisti į lotynų kalbą, kuri buvo vartojama gimtojoje Afrikoje. Pasak Jeronimo, jis buvo pirmasis autorius apie religiją rašęs lotyniškai. Tačiau tik IV a. antroje pusėjė lotyniškos mišios tapo visuotinai priimtos.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.