Bronzos amžius

Bronzos amžiusarcheologinis tarp akmens amžiaus (neolito) ir geležies amžiaus. Bronzos amžiaus paminklus ir radinius XIX a. pabaigoje susistemino O. Montelius. Pereinamasis laikotarpis iš neolito į bronzos amžių vadinamas eneolitu.

Tai pirmasis laikotarpis, kuriame pradėtas naudoti metalas. Šiuo laikotarpiu bronza tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir darbo įrankiai.

Assorted bronze castings
Bronzos amžiaus lobis
Bronze age weapons Romania
Rumunijoje rasti bronzos amžiaus ginklai ir papuošalai

Termino taikymas

Bronzos amžiaus terminas pradėtas vartoti XIX a. pirmoje pusėje Kristianas Jurgensenas Tomsenas. Terminas taikomas tik Senojo pasaulio archeologijoje, dažniausiai Europos priešistorėje.

Naujajame pasaulyje (Amerikoje) bronzos amžius beveik neegzistavo. Bronza ten pradėta naudoti tik apie XI a. šiaurės Argentinoje. Poklasikiniu laikotarpiu (nuo XII a.) bronzos dirbiniai paplito Andų civilizacijoje, Mezoamerikoje bronzą naudojo actekai, tačiau dirbiniai plačiai nepaplito.

Japonijoje, Užsachario Afrikoje bei didžiojoje dalyje Šiaurės Afrikos (išskyrus Egiptą) iš akmens amžiaus pereita tiesiai į geležies amžių (bronza atsirado kartu su geležimi), todėl šiems regionams bronzos amžiaus terminas nenaudojamas. Didesnėje Azijos dalyje bronzos plitimas sutapo su rašytinių šaltinių atsiradimu, ankstyvųjų valstybių susikūrimu, todėl archeologinėje literatūroje bronzos amžius dažniausiai nėra akcentuojamas.

Plitimas

Azijoje

Metallurgical diffusion
Bronzos vartojimo plitimas vakarų Eurazijoje
Combat axe Early Bronze Age
Bronzos amžiaus karo kirvis
Kultwagen von Burg
Kultinis bronzinis vežimas iš Burgo

Skiriamas senasis, vidurinysis ir naujasis bronzos amžius. Skirtinguose pasaulio regionuose bronzos amžius egzistavo nevienodu metu.

Anksčiausiai, IV tūkst. pr. m. e., bronza pradėta naudoti Pietų Mesopotamijoje, ir netrukus ji paplito Egipte, Mažojoje Azijoje, pietų Irane. Bronzos amžiaus metu čia susiformavo Šumerų, Babilonijos, Elamo, Egipto, Sirijos ir kitos civilizacijos. Ten bronzos amžius užtruko iki II tūkst. pr. m. e. XV-XII a. pr. m. e. bronzos amžių pakeitė geležies amžius.

Apie 3300 m. pr. m. e. bronzos amžius pasiekė Indiją, kur suklestėjo Indo civilizacija. Ten bronzos amžius baigėsi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Greičiausiai iš čia bronzos tradicija plito tolyn į rytus, kol III tūkst. pr. m. e. pabaigoje pasiekė Pietryčių Aziją (seniausias dirbinys datuojamas apie 2100 m. pr. m. e. Tailande). Čia žymiausios kultūros buvo Dongson ir kt.

Tikriausiai per Vidurinę Aziją bronza paplito į Kiniją. Ankstyviausi bronzos radiniai ten randami Madziajao kultūroje (3100-2700 m. pr. m. e.), bet bronza pradėta gaminti Čidzia kultūros atstovų (2400-1900 m. pr. m. e.), iš kur pasiekė Erlitou kultūrą centrinėje Kinijoje, kur II tūkst. pr. m. e. susikūrė ankstyvosios Kinijos dinastijos Šia ir Šang. Korėjos pusiasalį bronza pasiekė IX a. pr. m. e. Rytų Azijoje geležis pakeitė bronzą tarp VI ir III a. pr. m. e.

Į Sibirą bronzos amžius atėjo vėliausiai - tik III tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Tačiau bronzos amžiaus plitimas čia buvo apribotas negausių vario išteklių. Todėl bronzos kultūros praktiškai apsiribojo keliais atskirais regionais: Užuralėje (Krotovo, Čerkaskulio ir kt. kultūros), Altajuje (Afanasjevo, Okunevo ir kt. kultūros), Sajanuose ir Užbaikalėje (Glazkovo ir kt. kultūros). Didžioji dalis Sibiro liko gyventi akmens amžiaus laikotarpyje.

