Arijonizmas

Arijonizmaskrikščionybės srovė, atsiradusi IV amžiuje. Tikėjimo pagrindas – kunigo ArijausAleksandrijos skelbta Švenčiausios Trejybės koncepcija, kuri neigė Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą. Dar IV amžiuje Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) susirinkimai paskelbė arijonus eretikais. Arijonizmas, išsilaikęs iki VII amžiaus, lėtino Romos bažnyčios įtakos plitimą.

Reformacijos laikotarpiu arijonizmas atgaivintas Vakarų Europoje. XVI a. plito su kitomis reformacijos kryptimis Lietuvoje bei Lenkijoje, 1562 metais Lietuvos arijonai pasivadino Lietuvos broliais, atsiskiriant nuo reformatų, 1565 metais susiformavo savarankiška bažnyčia. Gausiausios bendruomenės buvo Kėdainiuose, Tauragėje. XVII a. 6-7 dešimtmečiais persekiojami katalikų ir reformatų išsikėlė iš Lietuvos ir Lenkijos.

Ankstyvoji krikščionybė

Ankstyvoji krikščionybė – krikščionybės laikotarpis, apimantis tris šimtmečius tarp Jėzaus nukryžiavimo (apie 30 m. e. m.) ir Pirmojo Nikėjos susirinkimo 325 m.

Iš pradžių Krikščionių bažnyčios centras buvo Jeruzalėje, o jos lyderiai buvo Jokūbas Teisingasis, Petras ir Jonas. Pagrindinis pirminis Apaštalų amžiaus (apie 30 m. e. m. – 100 m. e. m.) šaltinis yra Apaštalų darbai, kurių istorinis tikslumas diskutuotinas. Po Didžiosios Misijos misionieriai, kuriems priklausė ir Paulius, išplatino krikščionybę po tokius helenistinius miestus kaip Aleksandrija, Antiochija bei Roma ir už Romos imperijos ribų. Pasak Apaštalų darbų, terminas „krikščionys“ pirmąkart buvo pavartotas apibūdinti Antiochijos bažnyčios narius. Naujajame Testamente yra Šventojo Pauliaus laiškai, parašyti įvairioms bažnyčioms, pvz., Tesalonikų ir Korinto. Krikščionys toliau skaitė Hebrajų Bibliją, bet prie jos pridėjo savo raštus.

70 m. e. m. buvo sunaikinta Antroji Šventykla ir apie 135 m. žydai buvo išvyti iš pervadintos Jeruzalės (Aelia Capitolina) po Bar Kokhbos maišto. Tarp palikusiųjų miestą buvo didelė krikščionių bendruomenė. Po to, pasak Bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezariečio, etninių žydų vadovavimą pakeitė gentilų lyderystė. Panašiai Klaudijus išvijo žydus iš Romos 49 m., Neronas leido jiems grįžti, bet stojo prieš krikščionis po Didžiojo Romos gaisro 64 m., pradėdamas krikščionybės persekiojimą. Istorikai nesutaria, ar Romos valdžia skyrė žydus nuo krikščionių iki 96 m., kai Nerva pakeitė Fiscus Judaicus (nuo to laiko praktikuojantys žydai mokėjo mokesčius, krikščionys – ne).

Krikščionybė toliau plito II a. Svarbiausi to meto rašytojai ir lyderiai buvo Irenėjus iš Liono, Polikarpas iš Smirnos, Ignacijus Antiochietis, Klemensas I iš Romos ir Justinas Kankinys. Trečiame amžiuje krikščionių skaičius toliau didėjo (Robin Lane Fox mano, kad apie 250 m. krikščionys sudarė 2 % Romos imperijos gyventojų). Tarp to laikotarpio mokytojų buvo Origenas iš Aleksandrijos, Tertulianas iš Šiaurės Afrikos. Šv. Antanas ir kiti įkūrė krikščionių monasticismą (vienuolių praktika), o Gregorijaus Švietėjo dėka Armėnija tapo pirmąja krikščioniška valstybe. Po to, kai Konstantinas Didysis prieš Milvijos tilto mūšį 312 m. atsivertė į krikščionybę, Romos imperija pagal Milano ediktą 313 m. toleravo krikščionybę, vėliau Teodosijus I krikščionybę padarė valstybine religija 380 m., o krikščionybė iškilo Bizantijos imperijoje.

Pirmajame amžiuje prasidėjusi kaip judaizmo religinis judėjimas, po trijų šimtmečių krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija bei įtakingu tikėjimu už jos ribų. Pasak Will Durant, krikščionybė laimėjo prieš pagonybę, nes siūlė patrauklesnę doktriną, o bažnyčios lyderiai geriau atsiliepė į žmonių poreikius nei priešininkai. Nikėjos susirinkimas užbaigia laikotarpį. Po to seka Septyni pirmieji Bažnyčios susirinkimai (325–787 m.).

