Akmens amžius

Akmens amžius – ilgas žmonijos priešistorinis laikotarpis, nuo pirmųjų įrankių prieš maždaug 2,5 mln. metų iki metalurgijos užuomazgų 5 tūkst. m. pr. m. e.[1] Svarbiausia akmens amžiaus žaliava įrankiams, ginklams ar papuošalams gaminti buvo akmuo, tiksliau, titnagas. Taip pat naudotos organinės medžiagos: kaulas, ragas ir medis. Neolite pradėti daryti įvairūs papuošalai iš aukso, sidabro.

Awashrivermap
Dabartinė Avašo upė, Etiopija, čia buvo rastas nuosėdų šaltinis, kuriame yra seniausi akmens amžiaus įrankiai.

Chronologiniai rėmai ir skirstymas

Priešistorės amžiai
Holocenas Geležies amžius Protoistorija
  Vėlyvasis bronzos amžius  
  VIdurinysis bronzos amžius
  Senasis bronzos amžius
Žalvario amžius
    Eneolitas    
  Neolitas Priešistorė
Mezolitas / Epipal.
Pleistocenas     Vėlyvasis paleolitas  
    Vidurinysis paleolitas
    Ankstyvasis paleolitas
  Paleolitas
Akmens amžius

Akmens amžius paprastai skirstomas į:

  • paleolitą (senasis akmens amžius, maždaug nuo 2,5 mln. m. pr. m. e.);
  • mezolitą arba epipaleolitą (vidurinis akmens amžius, nuo 11 tūkst. m. pr. m. e.)
  • neolitą (naujasis akmens amžius, nuo 10 tūkst. m. pr. m. e.).

Priešistorinių laikų periodizavimas paprastai yra daugiau hipotetinio pobūdžio ir sulig naujais archeologiniais radiniais nuolatos kinta. Paprastai istoriniai akmens amžiaus periodai siejami daugiau ne su chronologiniais rėmais, o technologinėmis naujovėmis. Dėl naujovių plitimo netolygumo ir atskirų regionų specifikos sunku nustatyti bendrą chronologiją. Todėl šiame straipsnyje paliekama tik pirmoji data, žyminti ankstyviausią technologijos ar reiškinio 'pasirodymą'.

Paleolitas

Paleolitas, kaip ir akmens amžius, skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinį ir vėlyvąjį.

Ankstyvasis paleolitas: žmonijos pradžia

Tašką, kada žmogaus rūšies vystymasis tampa nebe tik biologijos, bet ir istorijos objektu, įprasta sieti su pirmaisiais pasigamintais įrankiais. Taigi tenka grįžti apie 3–2,5 mln. metų į Afriką, kada australopitekas jau naudojosi iš akmens pasigamintais įrankiais, taip tapdamas Homo habilis, „sumaniuoju žmogumi“. Seniausias žinomas artefaktas (Pietų Afrika), kurį linkstama laikyti meno užuomazgų įrodymu, taip pat kildinamas iš tų pačių laikų.

Maždaug tarp 2–1 mln. metų pr. m. e. išsivystė homo erectus, „stačiasis žmogus“, iš savo pirmtakų išsiskyręs ne tik tiesia laikysena, bet ir didesniu kaukolės tūriu. Tai pirmasis hominidas, iškėlęs koją iš Afrikos. Prieš maždaug 1,6 mln. metų jis pasiekė Europą, išplito po visą Euraziją. Lumbako saloje (netoli Balio salos) rasti mažiausiai 800 tūkst. metų senumo akmeniniai įrankiai liudija ne tik gana ankstyvą homo erectus pasirodymą Indonezijoje, bet ir pirmąsias keliones jūra. Prieš 1,2 mln. metų išmokta gamintis dviašmenius kirvius. Apie 400 tūkst. m. pr. m. e. įvaldyta ugnis, o dar 100 tūkst. metų vėlesniais laikais randami ankstyviausi medžioklės pėdsakai.