Europoje

IV tūkst. pr. m. e. iš Mažosios Azijos bronza pasiekė kitas Juodosios jūros pakrantes, kur susiformavo Maikopo kultūra. Taip apie 3000 m. pr. m. e. bronza atėjo į rytinę Europą. Matalo vartojimo technologijos prasismelkė į Duobinių kapų kultūrą, o vėliau - į Katakombų ir Virvelinės keramikos kultūrą, su kuria plito po visą vidurio ir šiaurės Europą.

Kitas bronzos kelias į Europą buvo per Balkanus, į kur ji apie 3200 m. pr. m. e. irgi plito iš Mažosios Azijos. Ankstyviausių bronzos dirbinių aptikta Kretos saloje. Svarbiausias metalurgijos centras Pietų Europoje buvo Egėjo jūros baseinas, garsus savo Kretos-Mikėnų kultūra. Iš Viduržemio jūros kraštų bronza paplito ir kitose Europos dalyse. Apie XXI a. pr. m. e. ji pasiekė Britaniją, vėliausiai (apie XVI a. pr. m. e.) – Skandinaviją ir Lietuvą. Nuo XIV a. iki m. e. bronza lieta beveik visoje Europoje. Tačiau radedant XII a. pr. m. e. bronzos amžių keitė geležies amžius. Šis perėjimas baigėsi V a. pr. m. e.

Vidurio Europoje žinoma Uneticės kultūra, Apeninų pusiasalyje - Apeninų kultūra, Britų salose - Kornvalio pusiasalis, Skandinavijoje - Gotlando sala ir Elando sala. Bronzos amžiui priskiriama Britanijos megalitų kultūra, Stonhendžas.

Baltijos kraštuose

Nordic Bronze Age
Bronzos amžius šiaurės Europoje

Rytų Baltijos kraštuose, arba ankstyviausioje prabaltų teritorijoje, apimančioje nuo Vyslos žemupio pietuose iki Suomijos įlankos šiaurėje ir Dniepro rytuose nebuvo bronzos žaliavos. Metalai greičiausiai buvo atvežami iš vario ir alavo telkinių Bohemijoje, vario telkinių Vidurio Slovakijoje, Vidurio Vokietijoje ir Rytų Alpių kalnuose.

Manoma, kad bronzos dirbiniai į Rytų Baltijos regioną pirmiausia pateko iš šiaurės Vokietijos ir Skandinavijos metalo apdirbimo centrų. Daugiausia bronzos dirbinių rasta Baltijos pajūryje, ypač Semboje.

Senojo bronzos amžiaus, kuris Baltijos kraštuose tęsėsi nuo 1600 iki 1100 m. iki m.e., dirbinių, dažniausiai vienetinių, aptinkama pavieniui visame regione. Žinomos 204 radavietės, kuriose buvo 439 bronzos amžiaus radiniai. Svarbiausios radavietės: Nortikių lobis, Rantavos pilkapynas (nuo 1946 m. rus. Zaostrovje), Mažoji Drabnava (Sembos pusiasalis, dab. Kaliningrado sritis), Kalėjų lobis (Liepojos rajonas , Latvija). Didžiausią radinių dalį, apie 79 %, sudaro ginklai (beveik visi - kirviai), apie 18 % papuošalai, apie 1 % darbo įrankiai. Išsiskiria Nortikių tipo kovos kirviai, vienintelis dirbinių tipas, perimtas ir vakarų kaimynų, pirmiausia Lužitėnų kultūros gyventojų, paplitęs nuo Latvijos iki Danijos.

Bronzos amžiuje išaugo prekyba gintaru. Baltijos gintaras, iškeistas į bronzą, buvo gabenamas į Pomeraniją, Šiaurės Vokietiją, Daniją, iš ten greičiausiai ir į Vidurio, Vakarų ir Pietų Europą.

Ekonomika

Bronzos naudojimas darė įtaką įvairioms gyvenimo sritims. Intensyviau pradėtas naudoti plūgas ir tekstilė, austa vertikaliosiomis staklėmis. Bronzos amžiuje ėmė atsiskirti amatai, tokie, kaip metalo liejimas, kalvystė, puodininkystė. Bronzos amžiuje išsiplėtė prekyba grynaisiais metalais, tokiais, kaip varis, auksas, cinkas, sidabras, alavas. Šių metalų savo žemėse neturinčios gentys juos mainydavo į kitus naudinguosius išteklius ar gaminius. Mainų objektais buvo gintaras, kailiai, druska. Bronzos amžiaus laikotarpiu paplito gyvulininkystė ir žemdirbystė. Plačiau pradėti auginti galvijai, kiaulės, arkliai, avys, ožkos, šunys, sėjami javai kviečiai, miežiai, soros, linai ir kanapės.

