Aramėjai

Aramėjai (aramėjų kalba: ܐܪܡܝܐ ,רמיא aramáyé) – semitų, pusiau klajoklių gyvulių augintojų tauta, XII a. pr. m. e.-VII a. gyvenusi Aukštutinėje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Aramėjai kalbėjo aramėjų kalba, kuri buvo užrašoma šiek tiek modifikuota finikiečių abėcėle. Ši kalba kartu su hebrajų kalba, amonitų kalba ir dar keliomis kalbomis priklauso prie šiaurės vakarų semitų kalbų dialektų. Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjų kalba ir raštas jau konkuravo su akadų kalba ir dantiraščiu Asirijoje, o vėliau išplito visuose Artimuosiuose Rytuose.

AncientSyria-orn
Senovės Sirijos istorija
Priešistorinė Sirija
Ebla, Nagaras, Maris
Akado imperija > III Ūro dinastija
Amoritų miestai valstybės:
Ugaritas, Alalachas, Jamchadas, Katna, Kadešas, Karchemišas, Hazoras
Mitanijos imperija, Egiptas
Hetitų imperija, Egipto imperija
Valstybės XII–VIII a. pr. m. e.:
Siro-hetitai (Aramėjai), Finikija, Filistija, Izraelis, Judėja, Amonas, Moabas, Edomas
Asirija > Babilonija
Achemenidų imperija
Makedonija > Seleukidai
Hasmonėjai >Judėja, Nabatėjai
Roma (Sirija, Arabija, Judėja)
Sirijos istorija, Libano istorija

Istorija

Migracijos

Vietovardžiai Aramu, Armi, Arame ir kiti Artimuosiuose Rytuose yra aptinkami nuo III tūkst. pr. m. e., tačiau pirmasis neginčytinas aramėjų etnonimo paminėjimas yra tik XII a. pr. m. e. Tiglat Pilesero įraše. Ankstyvieji aramėjai yra tapatinami su dykumų klajoklių gentimis, Mesopotamijos tautų vadinamomis Ahlamû („klajokliai“), ir turbūt giminingoms šasu, kurias nuo XV a. pr. m. e. mini Egipto tekstai. Jau XIII a. pr. m. e. šie ahlamu siaubė prekybinius kelius tarp Babilonijos, Hetitų imperijos ir Egipto. Viena jų bazių buvo Džebel Bišris, netoli senovinio Mario miesto, tuometiniuose šaltiniuose vadinamas Ahlamu kalvomis.

Valstybės

Nuo XII a. pr. m. e. aramėjai pasinaudojo tuometinių imperijų nusilpimu ir migravo į Derlingąjį pusmėnulį. Jie įsitvirtino senųjų imperijų periferijose ir ilgainiui užėmė valdžią. Aramėjai niekada neturėjo vieningos imperijos. Vietoj to, jie kūrė Artimuosiuose Rytuose išsimėčiusias nepriklausomas karalystes.

Dalis aramėjiškai kalbančių genčių, vadinamų chaldėjais, migravo į pietinę Babiloniją (Jūržemės regioną), kur pelkėtose žemumose susikūrė 6 jų kunigaikštystės: Bit Yâkin, Bit Dakuri, Bit Adini, Bit Amukkani, Bit Shilani, Bit Šaalu. Čia chaldėjai greitai perėmė vietinę kultūrą ir akadų kalbą. VII a. pr. m. e. jie Babilonijoje sukūrė Naująją Babilono karalystę, kuri dar žinoma kaip Chaldėjų dinastija.

Aramėjai migravo ir į Asiriją šiaurėje. Ten jie įkūrė savo valstybę Bit Bahiani su sostine Guzanoje.

Estats neohitites i arameus a Síria al segle VIII aC
Aramėjų valstybės Sirijoje VIII a. pr. m. e.