Vidurinis paleolitas: neandartaliečiai ir homo sapiens

Neanderthaler Fund
Neandertalietis (rekonstrukcija)

Prieš maždaug 200 tūkst. metų išsivystė neandertaliečiai. Ši protinga ir, priešingai nei anksčiau manyta, humaniška hominidų rūšis ilgai dominavo Europoje ir Vakarų Azijoje (iki dabartinės Uzbekijos). Jie stipriai ištobulino savo pirmtakų, homo erectus, titnago skaldymo techniką ir jau mokėjo gamintis įrankius, kombinuodami medį ir akmenį. Archeologiniai radiniai liudija ir apie turėtą nemažą praktinių medicinos žinių bagažą. Mirusius ar žuvusius laidodavo ir su įkapėmis, galvodami apie pomirtinį gyvenimą.

100 tūkst. m. pr. m. e. išsivystė homo sapiens, mūsų tiesioginiai protėviai. Iš to laiko kildinamos ir ankstyviausios žinomos laidojimo vietos (Izraelis), kas savaime liudija apie atsirandantį sugebėjimą suvokti mirtį ir pomirtinį gyvenimą.

Vėstant orams neandartaliečiai patraukė labiau į pietus (Viduriniai ir Artimieji Rytai), kur sutiko iš Afrikos išėjusius žmones. Bent porą dešimčių tūkstančių metų abi rūšys gyveno greta, iki išnyko paskutiniai neandartaliečiai (31-29 tūkst. m. pr. m. e.). Išnykimo priežastys iki šiol lieka diskusijų objektu.

Vėlyvasis paleolitas: ledynmetis

Vėlyvasis paleolitas yra „moderniausias“ ir trumpiausias akmens amžiaus laikotarpis, trukęs nuo 40 (ar 35) tūkst. iki 10 tūkst. m. pr. m. e. Jame archeologai išskiria tokią archeologinių kultūrų kaitą: Mousterian – Perigordian – Orinjako (Aurignacian) – Solutrean – Magdalenian. Tai paskutiniojo ledynmečio Žemėje laikas. Atvėsus klimatui, Šiaurei būdinga gyvūnija atsitraukė iki maždaug Pietų Europos. To meto klajokliai žmonės, vertęsi medžiokle ir rinkimu, paliko savo kultūrų, kartais vadinamų „šiaurės elnių civilizacija“, pėdsakus. Pietų Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti urvų ir uolų piešiniai stebina aukštu technikos lygiu. Gyvūnų ir žmonių figūros bei abstraktaus meno pavyzdžiai iki šiol kelia diskusijas dėl savo paskirties. Populiarus buvo ir dekoratyvinis menas. Naujas žmonijos išradimas – svaidoma ietis, skirta medžioklei, būdavo puošiama gyvūnų figūrų drožiniais. Kiti vėlyvojo paleolito radiniai, būdingi Europai, Sibirui ir Vidurinei Azijai, yra vadinamosios veneros – moters figūros skulptūrėlės. Jos greičiausiai susijusios su religiniu paleolito žmonių gyvenimu ir, kaip manoma, yra vėlyvesnio, neolitinio Deivės Motinos kulto užuomazga.

Vėlyvojo paleolito žmonės gyveno gana laisvą gyvenimą. Nustatyta, kad gyvybiniams poreikiams patenkinti jie vidutiniškai sugaišdavo po keturias valandas per dieną. Maitinosi daugiausiai moterų surinktais augalais – mėsa tesudarė 20 proc. raciono. Taigi visuomenės santvarka buvo matriarchalinė. Atlikti tyrimai parodė, kad, priešingai nei manyta anksčiau, žmonių sveikata, gyvenimo įvairovė ir kokybė tais laikais apskritai buvo didesnė nei įsisavinus žemdirbystę ir gyvulininkystę.

Paleolito pabaiga siejama su ledynmečio pabaiga apie (10 tūkst. m. pr. m. e.), kai klimato pokyčiai privertė žmones keisti gyvenimo būdą.

