Epidemija

Epidemija – ligos plitimas greitėjančiais tempais.

Terminas epidemija naudojamas tada, kai ligos plitimo tempai turi pagreitį: vidutiniškai vienas sergantis žmogus (ar gyvulys) užkrečia daugiau, nei vieną kitą žmogų (gyvulį). Tokiu būdu, užkrečiamos ligos plitimas darosi vis spartesnis. Pvz., jei į miestą atvažiuos vienas gripu užsikrėtęs žmogus, o gripo nešiotojas užkrės vidutiniškai du žmones per dieną, epidemija, pagal dienas, gali vystytis maždaug taip:

  1. Pirmas užsikrėtęs žmogus atvažiuoja į miestą, užkrečia 2 žmones;
  2. 3 jau sergantys žmonės užkrečia 6 naujus;
  3. 9 jau sergantys užkrečia 18 naujų;
  4. 27 jau sergantys užkrečia 54 naujus;
  5. 81 jau sergantis užkrečia 162 naujus.

Tokiu būdu, terminas epidemija nereiškia, kad liga yra smarkiai paplitusi (per 5 dienas Vilniuje tai reikštų vos vieną iš 2000 žmonių), o tik reiškia, kad ligos plitimas turi tendenciją išsiplėsti iki labai didelių mastų. Jei per tam tikrą laiką pastebima, kad tam tikra infekcine liga suserga vis daugiau žmonių, tai reiškia, kad jos plitimas turi epideminį pobūdį.

Esant sparčiam pavojingos infekcinės ligos, pvz., maro, dizenterijos, choleros, raupų plitimui, teritorijoje gali būti skelbiamas karantinas. Tuo atveju, kai epidemija plinta geografiškai didelėje teritorijoje (pvz., valstybių grupėje, žemyne ar visame pasaulyje), ji vadinama pandemija.

Iš epidemijų tyrimo, XIX amžiuje atsirado epidemiologijos mokslas, kurio objektas šiais laikais yra ne tik užkrečiamosios ligos, bet ir lėtinės ligos, vaistai ir kiti su sveikata susiję reiškiniai, jų paplitimas ir juos sąlygojantys veiksniai.

1347 m.

1347 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

1351 m.

1351 m. buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį pagal Grigaliaus kalendorių.

Antonas Čechovas

Antonas Pavlovičius Čechovas (rus. Антон Павлович Чехов, 1860 m. sausio 29 d. Taganroge, Rusijoje – 1904 m. liepos 15 d. Badenveilere, vok. Badenweiler, Vokietija, palaidotas Maskvoje) – rusų prozininkas, rašęs apysakas, apsakymus, pjeses.

Džagoldajus

Džagoldajus (rus. Яголдаева тьма, Яголдай, Джаголдай) – nedidelė totorių valda, buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių vasalinė valda, egzistavusi iki XVI a.

Ispaniškasis gripas

Ispaniškasis gripas – ypač užkrečiama gripo epidemija, pareikalavusi nuo 25 iki 50 milijonų žmonių aukų. Ispaniškas gripas yra greičiausiai išplitusi ir daugiausia aukų pareikalavusi pandemija žmonijos istorijoje, aplenkusi marą ir AIDS. Epidemija plito 1918–1920 metais visame pasaulyje.

Manoma, kad liga plisti pradėjo Kinijoje (1918 m.), kur iš ančių arba kiaulių persimetė žmonėms, nors patikimų duomenų apie tai nėra. Epidemijos mastą ispaniškasis gripas pasiekė JAV, pasižymėdamas labai dideliu mirčių skaičiumi (apie 3 % susirgusiųjų mirė, palyginus su 1/1000 kitų gripo epidemijų atvejais). Greitai (maždaug per tris mėnesius) išplito Europoje ir per jos kolonijas visame pasaulyje, tapdamas pasauline pandemija. Prancūzijoje ispaniškasis gripas nusinešė apie 408 000 gyvybių, nors karo meto cenzūra neleidžia pilnai įvertinti epidemijos masto. Europoje apie naująją epidemiją pirmiau pranešė kare neutralios valstybės Ispanijos spauda, kuri nebuvo varžoma cenzūros, nors epidemija jau buvo nusiaubusi Prancūziją ir kitas šalis. Dėl to gripas gavo „ispaniškojo“ pavadinimą, nors pačioje Ispanijoje buvo vadinamas „prancūziškuoju gripu“. 1918 m. gegužės mėnesį ispanijoje šia gripo forma buvo užsikrėtę 8 milijonai žmonių.