Dėl bronzos paplitimo keitėsi papuošalų, įrankių ir ginklų formos. Bronziniai ginklai tapo valdžios ir prestižo atributu.[1]

Šaltiniai

  1. Aleksiejus LuchtanasBronzos amžius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 517-519 psl.

Literatūra

  • E. Grigalavičienė. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995
  • M. Gimbutas. Bronze Age cultures of Central and Eastern Europe. London, 1965
  • J. Coles, A. E Harding The Bronze Age in Europe. London, 1979
  • Hermann Müller-Karpe. Handbuch der Vorgeschichte. Bronzezeit Bd. 4 T. 3. München, 1980, ISBN 3-406-07941-5
  • K. Kristiansen. Europe Before History. Cambridge, 1998.

Nuorodos

Vikiteka

Akmens amžius

Akmens amžius – ilgas žmonijos priešistorinis laikotarpis, nuo pirmųjų įrankių prieš maždaug 2,5 mln. metų iki metalurgijos užuomazgų 5 tūkst. m. pr. m. e. Svarbiausia akmens amžiaus žaliava įrankiams, ginklams ar papuošalams gaminti buvo akmuo, tiksliau, titnagas. Taip pat naudotos organinės medžiagos: kaulas, ragas ir medis. Neolite pradėti daryti įvairūs papuošalai iš aukso, sidabro.

Bahijos kultūra

Bahijos kultūra (isp. Cultura Bahía) – ikikolumbinė Andų civilizacijos kultūra, gyvavusi Šiaurinių Andų Kostoje, dabartiniame Ekvadoro viduriniame pajūryje (į pietus nuo dabartinės Bahija de Karakeso gyvenvietės iki La Platos salos). Jos klestėjimas sutapo su ankstyvuoju tarpiniu periodu.

Bronza

Bronza – vario lydinys su alavu, arsenu ar kitais metalais bei pusmetaliais, išskyrus lydinius su cinku (žalvarį) ir nikeliu. Taip pat į lydinį dažnai įmaišoma cinko ar švino.

Atsižvelgiant į pagrindinį legiravimo elementą, bronzas įprasta skirstyti į dvi grupes:

alavinės bronzos,

bealavės bronzos – aliumininės, silicinės, berilinės bei kitos.Alavinė bronza yra seniausia, geriausių mechaninių, gerų liejamųjų savybių, labai atspari korozijai, turi antifrikcinių savybių, kadangi joje yra alavo, dvigubai brangesnė už žalvarį.

Bronzos amžius pavadintas dėl prasidėjusio dažno šio lydinio naudojimo.

Bronzos amžius Lietuvoje

Bronzos amžius Lietuvoje – bronzos amžius, archeologinis laikotarpis tarp akmens amžiaus ir geležies amžiaus. Lietuvoje XX a. bronzos amžius vadintas žalvario amžiumi, nors žalvaris Europoje iki Romos imperijos laikų (30 ar 27 m. iki m. e.) beveik nenaudotas. Bronzos amžius Lietuvoje apima laikotarpį maždaug nuo 1600 m. iki m. e. iki 550 m. iki m. e., kuris skirstomas į senąjį (XVII a. - XII a. iki m. e.) ir naująjį (XI a. - VI a. iki m. e.)

Dongsono kultūra

Dongsono kultūra (文化东山, viet. Văn hóa Đông Sơn) – bronzos amžiaus archeologinė kultūra, paplitusi II–I tūkst pr. m. e. ir pirmaisiais mūsų eros amžiais šiaurės Vietname.

Limos kultūra

Limos kultūra (isp. Cultura Lima) - ikikolumbinė Senovės Peru kultūra, gyvavusi vidurinėje Kostoje, dabartiniame Limos regione. Jos klestėjimas (II-VII a.) sutapo su ankstyvuoju tarpiniu periodu. Svarbiausios Limos kultūros upės buvo Čiljonas, Rimakas ir Lurinas. Jos apytikrė šiaurinė riba buvo Čankajaus upė, o pietinė - Mala upė.

