Filosofija

Filosofija (gr. φιλοσοφία < φιλο – „myliu“ + σοφία – išmintis) – mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus, instrumentarijus kitiems mokslams, visų pirma humanitariniams (taip kaip matematika – tiksliesiems mokslams).

The Thinker close
Augustas Rodenas – Mąstytojas

Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado ne ką anksčiau už Platoną.

Ilgą laiką „filosofijos“ sąvoka taikyta vakarietiškajai, iš Antikos graikų filosofijos kilusiai mąstymo tradicijai. Šiuo metu filosofija vadinamos ir Azijos mąstymo sistemos (Rytų filosofija), kurios dažnai glaudžiai susijusios su religiniais įsitikinimais. Be to paskutiniu metu „filosofijos“ sąvoka naudojama kaip „strategijos“ arba „koncepcijos“ sinonimas, pvz., „verslo filosofija“.

Moderniaisiais laikais paplito filosofijos apibūdinimas keturiais pagrindiniais klausimais, kuriuos suformulavo Imanuelis Kantas:

  • Ką aš galiu žinoti?
  • Ką aš turiu daryti?
  • Ko aš galiu tikėtis?
  • Kas yra žmogus?
Philosophie
Viduramžių paveikslas vaizduojantis filosofiją ir septynis laisvuosius mokslus

Filosofijos šakos ir svarbiausi jų klausimai

Filosofijos problematika apima tokius klausimus kaip kas yra būtis ir tiesa (metafizika ir logika), gėris ir moralumas (etika), žinojimas bei grožis (estetika):

  • Pažinimo teorija (gnoseologija arba epistemologija): kas yra žinojimas? ką galima pažinti?
  • Metafizika: kas yra tikrovė? kas yra būtis? Ar egzistuoja daiktai nepriklausomai nuo mūsų pažinimo? Tradiciškai jos šakos yra kosmologija ir ontologija.
  • Etika (moralės filosofija): kaip reikėtų elgtis? Ką turiu daryti (I. Kantas)? Kas yra gėris? Kas yra geras gyvenimas? Pagrindinės etikos šakos yra metaetika, normatyvinė etika ir taikomoji etika. Metaetika tiria etinės minties prigimtį, skirtumus tarp įvairių etinių sistemų, ieško atsakymo į klausimą ar egzistuoja absoliučios etinės tiesos ir kaip pažinti tokias tiesas.
  • Politinė filosofija yra vyriausybės ir jos santykių su individais ir bendruomenėmis valstybės viduje tyrimas. Politinė filosofija apima klausimus, susijusius su teisingumu, gėriu, teise, nuosavybe, piliečių teisėmis ir pareigomis.
  • Logika: kaip reikėtų taisyklingai mąstyti? Kilusi iš Antikinės Graikijos. Nuo XIX a. pabaigos logika skilo į dvi plačias dalis: matematinę logiką (formaliąją simbolinę logiką) ir tai, kas dabar vadinama filosofine logika.
  • Kalbos filosofija tiria kalbos prigimtį, kilmę ir naudojimą.
  • Religijos filosofija domisi klausimais, susijusiais su religija.
  • Estetika: kas yra grožis? kas yra menas?

Šalia šių pagrindinių šakų egzistuoja nemažai sritinių disciplinų, pvz., mokslo filosofija, matematikos filosofija, logikos filosofija, teisės filosofija, istorijos filosofija, kultūros filosofija, meno filosofija. Be to, kai kurie mokslai pagal savo tyrimo objektą priartėja prie istoriškai filosofijai priskirtų tyrimo objektų, pvz., psichologija, antropologija.

Filosofai

Filosofijos mokslą studijuojantis ir kuriantis filosofinius darbus asmuo vadinamas filosofu. Filosofas analizuoja ir apibendrina filosofinius reiškinius ir tikrovę; tiria būties ir sąmonės, žmogaus žinių ir etikos esmę. Filosofas turi galimybių dirbti tiriamąjį darbą ar dėstytoju universitetuose ar kitose mokymo įstaigose.

Filosofas ar metafizikas atranda bendruosius būties principus, prigimtį ir esmę, jos priežastis ir tikslus. Epistemologijos specialistai visų pirma domisi mūsų žinių galimybėmis ir ribomis, taip pat ir plėtros sistemų bei bendrųjų teorijų galimybėmis. Dorovės filosofai daugiausia dėmesio skiria etikai, žmonių atsakomybei sau patiems, už kitus žmones ir visuomenę.

