Auksas

Auksas – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Au (lot. aurum), eilės numeris 79, taurusis metalas.

Auksas (Au)
Au-TableImage
Periodinė grupė

Metalas

Atomo numeris 79
Išvaizda

Minkštas, gelsvas metalas
Au,79

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

196,96655 а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

135 (174) pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

890,1 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Xe] 4f14 5d10 6s1

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

144 pm

Jono spindulys

? pm

Elektroneigiamumas

2,54 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?

Oksidacijos laipsniai

3, 1

Termodinaminės savybės
Tankis

19,3 g/cm³

Šiluminė talpa

128 J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

317 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

1337,33 K

Lydymosi šiluma

12,55 kJ/mol

Virimo temperatūra

3129 K

Garavimo šiluma

334,4 kJ/mol

Molinis tūris

10,21 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

kubinė, tūriškai centruota

Gardelės periodas

? Å

Or Venezuela
Auksas
LT-1999-10litų-Lithuanian gold coins-b
Lietuvos banko 10 litų auksinė moneta, išleista 1999 m. pagal programą „Mažiausios aukso monetos pasaulyje. Aukso istorija“

Savybės

Auksas yra ryškiai geltonas taurusis metalas, dėl priemaišų gali būti įvairių atspalvių (lydiniuose – nuo vario raudonumo iki sidabriškai balto). Yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai (peršviečiami) lakštai (folija). Elektrinis ir šilumos laidumas ~30 % mažesnis negu sidabro.

Sąveika su kitais elementais

Kaip ir visi taurieji metalai, auksas atsparus oro, daugelio rūgščių ir šarmų veikimui. Jį tirpina karališkasis vanduo (koncentruotų azoto ir druskos rūgščių mišinys 1:3), druskos rugšties ir laisvo chloro mišinys (druskos rūgšties ir natrio hipochlorito (NaOCl) tirpalo mišinys), seleno rūgštis (H2SeO4). Kambario temperatūroje auksas tirpsta vandeniniuose cianidų tirpaluose – susidaro kompleksinė druska, pakaitintas auksas reaguoja su chloru ir sudaro aukso (III) chloridą, su bromu jungiasi kambario temperatūroje.

Žinomi 2 aukso oksidai (Au2O ir Au2O3), kurie susidaro kaitinant aukso hidroksidus, gautus iš šarmais veikiamų aukso druskų. Su kai kuriais junginiais sudaro koloidinius tirpalus. Aurato rūgšties HAuO3 druskos (auratai) nepatvarūs.

Metalai ir kiti reduktoriai išskiria auksą iš jo druskų tirpalų. Lydiniai su sidabru, variu, platina ir kitais metalais (aukso lydiniai) labai atsparūs korozijai, plastiški. Su gyvsidabriu auksas sudaro Amalgamą.

Kitos savybės

Aukso kristalai kubinės singonijos, oktaedrų, kubų formos. Metalo blizgesys. Kietumas pagal Moso skalę 2,5-3, lydymosi temperatūra 1064.33,5 °C, virimo temperatūra 2855.85 °C, tankis 19 320 kg/m³. Žemės plutoje aukso yra 4,3∙10-7 % masės.

Atmainos

Dažnos sidabro, vario, geležies, mangano, švino, rečiau paladžio, bismuto, seleno, iridžio, platinos, gyvsidabrio priemaišos. Pagal jas skiriamos aukso atmainos:

Dažnai randamas dendritų, tarpgyslių, grūdelių, žvynelių, plokštelių, dulkių pavidalu. Uolienose auksas būna pirminės (magminės, pegmatitinės), antrinės, t. y. egzogeninės (upių ir jūrų sąnašynai, konglomeratai), ir metamorfinės (skarninės, hidroterminės) kilmės. Aukso yra Australijoje (Viktorijos valstijoje), Brazilijoje, Čilėje, Indijoje, Indonezijoje, JAV (Kalifornijos, Aliaskos valstijose), Kanadoje, Kinijoje, Meksikoje, Mongolijoje, Norvegijoje, Peru, PAR (didžiausi pasaulyje Witwatersrando aukso telkiniai), Rusijoje.

