Argentina

Argentina, oficialiai vadinama Argentinos Respublika (isp. República Argentina) – antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė ir aštunta pagal dydį pasaulio valstybė, išsidėsčiusi tarp Andų kalnų ir Pietų Atlanto vandenyno.

Argentina ribojasi su Brazilija, Paragvajumi, Bolivija, Čile ir Urugvajumi. Užima 2 791 810 km² plotą. Be to, Argentina pretenduoja į Falklando (Malvinų) salas, Pietų Džordžiją ir Pietų Sandvičo salas bei 969 464 km² užimančią Antarktidos dalį – Argentinos Antarktidą.

República Argentina
Argentinos vėliava Argentinos herbas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Argentina žemėlapyje
Valstybinė kalba ispanų
Sostinė Buenos Airės
Didžiausias miestas Buenos Airės
Valstybės vadovai Mauricio Macri
Prezidentas
Gabriela Michetti
Viceprezidentas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
2 766 890 km² (8)
1,1 %
Gyventojų
 – 2017
 – Tankis
 
44 272 125 (32)
14,43 žm./km² (163)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
2006 (progn.)
599,10 mlrd. $ (19)
15 000 $ (49)
Valiuta Argentinos pesas
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC -3
netaikoma
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
nuo Ispanijos
1810 m. gegužės 25 d.
1816 m. liepos 9 d.
Valstybinis himnas Argentinos himnas
Interneto kodas .ar
Šalies tel. kodas 54

Istorija

Toortse Rio de la Plata
La Platos aborigenai, pavaizduoti Hendrick Ottsen (1603 m.)

Iki europiečių pasirodymo dabartinės Argentinos teritorijoje egzistavo keliolika skirtingų indėnų kultūrų. Pirmasis europietis pasiekęs Argentinos krantus buvo ispanų jūrininkas Juan Díaz de Solís 1516 metais. XVI–XVII a. šalį kolonizavo ispanai. Po intensyvios kolonizacijos, 1580 metais iškilo Buenos Airių miestas. 1776 m. suformuota La Platos Vicekaralystė.

18061807 m. į vicekaralystę įsiveržė britai, tačiau netrukus buvo išstumti vietinių gyventojų. 1810 m. gegužės 25 d. Buenos Airių gyventojai, sužinoję apie Ispanijos karaliaus Ferdinando VII nuvertimą ir prancūzų įsigalėjimą Ispanijos soste, suformavo Pirmąją Chuntą ir nuvertė vicekaralių. 1816 m. liepos 9 d. buvo deklaruota nepriklausomybė nuo Ispanijos. Kilo konfliktas tarp centralistinių ir federalistinių grupuočių ir tik 1853 m. buvo priimta bendra konstitucija.

XIX a. 9-ame dešimtmetyje prasidėjo masinė europiečių migracija į Argentiną. 1880 m. prezidento Julio Roca pavedimu pradėtas „Dykumos užkariavimas“ (Conquista del desierto) – Patagonijos žemių įsisavinimas. Užsienio investicijos ir didelė imigracija leido Argentinai stipriai išplėsti eksportą ir padidinti nacionalines pajamas, XX a. pradžioje nacionalinės pajamos vienam gyventojui buvo didesnės už Prancūzijos ar Vokietijos[1]. Ekonominis pakilimas tęsėsi iki Didžiosios krizės 1930 m. – vėliau prasidėjo ilgas ekonominio ir politinio nestabilumo laikotarpis. Ekonomikos nuosmukiui didžiausią įtaką padarė tarptautinės prekybos sumažėjimas[2] .

Iki 1916 m. valdžioje dominavo konservatyviosios jėgos. Vėliau į valdžią atėjo jų pagrindiniai oponentai – radikalai. Po 1930 m. prieš prezidentą Hipólito Yrigoyen suorganizuoto karinio perversmo į valdžią vėl grįžo konservatoriai.

Nauji politiniai pasikeitimai prasidėjo 1946 m. į valdžią atėjus Chuanui Peronui. Jis siekė suteikti daugiau teisių darbininkų klasei ir susilaukė didelio jų palaikymo. 1955 m. Revolución Libertadora metu nuverstas.

Tarp 19501970 m. nei viena politinė jėga nesugebėjo įsitvirtinti valdžioje. Smuko ekonominis lygis. 1973 m. Peronas grįžo į prezidento postą, bet netrukus mirė. Jį pakeitė jo žmona Isabel. Ji nesugebėjo išlaikyti valdžios ir 1976 m. kovo 24 d. nuversta karinio perversmo metu.

Karinės pajėgos suformavo karinę chuntą, kuri iki 1983 m. tęsė Valstybinį Reorganizacijos Procesą. Opozicija buvo negailestingai naikinama (pradėtas „Nešvarusis Karas“). Diktatoriai buvo remiami JAV, kadangi neleido įsigalėti komunistams.

Ekonominės problemos, korupcijos skandalai, žmogaus teisių pažeidimai, Folklandų karo pralaimėjimas galutinai diskreditavo karinę chuntą ir ši buvo priversta pasiduoti.

1983 m. grįžo demokratinis valdymas. Prezidentas Raúl Alfonsín ėmėsi atgaivinti demokratines institucijas bei naikinti karinės chuntos padarinius. Chuntos lyderiai buvo nuteisti ir ilgam laikotarpiui uždaryti į kalėjimą. Tačiau ekonominės problemos neleido Alfonsinui ilgai išbūti savo poste.

Prezidentas Carlos Menem ėmėsi reformų bandydamas sustabdyti hiperinfliaciją. Pradėta masinė privatizacija, pesas susietas su JAV doleriu.