Ši lokali kultūra susiformavo po Čavino kultūros žlugimo, ir jos teritorija buvo toje pat vietoje, kaip gerokai senesnė priešistorinė Norte Čiko civilizacija. Nėra tiksliai žinoma, kiek kultūros atstovai buvo politiškai susivieniję, t. y. ar jie buvo sukūrę valstybę.

VII a. Limos kultūrą nustelbė Vario kultūra, kuri iki IX asuvienijo daugumą Centrinių Andų kultūrų. Vėliau Limos kultūros teritorijose atsirado Čankajaus, Ičmos ir kitos kultūros.

Maikopo kultūra

Maikopo kultūra – ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal 1897 m. Nikolajaus Veselovskio tyrinėtą Maikopo pilkapį.

Močės kultūra

Močės kultūra arba Močikos kultūra (isp. Cultura Moche, keč. Muchi) – senovės civilizacija, gyvavusi dab. Peru teritorijos (Centrinių Andų) regione) Ramiojo vandenyno pakrantėje I a. – VIII a. Centras Močės upės žemupyje – iš čia Močės kultūros pavadinimas.

Naskos kultūra

Naskos kultūra (isp. Cultura Nazca) – senovės Peru kultūra, gyvavusi Naskos regione, tarp 300 m. pr. m. e. ir 800 m. Naskos kultūra labiausiai garsėja sukūrusi mįslingus Naskos geoglifus ir dykumoje įrengusi iki šių dienų išlikusią irigacinę sistemą. Naskos kultūrą priimta laikyti Parakaso kultūros tęsiniu. Naskos sostinė buvo Kauačio miestas.

Naskos žmonės buvo puikūs keramikai – rasta daug išlikusių naskiečių keramikinių dirbinių: žmonių, augalų, gyvūnų, dievybių statulėlių. Žmonių statulėlės neretai vaizduojamos su nukirstomis priešų galvomis apie juosmenį. Naskos gyventojai mokėjo ir tekstilės amatą.

Netoli dabartinio Naskos miesto yra vadinamas Čaučiljos kapynas, kuriame išlikusios senųjų naskiečių mumijos. Dėl itin sauso oro mumijos gerai išsilaikiusios, taip pat kapyne rasta gerų tekstilės ir keramikos pavyzdžių.

Sudėtinga irigacine akvedukų ir kanalų sistema vanduo iš kalnų pasiekdavo pakrantę. Drėkinamose žemėse buvo auginami kukurūzai, pupelės, moliūgai, juka, žemės riešutai, čili pipirai, guavos, medvilnė.

Naskos kultūrą mitais ir mįslėmis apipynė jų gigantiški Naskos piešiniai, kurių tiksli paskirtis neaiški. Neretai teigiama, kad tai buvę aerodromai ir ženklai kosmoso keliautojams. Netgi manoma, kad Naskos gyventojai mokėję sukonstruoti skraidymo aparatus, o piešiniais naudojosi kaip orientyrais skraidant. Nors labiausia tikėtina, kad geoglifų paskirtis buvo nustatyti Saulės padėtį, ar atlikti kitiems gamtiniams stebėjimams.

Parakaso kultūra

Parakaso kultūra – senovės Andų (Centro regiono) kultūra gyvavusi tarp 750 m. pr. m. e. ir 200 m. e. m. Kultūros vystymosi centras buvo Parakaso pusiasalyje (dab. Ikos departamente). Vietos indėnai turėjo gerai išvystytą irigacinę sistemą, vertėsi žemės ūkiu, žvejyba.

Kultūra išaugo ankstyvuoju laikotarpiu veikiant Čavino kultūrai, bet vėliau vystėsi savarankiškai. Vėliau užimta ir asimiliuota Naskos kultūros.

Apie Parakaso kultūrą daugiausia žinoma iš vandenyno pakrantėje rasto ir archeologo Julio C. Tello ištyrinėto Vari Kajano nekropolio. Jį sudarė daugybė požeminių laidojimo kambarių su palaidotomis kilmingųjų mumijomis. Manoma, kad kiekvienas kambarys priklausęs atskiram klanui ar šeimai. Mumijos buvo įvyniotos į ornamentuotus audinius. Parakaso tekstilė laikoma viena kokybiškiausių ikikolumbinėje Amerikoje.

Vikiteka

Rekuajaus kultūra

Rekuajaus kultūra (isp. Cultura Recuay) – ikikolumbinė Peru kultūra, gyvavusi dabartiniame Ankašo departamente 200 m. pr. m. e. – 600 m. laikotarpiu. Sostine buvo Vilkavaino (Huilcahuaín) miestas. Vertėsi žemdirbyste, gyvulių auginimu. Gerai apdirbo akmenį, mokėjo keramikos amatą. Didelę reikšmę visuomenėje vaidino žyniai ir kariai.