Didžiausias rastas aukso luitas – Holtermano plokštė (Australija, 1872) – 214,326 kg (gryno aukso jame 85,05 kg), didžiausi grynuoliai: Geidžiamasis (Australija, 1869) – 68,08 kg. Japonas (Japonija, 1901) – 71 kg.

1995 m. atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos rytuose paviršinėse žvyro ir smėlio nuogulose yra aukso. Didžiasalio, Didžiasalio-2 ir Salako žvyro telkiniuose aukso atitinkamai rasta 0,56; 0,3; 0,13 g/t. Į Lietuvą auksas buvo atneštas ledynų, atslinkusių iš Švedijos ir Suomijos auksingų plotų.

Pačiame Žemės jūros vandenyne ištirpusio aukso yra daugiau negu sausumoje – 0,000004 promilės.[1]

Išgavimas

Senovėje auksas buvo gaunamas plaunant auksingą smėlį. Vienas pirmųjų aukso gavimo būdų buvo toks: avių kailiai su prie jų pririštais akmenimis būdavo nuleidžiami į upę, ant jų pilamas auksingas smėlis. Lengvos aukso smiltys nutekėdavo su vandeniu, sunkesni ir didesni metalo gabalėliai likdavo vilnose. Kailius su juose esančiu auksu sudegindavo, pelenus suberdavo į indus ir plaudavo vandeniu. Nupylus drumzliną vandenį ant dugno likdavo auksas.

Senovės Egipte mokėjo išgauti auksą ir iš jo darė įvairius dirbinius (iki šių dienų išliko ne tik įrašų apie Egipto auksą, bet ir tuometinių dirbinių).

Viduramžiais išmokta išskirti auksą iš rūdų amalgaminiu būdu (naudojant gyvsidabrį) bei gryninti kupeliavimo metodu.

XIX a. imta naudoti ne tokius kenksmingus gamybos būdus – tirpinimą chloro vandenyje arba cianiduose. Taip auksas gaunamas ir dabar: susmulkintas rūdos koncentratas veikiamas kalio arba natrio cianidų tirpalais, po to nusodinamas cinku arba sorbuojamas onitais. Auksas gryninamas elektrolize arba tirpinant rūgštyse.

Lietuvoje auksas monetų pavidalu pasirodė XIV-XV amžiuje. XV a. į Vilnių atvyko auksakalių iš Vokietijos. 1495 m. įkurtas Vilniaus Auksakalių Cechas. XVI a. viduryje Vilniuje buvo kalamos monetos: dukatai, portugalai, pusportugaliai. XVI-XIX a. aukso dirbiniai buvo gaminami ir kituose miestuose (Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Raseiniuose, Ukmergėje) bei įsivežami iš Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių.

Naudojimas

Gold Reserves
Pasaulio šalių aukso atsargos

Auksas ir jo lydiniai naudojami monetų ir juvelyrinių dirbinių, medalių, dantų protezų, chem. aparatūros gamybai. Radiotechnikoje ir elektronikoje naudojami auksu padengti kontaktai ir laidai, izotopu 198Au gydomos vėžinės ligos.

Auksas ekonomikoje dėl savo savybių (vienalytis, dailus, patvarus, lengvai apdorojamas ir gabenamas, laidus elektrai, atsparus korozijai) turi ypatingą vartojamąją vertę, atlieka pinigų funkciją. Iš aukso kalamos monetos, auksas specialiais luitais saugomas kaip valstybių centrinių bankų valdomos aukso atsargos. Valstybė laiko auksą kaip savo tarptautinių atsargų dalį ir gali jį panaudoti mokėjimo balanso deficitui padengti. Aukso standarto sąlygomis kaip vertės matas, auksas atliko cirkuliacijos, mokėjimo ir turtų kaupimo bei pasaulio pinigų funkcijas. Susikūrus valstybių valiutų sistemoms, vidaus apyvartoje įsivyravo į auksą nekeičiami popieriniai pinigai (banknotai) bei metalinės monetos, vėliau elektroniniai pinigai. Auksas nebeatitiko cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijų, liko vertės matu, išlaikė turtų kaupimo priemonės bei pasaulio pinigų funkcijas, tebėra pinigų sistemos pagrindas.