Vakarų filosofija

Vakarų filosofija atsirado VI a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje.

Istorija

Rytų filosofija

XX a. filosofijos kryptys

Nuorodos

Vikicitatos

Vikiteka

Arūnas Sverdiolas

Arūnas Sverdiolas (g. 1949 m. Vilniuje) – yra Lietuvos filosofas, filosofijos istorikas, vertėjas, pedagogas, visuomenės veikėjas.

Atėnai

Atėnai – Graikijos sostinė ir didžiausias miestas. Atėnų vardas kilęs iš graikų deivės Atėnės. Atėnai garsūs demokratija, Olimpinėmis žaidynėmis ir filosofija. 729,1 tūkst. gyventojų (2007 m.; su priemiesčiais – apie 4 mln.).

Miestas išsidėstęs didžiausioje Atikos lygumoje su Ilysos ir Kephisos upėmis. Iš trijų pusių miestą supa kalnų grandinės – Himetas (1 026 m), Pentelikonas (1 109 m) ir Parnas (1 413 m) bei Egalėjas (468 m). Iš ketvirtosios pusės prieš miestą atsiveria jūra, Sarono įlanka.

Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos laikais buvusi miesto riba. Jeigu šiandien atėniečiai norėtų šiuos vartus nukelti prie miesto ribos, tai jie atsidurtų mažiausiai už 15 mylių nuo šios vietos.

Turistai šį miestą laiko labai romantišku. Žavi jūra, žavūs kalnai – nepakeičiamas šio balto miesto fonas, ir žavūs antikinio amžiaus balto marmuro griuvėsiai.

Atėnų akropolis – buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis „Akropolis“ reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono įlanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmojoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie paties Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Už šio teatro griuvėsių yra olimpinis stadionas ir Jupiterio šventyklos liekanos.

Dvasia

Dvasia (lot. spiritus 'dvelksmas, alsavimas') – įvairialypė sąvoka, plačiai naudojama kasdienėje buityje, religijoje, filosofijoje, mitologijoje ir kitose srityse. Daugelyje kalbų žodis etimologiškai siejasi su kvėpavimu, kurį pelnytai galima laikyti gyvybės pamatu. Dvasia yra tai, kas skiria gyvą kūną nuo negyvo.

Etika

Etika – bendra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinama moralės teorija. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Vakarų tradicijose etika kartais vadinama moralės filosofija. Tai yra viena iš vertybių teorijos (aksiologijos) dalių, kita dalis yra estetika. Aksiologija yra viena iš keturių pagrindinių filosofijos šakų, šalia metafizikos, epistemologijos ir logikos. Terminą „etika“ pirmąkart pavartojo Aristotelis.

Moderniosios eros etines teorijas iš esmės galima suskirstyti į pasekmistines, kaip Džiono Stiuarto Milio ir Džeremio Bentamo utilitarizmo teorijos, bei deontologines, kurias įkūnija Imanuelio Kanto darbai.

Pagrindinės etikos problemos:

gėrio ir blogio kriterijai,

laimė,

gyvenimo prasmės ir žmogaus paskirties problema.Moralės kalbos problemas nagrinėja metaetika.

Pagrindiniai etikos veikalai:

Platonas „Valstybė“

Aristotelis „Nikomacho etika“

Thomas Hobbes „Leviatanas“

Benedictus de Spinoza „Etika“

John Locke „Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę“

Immanuel Kant „Dorovės metafizikos pagrindai“, „Praktinio proto kritika“, „Dorovės metafizika“

Georg Wilhelm Friedrich Hegel „Teisės filosofijos apmatai“

Arthur Schopenhauer „Abi pagrindinės etikos problemos“

Friedrich Nietzsche „Taip kalbėjo Zaratustra“, „Anapus gėrio ir blogio“, „Apie moralės genealogiją“

Max Weber „Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia“

George Edward Moore „Etikos principai“ („Principia Ethica“)

Max Scheler „Formalizmas etikoje ir materialinė vertybių etika“

Nicolai Hartmann „Etika“

G.E.M. Anscombe „Intencija“ („Intention“)

John Rawls „Teisingumo Teorija“ („Theory of Justice“)

Jurgen Habermas „Komunikatyvas veiksmo teorija“ („Theorie des kommunikativen Handelns“).Lietuvoje etikos problemos tyrinėjamos Kultūros, filosofijos ir meno instituto Etikos skyriuje, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos ir Filosofijos katedrose.