Labiausiai aramėjų migracijų įtaka buvo pastebima Sirijoje (vakaruose), kuri iki tol buvo apgyvendinta aramėjams lingvistiškai giminingų (amoritų) tautų. Čia jie sukūrė smulkias karalystes, vadinamas siro-hetitų valstybėmis. Svarbiausios šių karalysčių buvo:

  • Bit Gabari – valstybė su sostine Samalyje;
  • Bit Adini – valstybė su sostine Til Barsipe;
  • Patina – valstybė su sostine Kinalua. Susikūrė amoritų Mukišo karalystės vietoje;
  • Bit Agusi – valstybė su sostine Arpade. Susikūrė vietoj amoritų Jamchado;
  • Hatarikka-Luhuti – valstybė su sostine Hatarikka, vėliau Alepe;
  • Hamatas – valstybė su sostine to paties pavadinimo mieste. Susikūrė vietoj amoritų Katnos valstybės;
  • Aramas-Damaskas – valstybė su sostine Damaske. Susikūrė vietoj amoritų Upi valstybės;
  • Zabahas – valstybė Bekos slėnyje su sostine Zobahe, tarp Damasko ir Finikijos;
  • Maakahas – valstybė į pietvakarius nuo Damasko, prie Hermono kalno;
  • Gešuras – valstybė į pietus nuo Damasko, Haurano plynaukštėje (Bašane);
  • Bet Rehobas – valstybė į pievakarius nuo Tiberiados ežero su sostine Rehove;

Nuo IX a. pr. m. e. viena svarbiausių tapo Damasko karalystė, kuri išplėtė savo teritorijas smulkesnių karalysčių sąskaita. Nors aramėjai neužkariavo finikiečių miestų, iš jų jie perėmė daug kultūrinių pasiekimų, pirmiausia raštą, kurį adaptavo savo kalbai. Taip susiformavo aramėjų raštas.

Imperijų valdžioje

Aramean funeral stele Louvre AO3026
Bazaltinė stela su aramėjišku įrašu (VII a. pr. m. e.)

Nuo VIII a. pr. m. e. aramėjai nebeturėjo savo valstybingumo. Jų karalystės buvo valdomos didesnių imperijų: Asirijos, Babilono, Achemenidų. Šiose imperijose, siekiant nutautinti, aramėjai buvo neretai perkeliami, tremiami. Jie greitai asimiliavosi su kitomis tautomis, perėmė jų kultūrą.

Nepaisant to, aramėjų kalba gausios diasporos ir prekybinių tinklų dėka jau VII a. pr. m. e. tapo lingua franca visuose Artimuosiuose Rytuose. Šia kalba buvo daroma vis daugiau oficialių įrašų. Jau III a. pr. m. e. akadų kalba, iki tol pagrindinė Artimųjų Rytų kalba, kasdieniniame gyvenime buvo visiškai ištumta aramėjų kalbos, ir naudota tik moksliniuose tekstuose. Aramėjų kalbos veikiama susiformavo ir nabatėjų kalba, naudota kaip lingua franca Arabijoje. Šią kalbą 247 m. pr. m. e. oficialia padarė ir Aršakidai savo didelėje imperijoje, siekusioje Indiją.

Po to, kai Artimuosius Rytus IV a. pr. m. e. nukariavo Makedonijos imperija, o vėliau valdė Seleukidų imperija, aramėjų kalba išliko svarbiausia bendravimo kalba regione, greta graikų kalbos. Helenizmo laikotarpiu aramėjiškai kalbančios Artimųjų Rytų tautos pradėtos vadinti bendru sirų vardu. Sirams priklausė ne tki etniniai aramėjai, bet ir asirai, hebrajai, amonitai ir daugybė kitų. Seleukidams nusilpus, II-I a. pr. m. e. buferinėje zonoje tarp Seleukidų, Partų imperijos ir Armėnijos susiformavo aramėjiškai kalbančios karalystės Osroena, Palmyra, Adiabena ir kitos. Aramėjų kalba buvo ir oficiali žydų Hasmonėjų karalystės kalba.

Nuo I a. pr. m. e. aramėjų etninės teritorijos įtrauktos į Romos imperiją. Aramėjai sparčiai priėmė krikščionybę. Po VII a. musulmonų užkariavimo, aramėjai arabizuoti ir islamizuoti. Jie sudarė pagrindą formuojantis dabartinių Sirijos arabų etninei grupei.

Amoritai

Amoritai arba amorėjai – semitų etninė grupė, nuo III tūkst. pr. m. e. gyvenusi Sirijoje ir Mesopotamijoje. Jie kalbėjo vakarų semitų kalba, ir laikomi daugybės šiomis kalbomis kalbėjusių Artimųjų Rytų tautų, įskaitant hebrajus, kanaanitus, finikiečius, protėviais.