Po Menemo į valdžią atėjęs de la Rúa susidūrė su sumažėjusiu eksportu, pramonės nusilpimu, bedarbyste, prekybos deficitu. 1998 m. Azijos ekonominė krizė sukėlė kapitalo nutekėjimą. Prasidėjo nuosmukis, bankų krizė, o 2001 m. lapkritį pasiekė finansinę paniką. Prasidėjo kruvinos riaušės ir de la Rúa buvo priverstas atsistatydinti.

Per kelias savaites pasikeitė keli laikinieji prezidentai, kol galiausiai Eduardo Duhalde ilgesniam laikui tapo šalies vadovu ir ėmė spręsti susidariusią krizę. Ekonominės reformos stabilizavo padėtį.

Pradėta reindustrializacija, padidėjo eksportas. 2003 m. Nestoras Kiršneris išrinktas Argentinos prezidentu. Šalis išsivadavo iš užsienio skolų, pradėtos nacionalizuoti seniau privatizuotos pramonės įmonės.

Susijęs straipsnis – Argentinos prezidentų sąrašas

Politinė sistema

Pagal 1853 m. konstituciją, reformuotą 1994 m. Argentina yra federacinė prezidentinė demokratinė respublika. Šalies ir vyriausybės vadovas – prezidentas. Valdžia suskirstyta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę. Horizontaliai valstybinė valdžia paskirstyta tarp federacinės valdžios ir provincijų.

Vykdomajai valdžiai atstovauja prezidentas ir jo kabinetas. Prezidentas ir viceprezidentas renkami tiesiogiai kas 4 metus ir gali užimti pareigas 2 kadencijas iš eilės. Ministrų kabinetą formuoja prezidentas.

Įstatymų leidžiamąją valdžią sudaro vyriausybė ir parlamentas: dviejų rūmų Argentinos Nacionalinis Kongresas (Congreso de la Nación), sudarytas iš 72 Senato (Senado) narių, ir Deputatų Rūmų (Cámara de Diputados), sudarytų iš 257 deputatų. Senatorių kadencija – 6 metai. Deputatų Rūmų nariai renkami tiesiogiai 4 metų kadencijai proporcine sistema, pusė jų – Žemutinių Rūmų nariai – renkami kas 2 metus. Trečdalis partijų siūlomų kandidatų turi būti moterys.

Teisinė valdžia nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios. Argentinos Aukščiausiąjį Tesimą sudaro 9 nariai, siūlomi Senato ir tvirtinami prezidento. Kiti teisėjai tvirtinami Valstybės Magistrų Tarybos.

Argentina priklauso Mercosur – tarptautiniam blokui, kuris prižiūri kai kurias teisines funkcijas. Šią organizaciją sudaro 5 nariai: Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus ir Venesuela. Kitos Pietų Amerikos šalys šioje organizacijoje turi stebėtojo statusą.

Partinė sistema – daugiapartinė. Vyraujančios partijos: dešinioji peronistų ir kairioji Unión Cívica Radical.

Tarptautiniai santykiai

20 Años del Mercosur-Iguazu-Sarney-Lula-Kirchner-Alfonsín-Bielsa- 30-nov-05-presidencia-govar-2
Brazilijos, Urugvajaus ir Argentinos prezidentai Mercosur 20-mečio minėjime

Argentina aktyviai dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Tai vienintelė Lotynų Amerikos šalis, 1991 m. su JTO mandatu dalyvavusi Persų įlankos kare bei Haičio operacijoje. Argentina taip pat dalyvauja daugelyje taikos palaikymo misijų: Salvadore-Hondūre-Nikaragvoje, Gvatemaloje, Ekvadore-Peru, Vakarų Sacharoje, Angoloje, Kuveite, Kipre, Kosove, Kroatijoje, Bosnijoje, Rytų Timore. Už didelį indėlį į taikos palaikymą pasaulyje, 1998 m. JAV prezidentas Bill Clinton Argentiną paskelbė svarbiausia sąjungininke – ne NATO nare.

2006 m. Argentina pabrėžia Mercosur kaip prioritetinę atsvarą JAV. 2005 m. lapkričio 4-5 d. Mar del Platoje vyko Ketvirtasis Amerikų valsybių vadovų susirinkimas. Jį lydėjo didelis antiamerikietiškų protestų skaičius [3].

Argentinoje veikia tarptautinė Baltųjų šalmų organizacija, kovojant prieš branduolinio ginklo platinimą, gamtos naikinimą.[4]

Administracinis suskirstymas

Provincias de Argentina
Argentinos provincijos. Argentinos Antarktida ir Pietų Atlanto salos (23) neparodytos
Susijęs straipsnis – Argentinos gubernatoriai

Argentina suskirstyta į 23 provincijas (provincia) ir 1 autonominį miestą* (paprastai vadinamą capital federal).

  1. Ciudad Autónoma de Buenos Aires*
  2. Buenos Aires (provincia)
  3. Catamarca
  4. Chaco
  5. Chubut
  6. Córdoba
  7. Corrientes
  8. Entre Ríos
  9. Formosa
  10. Jujuy
  11. La Pampa
  12. La Rioja
  1. Mendoza
  2. Misiones
  3. Neuquén
  4. Río Negro
  5. Salta
  6. San Juan
  7. San Luis
  8. Santa Cruz
  9. Santa Fe
  10. Santiago del Estero
  11. Tierra del Fuego
  12. Tucumán

Buenos Airės yra Argentinos sostinė nuo pat valsybės susikūrimo, tačiau valdant prezidentui Rauliui Alfonsinui, buvo planuojama sostinę perkelti į Rio Negro provincijos centrą – Viedmą. Tačiau dėl hiperinfliacijos 1989 m. projektas žlugo ir buvo pamirštas.