Nuo 1972 m. auksas nustojo buvęs Tarptautinio valiutos fondo apskaitiniais pinigais ir pakeistas Specialiosiomis Skolinimosi Teisėmis, tačiau liko svarbiausia valstybių tarptautinių atsargų dalimi. Kitaip negu popieriniai pinigai, auksas pats turi vertę kaip prekė. Auksas perkamas ir parduodamas pasaulio biržose. Daugiausia aukso perkama siekiant investuoti pinigus.

Auksas plačiai naudojamas elektronikos pramonėje. Jis laidus elektrai, atsparus korozijai bei iš jo nesunkiai pagaminami labai ploni laidininkai. Todėl iki mikroschemų kristalų dažnai vedami auksiniai laidai.

Maisto pramonėje auksas (E175) naudojamas kaip maisto gaminių paviršiaus metalinis dažiklis.[2]

Šaltiniai

  1. Iliustruota faktopedija. Vilnius: Alma littera, 2000, 50 p. ISBN 9986-02-895-7.
  2. http://www.food-info.net/lt/e/e175.htm E175 – Auksas

Vikiteka Vikicitatos

2006 m. žiemos olimpinės žaidynės

XX žiemos olimpinės žaidynės vyko 2006 m. vasario 10-26 dienomis Turine, Šiaurės vakarų Italijos Pjemonto srities sostinėje. Tai buvo jau antrosios žiemos olimpinės žaidynės Italijoje, ir dešimtąjį kartą surengtos Alpių kalnuose. Šių žaidynių pasiruošimui ir organizavimui buvo išleista apie 3 mlrd. eurų.

Airija olimpinėse žaidynėse

Airija olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė debiutavo 1924 m. olimpinėse žaidynėse. Žiemos olimpinėse žaidynėse Airija debiutavo vos 1992 m.

Baidarių ir kanojų irklavimas

Baidarių ir kanojų irklavimas (BKI) – olimpinė sporto šaka. Sprinto olimpinės distancijos – 200, 500 ir 1000 metrų. Baidarių ir kanojų irklavimo sprinto varžybos vykdomos stovinčiame vandenyje – ežeruose, kanaluose ir pan., o slalomo varžybos sudėtingose vandens trasose. Veikia Tarptautinė baidarių ir kanojų irklavimo federacija (įkurta 1924 m.).

Belo Horizontė

Belo Horizontė (portug. Belo Horizonte – pažodžiui „Gražusis horizontas“) – miestas Brazilijos pietryčiuose; Minas Žeraiso valstijos sostinė. 2,37 mln. gyventojų (2005). Svarbus kalnakasybos regiono centras – apylinkėse išgaunama geležies, mangano rūdos, auksas. Mieste išvystyta juodoji metalurgija, chemijos, odos, maisto, tekstilės pramonė. Veikia regioninis Google plėtros ir tyrimų centras. Svarbus transporto mazgas, veikia du oro uostai, įrengtas metropolitenas. Kultūros ir ekonomikos centras. Yra keli universitetai, zoologijos ir botanikos sodai.

Danijos moterų rankinio rinktinė

Danijos moterų rankinio rinktinė – komanda, atstovaujanti Danijai tarptautinėse moterų varžybose. Rinktinės sudėtį ir veiklą koordinuoja Danijos rankinio asociacija.