Aramas-Damaskas

Aramas-Damaskas, kitaip Damasko karalystė, Aramo karalystė – senovės Sirijos valstybė dabartinės Sirijos pietuose, sukurta aramėjų, egzistavusi X a. pr. m. e. – 733 m. pr. m. e. Jos sostinė buvo Damaskas.

Aramėjų kalba

Aramėjų kalba – senovės kalba, priklausiusi semitų kalbų grupei; ja kalbėjo aramėjai, gyvenę Mesopotamijoje ir Sirijoje. Jų seniausi rašto paminklai siekia VIII a. pr. m. e. Maždaug nuo tada aramėjų kalba ėmė plisti Artimuosiuose Rytuose ir tapo antrąja tų kraštų tautų kalba (savotiška lingua franca). Žlugus Asirijai (605 m. pr. m. e.) ir Babilonijai (538 m. pr. m. e.) akadai (asirai ir babiloniečiai) netrukus susiliejo su aramėjais. VI a. pr. m. e. susikūrusioje Persijos imperijoje aramėjų kalba tapo kanceliarine (vadinama „imperine aramėjų kalba“). Aramėjų kalba išplito Finikijoje ir Palestinoje – kai kurios Biblijos dalys užrašytos aramėjiškai, o šia kalba, manoma, kalbėjęs ir Jėzus Kristus. Po arabų užkariavimo ir jų kalifato sukūrimo (VII a.), per VII-XV amžius aramėjų kalbą išstūmė arabų kalba.

Dabar yra likę apie 445 tūkst. žmonių gretimuose Irako, Irano ir Sirijos regionuose ir kitose gretimose šalyse, kurie šneka naująja aramėjų kalba, dar vadinama sirų kalba.

Aramėjų raštas

Aramėjų raštas – garsinis priebalsinis raštas, kilęs iš finikiečių rašto.

Arpadas (Sirija)

Arpadas (angl. Arpad, acheologinis pavadinimas Tell Rifa'at) – senovės Sirijos miestas, buvęs į šiaurę nuo Alepo. Jis buvo sostinė siro-hetitų valstybės Bit Agusi, egzistavusios XII – VIII a. pr. m. e.

Tel Rifa'at archeologinis kompleksas buvo kasinėtas 1961 ir 1964 m., vadovaujant britų mokslininkui M. V. Seton Williams. Tai buvo ovalaus plano gyvenvietė, kurios diametras siekė 250 ir 233 m.

Babilonas

Babilonas (akad. Bābili(m), arab. بابل = Babil, hebr. ‏בָּבֶל‏‎ = Bābel) – senovės miestas prie Eufrato, Žemutinėje Mesopotamijoje. Apie 2000 m. pr. m. e. Hamurabis Babiloną padarė savo valstybės, kuri imta vadinti Babilonija, sostine. Babilonas buvo dievo Marduko kulto centras. Nuo 2019 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Miestas daug kartų buvo sugriautas ir atstatytas. Naujosios Babilonijos karalystės, o ypač Nabuchodonosaro, laikais miestas tapo ypač prašmatnus (pvz., „kabantieji sodai“). Persijos laikais buvo trečiąja valstybės sostine. 537 m. pr. m. e. persai (Irano Achemenidai) užkariavo Babiloną ir babiloniečius supažindino su savo tikėjimu zoroastrizmu. Vėliau 331 m. pr. m. e. nukariavo Aleksandras Makedonietis. Seleukidų laikais, Seleukui I įkūrus Babilono konkurentą miestą Seleukiją, Babilono reikšmė ėmė smukti ir miestas savo reikšmės nebeatgavo. Babilono griuvėsiai atrasti ir pradėti kasinėti nuo XIX a. vidurio.

Chaldėjai

Chaldėjai – semitų gentys, I tūkstantmečio pr. m. e. I pusėje gyvenusios Persijos įlankos šiaurės vakarinėse pakrantėse. Buvo sukūrę keletą kunigaikštysčių. VIII a. II pusėje – VII a. pr. m. e. pradžioje chaldėjų kunigaikščiai keletą kartų užgrobė Babilonijos karalių sostą, tačiau asirai atimdavo iš jų valdžią. 626–538 m. pr. m. e. chaldėjų kilmės valdovai sukūrė Naujosios Babilonijos karalystę, todėl 11-oji Babilonijos karalių dinastija tradiciškai vadinama Chaldėjų dinastija. Vėliau dauguma chaldėjų asimiliavosi su babiloniečiais.

