Epocha

Žodis epocha reiškia:

  • Epocha (astronomija) – laiko momentas, kuriam yra pateikiami dydžiai, kintantys laike – koordinatės, orbitų elementai, savieji judėjimai;
  • Geologinė epocha.
Disambig.svg
Šiame nuorodiniame puslapyje pateikti straipsniai tokiais pačiais pavadinimais.
Jei čia patekote, paspaudęs(-usi) nuorodą kitame Vikipedijos straipsnyje, prašome, jei galite, pakeisti paspaustą nuorodą taip, kad ji tiesiogiai rodytų į Jūsų ketintą aplankyti straipsnį.
1719 m.

1719 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

Barokas

Barokas (it. barocco – keistas, įmantrus) – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje.

Barokas pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą). XVII a. paplito daugumoje Europos šalių. XVIII a. I pusėje baroką pakeitė rokokas (kai kurių tyrinėtojų rokokas laikomas vėlyvąja baroko faze) ir klasicizmas.

Esminiai baroko stiliaus bruožai – sudėtingumas, įmantrumas, jausmingumas, impulsyvumas, tapybiškumas, dinamiškumas, dramatiškumas, patetiškumas, polinkis į didybę, ansambliškumas. Baroko dailės ir architektūros tėvyne yra laikoma Italija, Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės ir architektūros centras.

Didžiojo sprogimo chronologija

Didžiojo sprogimo chronologija pateikia Didžiojo sprogimo teorijos įvykių eigą.

Iš šiandieninių tyrimų galima daryti prielaidą, jog Visata susiformavo prieš 13,73±0,12 milijardo metų. Jos plotis siekia mažiausiai 93 milijardus šviesmečių arba 880×1024 metrų. Ankstyvoji visata, kuri šiuo metu tebėra mažai suprasta, buvo akimirka, kuomet ji buvo toki karšta, kad dalelė turėjo energijas, aukštesnes už šiuo metu pasiekiamas dalelių greitintuvuose. Dauguma šios epochos ypatybių ir detalių paremta moksliniais spėjimais.

Po ankstyvosios visatos periodo evoliucija tęsėsi pagal žinomą aukštos energijos fiziką. Tai laikas, kuomet susiformavo pirmieji elektronai, protonai ir neutronai, o po jų branduoliai ir galiausiai atomai. Sulig neutralaus vandenilio susiformavimu buvo išspinduliuotas kosminė mikrobanginis fonas.

Vėliau materija ėmė jungtis į pirmąsias žvaigždes, o iš jų ėmė formuotis kvazarai, galaktikos, galaktikų spiečiai ir superspiečiai.

O apie visatos pabaigą yra kelios teorijos.

Epocha (astronomija)

Epocha astronomijoje tai laiko momentas, kuriam yra pateikiami dydžiai, kintantys laike – koordinatės, orbitų elementai, savieji judėjimai. Dažniausiai žinomas tų dydžių kitimo pobūdis (pavyzdžiui, dėl precesijos, nutacijos), ir juos galime perskaičiuoti kitiems laiko momentams. Tačiau per ilgą laiką kaupiasi neapibrėžtumai, ne visi savieji judėjimai yra žinomi. Todėl kiekviena sekanti didesnė dangaus apžvalga pateikiama su savo epochos verte (pvz., Hipparcos stebėjimo katalogų epocha yra J1991.25, 2MASS – J2000.0, GAIA – J2015.0).

Senesnėje, XVIII amžiaus, astronominėje literatūroje epocha buvo priimta vadinti parametrų vertes, o ne patį stebėjimo momentą.

Standartizavus astronomines koordinačių sistemas atsirado būtinybė skirti dvi sąvokas – katalogo epocha ir katalogo ekvinokcija (lygiadienis). Dažniausiai naudojamos pusiaujinės koordinačių sistemos pagrindinis atskaitos taškas yra pavasario lygiadienio taškas (nuo jo atskaitome rektascensijos koordinatę). Dėl precesijos jo padėtis laikui bėgant danguje kinta, todėl dangaus objektų padėtis turime perskaičiuoti, kokios jos bus kitu, nebe katalogo sudarymo laiko momentu. Iki 1984 m. standartinė katalogo ekvinokcija būdavo 1950 ar net 1900 m. Naujausių katalogų koordinatės pateikiamos 2000 m. ekvinokcijai. Dabar naudojamos ICRS koordinačių sistemos (besiremiančios kvazarų padėtimis) ekvinokcija yra J2000.0 (tai yra 2000 m. sausio 1,5 d. Žemiškuoju laiku – 2000 m. sausio 1 d. 12 val.).

