Edomas

Edomas (hebr.אֱדוֹם‏‎ = Edom) – senovės Artimųjų Rytų (Istorinės Sirijos) regionas, buvęs dabartinės Jordanijos pietvakarinėje dalyje (dab. Tafilaho ir Akabos muhafazų teritorijoje ir vakarinėje Maano muhafazoje) ir Izraelio pietinėje dalyje (Pietų apskrityje). Pagal regioną jos gyventojai vadinami Edomìtais – semitų gentis, kalbėjusi edomitų kalba.

Senovės Sirijos regionas:
Edomas (אֱדוֹם)
View of Petra
Šalis: pietvakarių Jordanija, pietų Izraelis
Tautos: edomitai
Valstybės: Edomo karalystė
Miestai: Bozra, Sela, Petra
Kingdoms around Israel 830 map

Geografija

Amono regionas buvo išsidėstęs neapibrėžtoje ir kalnuotoje teritorijoje tarp Negyvosios jūros šiaurėje ir Akabos įlankos pietuose. Iš vakarų jį ribojo Negevo dykuma, iš rytų – Arabijos dykuma. Į šiaurės rytus nuo jo buvo Moabas, o į šiaurės vakarus – Judėja.

Iš visų Senovės Sirijos regionų Edomas turėjo mažiausiai dirbamos žemės. Žemdirbystei naudojamas buvo tik labai siauras žemės ruožas kalnuose, gaunantis pakankamai kritulių. Todėl prekyba sudarė esminę vietos ekonomikos dalį. Edomo teritorija ir miestai sudarė piečiausią svarbaus prekybinio Karalių kelio, kuris jungė Damaską šiaurėje su Akabos įlanka pietuose, atkarpą. Pagrindinis Edomo miestas senovėje buvo Bozra. Ne mažiau svarbus buvo Ailos uostas. Vėliau svarbiausiu miestu tapo Petra. Iš miestų prasidėdavo karavanų keliai per Arabijos dykumą į Senovės Jemeną – vadinamasis Smilkalų kelias.

Raida

Edomitų protėviai yra tapatinami su XVII a. pr. m. e. Egipto tekstuose minimomis šasu ir šutu gentimis, gyvenančios Sinajuje ir už Jordano upės. Vėliau aptinkamas ir Edomo pavadinimas (kaip ydwma) Naujosios Egipto karalystės tekstuose. Pasak izraelitų tradicinės istorijos, edomitai buvo Jokūbo brolio Ezavo palikuonys. Jie išstūmė senuosius krašto gyventojus horitus. Biblijoje yra minimi 8 edomitų karaliai iki izraelitų atėjimo. Manoma, kad ši karalių valdžia nebuvo paveldima, o greičiausiai renkama.

Kuomet izraelitai apie XII a. pr. m. e. migravo iš Egipto į Pažadėtąją žemę, edomitai atsisakė juos praleisti pro savo teritoriją. XI a. pr. m. e. Izraelio karalius Saulius nukariavo Edomą ir pavertė jį savo vasalu. Paskutinis edomitų karalius Hadadas pabėgo į Egiptą. Taip Izraelis gavo ypač svarbų priėjimą prie Raudonosios jūros, iš kur Saliamonas rengdavo ekspedicijas į Ofiro žemę.

Izraeliui nusilpus ir suskilus, Edomas liko Judėjos karalystės vasalu. Tačiau edomitai atgavo autonomiją, o vėliau ir visiškai atsiskyrė. Judėjos karalius Amazijas bandė sutramdyti Edomą užpuldamas jo sostinę Selą, bet nesėkmingai.

Sąlyginis šalies atokumas garantavo Edomui tam tikrą nepriklausomybę nuo didžiųjų imperijų, nors dažniausiai jis buvo priverstas mokėti duoklę. Palestiną nukariavus Asirijos imperijai, Edomas buvo valdomas atskirų karalių. Asirams jis buvo žinomas kaip Udumi. Pasak Egipto šaltinių, tuometinė Edomo karalystė kontroliavo dideles dykumingas teritorijas. Palestinoje įsitvirtinus Babilonui (612–539 m. pr. m. e.), Edomitai padėjo babiloniečiams nukariauti Judėją ir dalyvavo Jeruzalės apsiaustyje, už ką buvo griežtai pasmerkti.

Edomą nusiaubė dykumų klajokliai kidaritai, o vėliau čia atsikėlė nabatėjai. Todėl edomitų etninė grupė greičiausiai asimiliavosi su atsikėlėliais. Jau VI a. pr. m. e. edomitų vardas nunyksta iš tekstų ir vietoj jų minimi arabai. Čia paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą regioną viešpatavo Nabatėjų karalystė, ir Edome buvo svarbiausias nabatėjų miestas Petra. Šiaurės vakarinė Edomo dalis (arčiausia Judėjai), antikiniame pasaulyje žinoma kaip Idumėja, buvo helenizuota. Čia minimi Idumėjos valdytojai.