Chaldėjų imperiją užkariavus Achemenidams, žodis chaldėjas prarado priklausymo etninei grupei reikšmę ir pradėtas vartoti kalbant apie vieną socialinę klasę.

Guzana

Guzana (akad. Guzāna, archeologinis pavadinimas Tell Halaf) – senovės Sirijos miestas, dabartinės Sirijos šiaurėje (Hasekės muchafazoje), prie pat Turkijos sienos. Jis buvo sostinė siro-hetitų valstybės Bit Bahiani, egzistavusios XII – VIII a. pr. m. e.

Tell Halaf archeologinis kompleksas buvo atrastas 1899 m., o kasinėtas 1911–1913 m. ir 1929 m. Labai didelė dalis radinių, saugotų vietos muziejuje, buvo sunaikinti per II pasaulinio karo bombardavimus. Pastarųjų metų kasinėjimai pradėti 2006 m.

Hamatas

Hamatas (angl. Ḥamāth) – senovės Sirijos miestas, toje pačioje vietoje, kur dabar yra Hama. Taip pat vadinama šio miesto kontroliuojama siro-hetitų valstybė, egzistavusi apie XII – VIII a. pr. m. e.

Haranas

Haranas – senovinis miestas-valstybė, egzistavęs dabartinėje Turkijoje, netoli dabartinio Altynbašako (Altınbaşak) kaimo, 44 km į pietryčius nuo Sanliurfos.

Kinalua

Kinalua (archeologinis pavadinimas Tell Tayinat) – senovės Sirijos miestas, darbartinės Turkijos Hatajaus provincijoje. Šis miestas kontroliavo siro-hetitų valstybę Pattina (arba Unki), egzistavusią apie XII – VIII a. pr. m. e.

NF-Board

NF-Board (pranc. Nouvelle Fédération-Board, neoficialiai Non-FIFA-Board) yra futbolo organizacija, kuri buvo įkurta 2003 m. gruodžio 12 d. Asociacija buvo įkurta tautų rinktinėms, kurios nėra suverenios teritorijos ir siekia būti laikina organizacija, padedant FIFOS, futbolo komandoms, prieš joms tampant pilnateisėmis FIFA narėmis.

Įkūrėjas, bei dabartinis generalinis sekretorius yra Luc Misson.

NF-Board tikslas – organizuoti futbolo varžybas ir Viva pasaulio taurę, kuri pirmąkart buvo organizuota 2006 m. lapkritį Oksitanijoje. Pirmoji VIVA pasaulio taurė buvo laimėta samių, kurie sutriuškino Monaką 21-1. Antroji buvo surengta 2008 m. samių gyvenamoje teritorijoje. Taurę laimėjo Padanija 2-0 laimėjusi prieš Aramėjų-Asirų rinktinę.

2007 m. liepą NF-Board davė oficialią sankciją CSANF (isp. Consejo Sudamericano de Nuevas Federaciones, įkurtai 2007 m. gegužės 25 d.) – Pietų Amerikos Ne-FIFA organizacijai. Antra CENF (angl. Confederation of European New Federations) konfederacija, kuri reprezentuoja Europos nepripažintas futbolo tautas, nori prijungti prie NF-Board. 2009 m. tikriausiai bus suformuota nauja kontinentinė konfederacija, kuri reprezentuos Šiaurės Amerikos zoną.

2012 m. organizuotoje Viva pasaulio taurėje dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius – 9. Laikoma, kad šis turnyras buvo pats sėkmingiausias nuo pat įkūrimo 2006 m.