Geografija

Potrerillos, Mendoza (1)
Mendosos provincija
Perito Moreno Glacier Patagonia Argentina Luca Galuzzi 2005
Perito Moreno ledynas

Argentina nusidriekusi iš šiaurės į pietus apie 3700 km, o iš rytų į vakarus – 1400 km. Argentina turi vieną eksklavą: Martino Garsijos salą. Ji yra La Platoje, netoli Paranos ir Urugvajaus upių santakos, Urugvajaus teritoriniuose vandenyse, 3,5 km nuo Urugvajaus pakrantės, priešais nedidelį Martin Čiko miestą. 1973 m. Argentina ir Urugvajus pasirašė teisinį susitarimą dėl šios salos ir nutraukė seną konfliktą. Ši sala užima 2 km² teritoriją, o joje gyvena apie 200 gyventojų. Argentina reiškia pretenzijas į Antarktidos teritoriją – Argentinos Antarktidą (pastarosios pretenzijos de facto sustabdytos, tačiau nepanaikintos, remiantis Antarktidos sutartimi[5], kurią pasirašė ir kitos į Antarktidą pretenzijas reiškiančios šalys; Argentinos interesų sritis Antarktidoje dalinai sutampa su Čilės ir Jungtinės Karalystės pageidaujamais sektoriais), kurioje yra įkūrę nedidelę gyvenvietę.

Šalis skirstoma į 3 svarbiausias dalis: derlingas centrines lygumas ir svarbiausią žemės ūkio sritį – Pampas, atšiaurią plokščiakalnių sritį pietuose – Patagoniją (su Ugnies Žeme), bei vakariniu šalies pakraščiu, Čilės pasieniu besidriekiančią Andų kalnų juostą. Netoli Mendosos miesto yra aukščiausia Pietų Amerikos vieta – Akonkagva (6960 m).

Lygumos į pietus ir vakarus nuo Buenos Airių (drėgnosios pampos) yra vienos iš derlingiausių pasaulyje. La Pampos ir San Luiso provincijų lygumos yra daug sausesnės. Gran Čiako sritis šalies šiaurėje taip pat sausringa.

Erythrina crista-galli2
Argentininė raudūnė – nacionalinis Argentinos medis

Patagonijos stepės, užimančios Neukeno, Rio Negro, Čiubuto, Santa Kruso ir Ugnies Žemės, Antarktidos ir Pietų Atlanto salų provincija provincijas, yra daugiausia sausringos ir šaltos.

Svarbiausios Argentinos upės yra Paragvajus, Bermechas, Koloradas, Urugvajus, o pati svarbiausia – Parana. Pastarosios dvi upės prieš įtekėdamos į Atlanto vandenyną, sudaro milžinišką La Platos estuariją. Tarp šių dviejų upių įsiterpusi žemė vadinama Tarpupiu (Mesopotamija), į kurią įeina Entre Rioso, Misioneso ir Korienteso provincijos.

Argentinoje klimatas einant iš šiaurės į pietus keičiasi nuo tropinio iki subantarktinio.

Argentinoje sutinkama per 10 % pasaulio augalų ir gyvūnų rūšių. Didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė yra šalies šiaurės rytuose. Argentinos nacionalinis gyvūnas – paukštis krosnius (Furnarius). Nacionalinė gėlė – Argentininė raudūnė.

Susijęs straipsnis – Argentinos nacionalinių parkų sąrašas

Ekonomika

Buenos Aires-Puerto Madero-Hilton-River View
Hiltono viešbutis, Upės dangoraižiai. Buenos Airės
Puente Rosario-Victoria 2
Krovininis laivas prie Rosarijo-Viktorijos tilto
Immigrant'squeens
Karalienė ir princesės, 2004 m. Nacionalinis Imigrantų festivalis Oberoje

Argentina daugiausia naudos turi iš gamtinių resursų, gerai išsilavinusios visuomenės, į eksportą orientuoto žemės ūkio bei įvairialypės pramonės. Šalyje istoriškai susiformavo plati vidurinė klasė, kas yra nebūdinga daugeliui Lotynų Amerikos šalių. Visgi per pastarąjį dešimtmetį šalis turėjo nemažai problemų dėl infliacijos, užsienio skolų, kapitalo nutekėjimo ir biudžeto deficito.

Nuo 1970 m. Argentinai pradėjo kauptis užsienio skolos, pradėjo kamuoti didelė infliacija. 1991 m. Argentinos pesas buvo susietas su JAV doleriu ir buvo apribotas piniginės bazės augimas. Vyriausybė pradėjo prekybos liberalizaciją, dereguliaciją ir privatizaciją. Infliacijos rodiklis krito ir BVP pradėjo augti, tačiau pernelyg skubotos pertvarkos ir reformų klaidos privedė iki ekonominės krizės 2001 m.