64 m. pr. m. e. Idumėja įjungta į Erodo Judėjos karalystę, vėliau tapo Romos imperijos Judėjos provincijos dalimi. Arabizuotasis Edomas į Romos imperiją įjungtas tik 106 m. kaip Arabijos provincija.

Žinomi valdovai

Visos datos yra apytikrės.

  • Biblijoje minimi ankstyvieji karaliai:
    • Bela, Jobabas, Hušamas, Hadadas, Samlahas, Šaulis, Baan-Hananas, Hadadas;
  • Asirų minimi karaliai
    • Aiarammu (apie 740 m. pr. m. e.), Shalman (apie 735 m. pr. m. e.), Melek Ram (apie 700 m. pr. m. e.), Kaus Geber (apie 680 m. pr. m. e.)
Abdijo knyga

Abdijo knyga – trumpiausia Senojo Testamento knyga, priskiriama pranašų knygų grupei. Tai pranašystė apie edomiečių pražūtį.

Edomiečių tauta, gyvenusi į pietryčius nuo Judėjos, kur vėliau buvo pastatytas Petros miestas, pasinaudojo Jeruzalės nelaime ir ją apiplėšė, vos tik ši atiteko babiloniečiams (586 m. pr. m. e.).Abdijo knygoje teigiama, kad Edomas būsiąs padarytas mažiausias tarp tautų, visiškai paniekintas ir sunaikintas. Sakoma, kad Edomas neturėjęs džiūgauti dėl Judo žmonių jų žuvimo dieną, džiaugtis Judo nelaime, grobti jo nuosavybės, žudyti jo pabėgėlių. Siono kalne prisiglausią išlikusieji, kalnas būsiąs šventas.

Pranašaujama, kad gyvenantys Negebe užimsią Ezavo kalną, o gyvenantys Šefeloje ­– filistinų kraštą. Jie užimsią Efraimo žemę ir Samarijos žemę, o Benjaminas – Gileadą. Halache esantys Izraelio tremtiniai užimsią Finikiją iki pat Sareptos, o Jeruzalės tremtiniai, esantys Sefarade, užimsią Negebo miestus.

Amoritai

Amoritai arba amorėjai – semitų etninė grupė, nuo III tūkst. pr. m. e. gyvenusi Sirijoje ir Mesopotamijoje. Jie kalbėjo vakarų semitų kalba, ir laikomi daugybės šiomis kalbomis kalbėjusių Artimųjų Rytų tautų, įskaitant hebrajus, kanaanitus, finikiečius, protėviais.

Aramėjai

Aramėjai (aramėjų kalba: ܐܪܡܝܐ ,רמיא aramáyé) – semitų, pusiauklajoklių gyvulių augintojų tauta, XII a. pr. m. e.-VII a. gyvenusi Aukštutinėje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Aramėjai kalbėjo aramėjų kalba, kuri buvo užrašoma šiek tiek modifikuota finikiečių abėcėle. Ši kalba kartu su hebrajų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų. Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjų kalba ir raštas jau konkuravo su akadų kalba ir dantiraščiu Asirijoje, o vėliau išplito visuose Artimuosiuose Rytuose.

Istorinė Sirija

Didžioji Sirija (arab. سوريّة الكبرى) arba Istorinė Sirija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia Sirijos arabų. Istorinė Sirija yra vakariausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta Džaziros ir Arabų Irako.

Izraelio karalystė

Izraelis – istorinė valstybė istoriniame Palestinos regione, egzistavusi XI a. pr. m. e.–722 m. pr. m. e. Didžiausiu suklestėjimo laikotarpiu jos teritorija apėmė beveik visą Palestinos regioną. Iki 930 m. pr. m. e. valstybė dar vadinama Jungtine karalyste.

Izraelio istorijos ankstyvoji raida yra žinoma tik iš literatūros šaltinių (daugiausia Senojo Testamento), bet labai menkai pagrįsta archeologiniais duomenimis. Todėl yra autorių, kurie abejoja net pačiu tos karalystės egzistavimu.

Izraelitai

Izraelitai (hebr. ‏בני ישראל‎‎‏‎ = Bnai Yisraʾel - "Izraelio vaikai"), Izraelio tauta – senovės semitų etninė grupė, XIV-VII a. pr. m. e. gyvenusi Palestinoje. Izraelitai kalbėjo senovės hebrajų kalba, kuri buvo užrašoma senovės hebrajų raštu. Ši kalba kartu su aramėjų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų.

Izraelio tautos nariai kitaip dar yra vadinami hebrajais, populiariai dar žinomi kaip Išrinktoji tauta.

Po VII a. pr. m. e. iš izraelitų išsivystė dvi atskiros etninės grupės - žydai ir samariečiai.