Benevento kunigaikštystė

Benevento kunigaikštystė (it. Principado de Benevento), iki 774 m. Benevento hercogystė (it. Ducado de Benevento) – piečiausia lombardų kunigaikštystė viduramžių Italijoje. Klestėjimo laikais valdė didžiąją dalį pietinės Italijos. Paulius Deakonas Beneventą vadino Samnitų kunigaikštyste, nes kadaise jie gyveno toje teritorijoje.Pavadinimas kilo nuo Benevento miesto Mezogiorno srityje. Formaliai hercogystė priklausė Langobardų karalystei, tačiau nuo jos pagrindinių teritorijų buvo atskirta Romos hercogystės, todėl faktiškai buvo nepriklausoma. Tik valdant Grimoaldui I ir Liutprandui Lombardui ir po jo valdžiusiems karaliams ryšiai tarp kunigaikštystės ir karalystės sustiprėjo.

Žlugus Langobardų karalystei, Benevento kunigaikštystė liko vienintelė jų valdoma sritis ir išliko de facto nepriklausoma beveik 300 metų, nors buvo padalinta 849 m.

I Nikėjos susirinkimas

Nikėjos I susirinkimas – pirmasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, įvykęs 325 m. Bitinijos mieste Nikėjoje (dabar Turkijos miestas Iznikas).

Šį susirinkimą sušaukė Romos imperatorius Konstantinas I tam, kad šis išspręstų klausimus, susijusius su arijonizmu (tikėjimu, kad Jėzus Kristus yra ne Dievas, o tik kūrinys). Susirinkimas prasidėjo 325 m. gegužės 20 d. Jame dalyvavo apie 300 vyskupų (kartais pateikiamas skaičius 318 gali būti gautas apvalinant, nes būtent tiek Abraomo tarnų mini Biblija). Dauguma jų buvo iš rytinės Romos imperijos dalies, bet buvo ir keletas iš Persijos, Kaukazo, penketas iš vakarinės Romos imperijos dalies. Popiežius kaip savo atstovus į susirinkimą nusiuntė du kunigus.

Susirinkime arijonizmas buvo pasmerktas kaip erezija. Buvo suformuluotas ir priimtas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, teigęs, kad Sūnus (Jėzus Kristus) yra „vienos prigimties“ (gr. ὁμοούσιον) su Tėvu. Susirinkimas taip pat nustatė visai Bažnyčiai bendrą Velykų datą, priėmė 20 kanonų (kai kurie šaltiniai teigia, kad kanonų buvo priimta daugiau), užbaigė Meletijaus schizmą. Priešingai nei teigia Dan Brown savo knygoje "Da Vinčio kodas, " Nikėjos I surinkimas nei svarstė, nei sprendė Biblijos kanono klausimo.

Susirinkimas baigėsi 325 m. birželio 19 d.

Katalikybė

Katalikybė (gr. καθολικός, „bendras“) – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka. Katalikybės doktriną sudaro svarbiausios krikščionybės tikėjimo tiesos. Katalikybę išpažįstantys asmenys laiko, jog priklausymas Jėzaus Kristaus įsteigtai visuotinei Bažnyčiai yra tikrasis kelias į Dievą. Katalikybę išpažįstantieji vadinami katalikais arba Romos katalikais. 2011 m. išleistame Popiežiškajame žinyne nurodoma, kad 2009 m. pabaigoje katalikų skaičius pasaulyje išaugo 15 milijonų ir pasiekė 1,181 milijardo. Kai kuriose šalyse – Ispanijoje, Lenkijoje, Airijoje – jie sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą. Katalikybė labiausiai paplitusi religija ir Lietuvoje.

Katalikų bažnyčios istorija

Katalikų bažnyčia kartu su stačiatikių bažnyčiomis savo istorija tradiciškai laiko visą laikotarpį nuo pirmųjų sekminių. Visą laikotarpį iki Didžiosios schizmos Katalikų bažnyčia laiko savo istorija.

Krymo gotai

Krymo gotai – etninė gotų grupė, susidariusi iš gotų genčių, kurios Didžiojo tautų kraustymosi metu III a. atklydo prie Juodosios jūros, o po to apsigyveno daugiausia Kryme. Tai buvo silpniausia, mažiausiai žinoma ir ilgiausiai išsilaikiusi gotų grupė. Juos palaipsniui asimiliavo graikų kultūra, jie prarado ankstesnę religiją (arijonizmą), bet gana ilgai išlaikę gotų kalbą.

Pagal Herwig Wolfram, pasirėmusį Jordano veikalu, ostgotai IV a. šiauriau Juodosios jūros turėjo didžiulę karalystę, kurią valdant gotų karaliui Ermanarikui (got. Ermanaric, kitaip Hermanric), į dabartinės Rusijos stepes migruojantys hunai. Ostgotai iki Atilos mirties tapo hunų vasalais, o po to sukilo ir atkovojo nepriklausomybę. Kaip ir hunai gotai Kryme nebeatgavo turėtos galios.