Ekonomikos augimas 2000 metais buvo neigiamas ir sudarė -0,8 %, kuomet vidaus ir užsienio investuotojai neigiamai vertino vyriausybės galimybes išmokėti skolas ir išlaikyti esamą fiksuotą peso ir JAV dolerio kursą. Ekonominė padėtis ypač pablogėjo 2001 m., neribotai leidžiant valstybės obligacijas, masiškai atsiiminėjant indėlius iš bankų ir mažėjant vartotojų bei investuotojų pasitikėjimui. Vyriausybės siekiai panaikinti deficitą, stabilizuoti bankų sistemą ir atgaivinti ekonomikos augimą pasirodė neįgyvendinami ir susidūrė su dar rimtesnėmis problemomis. Fiksuoto Argentinos peso palaikymo kurso su JAV doleriu buvo atsisakyta 2002 m. sausį, todėl peso kursas vasarį nukrito. Rezultatas buvo toks, kad realusis BVP 2002 m. nukrito -10,9 %, tačiau metams įpusėjus, ekonominė situacija stabilizavosi. 2003 ir 2004 m. BVP kilo po 8 %, mažėjant nedarbui ir infliacijos tempams.

2005 m. ekonominė situacija pagerėjo, tačiau išliko didelis nedarbas ir skurdas, ypač Buenos Airių priemiesčiuose. Nepaisant to, Argentina yra labiausiai išsivysčiusi Lotynų Amerikos šalis. Ji turi didžiausią BVP/1 gyv., industrializacijos, išsilavinimo rodiklį regione. Plačiai išvystyta telekomunikacijų sistema, sparčiai diegiamas internetas. 2002 m. skurdo lygis buvo 57 %, 2005 m. – 33,8 %. Bedarbystės lygis krito nuo 25 % 2002 m. iki 10,2 % 2005 m. Pastebimas ryškus ekonominkos augimas: 2003 m. – 8,9 %, 2004 m. – 9 %, 2005 m. – 9,5 %, 2006 m. smuktelėjo iki 7 %.

Demografija

Skirtingai nuo daugumos Pietų Amerikos valstybių (bet panašiai kaip ir Urugvajuje), dauguma Argentinos gyventojų yra europiečių palikuonys. Gyventojų daugumą sudaro ispanų kolonistų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę italai ir ispanai. 97 % gyventojų yra baltaodžiai.

Vietiniai indėnai, kurių yra ~0,5 mln., ir metisai daugiausiai gyvena šiaurinėse, šiaurės vakarų ir pietinėse provincijose. 2001 m. duomenimis, 2,8 % Argentinos namų ūkių gyvena bent vienas asmuo, save priskiriantys čiabuvių grupei. Tai Korienteso provincijoje gyvenantys gvaraniai, šalies šiaurės vakaruose gyvenantys kečujai, taip pat yra mapučių, mokovi ir kt.

Didžiausios europiečių imigrantų bangos atvyko į Argentiną XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje. Patagonijos Čiubuto slėnyje gyvena daug velsiečių kilmės gyventojų, kurie išlaiko Velso kultūrą. Kitos didesnės imigrantų grupės atvyko iš Vokietijos, Prancūzijos (apsigyveno pagrinde Buenos Airėse), Skandinavijos (ypač Švedijos), Jungtinės Karalystės ir Airijos (Buenos Airėse ir Patagonijoje), Rytų Europos (Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Kroatijos, Rumunijos, Serbijos). Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikoje žydų bendruomenė (daugiausia iš Rytų ir Šiaurės Europos). Argentinoje gyvena nedidelė lietuvių bendruomenė (daugiausia Aveljanedoje).

Paskutinį dešimtmetį į Argentiną atvyksta vis daugiau imigrantų iš kaimyninių šalių (neretai nelegaliai): Peru, Paragvajaus, Čilės, Bolivijos. XX amžiaus 10-ame dešimtmetyje imigracija iš kitų Lotynų Amerikos šalių siekė nuo 2 000 000 iki 4 000 000 žmonių. Pagal 2001 m. statistiką [6] ~750 tūkst. šalies gyventojų neturi pilietybės dokumentų.

Argentinoje gyvena (pagrinde Buenos Airėse) nedidelis imigrantų iš Azijos skaičius. Daugiausia atvykėlių yra iš Japonijos, Korėjos, Kinijos, Indijos.

Susijęs straipsnis – Lietuviai Argentinoje

Urbanizacija

Tucumán-Casa-Gobierno-1
Tukumano vyriausybės pastatas
Bulevar Oroño 3
Oroño bulvaras Rosarijuje

Apie 2,7 mln. gyventojų gyvena autonominiame Buenos Airių mieste ir apytiksliai 11,5 mln. Didžiosiose Buenos Airėse, kuri yra viena didžiausių pasaulyje miestų konglomeracijų. Kartu su metropolinėmis teritorijomis antras ir trečias pagal dydį Argentinos miestai, Kordoba ir Rosarijas, turi atitinkamai 1,3 ir 1,1 mln. gyventojų. Miestuose gyvena apie 88 % šalies gyventojų[7]

Dauguma imigrantų iš Europos (didžiausios imigracijos bangos buvo I ir II pasaulinių karų metais) apsigyveno miestuose, kuriuose lengviau galėjo įsigyti darbą, išsilavinimą, kas leido jiems tapti vidurinės klasės atstovais. Nuo 1930 m. dauguma kaimo gyventojų pradėjo keltis į miestus.

XX a. 10-ame dešimtmetyje, kai buvo panaikinti kai kurie geležinkelių maršrutai, nusilpo vietinė pramonė bei sumažėjo eksportas, daug nedidelių provincijų miestų tapo „miestais vaiduokliais“. Didžiųjų miestų apylinkėse sparčiai pradėjo augti lūšnynai (villa miseria), apgyvendinti skurdžių žemutinės klasės atstovų, atvykėlių iš periferijos, taip pat imigrantų iš kaimyninių šalių.