Iš lietuvių filosofų etikos klausimais daugiausiai rašo Jūratė Baranova, Česlovas Kalenda, Nerija Putinaitė, Dalia Marija Stančienė, Jonas Balčius, Loreta Anilionytė, Krescencijus Stoškus. Bioetikos problemas tyrinėja Eugenijus Gefenas, verslo etikos – Nijolė Vasiljevienė ir Valdas Pruskus. Akademinės etikos problemas bei pažeidimus nagrinėja Vigilijus Sadauskas.

Henri Bergson

Anri Bergsonas (pranc. Henri-Louis Bergson, 1859 m. spalio 18 d. – 1941 m. sausio 4 d.) – prancūzų filosofas, smarkiai paveikęs XX a. pradžios Europos filosofijos vystymąsi, Nobelio literatūros premijos laureatas (1927).

Humanizmas

Humanizmas (pranc. humanisme) – antropocentrinė pasaulėžiūra, teigianti pagarbą žmogui, jo gerovei, išaukštinanti jo vertę.Tai plati etinių filosofijų kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms.

Sekuliarieji humanistai vertina mokslinį skepticizmą ir mokslinį metodą, vengdami aklo tikėjimo, dogmų bei perdėto skepticizmo[reikalingas šaltinis]. Stengiasi ieškoti tiesos racionaliais metodais, atmesdami misticizmą, tradiciją ir kitus dalykus, kurie nėra tiesioginis ir logiškas įrodymų nagrinėjimas. Humanizmas yra suderinamas su ateizmu ir agnosticizmu, bet ne visi ateistai ir agnostikai yra humanistai.

Ši filosofija taip pat padarė įtaką kai kurioms didžiosioms religijoms, kurios priėmė humaniškesnę poziciją.

Kitas humanizmo bruožas yra optimistinis požiūris į žmogaus gebėjimus. Bet tai nėra tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra grynas gėris ar kad visi žmonės be pagalbos gali pasiekti humanistiškus idealus. Dauguma humanistų kaip tik mano, kad tam reikia daug sunkaus darbo ir kitų paramos.

Indijos filosofija

Indijos filosofija – Indijos filosofinių pažiūrų visuma, turinti dviejų su puse tūkstančių metų tradiciją.

Individas

Individas – atskiras asmuo arba atskiras organizmas.

Žodis individas kilęs iš lot. individuus 'nedalus, nedalinamas'.

Konfucianizmas

Konfucianizmas (trad.kin.: 儒學; supapr.: 儒学; pinyin: Rúxué; pažodžiui „intelektualų mokykla“) – Kinijoje atsiradusi ir po Rytų Aziją paplitusi etinė ir filosofinė sistema, neretai priskiriama prie religijų. Svarbiausiu autoritetu dažniausiai laikomas VI-V a. pr. m. e. gyvenęs filosofas Konfucijus, kurio vardu doktriną pavadino vakariečiai.

Konfucianizmas kalba apie visuomenę, valstybės valdymą, šeimą, moralę. Visos šios idėjos Rytų Azijoje darė ir tebedaro didelę įtaką.

Kiti svarbūs konfucianistai: Mengzi (Mencijus), Xunzi (Siundzi).

Konfucionizme žmogus turi vadovautis:

teisingumu

individo ir valdžios morale

elgesio tvirtumu

minties gelme

nustatytais santykiais tarp žmonių

žmogus turi nuolat siekti tobulumo, dvasios nepriklausomybės, mąstymo ir veiklos vienybės, emocinės harmonijos ir psichologinės pusiausvyros (mąstant – blogiausias būdas, mėgdžiojant – lengviausias būdas, tyrinėjant – karščiausias būdas).

Laisvamanybė

Laisvamanybė – filosofija, teigianti, kad įsitikinimai turi būti suformuoti mokslo ir logikos, o ne emocijų, autoritetų, tradicijų, ar dogmų. Praktikuojantys šią filosofiją, vadinami laisvamaniais.