Pagal Peter Heather ir Michael Kulikowski ostgotai iki V a. net neegzistavo, ir tik tada susidarė iš kitų gotų ir negotų grupių. Galbūt Kryme apsigyveno kitos gotų grupės.Tikėtina, kad pagal kalbą ir kultūrą Krymo gotai buvo artimi kaimynystėje gyvenusiems ostgotams, o ne vestgotams. Kryme gotai asimiliavo ten išlikusius skitus ir užėmė visą pusiasalį, išskyrus Taurijos Chersonesą. III a. pabaigoje gotai įsigalėjo Bosporo karalystėje, užėmė svarią vietą šios karalystės elite, išlaikydami karinę demokratiją. Gotų būrius samdė Romos imperija, jie dalyvavo karo žygiuose. Gotų tarpe paplito arijonizmas. IV a. viduryje žlugus Bosporo karalystei gotai tapo pagrindine politine jėga pusiasalyje.

Šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje viešpataujant hunams, o po to – bolgarams ir avarams (IV. pab. – VI a. pr.) Krymo gotai veikė kaip savotiškas buferis tarp Bizantijai pavaldaus Chersoneso ir klajoklių. V a. paskutiniais dešimtmečiais ir VI a. pradžioje Krymo gotai turėjo atremti hunus, kurie vėl ėmė migruoti į rytus po to, kai prarado savo imperiją Europoje. V a. Teodorikas Didysis bandė prikalbėti Krymo gotus dalyvauti jo kampanijose Italijoje, bet mažai panoro prisidėti prie jo.Stiprėjant Bizantijos įtakai Kryme VI a. pradžioje gotai įsiliejo į graikų ir gotų bendruomenę. Manoma, kad gotai sudarė karinius ir administracinius sluoksnius, nors Prokopijus iš Cezarėjos (lot. Procopius Caesarensis) rašė, kad gotai Kryme daugiausia užsiiminėjo žemdirbyste.

Pradžioje Krymo gotai buvo arijonai kaip ir kiti gotai, bet VI a. pradžioje prisijungė prie Trejybę pripažįstančios Romos krikščionybės. Romos krikščionybei skylant Krymo gotai liko ištikimi stačiatikybei.

Krymo gotų asimiliacija truko kelis šimtmečius. Tik keli IX a. pradžios įrašai mini žodį Goth, ir tai jis reiškia asmenvardį (galbūt rodžiusį kilmę), o ne etnonimą.

Daugelis Krymo gotų perėjo prie graikų kalbos, ir valdant Bizantijai daug Bizantijos piliečių negotų apsigyveno regione pietvakarių Kryme, kurį Bizantijos valdininkai vadino Gotija. Ten, valdant bizantiečiams, chazarams, kipčiakams, mongolams, genujiečiams ir kitoms imperijoms egzistavo gotų kunigaikštystė, kurios centras buvo Doras (Doros), kuris vėliau vadinosi Mangupas. Tik 1475 m., kai ją užkariavo osmanai, ši kunigaikštystė visiškai prarado autonomiją.

Pavadinimas Gotija buvo naudojamas visais viduramžiais. Pvz., XIII–XIV a. genujiečiai savo valdas Krymo pietvakariuose vadino Pajūrio Gotija (it. Gothia Maritima). Gotija kartais vadino ir Teodoro kunigaikštystę. Gotai minimi ir Senovės Rusios šaltinyje „Žodis apie Igorio pulką“ (rus. 'Слово о полку Игореве'). Viduramžiais Europoje buvo žinomos kelios legendos apie gotų valstybę Kryme.

Kryme buvusi Konstantinopolio patriarchato stačiatikių vyskupija iki 1798 m. vadinosi Kafos ir Gotų vyskupija.

VIII a. stačiatikių vyskupas Joanas iš Gotijos vadovavo nesėkmingam sukilimui prieš gotus užkariavusių chazarų valdžią.

Stačiatikybė

Ortodoksinė krikščionybė, stačiatikybė (gr. Oρθοδοξία – tikratikystė) – krikščionių ortodoksų Bažnyčios mokymo visuma, antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis.

Istoriškai ortodoksų krikščionybė susiformavo Romos Imperijos rytuose (Palestinoje, Antiochijoje, Graikijoje) iš Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymo, iki didžiosios schizmos sudarė vieną Bažnyčią kartu su dabartiniais katalikais.

Krikščionių ortodoksų tikėjimas turi du šaltinius – Šventąjį Raštą (50 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos) ir Šventąją Tradiciją, kurią sudaro apaštalų mokymas, 7 Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, Bažnyčios Tėvų mokymas, kanonai. Išpažįsta Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolį.

Ortodoksų Bažnyčia – tai vietinių, autokefalinių bažnyčių bendruomenė, kurias į vieną vienija eucharistinis bendravimas.

Ortodoksų maldos namai yra vadinami šventyklomis (gr. ναός) arba bažnyčiomis (gr. εκκλησία), lietuvių kalboje paplitęs skolinys iš rusų kalbos „cerkvė“ (rus. церковь – bažnyčia). Didesni pastatai yra vadinami katedromis arba soborais (gr. καθεδρικός ναός, rus. кафедральный собор).

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.