Estija olimpinėse žaidynėse

Estija olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė debiutavo 1920 m. Antverpene vykusiose žaidynėse, nors Estijos tautinis olimpinis komitetas buvo įkurtas tik 1923 m.

Šalis 1920–2016 m. laikotarpiu iš viso laimėjo net 41 medalį: 34 vasaros ir 7 žiemos žaidynėse. Daugiausiai medalių Estija laimėjo imtynių (11), sunkiosios atletikos (7), slidinėjimo (7) ir lengvosios atletikos (6) rungtyse.

Europos krepšinio čempionatas

Europos krepšinio čempionatas – krepšinio čempionatas, kuriame susirenka stipriausios Europos žemyno valstybių vyrų rinktinės. Šie krepšinio čempionatai rengiami nuo 1935 m., vyksta kas dveji metai (neporiniais metais, siekiant išvengti persidengimo su pasaulio čempionatais ir olimpiadomis).

Jungtinė Karalystė 2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse

Jungtinės Karalystės sportininkai dalyvauja 2012 m.vasaros olimpinėse žaidynėse, kaip organizuojanti tauta.

Juvelyrika

Juvelyrika (iš ol. juweel 'brangakmenis') – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka.

Juvelyrikai priskiriami papuošalai, smulkūs liturginiai reikmenys, miniatiūrinė plastika iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų (auksas, sidabras, platina, varis, alavas, titanas) ar jų lydinių bei brangiųjų ir pusbrangių akmenų (ametistas, berilas, chalcedonas, cirkonas, granatas, ortoklazas, opalas, piropas, rutilas, sfaleritas, spodumenas, topazas). Juvelyrikoje taip pat plačiai naudojamas dramblio kaulas, perlai, gintaras ir kitos natūralios medžiagos.

Kuriant dirbinius taikomi dailiųjų amatų būdai – kalyba, liejyba, kalstymas, drožyba, granuliavimas, filigranas ir mechaniniai būdai – štampavimas, presavimas, valcavimas. Gamyboje naudojamas juodinimas, ėsdinimas, oksidacija, emaliavimas. Juvelyrinių dirbinių paviršius poliruojamas, šlifuojamas, puncuojamas. Jie puošiami inkrustacija, raižyba.

Turi puošybinę, socialinę, simbolinę, ikiistoriniais laikais turėjo ir maginę funkciją.

Liberija

Liberija (oficialiai - Liberijos Respublika) - tai šalis Vakarų Afrikoje. Valstybė turi sieną Vakaruose su Siera Leone, Šiaurėje su Gvinėja ir Rytuose su Dramblio Kaulo Krantu. Pietuose šalis ribojasi su Atlanto vandenynu. Sostinė – Monrovija.

Lietuva olimpinėse žaidynėse

Lietuva olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė dalyvavo septyniolika kartų.

Norvegijos moterų rankinio rinktinė

Norvegijos moterų rankinio rinktinė – komanda, atstovaujanti Norvegijai tarptautinėse moterų varžybose. Rinktinės sudėtį ir veiklą koordinuoja Norvegijos rankinio federacija.

Nubija

Nubija (iš egip. nbw, mokslinė transkripcija: nebu, liet. „auksas“) – istorinė sritis Nilo upės slėnyje piečiau Pirmojo slenksčio, dabartiniame pietų Egipte ir šiaurės rytų Sudane. Tai – derlingiausia ir tankiausiai gyvenama Sudano dalis, kur koncentruojasi dauguma šalies miestų.

Povilas Poškus

Petras ir Povilas Poškai (g. 1995 m. birželio 29 d. Vilniuje) – broliai dvyniai, Lietuvos jaunių ir suaugusių irklavimo čempionai keturvietės bevairės valčių klasėje. Pirmoji trenerė Aldona Tamuliavičienė.

Praba

Praba – santykinis tauriojo metalo kiekis lydinyje.