Nusku

Nusku arba Nuska – dievybė Mesopotamijos mitologijoje, dievo Enlilio pasiuntinys, kartais laikomas ir jo sūnumi. Viename šumerų himnų – Enulo ir Ninulės (Enlilio protėvių pagal vieną versijų) sūnus. Buvo siejamas su ugnimi ir šviesa. Kai kada Nusku laikytas ugnies dievo Gibilio tėvu. Žinios apie Nusku siekia apie 2600 m. pr. m. e.Šumerų poemoje pasakojama, kaip Nusku įteikia Isino karaliui Išme-Daganui karališkąjį skeptrą. Taip parodoma, kad karaliaus valdžią sankcionuoja pats dievas Enlilis. Uruko mieste rastas Seleukidų valstybės laikotarpio tekstas aprašo naktinę aukojimo ceremoniją. Dievų (tarp jų ir Nusku) statulos būdavo nešamos paskui liepsnojantį deglą į Anu šventyklą. Šio laikotarpio tekstuose Nusku – ugnies dievybė, dievo Anu pasiuntinys ar sūnus.Nusku simbolis – lempa. Mesopotamijos mene ji aptinkama pradedant Kasitų dinastijos laikais ir baigiant Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpiu.Nusku buvo vienas iš dievų, kurių užkalbėjimais šauktasi, siekiant apsisaugoti nuo piktų burtų. Manyta, kad padedąs žmonėms naktį, apsaugąs nuo košmarų. Aptiktas Asirijos imperijos laikotarpiu datuojamas amuletas, kuriame pavaizduotas kambarys su Nusku simbolizuojančia lempa. Šis amuletas buvo skirtas nakties metu apsisaugoti nuo demonės Lamaštu, kaip manyta, puolančios nėščias moteris, gimdyves ir kūdikius.Asirijos imperijos laikotarpiu Nusku drauge su kitomis dievybėmis buvo garbinamas Harane (dabartinėje Turkijoje, netoli Sirijos sienos). Čia jis laikytas mėnulio dievo Sino, kuris buvo aukščiausioji dievybė Harane, sūnumi. Harane didžiąją gyventojų dalį sudarė aramėjai, todėl manoma, jog Asirijos imperijos laikotarpio asmenvardžiuose aptinkamas dėmuo Nasuh atitinka būtent Nusku. Jį greičiausiai atitinka ir įrašuose senovės aramėjų kalba pasitaikantis dievybės vardas Nsk. Esama požymių, kad Nusku ir susijusių dievybių kultas šiame regione dar buvo išsilaikęs pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Palmyra (Sirija)

Palmyra arba Tadmoras (arab. تدمر) − buvęs miestas (dabar Palmyros oazė) Sirijoje, Sirijos dykumoje; 215 km į šiaurės rytus nuo Damasko.

Palmyra tiriama nuo XVIII a. pabaigos. Atkasta dalis antikinio miesto, turėjusio stačiakampį gatvių tinklą, griuvėsių: centrinės gatvės fragmentų su didžiulėmis korintinėmis kolonadomis, arkos su didžiąja kolonada, Baalio šventyklos, agoros, teatro, miesto gynybinių sienų su vartais. Už miesto sienų buvusiame nekropolyje rasta bokštinių (su gausiomis įkapėmis, mirusiųjų skulptūrų portretais), požeminių kapų, mauzoliejų, daug antkapinių reljefų. Palmyros šiaurės vakarinėje dalyje yra Diokletiano stovykla su Vėliavų šventykla.

1980 m. Palmyra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Semitai

Semitai (gr. Sēm < hebr. ‏Šem‏‎ – Semas (vienas iš Nojaus sūnų)) – semitų kalbomis kalbančios tautos ir kultūros.

Senovės Sirijos istorija

Senovės Sirija – senovinė Artimųjų Rytų civilizacija dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijose. Susiformavusi III tūkst. pr. m. e., ji truko iki krašto islamizacijos – 636 m. e. m.

Sirija

Sirija Arabų respublika – valstybė Artimuosiuose Rytuose, pietvakarių Azijoje. Ribojasi su Libanu, Izraeliu, Jordanija, Iraku, Turkija bei Viduržemio jūra.

Siro-hetitai

Siro-hetitai (kitaip Neo-Hetitai) - mokslininkų bendrai vadinamos etninės grupės, kultūros ir valstybės, egzistavusios maždaug 1180-700 m. pr. m. e. Mažosios Azijos pietrytinėje dalyje ir greta prisiglaudusiose teritorijose dab. Turkijoje ir Sirijoje.

Viva pasaulio taurė

Viva pasaulio taurė – tarptautinės futbolo varžybos, organizuojamos NF-Board tautų rinktinėms, neprikausančioms FIFA. Planuojamos rengti kas dvejus metus.

2006 m. lapkritį Oksitanijoje buvo surengtos pirmosios varžybos.

Senovės Sirijos valstybės
Levant Amarna

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.