Mezolitas, arba Epipaleolitas

Mezolitas

Mezolitas yra tarpinis periodas nuo ledynmečio pabaigos prieš 10 tūkst. metų iki žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimo, kuris datuojamas priklausomai nuo regiono. Šis periodas siejamas su jūros lygio kilimu bei ryškiais klimato pokyčiais šiauriniuose kraštuose (Europa, Sibiras). Ėmus sparčiai augti miškams bei upių ir ežerų tinklui, šiaurės elniai – tradicinis paleolitinio žmogaus maistas – turėjo pasitraukti į Šiaurę. Reikėjo prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Pradėta žvejoti, buvo išrastas lankas ir strėlė. Europoje šiuo laikotarpiu ėmė rastis Artimųjų Rytų kilmės įrankių, vadinamųjų mikrolitų.

Epipaleolitas

Epipaleolitas – tai gana naujas ir Lietuvos istoriografijoje nepaplitęs terminas. Jis vartojamas kaip alternatyva mezolitui Artimųjų Rytų, kurių stipriai neįtakojo klimato pokyčiai baigiantis ledynmečiui, ikineolitinėms kultūroms apibūdinti. Tai tradicinės klajojančių medžiotojų rinkėjų kultūros su gana ištobulintais įrankiais iš akmens ir obsidiano – mikrolitais.

Neolitas

Neolito epocha pažymėta didžiuliu lūžiu žmonijos istorijoje, paprastai vadinamu neolito revoliucija. Maždaug 10 tūkstantmetyje pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose pradėta kultivuoti augalus ir jaukinti gyvulius. Klajokliai medžiotojai-rinkėjai pamažu ėmė virsti sėsliais žemdirbiais. Iš Artimųjų Rytų ir kito svarbaus „revoliucijos židinio“ – Geltonosios upės slėnio Kinijoje naujas gyvenimo būdas išplito po visą Euraziją.

Kitas reikšmingas neolito epochos bruožas – keramikos atsiradimas. Nors keramikos pavyzdžių randama dar iš vėlyvojo paleolito, tačiau tik neolito epochoje ji tapo plačiai naudojama. Ankstyviausi žinomi keraminiai indai, datuojami 11 tūkst. m. pr. m. e., priklauso Jomono kultūrai (Japonija), Artimuosiuose Rytuose ši technologija ėmė plisti nuo 8 tūkstantmečio pradžios.

Seniausios žinomos neolito gyvenvietės aptinkamos Anatolijoje (Centrinė Turkija, Levante, Zagroso kalnuose (Irakas), ir Beludžistane (Pakistanas). Tačiau nepaisant gana nemažo gyventojų skaičiaus ir aukšto architektūros lygio, jos greičiausiai neturėjo hierarchinės socialinės struktūros.

Šaltiniai

  1. Rimutė Rimantienė. Akmens amžius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 235 psl.

Nuorodos

Vikiteka

Akmuo

Žodis akmuo reiškia:

akmuo – kieta uoliena arba atskiras jos gabalas (žr. riedulys);

akmuo – sintetinis mineralas (rubinas, ametistas, safyras), naudojamas laikrodžio ratelio ašiai įstatyti;

akmuo – sporto įrankis akmenslydyje;

akmuo – vidaus organuose susidaręs kietas darinys:

inkstų akmuo ;

Seilių akmuo;

tulžies akmuo;

Akmuo – kaimas Varėnos rajone;

senasis Akmenynų kaimo vardas Kalvarijos savivaldybėje;

akmuo – kai kurių garsių Lietuvos akmenų, gamtos paminklų pavadinimo dalis:

Antakmenės akmuo;

Barstyčių akmuo;

Dūdiškių akmuo;

Juodasis akmuo;

Lapeliškių akmuo;

Nikronių akmuo;

Raudonasis akmuo;

Skleipių akmuo;

akmuo – kai kurių mineralų pavadinimo dalis:

Saulės akmuo;

Mėnulio akmuo;

vyno akmuo – kristalinė nuosėda, išsiskirianti kartu su mielėmis vyno misos rūgimo ar brandinimo metu;

kertinis akmuo.

Algirdas Girininkas

Algirdas Girininkas (g. 1949 m. rugsėjo 23 d. Telšiuose) – Lietuvos archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, akmens amžiaus žinovas.

Baltai

Baltai, aisčiai – šiaurės rytų Europos gentys kalbėjusios indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.