Jordanija

Jordanijos Hašimitų Karalystė (Jordanija) – valstybė Artimuosiuose Rytuose. Ribojasi su Sirija šiaurėje, Iraku šiaurės rytuose, Saudo Arabija rytuose ir pietuose, Izraeliu ir Vakarų Krantu vakaruose.

Maris

Maris, archeologinis pavadinimas Tell Hariri (arab. تل حريري) – senovės miestas Sirijoje ir kartu valstybė, 11 km į šiaurės vakarus nuo dabartinio Abu Kamalo ant vakarinio Eufrato upės kranto, apie 120 km į pietryčius nuo Deir ez-Zoro (Sirija). Manoma, kad miestas apgyvendintas nuo V tūkst. pr. m. e., nors klestėjo 2900 – 1759 m. pr. m. e., kol jį nusiaubė Hamurabis. Manoma, kad Abraomas buvo Maryje savo kelionėje iš Uro į Haraną.

Nabatėjai

Nabatėjai (hebr. ‏נַבָּטִים‏‎ = Nabatim, gr. Ναβαταῖοι = Nabataioi, arab. الأنباط = al-ʾAnbāṭ) – semitų etninė grupė, IV a. pr. m. e. – VII a. gyvenusi Artimuosiuose Rytuose. Jie kalbėjo aramėjų kalbai gimininga nabatėjų kalba.

Nabatėjų gyvenamos teritorijos apėmė dabartinės Jordanijos ir pietų Izraelio teritorijas (istoriniai Edomo ir Moabo regionai), bet jų kultūrinė įtaka siekė arabų gentis dabartinėje Saudo Arabijoje. Nabatėjų gyvenamas regionas vadinosi Nabatėja, o sukurta karalystė, egzistavusi 168 m. pr. m. e.–106 m. – Nabatėjų karalystė.

Nagaras (Sirija)

Nagaras, archeologinis pavadinimas Tel Brakas (arab. تل براك = Tel Braq) – senovės miestas Sirijoje, buvęs 50 km į šiaurės rytus nuo dabartinės Hasakos, Chaburo upės baseine. Manoma, kad miestas apgyvendintas nuo VII tūkst. pr. m. e., nors labiausiai klestėjo IV ir III tūkst. pr. m. e.

Palestinos regionas

Palestina (arab. فلسطين = Filasṭīn, hebr. ‏פלשתינה‏‎ = Palestina) – istorinis regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinio Izraelio ir Palestinos valstybės teritorijose. Dažniausiai laikomas Istorinės Sirijos pietine dalimi.

Regiono etninė sudėtis keitėsi keletą kartų, ir tai yra ginčytinas regionas tarp keleto tautų. Prieš mūsų erą jis buvo gyvenamas įvairių tautų (tarp jų buvo amoritai, kanaanitai, izraelitai, filistinai), vėliau arameizuotas ir helenizuotas. Nuo VII a. buvo arabizuotas ir islamizuotas, todėl laikomas Arabų pasaulio regionu. Nuo II pasaulinio karo pabaigos įvykus žydų migracijoms, didelę Palestinos gyventojų dalį sudaro žydai.

Per pastaruosius 3000 metų Palestinos regiono apibrėžimas nuolat kito. Geopolitiškai dabar šiame regione yra Izraelis ir Palestinos valstybė.

Senovės Sirijos istorija

Senovės Sirija – senovinė Artimųjų Rytų civilizacija dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijose. Susiformavusi III tūkst. pr. m. e., ji truko iki krašto islamizacijos – 636 m. e. m.

Siro-hetitai

Siro-hetitai (kitaip Neo-Hetitai) - mokslininkų bendrai vadinamos etninės grupės, kultūros ir valstybės, egzistavusios maždaug 1180-700 m. pr. m. e. Mažosios Azijos pietrytinėje dalyje ir greta prisiglaudusiose teritorijose dab. Turkijoje ir Sirijoje.

Tafila

Tafila (arab. الطفيلة = At-Tafilah) – miestas pietinėje Jordanijoje, 183 km į pietvakarius nuo Amano. Muchafazos centras. Žemės ūkio regiono prekybinis centras (alyvuogės, vynuogės, figos), verčiamasi amatais, turizmu. Cemento pramonė. Miesto apylinkėse yra svarbūs fosfatų telkiniai. Veikia universitetas.

Tafilos apylinkėse trykšta mineralinės versmės, į vakarus nuo miesto driekiasi vaizdingas Vadi Arabos tektoninis slėnis (įkurtas Danos gamtos rezervatas). Netoliese yra Edomo karalystės sostinės Bozros griuvėsiai.

Terminas hieroglifais
ydwma
Aduma
M17A2D46Z7G17
D36
T14N25
Senovės Sirijos valstybės
Levant Amarna

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.