Standartinį tauriojo metalo kiekį tauriųjų metalų lydiniuose nurodo Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) arba valstybės nustatytas matavimo vieneto standartas, kuris rodo lydinio, iš kurio pagamintas gaminys, vertingumą ir santykinį tauriųjų metalų kiekį lydinio masės tūkstantyje dalių (t. y. parodo, kiek tauriojo metalo yra 1 kg lydinio). Šio santykio ženklas (prabos ženklas) įspaudžiamas gaminyje. Tauriesiems metalams priskiriami auksas, sidabras, platinos grupės metalai.

Prabavimas – tauriųjų metalų, jų lydinių kokybės bei kiekybės, taip pat brangakmenių tapatybės ir charakteristikų nustatymas.

Prancūzijos vyrų rankinio rinktinė

Prancūzijos vyrų rankinio rinktinė – komanda atstovaujanti Prancūzijai tarptautinėse varžybose. Rinktinės sudėtį ir veiklą koordinuoja Prancūzijos rankinio federacija. Prancūzijos rinktinė yra daugiausiai kartų pasaulio čempionatą laimėjusi komanda.

Rankinis 2000 m. vasaros olimpinėse žaidynėse

Rankinio rungtynės 2000 m. vasaros olimpinėse žaidynėse vyko nuo rugsėjo 13 iki rugsėjo 30 d. Sidnėjuje .

Romos imperija

Romos imperija (lot. Imperium Romanum) vadinama Senovės Romos valstybė po 27 m. pr. m. e., kai Gajui Oktavijanui Senatas suteikė Augusto (išvertus iš lotynų k. – išaukštintojo) titulą.

Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus („valdovas“) titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais.

Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus Trajano laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink Viduržemio jūrą, Galiją, didelę dalį Britanijos, bei teritorijas aplink Juodąją jūrą, kitas Azijos teritorijas.

Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo lotynų. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.

395 m. Romos imperija suskilo į Vakarų Romos imperiją (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir Rytų Romos imperiją (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).

Spalvos (heraldika)

Heraldinės spalvos – vadinamos tinktūromis.

Skirstomos į metalus, spalvas (emalius) ir kailius.

Heraldikoje naudojamos septynios tinktūros: du metalai ir 5 spalvos. Pradžioje buvo naudojamos tik keturios tinktūros – raudona, mėlyna, juoda ir balta, bet vėliau jos pasipildė žalia, geltona ir purpurine. Geltona ir balta tinktūros pirmiausiai buvo naudojamos kaip nepriklausomos, bet vėliau jos pradėtos naudoti kaip metalų pakaitalas. Kaip tinktūros heraldikoje naudojami ir kailiai – šermuonėlio ir voverės (dažniausiai paplitę).

Nedidelis tinktūrų kiekis heraldikoje yra dėl praktinių sumetimų. Herbas iš seniai buvo kaip atpažinimo ženklas, kuris turėjo gerai matytis iš toli. Jo spalvingumas ir piešinys turėjo būti išraiškingas ir kontrastingas. Iš seniai laikomasi tinktūrų derinimo taisyklės – spalva dengiama ant metalo arba metalas dengiamas ant spalvos. Kailiai gali būti talpinami tiek šalia spalvos, tiek ir šalia metalo.

Išlyga taisyklėje laikoma, kai kokia nors figūros detalė, jei ji kitos spalvos nei kūno (pvz., erelio snapas, žirgo papuošimas ir pan.), patenka ant skydo lauko.

Taip pat išlyga laikoma, kai skydo lauke atsiranda figūra arba figūra dengia kitą figūrą. Tai vadinama tinktūrų persiklojimu ir kaimynyste.

Norint pavaizduoti tinktūras juodai - baltoje graviūrų spaudoje, XVII a. italų heraldas Silivestras Petrus-Sanktus pasiūlė sistemą, kuri vadinama šafiravimu. Kiekviena spalva turėjo savo kodą, sudarytą iš linijų ar štrichų.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.