Mirė daugiausia jauni žmonės (20-40 metų), kas yra keista, nes jaunimas paprastai labiau atsparus gripui. Manoma, kad užsikrėtusių buvo apie 50 % tuometinio pasaulio gyventojų (1 milijardas iš 2 milijardų pasaulio gyventojų). Mirusiųjų nuo gripo buvo daugiau nei žuvusių per visą Pirmąjį pasaulinį karą.

Inkubacinis laikotarpis – 2-3 dienos, vėliau 3-5 dienas reiškėsi simptomai: temperatūra, imuninės sistemos susilpnėjimas.

Vikiteka

Koriakai

Koriakai – tauta, gyvenanti Kamčiatkos pusiasalyje Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, palei Beringo jūrą, piečiau Anadyriaus baseino ir žemėse šiauriau Kamčiatkos. Kūno sudėjimu ir gyvenimo būdu panašūs į čiukčius. Giminingi itelmenams (kamčiadalams), irgi gyvenantiems Kamčiatkoje.

Į vakarus nuo koriakų gyvena evenai, į šiaurės rytus – čiukčiai, į pietus – aliutorai, į rytus – kerekai.

Koriakai pasidaliję į dvi dalis:

pakrantėse gyvenantys nemelanai (nimilanai). Pažodžiui išverstas reiškia 'kaimų gyventojai', kadangi jie yra sėslūs žvejai.

krašto gilumoje gyvenantys čiaučenai (pažodžiui 'turtingi elnių'), besiverčiantys elnininkyste (augina šiaurės elnius).Koriakų ir alutorų kalbos lingvistiškai artimos čiukčių kalbai. Visos jos priklauso čiukčių-kamčiadalų kalbų šeimai.

Pavadinimas koriakai pirmą kartą užrašytas rusų keliautojo Stepano Krašeninikovo 1775 m. ir iki šiol naudojamas kaip oficialus terminas. Tai gretimų tautų duotas pavadinimas, verčiamas kaip 'su elniais'.

Koriakų kilmė kol kas nežinoma. Anksčiau (vėlyvajame pleistocene) egzistavo sąsmauka, jungusi Aziją ir Šiaurės Ameriką. Į Ameriką traukiantys žmonės pereidavo per dabartinę koriakų teritoriją. Viena hipotezė teigia, kad koriakai yra tauta, reemigravusi iš Šiaurės Amerikos atgal į Aziją. Koriakai kultūriškai kiek panašūs į nivchus.

Anksčiau koriakų teritorija buvo didesnė. Jų arealas siekė nivchų teritoriją dabartiniame Chabarovsko krašte. Vėliau įsibrovę evenai išstūmė koriakus iš dalies jų žemių, ir koriakams liko tik dabar užimamos žemės. Karas su kazokais ir 1769–1770 m. raupų epidemija smarkiai sumažino koriakų populiaciją (1700 m. jų buvo apie 10-11 tūkstančių, o 1800 – apie 4800).

1931 m. Tarybų Sąjungoje buvo sudaryta Koriakų autonominė apygarda, kuri 2007 m. liepos 1 d. buvo sujungta su Kamčiatkos kraštu.

Luka (Malta)

Luka (malt. Ħal Luqa) – miestelis pietryčių Maltoje. Tai senas, ir, kaip šiam kraštui būdinga, tankiai apgyvendintas miestelis, kuriame 2005 m. gyveno 6072 gyventojai. Pagrindinėje miestelio aikštėje stovi bažnyčia, dedikuota apaštalui Andriejui.

Čia įsikūręs Maltos tarptautinis oro uostas.

Maras

Maras – sunki užkrečiama liga, sukeliama Yersinia pestis bakterijų (iki 1967 m. vadinta Pasteurella pestis). Ši liga, kaip manoma, žmonijos istorijoje sukėlė keletą epidemijų ar pandemijų.

Osteoporozė

Osteoporozė - kaulų liga, kuri pasižymi kaulų tankio mažėjimu, maža kauline mase, kaulų trapumu. Dažnai vadinama „tyliąja epidemija“, nes pats kaulų retėjimas nejuntamas. Simptomai - skausmas, kaulų lūžiai net dėl menkų traumų - pasireiškia tik ligai progresavus. Dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, ypač moterys.

Pandemija

Pandemija (iš graikų kalbos παν pan visi + δήμος demos žmonės) – didelis susirgimų kokia nors liga dažnis, kuris viršija epideminį lygį. Dažnos yra gripo pandemijos, XIII ir XVIII a. Europoje siautė maro pandemijos.

1918-1923 metais siautė ispaniškojo gripo pandemija, nusinešusi daugiau aukų negu Pirmasis pasaulinis karas.

Nuo 2005 m. paukščių gripo epidemija sparčiai plinta. 2006 metų sausio - vasario mėnesiais jis pasiekė Europą. Anksčiau paukščių gripą pernešė, platino ir juo sirgo tik paukščiai (dažniausiai vandens), kol šis nemutavo virusą H5N1, kuriuo užsikrėsti gali ir žmogus.