Dauguma Argentinos miestų turi ryškių europietiškų bruožų, kadangi juose didelę įtaką turėjo imigrantai iš Europos. Daug miestų pastatyta taip, kaip Ispanijoje – apie centrinę aikštę (plaza). Katedra ir svarbiausi valdžios pastatai pastatyti priešais aikštę. Miestų planavimo sistema vadinama damero (šachmatinė), kadangi miestus sudaro kvadratinės formos kvartalai. Tačiau kai kurie vėlesnės statybos miestai (pvz., La Plata) turi modernesnį išplanavimą.

Didžiausi Argentinos miestai pagal gyventojų skaičių yra šie: Buenos Airės, Kordoba, Rosarijas, Mendosa, La Plata, Tukumanas, Mar del Plata, Salta, Santa Fė ir Bahija Blanka.

Susijęs straipsnis – Argentinos miestų sąrašas

Kalba

Vienintelė valstybinė Argentinos kalba yra ispanų. Tačiau Korienteso provincijoje valstybinės kalbos statusą turi ir gvaranių kalba.

Kai kurie imigrantai ir vietiniai gyventojai (indėnai) yra išlaikę savo kalbas. Dauguma Patagonijoje gyvenančių išeivių iš Velso kalba velsietiškai. Vokiečių kalbą galima sutikti Patagonijoje, Kordobos provincijoje, Buenos Airėse. Šalies sostinėje dažnai galima išgirsti kalbant angliškai, itališkai, prancūziškai, rusiškai, Rytų Azijos kalbomis. Argentinoje yra didžiausias pasaulyje ispanakalbių, vartojančių voseo (vos naudojama vietoje , yra ir kitų neįprastų veiksmažodžių jungimų) skaičius. Plačiai vartojamas La Platos dialektas (ypač aplink La Platą).

Fonetinės studijos parodė, kad Buenos Airių gyventojų kalba artima italų kalbos Neapolio dialektui, kadangi čia ypač jaučiama italų kalbos įtakos. Dėl imigracijos sostinėje išplito lunfardo slengas.

Religija

Catedral de Córdoba, Argentina
XVII a. Kordobos katedra

Argentina – krikščioniška šalis. 93 % Argentinos gyventojų save laiko Romos katalikais. Katalikybę taip pat pabrėžia šalies konstitucija. Nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio vis didesnę įtaka įgauna protestantų bažnyčios (3,5 mln. – 10 %). Mormonų krypties atstovų yra apie 330 tūkst. (7 pagal gausumą bendruomenė pasaulyje).

Argentinoje yra didžiausia Lotynų Amerikoje judėjų bendruomenė (2 % šalies gyventojų). Yra nedidelė musulmonų bendruomenė.

Kultūra

Buenos Aires-Center-P3050007
Europietiško ir modernaus stiliaus pastatai Buenos Airėse
Mar-del-plata
Atlanto vandenyno pakrantė, Mar del Plata
Sunset over Iguazu2
Saulėlydis virš Iguasu krioklių

Argentinos kultūra – europietiškos ir Lotynų Amerikos kultūrų mišinys. Buenos Airės yra neginčijamai europietiškiausias Pietų Amerikos miestas ir daugelio vertinamas kaip kultūrinė žemyno sostinė. Miestas kultūriškai papildomas imigrantų iš Europos.

Argentina turi turtingą, pasaulyje išgarsėjusios literatūros istoriją, tarp jų vieną iš geriausiai kritikų vertinamų XX a. rašytojų Jorge Luis Borges, Julio Cortázar, Adolfo Bioy Casares, ir Ernesto Sábato.

Argentinos kinas pasiekė tarptautinį pripažinimą su tokiais filmais, kaip „Oficiali Istorija“, „Devynios Karalienės“ ar „Iluminados por el Fuego“. Antra vertus, šie filmai populiarumu negalėjo varžytis su Holivudo fimais. Nepaisant to, Argentinos filmai pripažįstami tarptautiniuose kino festivaliuose (pvz., Kanuose). Mar del Platos miestas taip pat organizuoja kino festivalius.

Argentinos maistas buvo paveiktas ispanų, italų, vokiečių, prancūzų ir kitų Europos šalių virtuvių. Argentina turi didelę pagrindinių maisto produktų (isp. Comidas típicas) įvairovę: empanadas – kimšta tešla, locro – javų, pupų, mėsos, kumpio, svogūnų, moliūgų mišinys, chorizo – dešra su aštriais prieskoniais. Argentinos lauko virtuvė (isp. Asado argentino) garsėja pasaulyje mėsos paruošimo įvairove. Tradicinis gėrimas (ypač šalies šiaurėje) – matės arbata.

Muzika

Argentina išgarsėjo pasauliui suteikdama naują muziką ir šokį – tango. Užsieniečiams tango asocijuojasi tik su šokiu, tačiau tik kartu su muzika ir daina (dažniausiai atliekama lunfardo slengu) Argentinoje yra įsivaizduojamas tango. Dabar populiarus naujasis tango, kurio pradininkas – Astor Piazzolla.

Nuo 1970 m. Argentinoje tapo populiarus rokenrolas. Rokenrolas ir pop muzika varžėsi viena su kita dėl populiarumo, todėl iškilo daug garsių ir vieno ir kito stiliaus grupių bei kompozitorių. Argentinos rokas populiarus tarp jaunimo.

Buenos Airės yra techno ir elektroninės muzikos sostinė Lotynų Amerikoje. Europos klasikinė muzika taip pat atstovaujama Argentinoje. Svarbiausias šios muzikos centras – Colón teatras Buenos Airėse. Šalis taip pat turi visame pasaulyje garsių kompozitorių ir dainininkų.