Liberalizmas

Liberalizmas (lot. libere – „laisvas“) – sąvoka, apimanti kelias reikšmes. Tai – politinė teorija, pasisakanti už valstybės kontrolės apribojimą ir laisvą rinką, susiformavusi Anglijoje XIX amžiuje.

Žymiausi teorijos kūrėjai ir puoselėtojai

Adamas Smitas (Adam Smith, 1723-1790) – anglas, įdėjęs reikšmingiausią indėlį konstruojant liberalizmo ekonominę programą XVIII. A. Smitas pagrindė savo pažiūras veikale „Tautų turtas“, kurioje aiškinama, jog vyriausybei nedera kištis į ūkio valdymą ir jos paskirtis, būtina užtikrinti laisvą rinkos funkcionavimą.

Džeremis Bentamas (Jeremy Bentham, 1748-1832) – XIX a. šių liberalizmo pirmtakų sekėjas, filosofas, utilitarizmo teorijos kūrėjas.

Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill, 1806-1873) – savo veikaluose liberalizmo politinę doktriną išdėstė kaip vientisą logišką minčių seką nuo pagrindinės idėjos apie žmogaus laisvę ir tą reikalavimą atitinkančios valstybės ir santvarkos.Liberalizmo ideologijos partijoms vienyti įkurtas Liberalų internacionalas.

Metafizika

Metafizika (gr. meta 'po; už' ir phýsis 'gamta') – filosofijos šaka, nagrinėjanti pirminius būties principus. Ji nagrinėja klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo buvimą. Metafizika domisi, ar žmogaus protas pajėgus suprasti visatą, ar galbūt tikroji jos esmė mums neprieinama; yra amžinybė ar nėra jos; ar mūsų stebėjimai ir eksperimentai atskleidžia tikrovę, ar paprasčiausiai ją kuria.

Metafizika jau nuo Aristotelio laikų buvo laikoma svarbiausia filosofijos disciplina. Vėliau vieni lig tol metafizikai nepriklausę klausimai jai buvo priskiriami, o kiti, kurie buvo laikomi metafiziniais, buvo atskirti kaip skirtingos filosofjos šakos – tokios kaip religijos filosofija, proto filosofija, suvokimo filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija. Retais atvejais metafizikos tyrinėjami dalykai buvo laikomi visiškai fiziškais ir natūraliais – tokiais, kurie priklauso fizikos sričiai.

Viena svarbiausių metafizikos šakų visais laikais buvo ontologija. Šie terminai šiandien kartais netgi vartojami kaip sinonimai.

Šiais laikais terminas „metafizika“ pradėtas vartoti ir dar viena prasme – kaip ezoterikos ir okultizmo sinonimas. Įvairūs ezoteriniai ir okultiniai mokymai paprastai netyrinėja ontologinių problemų įprastine prasme, tačiau jie gali remtis tam tikromis metafizinėmis teorijomis, – pavyzdžiui, monizmu.

Renesansas

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas) – Europos laikotarpis (nuo XIV iki XVII amžiaus), laikomas perėjimu iš viduramžių į Naujųjų laikų istoriją. Renesansas prasidėjo kaip kultūrinis judėjimas Italijoje vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau išplito po visą Europą.

Renesanso intelektualinis pagrindas buvo jo paties suformuota humanizmo versija, sukurta iš naujo atradus klasikinę graikų filosofiją, pvz., Protagoro, kuris sakė, kad „Žmogus yra visa ko matas“. Renesanso humanizmas akcentavo antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažangą, kritinio mąstymo vertybes. Šis naujasis mąstymas reiškėsi mene, architektūroje, politikoje, moksle ir literatūroje. Ankstyvaisiais pavyzdžiais gali būti laikomas perspektyvos atsiradimas aliejinėje tapyboje ir atnaujintos žinios kaip naudoti betoną. Kaip kultūrinis judėjimas Renesansas apėmė lotynų ir vietinių kalbų literatūros suklestėjimą, klasikinių šaltinių naudojimą švietime. Politikoje Renesansas prisidėjo prie diplomatijos konvencijų susiformavimo, moksle – prie išaugusio dėmesio stebėjimui ir indukciniam mąstymui. Nors metalinių spausdinimo presų išradimas paspartino idėjų sklaidą Europoje XV a. pabaigoje, Renesanso idėjos neišplito tolygiai.