Rastos dvi Rekuajaus kultūros archeologinės vietovės: Vilkavainas (pastatų kompleksas) ir Pašašas (siena).

Vikiteka

Senasis bronzos amžius

Skirtinguose geografiniuose regionuose senuoju bronzos amžiumi vadinami skirtingi periodai absoliutinės laiko skalės požiūriu. Kai kuriuose Viduržemio jūros regionuose, pvz., Palestinoje, Anatolijoje, Graikijoje ir Iberijos pusiasalyje senasis bronzos amžius prasideda pirmoje III tūkstantmečio pr. m. e. pusėje. Pietinėje Vidurio Europoje senasis bronzos amžius prasideda tarp 2300 ir 2200 m. pr. m. e.

Skandinavijos bronzos amžius

Skandinavijos bronzos amžius – bronzos amžiaus archeologinė kultūra, egzistavusi Skandinavijos šalyse XVII-VI a. pr. m. e.

Vario kultūra

Vario kultūra (isp. Cultura Wari, Cultura Huari, keč. Wari) – viena iš priešinkinių Peru civilizacijų, kurios centras buvo Apurimako upės slėnis. Gyvavo 500–1200 m. laikotarpiu. Klestėjimo metu apėmė pakrantės ir kalnų zonas beveik per visą dabartinę Peru (Centriniuose Anduose). Jos klestėjimas sutapo su Peru istorijos viduriniuoju akiračiu.

Viru kultūra

Galjinaso kultūra (isp. Cultura Gallinazo), kitaip vadinama Viru kultūra (isp. Cultura Virú) – senovės Peru kultūra, gyvavusi dab. Peru teritorijos (Centrinių Andų regione) Ramiojo vandenyno pakrantėje II a. pr. m. e.-III a. Jos kultūrinis centras buvo Viru upės slėnis.

Čankajaus kultūra

Čankajaus kultūra (isp. Cultura Chancay) - ikikolumbinė Senovės Peru kultūra, gyvavusi vidurinėje Kostoje, dabartinio Limos departamento šiaurinėje dalyje, į šiaurę nuo Limos miesto. Jos kultūrinis centras buvo prie Čankajaus upės, kas ir davė pavadinimą visai kultūrai. Kita svarbi upė buvo Čiljonas.

Čavino kultūra

Vikiteka

Čavino kultūra (isp. Cultura Chavín) – Peru archeologinė kultūra, viena iš ikiinikinio laikotarpio indėnų kultūrų. Pavadinta nuo senovės miesto Čavin de Uantaro (Chavín de Huantar), kuris buvo svarbus religinis ir politinis centras, 1985 m. paskelbtas Pasaulio paveldo paminklu, griuvėsių.

Čačapojaso kultūra

Čačapojaso kultūra (isp. Cultura Chachapoyas), dar vadinti „Debesų kariais“ – ikikolumbinė Peru kultūra, gyvavusi dabartiniame Amazonės departamente, Utkubambos slėnyje bei drėgnose Andų pašlaitėse. Susiformavo IX a. Čačapojaso kultūra buvo užkariauta inkų (1470 m.) prieš pat ispanų atvykimą.

Čačapojaso kultūros indėnai pasižymėjo šviesesne nei kitų indėnų oda, todėl dažnai spekuliuojama apie jų neindėnišką kilmę. Čačapojasiečiai buvo gabūs architektai, statę galingas tvirtoves. Išmanė keramikos amatą (tačiau ne taip kaip Naskos ar Močės žmonės), teksilę. Kilmingus mirusiuosius laidodavo sarkofaguose.

Pagrindinė Čačapojaso kultūros archeologinė radimvietė – senovinė tvirtovė Kuelapas. Kitos radimvietės: Gran Pachatenas, Gran Saposa (miestai), Revašas (laidojimo urvas), Laguna de los Condores ir kt.

Činčai

Činčai (isp. Cultura Chincha) – Senovės Peru (Centrinių Andų) indėnų kultūra, gyvavusi Ramiojo vandenyno pakrantėje, dabartiniame Ikos departamente. Pagrindinis kultūrinis židinys – Činčos upės slėnis. Gyvavo maždaug nuo IX a. iki 1476 m., kai buvo užkariauta inkų, vadovaujamų Tupak Jupankio.

Europos bronzos amžiaus kultūros
Cycladic female figurine 2

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.