Šventės

Argentiniečiai pažymi nemažai istorinių švenčių: Gegužės revoliuciją (gegužės 25 d.), Nepriklausomybės dieną (liepos 9 d.), Malvinų dieną (balandžio 2 d.) bei Atminties dieną (kovo 24 d.). Taip pat švenčiama Valstybinės vėliavos diena (birželio 20 d.), Mokytojo diena (rugsėjo 20 d.), José de San Martín diena (rugpjūčio 17 d.). Švenčiamos ir tarptautinės šventės – Darbininkų diena, Kolumbo diena, bei religinės – Kalėdos, Marijos Dangun Ėmimas, Velykos.

Sportas

Futbolas yra populiariausias sportas Argentinoje, kurios rinktinė dukart buvo pasaulio futbolo čempione ir olimpinio aukso medalininke, taip pat 14 kartų – Copa América nugalėtoja. Virš 540 000 žmonių (arba 1 iš 25 vyrų) užsiregistravę kaip futbolo žaidėjai;[8], nors šis sportas populiarėja ir tarp merginų bei moterų, kurios nuo 1991 m. pačios organizuojasi nacionalinius turnyrus, o 2006 m. yra tapusios P. Amerikos čempionėmis. Futbolas populiarus ir už šalies ribų – 2008 m. 1095 argentiniečių futbolininkai profesionalai žaidė 63-ose šalyse.[9] Argentinos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaip Alfredo Di Stefano, Diego Maradona, Gabriel Batistuta, Lionel Messi, Ángel Di María, Diego Simeone, Gonzalo Higuaín ir kt. 1978 m. Argentinoje vyko XI pasaulio futbolo čempionatas.

Lionel Messi, Player of Argentina national football team
Lionelis Mesis – Argentinos futbolo rinktinės žaidėjas

Tinklinis ir krepšinis šalyje taip pat populiarūs; daug krepšininkų žaidžia NBA ir Europos lygose, šalis turi stiprią vyrų rinktinę, 2004 m. vasaros olimpiadoje laimėjusią auksą, 2008 m. olimpiadoje – bronzą. Šiuo metu Argentina FIBA sąraše pirma. Šalis taip pat turi stiprią regbio komandą, „Los Pumas“, kurių dauguma žaidėjų žaidžia Europos komandose ir kuri oficialiuose tarptautiniuose regbio reitinguose yra šešta.

Kiti šalyje populiarūs sportiniai žaidimai – žolės riedulys (ypač tarp moterų, žr. Las Leonas), regbis, golfas, buriavimas, tenisas, polas ir Autosportas.

Kita informacija

Šaltiniai

  1. [1]
  2. http://www.britannica.com/eb/article-33120/Argentina
  3. http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=4990070
  4. http://web.archive.org/web/20070707205352/http://www.cascosblancos.gov.ar/a_inicio/sumary/cBlancos.swf
  5. http://www.antarcticconnection.com/antarctic/treaty/treaty-text.shtml
  6. http://www.patriagrande.gov.ar/
  7. „Šalys ir skaičiai 2005“. Leidykla „Briedis“. 2005 m.
  8. Equis
  9. Libro de pases

Nuorodos

Vikiteka

Valdžia

Žinynai

Naujienos

Verta Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
2011 m. Copa América

2011 m. Copa América – CONMEBOL rengiamas Copa América futbolo turnyras, vykęs 2011 m. liepos 3 – liepos 24 dienomis Argentinoje. Nugalėtojais po ilgesnės pertraukos tapo Urugvajaus rinktinė, finale įveikusi Paragvajų.

Argentina olimpinėse žaidynėse

Argentina olimpinėse žaidynėse dalyvavo keturiasdešimt kartų. Šalis pirmą kartą savo atstovą delegavo į 1900 m. vasaros olimpines žaidynes.

Argentinos olimpinis komitetas įkurtas 1923 m. Iš viso žaidynėse šalis yra iškovojusi 70 medalius, visi jų vasaros olimpiadose. Valstybei atstovavo 1609 sportininkai (1376 vyrai ir 233 moterys) 38-iose sporto šakose. Daugiausiai medalių šaliai pelnė buriuotojas Carlos Espínola ir Luciana Aymar (Žolės riedulys).

Argentinos vyrų futbolo rinktinė

Argentinos vyrų futbolo rinktinė – viena pajėgiausių pasaulyje futbolo rinktinių. Argentina laimėjo 2 pasaulio čempionatus ir kelis olimpinių žaidynių apdovanojimus. Be to, Argentinai ir Urugvajui priklauso tarpusavio varžybų rekordas (193 rungtynės nuo 1901 m.).

Bolivija

Bolivijos Daugiatautė Valstybė (Bolivija) – valstybė Pietų Amerikoje. Ribojasi su Brazilija šiaurėje ir rytuose, Paragvajumi bei Argentina pietuose, Čile bei Peru vakaruose.

CONMEBOL

CONMEBOL arba CSF (isp. Confederación Sudamericana de Fútbol; liet. Pietų Amerikos Futbolo Konfederacija) yra viena iš šešių FIFA kontinentinių futbolo konfederacijų, kuri yra atsakinga už Pietų Amerikos futbolą. Konfederacija buvo įkurta urugvajiečio Héctor Rivadavia Gómez.

FIFA pasaulio taurės varžybos Pietų Amerikos žemyne vyko keturis kartus. CONMEBOL komandos yra laimėjusios devynias iš dvidešimties FIFA Pasaulio taurės varžybų. P. Amerikos konfederacija yra vienintelė iš FIFA konfederacijų laimėjusi Pasaulio taurę keturiuose žemynuose (UEFA šalys laimėjo trijuose). CONMEBOL yra vienintelė konfederacija turinti trys komandas (Brazilija, Argentina ir Urugvajus), kurios yra laimėjusios FIFA Pasaulio taurę mažiausiai du kart.