Holocenas

Holocenas (gr. ὅλος 'visiškai' + καινός naujas) – geologinė epocha, prasidėjusi prieš maždaug 10-11 tūkstančių metų. Ši epocha tęsiasi iki šių dienų. Formali holoceno riba – paskutinio ledynmečio pabaiga. Skirtingai nei kitose epochose, paleontologai holocene neišskiria jokių faunos vystymosi stadijų.

Holocenas, kaip ir pleistocenas, priklauso kvartero periodui.

Vikiteka

Istoriografija

Istoriografija (gr. `ἱστορειν – tirti + γραφειν – rašyti) siaurąja prasme yra istorijos tyrimų, skirtų vienai temai ar istorinei epochai, visuma (pvz., Kryžiaus žygių istoriografija), arba istorinių darbų, siejamų bendros ideologijos, kalbos ar teritorijos, visuma (pvz., marksistinė, anglakalbė ar prancūzų istoriografija).

Plačiąja prasme istoriografija taip pat suprantama kaip pagalbinė istorijos disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“). Istoriografija tikrina ar rašant istorinį darbą teisingai taikomas mokslinis metodas, dėmesį fokusuoja į autorių, jo šaltinius, faktų atskyrimą nuo interpretacijos, stilistiką, kokiai auditorijai skirtas istorinis darbas.

Jihlava

Jihlava – miestas vidurio Čekijoje, tarp Prahos (vakaruose) ir Brno (rytuose), prie Jihlavos upės. Viduramžiais Jihlava iš nedidelio kaimelio išaugo iki vieno turtingiausių Čekijos žemių miestų. Jos klestėjimą lėmė XIII a. netoliese aptikti sidabro telkiniai. Modernioji epocha čia paliko savo žymę, tačiau Jihlavoje išlaikytas istorinis miesto centras, kurį vis dar juosia viduramžių gynybinė siena.

Mieste yra didžiulė akmenimis grįsta pagrindinė aikštė – Masarykovo náměsti. Subjaurotoje atgrasaus prekybos centro aikštėje yra daugybė renesanso ir baroko pastatų su dailiais fasadais, vartais ir smailėmis. Išlikę senosios sienos vartai – brána Matky Boži.

Išvystyta mašinų, tekstilės, medienos pramonė. Kalnakasybos centras. Stovi 3 gotikinės ir 1 barokinė bažnyčios.

Klasicizmas

Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – XVII a.–XIX a. I pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha.

Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos.

Miocenas

Miocenas (angl. Miocene, gr. μείων 'mažiau žinomas' ir καινός 'naujas, šiuolaikinis') – neogeno periodo epocha, prasidėjusi prieš 23,03 mln. metų ir pasibaigusi prieš 5,332 mln. metų. Prieš šią epocha buvo oligoceno, o po mioceno – plioceno epocha.

Terminą pasiūlė škotų mokslininkas Čarlzas Lajelis savo knygos „Geologijos pagrindai“ pirmame tome (1830 m.).

Šios epochos metu žmogaus evoliuciniame protėvyje įvyko dviejų chromosomų susijungimo mutacija, suformuodama žmogaus chromosomą 2. Taip žmogaus genomas atsiskyrė nuo jam artimiausio šimpanzės genomo, kuriame yra viena chromosomų pora daugiau.

Vikiteka

Naujieji laikai

Naujieji laikai – Europos ar Vakarų pasaulio istorijos epocha. Nors chronologinės periodo ribos vis dar ginčytinos, Naujųjų laikų epocha tęsiasi po vėlyvųjų Viduramžių pabaigos (XV a.) iki Revoliucijų amžiaus pradžios (XIX a.).

„Naujosios istorijos“ sąvoka atsirado Europos istorinėje ir filosofinėje mintyje Renesanso laikotarpiu, kai humanistai pasiūlė istoriją dalinti į tris epochas – senovę, viduriniuosius amžius ir naująją istoriją. „Naujųjų laikų“ kriterijais humanistų požiūriu buvo epochos „naujovės“, susijusios su pasaulietinio mokslo ir kultūros suklestėjimu Renesanse, t. y. ne socialiniai-ekonominiai, o dvasiniai-kultūriniai faktoriai. Kita vertus, šis laikotarpis savo turiniu gana prieštaringas: Atgimimas, Reformacija ir humanizmas gyvavo vienu metu su masiniu iracionalumo paplitimu, demonologijos vystymusi, kuris literatūroje buvo pavadintas „raganų medžiokle“.

„Naujųjų laikų“ sąvoka istorikų buvo priimta ir įsitvirtino mokslinėje literatūroje, nors jos reikšmė išlieka sąlygine – ne visur šis periodas prasidėjo tuo pačiu metu. Neabejotina tik tai, kad šiame laikotarpyje atsirado nauja civilizacija, „europietiškasis pasaulis“ bei europietiškos civilizacijos ekspansija į likusį pasaulį.