Paprastai sutariama, kad Renesansas prasidėjo Florencijoje XIV a. Kodėl Renesansas atsirado Florencijoje yra įvairių teorijų. Jos atkreipia dėmesį į įvairius faktorius – socialinę tų laikų Florencijos sanklodą ir jos specifiką, politinę struktūrą, dominuojančios Medičių šeimos patronažą. Kiti pagrindiniai Renesanso centrai šiaurės italijoje buvo miestai-valstybės Venecija, Bolonija, Milanas ir galiausiai Roma.

Pati renesanso sąvoka yra retrospekcinė, sukurta XIX a. ir įtvirtinta Jakobo Burkharto. Nors tradicinėje istoriografijoje Renesansas tapatinamas su racionalizmu, mokslo iškėlimu ir supriešinamas su „tamsiais ir prietaringais“ viduramžiais, šis laikotarpis pasižymėjo ypatingu astrologijos, talismanų magijos, mistinio hermetizmo ir neoplatonizmo klestėjimu. Renesansas reiškė savo idėjas apie „gamtinę magiją“ (magia naturalis) dvaruose skleidžiančių individų bei uždarų aristokratinių bendrijų sąjūdį, kurį mėgino užgniaužti tiek reformacija, tiek kontrreformacija.

Senovės Roma

Senovės Roma vadinama senovės civilizacija, išsivysčiusi iš mažos žemdirbių bendruomenės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje X amžiuje pr. m. e. Išsidėsčiusi palei Viduržemio jūrą, Senovės Roma tapo viena iš didžiausių senovės pasaulio imperijų.Per visą savo gyvavimo istoriją Romos civilizacijos santvarka iš monarchijos keitėsi į oligarchinę respubliką, o vėliau į autokratinę imperiją. Dėl užkariavimų ir asimiliacijos ši imperija dominavo pietvakarių ir pietryčių Europoje, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose.

Nukamuota vidinio nestabilumo ir barbarų genčių puldinėjimų, penktame amžiuje vakarinė imperijos dalis, įskaitant Italiją, Romos Ispaniją, Galiją, Britaniją ir Afriką, susiskaldė į nepriklausomas karalystes.

Rytų Romos imperija, valdyta iš Konstantinopolio miesto, sudaryta iš Graikijos, Balkanų, Mažosios Azijos, Sirijos ir Egipto, išgyveno krizę. Nors prarado Siriją ir Egiptą, Rytų Romos imperija gyvavo ir kitame tūkstantmetyje iki, kol paskutiniai jos likučiai buvo užimti iškilusios Osmanų imperijos. Ši rytinė, krikščioniškoji, į Viduramžius įžengusi imperija istorikų dažniausiai yra vadinama Bizantijos imperija.

Romos civilizacija yra dažnai priskiriama Antikai, kuriai taip pat priklauso ir senovės Graikija – civilizacija, įkvėpusi senovės Romos kultūrą. Senovės Roma labai daug prisidėjo prie Vakarų pasaulio teisės, karo pramonės, meno, literatūros, architektūros, technologijų, religijos ir kalbos vystymosi. Senovės Romos istorija ir toliau daro didelę įtaką šiandieniniam pasauliui.

Teisės filosofija

Teisės filosofija (teisės + filosofija) - socialinės filosofijos sritis, teorinis teisės mokslas. Tiria teisę, jos prasmę, kilmę, teisingumą, teisės normas, jų kilmę, santykį su kitomis normomis, teisės reikšmę, svarbą.

Teisės filosofija apima tokius pošakius kaip teisės ontologija, teisės etika, teisės hermeneutika, teisės fenomenologija ir kitas.

Teisėtyra

Teisėtyra, teisės mokslas, jurisprudencija (lot. iuris prudentia; ius, kilm. juris – teisė(s) + prudens, kilm. prudentis), taip pat juristika – mokslas apie teisę. Greta teisėtyros teisinę tikrovę, teisinius visuomenės aspektus taip pat tiria ir kiti (socialiniai) teisės mokslai (teisės sociologija, kriminologija, kriminalistika). Teisėtyros dalykas – teisės (ir jos šaltinių) kilmės, taikymo tyrimai, jos aiškinimas, analizė bei kitų mokslinių metodų taikymas (žr. teisės metodologija).