„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“ ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.

Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).

Elnių salos kapinynas

Elnių salos kapinynas (rus. Оленеостровский могильник) – vienas didžiausių Europos akmens amžiaus archeologijos paminklų Onegos ežero Elnių salos (Karelija, Rusijos Federacija) šiaurinėje dalyje.

Epipaleolitas

Epipaleolitas (gr. Επι 'ant, virš' + paleolitas) – holoceno pereinamasis laikotarpis iš paleolito į neolitą; paleolito baigiamasis laikotarpis. Šis terminas vartojamas kalbant apie pasaulio regionus, kurie mažai arba visiškai nebuvo paveikti ledynmečio; ledynmečio įtakotuose regionuose išskiriamas mezolito laikotarpis. Epipaleolitas prasidėjo prieš maždaug 20 000 metų ir baigėsi po maždaug 10 000 metų su tam tikrais regioniniais skirtumais. Sąvoka daugiausia taikoma Artimiesiems Rytams, Anatolijai ir Kiprui, taip pat Šiaurės Afrikai bei regionams, kuriuose labai anksti prasidėjo neolito revoliucija ir poledynmečio klimato pasikeitimas turėjo nedidelės įtakos.

Epipleolito medžiotojai ir rinkėjai naudojo titnago ir obsidiano įrankius ir ginklus, kurie vadinami mikrolitais. Gyvenimo būdas daugiausia klajokliškas, nors šiuo laikotarpiu atsirado ir pirmosios nuolatinės gyvenvietės.

Indologija

Indologija – orientalistinė akademinė disciplina, tyrinėjanti Indijos subkontinento istoriją, kultūrą bei lingvistines tradicijas. Dar vadinama Pietų Azijos studijomis.

Indologiją iš esmės galima laikyti tarpdalykine sąvoka, kuri šiam regionui tirti taiko daugelio kitų mokslų (kultūrinė ir socialinė antropologija, kalbotyra, filologija, istorija, religijotyra ir t. t.) metodus.

Indologija apima ir Pietų Azijos mokslo, meno ir architektūros tyrimus.

Indologai paprastai didelį dėmesį skiria Pietų Azijos kalbų studijoms, ypač klasikinių – sanskrito, pali arba klasikinių tamilų bei persų kalbų. Šių kalbų mokėjimas dažnai laikomas būtina sąlyga indologijos tyrimams.

Kaip akademinė disciplina ėmė formuotis XVIII ir XIX amžiaus sandūroje. Ryškiausia figūra indologijos mokslo formavimesi buvo William Jones (1746–1794), 1784 metais įkūręs Asiatic Society of Bengal (Azijinę Bengalijos draugiją) Kolkatoje.

Lietuvoje indologija dėstoma Vilniaus universiteto Orientalistikos centre.

Kurganų hipotezė

Kurganų hipotezė (arba „teorija“, „modelis“) yra vienas iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Ponto stepėje archeologinės kurganų kultūros (sąvoka apimanti duobinių kapų kultūrą ir jos pirmtakes) žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe.

Kurganų modelis yra plačiausiai priimtas indoeuropiečių kilmės scenarijus, nors alternatyvios teorijos, pvz., nurodančios indoeuropiečių protėvyne buvus Anatoliją, turi savo šalininkų. V. Safronovo Balkanų hipotezės šalininkų daugiausia yra buvusios TSRS teritorijoje. Mokslininkai, kurie laikosi kurganų hipotezės, sieja kurganus ir duobinių kapų kultūrą su indoeuropiečių protėviais, gyvenusiais Juodosios jūros pakrančių stepėse ir pietryčių Europoje nuo V iki III tūkst.pr.m.e.

Kurganų hipotezę XX a. šeštajame dešimtmetyje pirmoji suformulavo Marija Gimbutienė, ji kurganų kultūrą suskirstė į keturis vienas po kito ėjusius periodus, kurių ankstyviausias (kurganų I) apėmė Samaros ir Seroglazovo kultūras Dniepro-Volgos regione vario amžiuje (IV tūkst. pr. m. e. pradžia). Šios kultūros atstovai buvo klajokliai gyvulių augintojai, kurie, pasak modelio, III tūkst. pr. m. e. pradžioje paplito visoje Ponto-Kaspijos stepėje ir Rytų Europoje.