Planko epocha

Visatos evoliucijoje Planko epocha (arba Planko era), pavadinta Makso Planko garbei, yra ankstyviausias laiko tarpas visatos istorijoje, skaičiuojamas nuo nulio iki apytiksliai 10−43 sekundžių (Planko laikas). Manoma, kad būtent šiame laikotarpyje vyravę kvantinės gravitacijos reiškiniai buvo reikšmingi.

Pleistocenas

Pleistocenas – kvartero periodo epocha, kuri prasidėjo prieš 2,588 mln. metų, baigėsi prieš 12 tūkst. m. ir apėmė besikartojančių ledynmečių laikotarpį.

Pleistoceno epocha prasidėjo po plioceno, o po jos prasidėjo holocenas. Pleistoceno pabaiga sutampa su paskutinio ledynmečio pabaiga. Pleistoceno pabaiga taip pat sutampa su paleolito epochos pabaiga archeologijoje.

Svarbiausiais pleistoceno įvykiais galima laikyti didžiulių ledynų formavimąsi. Didžiausių apledėjimų laikotarpiais iki 30 proc. Žemės sausumos buvo padengta ledynų. Šiauriniame pusrutulyje (Eurazija ir Šiaurės Amerika) pleistocenui buvo būdinga savotiška gyvūnija, kurioje buvo mamutai, gauruotieji raganosiai, urviniai liūtai, bizonai, jakai, gigantiškieji elniai, laukiniai arkliai, kupranugariai, lokiai (tiek tebegyvuojančios, tiek išmirusios rūšys), gigantiškieji gepardai, hienos, stručiai, daugybė antilopių rūšių. Pagal vyraujančią sampratą, šį gyvūnų pasaulį sunaikino pirmykščiai medžiotojai paskutinio ledynmečio pabaigoje.

Pliocenas

Pliocenas – neogeno periodo epocha, prasidėjusi prieš 5,332 mln. metų ir pasibaigusi prieš 2,588 mln. metų. Prieš šią epochą buvo mioceno epocha, o po – pleistoceno epocha.

Termino „pliocenas“ autorius – škotas Čarlsas Laelis, pasiūlęs padalinti terciarą į keturias epochas. Termino bendraautoriumi galima laikyti ir W. Whewell'į (Č. Laelio draugas, padėjęs rašyti „Geologijos pagrindus“ 1830 m.).

Pliocene atsirado ir greičiausiai išnyko artimi žmogui australopitekai. Taip pat atsirado hominidai.

Vikiteka

Rektascensija

Rektascensija (žymima RA; simbolis α) - astronominė viena iš dangaus sferos koordinačių, kai naudojama pusiaujinė koordinačių sistema. Antroji koordinatė yra deklinacija.

Renesansas

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas) – Europos laikotarpis (nuo XIV iki XVII amžiaus), laikomas perėjimu iš viduramžių į Naujųjų laikų istoriją. Renesansas prasidėjo kaip kultūrinis judėjimas Italijoje vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau išplito po visą Europą.

Renesanso intelektualinis pagrindas buvo jo paties suformuota humanizmo versija, sukurta iš naujo atradus klasikinę graikų filosofiją, pvz., Protagoro, kuris sakė, kad „Žmogus yra visa ko matas“. Renesanso humanizmas akcentavo antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažangą, kritinio mąstymo vertybes. Šis naujasis mąstymas reiškėsi mene, architektūroje, politikoje, moksle ir literatūroje. Ankstyvaisiais pavyzdžiais gali būti laikomas perspektyvos atsiradimas aliejinėje tapyboje ir atnaujintos žinios kaip naudoti betoną. Kaip kultūrinis judėjimas Renesansas apėmė lotynų ir vietinių kalbų literatūros suklestėjimą, klasikinių šaltinių naudojimą švietime. Politikoje Renesansas prisidėjo prie diplomatijos konvencijų susiformavimo, moksle – prie išaugusio dėmesio stebėjimui ir indukciniam mąstymui. Nors metalinių spausdinimo presų išradimas paspartino idėjų sklaidą Europoje XV a. pabaigoje, Renesanso idėjos neišplito tolygiai.

Paprastai sutariama, kad Renesansas prasidėjo Florencijoje XIV a. Kodėl Renesansas atsirado Florencijoje yra įvairių teorijų. Jos atkreipia dėmesį į įvairius faktorius – socialinę tų laikų Florencijos sanklodą ir jos specifiką, politinę struktūrą, dominuojančios Medičių šeimos patronažą. Kiti pagrindiniai Renesanso centrai šiaurės italijoje buvo miestai-valstybės Venecija, Bolonija, Milanas ir galiausiai Roma.