Dėl istorinių ir kultūrinių priežasčių Gajana, Surinamas ir Prancūzijos užjūrio departamentas Prancūzijos Gviana nėra CONMEBOL narės. Pagrindinė to priežastis yra futbolo lygis; jų nacionalinės komandos yra CONCACAF narės.

Tarp daugybės CONMEBOL vykdomų varžybų yra Copa Libertadores de América (analogišką Europos UEFA Čempionų lygai), bei Copa Sudamericana (analogišką UEFA taurei). Šios lygos skirtos klubinėm komandom, bei Copa América vyrų nacionalinėm rinktinėm.

Copa América

Copa América (Amerikos taurė) – pagrindinės Pietų Amerikos futbolo konfederacijos (CONMEBOL) varžybos, dažniausiai rengiamos kas dveji metai. Varžybose dalyvauja 10 Pietų Amerikos valstybių ir dvi rinktinės, kviečiamos iš kitų konfederacijų. Dalyvaujančios Pietų Amerikos rinktinės:

Brazilija

Argentina

Urugvajus

Paragvajus

Čilė

Peru

Ekvadoras

Bolivija

Kolumbija

Venesuela

FIFA U-20 pasaulio taurė

FIFA U-20 pasaulio taurė – pasaulio futbolo čempionatas iki 20 metų amžiaus, vykstantis kas dvejus metus, organizuojamas FIFA. Pirmasis turnyras buvo surengtas 1977 m. ir iki 2005 m. buvo vadinamas FIFA pasaulio jaunimo čempionatu.

Daugiausia apdovanojimų yra iškovojusi Argentinos rinktinė (šešis), Brazilija keturis, Portugalijos rinktinė laimėjo du kart, o Vokietijos, Ispanijos, buvusių Tarybų Sąjungos ir Jugoslavijos rinktinės laimėjo kartą, kiekviena.

I pasaulio futbolo čempionatas

I pasaulio futbolo čempionatas įvyko 1930 m. liepos 13-30 dienomis Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. Jame dalyvavo 13 komandų; septynios iš Pietų Amerikos, keturios iš Europos, dvi iš Šiaurės Amerikos, patekusių į turnyrą be atrankinių varžybų.

Varžybose įmušta 70 įvarčių (vidutiniškai po 3,89 per rungtynes).

Kordoba (Argentina)

Kordoba (isp. Córdoba) – miestas centrinėje Argentinoje, Sierras Chicas kalnagūbrio pašlaitėje, prie Primero (arba Suquía) upės. Kordobos provincijos centras. Kordoba išsidėsčiusi svarbiausiame šalies žemės ūkio regione; vienas svarbiausių pramoninių ir istorinių miestų šalyje. 1,43 mln. gyventojų (2007; antrasis pagal dydį Argentinos miestas). Kordoba – 2006 m. Amerikos kultūros sostinė.

Kroatai

Kroatai (savivardis Hrvati 'chorvatai') – indoeuropiečių šeimos pietų slavų grupei priklausanti tauta, kalbanti kroatų kalba, daugiausia gyvenanti Balkanų pusiasalyje (Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje ir kt.). Taip pat didelės kroatų diasporos gyvena Vakarų Europoje, JAV, Australijoje, Pietų Amerikoje (Čilė ir Argentina). Dauguma kroatų – Romos katalikai. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 5–6 mln. kroatų.

Autochtoninės kroatų mažumos gyvena:

Serbijoje (Vojvodinoje),

Juodkalnijoje (Boka Kotorska regione),

Austrijoje (Burgenlande),

Rumunijoje (Serbijos pasienyje),

Makedonijoje,

Bosnijoje ir Hercegovinoje.Kroatai susiformavo iš slavų genčių, atsikrausčiusių į Balkanų pusiasalį. 200 m. pr. m. e. graikų užrašuose pirmąkart paminėtas kroatų (chorvatų) vardas (Horouathos).

Paragvajus

Paragvajaus Respublika (isp. República del Paraguay, gvar. Tetã Paraguái) – valstybė centrinėje Pietų Amerikoje. Ribojasi su Argentina pietuose ir pietvakariuose, Brazilija šiaurės rytuose ir Bolivija šiaurės vakaruose.

Primera División (Argentina)

Primera División – Argentinos aukščiausioji futbolo lyga. Argentinos futbolo asociacijos organizuojamoje lygoje žaidžia 20 komandų. Kaip ir kai kuriose kitose Pietų ir Centrinės Amerikos šalių lygose, Primera División sezonas suskirstytas į dvi dalis, kurių metu komandos tarpusavyje sužaidžia po vienerias rungtynes ir kiekvienos sezono dalies nugalėtojas tampa šalies čempionu. Pirmosios sezono pusės (Clausura) rungtynės žaidžiamos vasario - birželio mėnesiais, antrosios (Apertura) – rugpjūčio - gruodžio mėnesiais.

Sezono pabaigoje dvi komandos su blogiausiu trijų paskutinių sezonų vidutiniu rezultatu iškrenta į žemesnę lygą, jas pakeičia dvi geriausios antrosios lygos komandos. 17-18 vietas pagal paskutinių trijų sezonų vidutinius rezultatus užėmusios komandos žaidžia pereinamas rungtynes su 3-4 vietas antrajame divizione užėmusiomis komandomis dėl išlikimo lygoje.