Laurikočos kultūra

Laurikočos kultūra – archeologinė kultūra, gyvavusi ikikeraminiu Senovės Peru laikotarpiu. Jos egzistavimo laikotarpis apima maždaug nuo VIII tūkstantmečio pr. m. e. iki III tūkstantmečio pr. m. e. vidurio. Pavadinta pagal Laurikočos urvą, esantį daugiau nei 4000 m aukštyje, šalia Laurikočos ežero, kuriame rasti seniausi žmogaus palaikai visoje Peru.

Laurikočos kultūros žmonės buvo medžiotojai ir rankiotojai, klajoję Andų slėniais ir pakrante paskui stambių migruojančių žinduolių bandas. Šios kultūros atstovai mokėjo gerai apdirbti akmenį, gamino ietigalius, skustuvus, buvo išvystę uolų tapybą (vaizdavo žvėris, medžioklės scenas, šokius).

Svarbiausios Laurikočos kultūros radimvietės yra Laurikočos, Pakaikasos ir Gitarero urvai.

Archeologai Laurikočos kultūrą skirsto į 3 laikotarpius:

Laurikoča III: 4200 – 2500 pr. m. e.

Laurikoča II: 6000 – 4200 pr. m. e.

Laurikoča I: 8000 – 6000 pr. m. e.

Makrolitas

Makrolitas (gr. makros – didelis + lithos – akmuo) – stambūs titnago ar kitų rūšių akmenų grubiai apdoroti dirbiniai, dažniausiai kirviai, pleištai, kirtikliai, aptinkami akmens amžiaus gyvenvietėse.

Makrolito terminas vartotas XX a. antrame – aštuntame dešimtmetyje, kartais kaip priešprieša smulkiajam mezolito ir neolito pradžios gyvenviečių inventoriui – mikrolitui. XX a. pabaigoje vykdant išsamesnius tyrimus ir taikant pažangesnius datavimo metodus nustatyta, kad makrolitų nei kultūriniu, nei chronologiniu požiūriu negalima aiškiau priskirti kuriai nors vienai archeologinei kultūrai, todėl šis terminas neteko reikšmės ir yra retai vartojamas.

Mezolitas

Mezolitas (iš gr. μεσος = viduryje, vidurinis; λιθος = akmuo), vidurinis akmens amžius – archeologinis laikotarpis po paleolito. Terminą 1865 m. pavartojo Džonas Lubokas.

Mezolitinės kultūros Lietuvoje

Mezolitas (vidurinis akmens amžius) Europoje truko nuo paskutinio ledynmečio pabaigos 12 000 / 8 000 m. pr. m. e. iki 7 000 /4 000 m. pr. m. e., Lietuvoje – nuo 9 600 iki 5 800 /5 600 m. pr. m. e. (tuo metu maždaug nuo 10 000 / 9 000 m. pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose jau atsirado pirmosios neolito kultūros).

Ankstyvajame mezolite (apie 8 tūkst. m. pr. m. e.) klimatas atšilo, šiaurės elniai pasitraukė į šiaurę ir anksčiau Lietuvos ir aplinkinėse teritorijose gyvenę paleolito kultūrų žmonės sekė paskui juos. Pagausėjo augalijos ir gyvūnijos.

Mezolito pabaigoje daugėjant gyventojų, jie išplito visoje Lietuvos teritorijoje. Su mezolitinėmis Janislavicų ir Kundos kultūromis kai kurie mokslininkai bando sieti baltų šaknis.

Bendrai mezolitas siejamas su tam tikrais technologiniais pasikeitimais, kurie jį skyrė nuo paleolito. Mezolito metu atsirado pirmieji kultūriniai augalai ir pamažu buvo jaukinami pirmieji naminiai gyvūnai, kurdavosi sėslios bendruomenės. Mezolito gyvenvietės įsikūrusios daugiausiai upių, ežerų ir įlankų pakrantėse.