Pati renesanso sąvoka yra retrospekcinė, sukurta XIX a. ir įtvirtinta Jakobo Burkharto. Nors tradicinėje istoriografijoje Renesansas tapatinamas su racionalizmu, mokslo iškėlimu ir supriešinamas su „tamsiais ir prietaringais“ viduramžiais, šis laikotarpis pasižymėjo ypatingu astrologijos, talismanų magijos, mistinio hermetizmo ir neoplatonizmo klestėjimu. Renesansas reiškė savo idėjas apie „gamtinę magiją“ (magia naturalis) dvaruose skleidžiančių individų bei uždarų aristokratinių bendrijų sąjūdį, kurį mėgino užgniaužti tiek reformacija, tiek kontrreformacija.

Romanika

Romanika – viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs XI–XII a. (kai kur ir XIII a.) po Karolingų renesanso. Formuotis pradeda Prancūzijoje.

Romanika – pirmoji po antikos tikra Vakarų meno epocha. Nepaisant regioninių skirtumų, romanika laikoma pirmuoju universaliu, beveik visoje Europoje pasireiškusiu stiliumi. XIX a. istorizmo epochoje Europoje ir JAV formavosi neoromaninis stilius, įkvėptas romaninės architektūros formų.

Technologija

Technologija yra sąvoka, apibūdinanti išteklių (gamtinių, intelektinių, finansinių, žmogiškųjų, erdvinių, laikinių ir pan.) praktinį taikymą, dažniausiai sukuriant virtualų (programinė įranga, algoritmai, politikos, sporto, mokymo, auklėjimo, gydymo, verslo ir pan. procesai) ar materialų objektą (techniką). Technologija taip pat reiškia žmogaus sukurtų bet kokios tikslingos veiklos produktų ir procesų (iš jų ir gamybos procesų) visumą.

Iš esmės technologija reiškia produktyviųjų žinių visumą, kuria remiantis tampa galima tikslinga praktinė veikla, transformuojanti išteklius į reikiamus procesus, produktus ar paslaugas.

Terminas „technologija“ kilo iš graikų kalbos žodžio τεχνολογία – τέχνη „menas, amatas“ + λογία „sąvoka, mokslas“.

XXI a. techologija suprantama kaip produktyviųjų žinių organizavimas siekiant praktinių tikslų.

Žmonės technologiją pradėjo naudoti dar priešistoriniais laikais, kai iš gamtinių išteklių sukūrė pirmuosius paprastus įrankius – titnaginius grandiklius, peilius, ietis, vėliau – odinius ir kailinius drabužius, palapines, akmeninius strėlių antgalius; papuošalus iš akmenų, kaulų, kriauklelių ir perlų. Svarbiausias priešistorinis žmonių atradimas – sugebėjimas kontroliuoti ugnį, padidino maisto atsargas, o vientiso medinio rato išradimas visiškai pakeitė požiūrį į transportą. Tokios technologijos, kaip globalusis ryšys telefonija ir televizija bei duomenų perdavimas ir internetas, sumažino fizinius komunikacijos atstumus ir suteikė žmonėms naujas bendravimo galimybes. Tačiau ne visa technologija naudojama taikiais tikslais: nuo seniausių laikų naikinamoji ginklų galia vis progresavo, kol kuoka virto branduoliniu ginklu.

Technologija įvairiais būdais pakeitė žmonių visuomenę ir jos gyvenamąją aplinką. Daugelyje pasaulio valstybių technologijos padėjo išplėtoti ekonomiką (galiausiai sukurdama šiandieninį globalizacijos procesą) ir sukūrė XXI a. žmonijos civilizacijai charakteringą gyvenimo kokybę. Dėl daugybės technologinių procesų atsirado ir nepageidaujamas šalutinis efektas – aplinkos užterštumas, Žemės išteklių išeikvojimas. Technologijų plėtra nuolat keičia civilizaciją ir iškelia naujas problemas gyvybės etikos, tokias kaip gyvybės klonavimas, eutanazija, abortai ir pan.

Viduramžiai

Viduramžiai (lot. medius aevus) – istorinė Europos istorijos epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476 metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV–XVI a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu.

Kartais viduramžių terminas naudojamas kitų, neeuropinių, civilizacijų periodizavimui.

Švietimo amžius

Švietimo amžius (arba Apšvietos amžius(epocha); enc. Šviečiamasis amžius) – Europos civilizacijos istorijos periodas, dažniausiai tapatinamas su XVIII a., nors Anglijoje ir Nyderlanduose jis prasidėjo nuo XVII a. vidurio su racionalistinės filosofijos srovės atsiradimu (idėjų istorijoje tai vadinama „proto amžiumi“). Švietimas kartais taip pat suprantamas kaip švietėjų idėjinis – kultūrinis judėjimas. Kai kurių lietuvių istorikų darbuose „Apšvietos epocha“ vadinamas Lietuvos kultūros istorijos periodas, apimantis paskutiniuosius tris XVIII a. dešimtmečius.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.