Rivnė

Rivnė (arba Rovnas) – miestas Ukrainos šiaurės vakaruose, srities centras.

Sokolė

Sokolė (lenk. Sokole) – kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Michalovo valsčiuje, Balstogės apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Kaimas yra apie 8 km į šiaurės vakarus nuo Michalovo ir apie 24 km į rytus nuo vaivadijos centro Balstogės. Kaimas yra Knišino girioje, Knišino girios kraštovaizdžio parke. Kaime yra Sokole Bialostockių geležinkelio stotelė.

VII amžius

Septintasis mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 601 metų sausio 1 dieną ir pasibaigęs 700 metų gruodžio 31 dieną.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis pr. m. e. – 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis

Amžiai: VI amžius – VII amžius – VIII amžius

VI amžius

Šeštasis mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 501 metų sausio 1 dieną ir pasibaigęs 600 metų gruodžio 31 dieną.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis pr. m. e. – 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis

Amžiai: V amžius – VI amžius – VII amžius

Varas

Varas (83) (pranc. Le Var, provansališkai – Var) – Prancūzijos departamentas šalies pietryčiuose, Provanso-Alpių-Žydrosios pakrantės regione, pavadintas to paties pavadinimo upės vardu, nors nuo 1860 m. ši upė per departamentą nebeteka. Administracinis centras – Tulonas. Plotas – 5973 km². 1999 m. – 898 441 gyventojas, 150 gyv./km².

XV amžiaus 6-asis dešimtmetis

XV amžiaus šeštasis dešimtmetis prasidėjo 1451 m. ir baigėsi 1460 m.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XIV amžius – XV amžius – XVI amžius

Dešimtmečiai:

1-as

2-as

3-as

4-as

5-as

- 6-as -

7-as

8-as

9-as

10-as

1-as

Metai: 1451 1452 1453 1454 1455 1456 1457 1458 1459 1460

XX amžiaus 9-asis dešimtmetis

XX amžiaus devintasis dešimtmetis prasidėjo 1981 metais ir baigėsi 1990 metais.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XIX amžius – XX amžius – XXI amžius

Dešimtmečiai: 4-as 5-as 6-as 7-as 8-as – 9-as – 10-as 1-as 2-as 3-as 4-as

Metai: 1981 1982 1983 1984 1985 1986 1987 1988 1989 1990

X amžius

Dešimtasis mūsų eros amžius – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 901 metų sausio 1 dieną ir pasibaigęs 1000 metų gruodžio 31 dieną.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis pr. m. e. – 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis

Amžiai: IX amžius – X amžius – XI amžius

Šimtametis karas

Šimtametis karas – Anglijos ir Prancūzijos karas, vykęs 1337–1453 m. Jo priežastis – abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Karo pretekstas – Anglijos karaliaus (Edvardo III) pretendavimas į Prancūzijos sostą. Šimtametį karą galima suskirstyti į kelis etapus:

1337–1360 m., šiuo laikotarpiu Anglija turėjo didelę iniciatyvą kare ir sumušė Prancūzijos laivyną, užėmė Normandiją. Prancūzija taip pat pralaimėjo labai svarbius mūšius – prie Kresi (1346 m.) ir Puatjė mūšį (1356 m.). Tai sudarė sąlygas plisti Prancūzijoje neramumams, padėtį apsunkino ir prasidėjusi maro epidemija. 1358 m. kilo valstiečių maištas, vėliau pavadintas Žakerijos vardu. 1360 m. buvo pasirašyta taikos sutartis – pagal ją Prancūzija pripažino Anglijai užkariautas teritorijas;

1369–1396 m.; Prancūzija atsiėmė prarastas žemes; 1396 m. sudaryta palanki Prancūzijai taika;

1415–1420 m.; Anglija užėmė visą Prancūzijos šiaurę ir Paryžių; 1420 m. pasirašyta taikos sutartis – pagal ją Anglija ir Prancūzija turėjo susijungti į vieną valstybę, valdomą Anglijos karaliaus, taip Prancūzija prarado nepriklausomybę;

1428–1453 m.; anglai puolė Orleano tvirtovę, kadangi prancūzai nesilaikė taikos sutarties sąlygų; per šį mūšį ypač pasižymėjo Žana d’Ark, dar vadinama Orleano mergele. Jos ryžtingų pastangų dėka buvo išvaduoti Orleanas ir visa Prancūzija; pagal 1453 m. pasirašytą taikos sutartį Anglijai Prancūzijos teritorijoje liko tik Kalė uostas.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.