Mikrolitas

Mikrolitas – smulkūs titnago ar titnagtngų uolienų archeologiniai dirbiniai, būdingi įvairioms Europos vėlyvojo paleolito, mezolito ir neolito archeologinėms kultūroms.

Pagal mikrolitų tipų įvairovę dažnai skiriamos mezolito kultūros ir jų raida. Mikrolitai gaminti iš siaurų ar vidutinio pločio skelčių, kartais iš nuoskalų. Dažniausiai būna geometrinių formų (lanceto, keturkampio, trikampio, rombo, trapecijos ir kt.), gaminti mikrorėžtukiniu būdu. Pavieniai mikrolitai, turintys smaigalį (lancetai, trapecijos, rombai, dalis trikampių), buvo naudojami kaip medžioklės įrankių (strėlių, iečių) antgaliai, kiti (trikampiai, keturkampiai), tarpusavyje derinami, buvo įstatomi į medžio, kaulo ar rago korpuse išrėžtus griovelius ir suklijuoti sakais sudarydavo įvairių įrankių pjaunamuosius ašmenis.

Neolitas

Apie bendrovę skaitykite straipsnį „UAB Neolitas“Neolitas (graikiškai νέος – naujas, λίθος – akmuo) – naujasis akmens amžius – paskutinė akmens amžiaus dalis. Jis pakeitė tūkstantmečius trukusias senojo akmens amžiaus – paleolito ir viduriniojo – mezolito epochas. Išskirtiniai neolito bruožai buvo keramikos, žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas, naujoviškas akmens įrankių apdorojimas (šlifavimas).

Neolitinės kultūros Lietuvoje

Neolitas (gr. neos 'naujas', lithos 'akmuo'), naujasis akmens amžius - laikotarpis, tradiciškai laikomas paskutine akmens amžiaus dalimi. Tai 4800/4600-1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos). Perėjimas į neolitą dažnai vadinamas „neolitine revoliucija“ ir reiškia žmonijos ūkinės - ekonominės, gamybinės veiklos suaktyvėjimą. Tai žmonijos raidos kultūrinis tarpsnis, kuris Lietuvoje prasidėjo atsiradus keramikai, gludintiems titnaginiams ir kitokiems akmeniniams įrankiams, išmokus juos pragręžti, o baigėsi atsiradus pirmiesiems metalų lydiniams. Neolito pabaigoje pradėti auginti naminiai gyvuliai ir javai. Žmonės tapo sėslesni, dvasinis gyvenimas – sudėtingesnis. Tai Lietuvos neolito apibūdinimas, nes neolito technologijų atsiradimas ir išplitimas skirtingose šalyse labai skiriasi. Pietų ir Vidurio Europoje neolitas yra siejamas su gamybinio ūkio (žemdirbystė ir gyvulininkystė) įsigalėjimu. Neolitą Lietuvoje keičia žalvario amžius.

Pietų Europos ir Anatolijos ankstyvojo neolito kultūros stebina meno paminklų gausumu bei aukštu jų meniniu lygiu. Didesnioji dirbinių dalis vaizduoja moteris. M. Gimbutienės nuomone, tai reiškia moters Deivės kulto egzistavimą.

Gyvenimo sąlygos labai priklausė nuo klimato, kuris pradžioje buvo jūrinis, o vegetacijos periodas ilgesnis nei dabar. Tuo metu išplito ąžuolai, kiti lapuočiai, liepos, guobos. Klimatas perėjo į subborealinį 3000–500 m. pr. m. e., atšalo, tapo drėgnas, vėl įsivyravo spygliuočiai.

Rytų Baltijos regiono neolitas skirstomas į:

Ankstyvąjį

Vidurinįjį bei

Vėlyvąjį

Pabaltijys

Pabaltijys – Europos sritis, geografinis regionas, kurį dabar užima Baltijos valstybės.

Dabar žodis Pabaltijys yra dažnai keičiamas į Baltijos šalys.Laikais, kai Baltijos valstybių dar nebuvo (pvz., akmens amžius, viduramžiai) jis reiškia dabartinių Baltijos valstybių, dažnai ir Kaliningrado srities, teritoriją.