Teisėtyra yra hermeneutinė disciplina. Tuo ji turi bendrumų su teologija, filosofija, kalbotyra (tekstologija; taip pat su literatūrologija) bei kitais kalbą bei tekstą tiriančiais dalykais. Pagrindiniai tarpšakiniai teisės mokslo dalykai – (bendroji) teisės teorija, teisės istorija, teisės filosofija. Šakos skirstomos atitinkamai pagal teisės šakas – civilinės (baudžiamosios ir kt.) teisės teorija, civilinės (baudžiamosios ir kt.) teisės istorija – ar kitokį klasifikavimą (pvz., pagal teisės šeimas).

Šnekamojoje kalboje teisėtyra vadinama trumpesniu terminu – tiesiog „teise“, apimant tiek pačias teisės normas, tiek jų akademines studijas. Platesne prasme teisės mokslas apima tiek pasaulietinės teisės studijas (jurisprudencija), tiek ir religinės teisėtyros disciplinas kaip kanonistika (bažnytinės teisės mokslas) ar Fiqh (islamo teisėtyra, šariato mokslas).

Teisės mokslai priskiriami socialiniams mokslams. Nuo gamtos mokslų skiriasi tuo, jog tyrimo objektas nėra gamtos pasaulio dalykas, o socialinės tikrovės reiškinys, neprieinamas juslėms (plačiau žr. „Jurisprudencijos kaip mokslo bevertingumas“, 1848 m.).

Viduramžiais jurisprudencija buvo klasikinė universitetinė disciplina (kitos – teologija, medicina ir filosofija). Iki šiol teisėtyra yra viena populiaresnių akademinių disciplinų, studijuojamų Vakarų aukštosios mokyklose. Šiuolaikinės tendencijos – teisės mokslų specializacija (pagal atskirus teisės pošakius), tarpdiscipliniškumas (IT teisės tyrimai, medicinos teisės, teisės retorikos studijos), taikomoji teisėtyra (įvairių technologijų naudojimo teisinio režimo studijos bei praktinės rekomendacijos).

Upanišados

Upanišados (skr. उपनिषद् = Upaniṣad) yra Indų šventųjų raštų šriuti, kurie aptaria meditaciją ir filosofiją, dalis. Kai kurios hinduizmo mokyklos laiko Upanišadas religiniais pamokymais. Upanišados priskiriamos apreiškimo kūrinių klasei, jos pratęsia Vedas ir aiškina jų ezoterines (slaptąsias) prasmes. Upanišados skiriasi nuo Vedų tuo, kad perkelia dėmesio centrą nuo išorinių reiškinių pusės prie vidinės.

Upanišados parašytos 600–300 m. pr. m. e. Seniausios iš jų parašytos ikibudistiniu laikotarpiu, o paskutinės XV-XIX a.

Upanišados yra Vedų komentarai, jų tariama pabaiga ir esmė, dar žinoma, kaip Vedanta (Vedų pabaiga). Terminas Upanišad kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio upa (šalia), ni (prie), ṣad (sėdėti) – sedėti prie/šalia t. y. sėdėti prie mokytojo (guru) kojų gavus iš jo patarimus. Mokytojai ir mokiniai pasirodo daugumoje Indijos filosofijos šaltinių.

Vedanta

Vedanta (skr. वेदान्त = Vedānta „vedų pabaiga“) yra Indijos filosofijos šaka. Ji yra svarbiausias brahmanizmo teorinis šaltinis ir šiuolaikinio hinduizmo pradžia.

Čarvaka

Čarvaka (skr. car – keturi + vak – žodis) – indų materialistinės filosofijos mokykla, skelbianti, kad pasaulio daiktai sudaryti iš 4 pirminių elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies (iš čia ir kilo pavadinimas „keturi žodžiai“). Žinių apie čarvaką yra Vedose, senuosiuose indų epuose.

Kaip filosofinė sistema susiformavo viduramžiais. Pasak jos, keturis elementus sudarančių atomų forma ir jų išsidėstymas lemia pasaulio įvairovę, atsiradimą ir išnykimą. Protas, jausmai, siela taip pat sudaryti iš šių elementų. Vienintelis patikimas pažinimo šaltinis esąs pojūčiai. Jie susideda iš tų pačių elementų kaip ir juntamieji objektai. Šios filosofinės mokyklos atstovai neigė šventuosius indų raštus. Atmaną laikė pačiu žmogaus kūnu. Čarvakos etika artima hedonistinei.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.