Penkios komandos kiekvieną sezoną iškovoja teisę atstovauti Argentinai svarbiausiose Pietų Amerikos varžybose – Copa Libertadores, taip pat penkios komandos atstovauja Argentinai Copa Sudamericana taurės varžybose.

UTC-3

UTC-3 – viena iš pasaulio laiko juostų, einanti trimis valandomis vėliau už pasaulinį laiką. Driekiasi per Atlanto vandenyno salas bei Amerikos rytus.

Išskiriamos šios UTC-3 laiko juostos zonos:

Kaip standartinis laikas, visus metus

Surinamas

Prancūzijos Gviana

Brazilija (šiaurės rytai)

Alagoasas, Amapa, Bahija, Seara, Maranjanas, Para, Paraiba, Pernambukas, Piaujis, Šiaurės Rio Grandė, Seržipė, Tokantinsas

Argentina (vakarai ir pietūs)

Katamarka, Čiubutas, Žužujus, La Pampa, La Riocha, Mendosa, Neukenas, Rio Negras, Salta, San Chuanas, Santa Krusas, Ugnies ŽemėKaip standartinis laikas, šiaurės pusrutulio žiemą

Grenlandija (didžioji salos dalis)

Sen Pjeras ir MikelonasKaip standartinis laikas, pietų pusrutulio žiemą

Argentina – Buenos Airės, Buenos Airių provincija, Čiakas, Kordoba, Korientesas, Entre Riosas, Formosa, Misionesas, Santa Fė, Santjago del Esteras, Tukumanas

Brazilija – Federalinė apygarda, Espirito Santas, Gojasas, Minas Žeraisas, Parana, Rio de Žaneiras, Pietų Rio Grandė, Santa Katarina, San Paulas

UrugvajusKaip vasaros laikas, šiaurės pusrutulyje

Kanada

Nova Skotija, Naujasis Braunsvikas, Princo Edvardo sala, Labradoras (išskyrus rytinį pakraštį)

Bermuda (JK)

Grenlandija (šiaurės vakarai)Kaip vasaros laikas, pietų pusrutulyje

Argentina

San Luisas

Brazilija (pietvakariai)

Mato Grosas, Pietų Mato Grosas

Čilė

Paragvajus

Falklando salos

Urugvajus

Urugvajaus Rytų Respublika (Urugvajus) – valstybė Pietų Amerikos pietryčiuose, prie Atlanto vandenyno ir jo įlankos La Platos. Ribojasi su Argentina ir Brazilija.

XIII pasaulio futbolo čempionatas

XIII pasaulio futbolo čempionatas vyko 1986 metų gegužės 31 d. – birželio 29 d. Meksikoje (Gvadalachara, Irapuatas, Keretaras, Leonas, Meksikas, Monterėjus, Nesahualkojotlis, Puebla ir Toluka). Iš pradžių buvo numatyta čempionatą rengti Kolumbijoje, tačiau 1982 m. spalį jai atsisakius, 1983 m. gegužės 20 d. Stokholme nuspręsta rengti Meksikoje. Tai vienintelis atvejis, kai numatyta pasaulio futbolo čempionato šeimininkė buvo pakeista.

Finaliniame turnyre dalyvavo 24 komandos, suskirstytos į 6 grupes.

Čempione antrą kartą tapo Argentina.

XIV pasaulio futbolo čempionatas

XIV pasaulio futbolo čempionatas vyko 1990 metų birželio 8 d.– liepos 8 d. Italijoje (Baris, Bolonija, Florencija, Genuja, Kaljaris, Milanas, Neapolis, Palermas, Roma, Turinas, Udinė ir Verona).

Čempione trečią kartą tapo Vokietija.

XI pasaulio futbolo čempionatas

XI pasaulio futbolo čempionatas vyko 1978 metų birželio 1 d.–25 dienomis Argentinoje (Buenos Airės, Kordoba, Mar del Plata, Mendosa ir Rosarijas). Čempionais tapo varžybų šeimininkai argentiniečiai. Finalinės varžybos buvo žaidžiamos Estadio Monumental Antonio Vespucio Liberti stadione.

XX pasaulio futbolo čempionatas

XX pasaulio futbolo čempionatas – 20 kartą vykęs aukščiausio lygio futbolo čempionatas. Čempionatas prasidėjo 2014 m. birželio 12 d. ir pasibaigė liepos 13 d.

Tai buvo antras kartas, kai pasaulio futbolo čempionatas vyko Brazilijoje. Pirmą kartą šis renginys šioje šalyje buvo surengtas 1950 m. Brazilija yra penktoji šalis, kuri pasaulio futbolo čempionatą surengė du kartus – kartu su Meksika, Italija, Prancūzija ir Vokietija. Pasaulio futbolo čempionatas nuo 1978 m., kai vyko Argentinoje, pirmą kartą buvo surengtas Pietų Amerikos žemyne, bei pirmą kartą istorijoje du pasaulio čempionatai iš eilės buvo surengti pietiniame Žemės pusrutulyje.

Iš viso buvo sužaistos 64 rungtynės 12-oje Brazilijos miestų naujai pastatytuose arba atnaujintuose stadionuose. Pirmą kartą pasaulio čempionate buvo naudojama vartų linijos technologija, bei išnykstančios putos besiginančių žaidėjų sienelės ir kamuolio padėčiai pažymėti baudos smūgių metu.Pasaulio čempionų titulą gynė Ispanijos rinktinė, nugalėjusi 2010 m. Čempionatą ketvirtą kartą laimėjo Vokietijos rinktinė.

Čilė

Čilės Respublika yra Pietų Amerikos šalis, kuri šiaurėje ribojasi su Peru, Bolivija, o rytuose – su Argentina.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.