Paleolitas

Paleolitas (gr. παλαιός ir λίθος – senasis ir akmuo) arba Senasis akmens amžius yra pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.) iki žemdirbystės atsiradimo maždaug 10 tūkst. pr. m. e. Paleolito metu egzistavo iškastiniai žmonės, taip pat iškastiniai, šiuo metu jau išmirę gyvūnai. Šis laikotarpis apima didžiąją dalį žmonijos egzistavimo istorijos (apie 99 proc.) ir sutampa su geologinėmis kainozojaus eros epochomis – pliocenu ir pleistocenu.

Paleolite Žemės klimatas, jos augalijos ir gyvūnijos pasaulis žymiai skyrėsi nuo dabartinio. Paleolito žmonės gyveno negausiomis pirmykštėmis bendruomenėmis ir naudojosi tik skaldytais akmeniniais įrankiais, nemokėjo jų šlifuoti ar gaminti keramikos. Be akmens įrankiai ir ginklai taip pat buvo gaminami iš kaulo, odos, medžio ir kitų augalinės kilmės medžiagų. Vertėsi medžiokle ir augalinio maisto rinkimu. Žvejyba tik pradėjo atsirasti, o žemdirbystė ir gyvulininkystė buvo nežinomos.

Paleolito pradžia sutampa su pirmųjų beždžionžmogių (archantropų), priklausiusių Oldovajaus Homo habilis tipui, atsiradimu. Paleolito pabaigoje hominidų evoliucija baigiasi šiuolaikinio žmogaus atsiradimu (Homo sapiens sapiens). Pačioje paleolito pabaigoje žmonės ėmė kurti seniausius meno kūrinius, atsirado religinių kultų egzistavimo ženklų (ritualai ir laidojimai). Paleolito klimatas keitėsi kelis kartus nuo ledynmečių iki tarpledynmečių, tapdavo tai šiltesnis, tai šaltesnis.

Paleolito pabaiga laikoma maždaug prieš 10–12 tūkst. metų.

Paleolitas, kaip ir akmens amžius, skirstomas į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį.

Paleolitą pagal būdingiausius archeologijos paminklus į Ašelio, Lateno, Šelio, Mustjė, Solutro, Orinjako, Madleno ir Robenhauzo kultūrų laikotarpius, remdamasis paleontologine medžiaga pirmasis suskirstė Gabrielis de Mortiljė.

Paleolitinės kultūros Lietuvoje

Paleolitas arba senasis akmens amžius – seniausias akmens amžiaus periodas, prasidedantis pirmaisiais hominidų pradėtais naudoti akmeniniais įrankiais (maždaug prieš 2 mln. metų) ir pasibaigęs pleistoceno epochos pabaigoje. Dėl specifinės Lietuvos padėties (gerokai šiauriau pirmųjų žmonių paplitimo arealo) bei visus pėdsakus sunaikinusio ledyno pirmąsias Lietuvos teritorijoje atsiradusias paleolito kultūras randame žymiai vėliau. Manoma, kad pirmieji žmonės ar neandartaliečiai dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno dar prieš paskutinį ledynmetį, tačiau jokių tai patvirtinančių radinių nėra.

Apie 14 000 m. pr. m. e. ledynas galutinai atsitraukia iš Lietuvos. Šis ledynas suformavo ir dabartinį Lietuvos reljefą (išskyrus dalį Pietryčių Lietuvos). Didelę dalį teritorijos užėmė prieledyninis ežeras. Tuo metu atsirado ir Nemunas. Klimatas tuomet buvo šiltesnis nei tundros, subarktinis – briedžiai, bizonai, arkliai, elniai. Manoma, kad maždaug 11 tūkst. pr. m. e. atklydo pirmieji elnių medžiotojai iš Danijos, Šiaurės Vokietijos.

Paleolitas yra skirstomas į ankstyvąjį (prieš ~6/3-0,35/0,25 mln. m.), vidurinįjį (prieš 350/250-45/35 tūkst. m.) ir vėlyvąjį (prieš 45/35-10 tūkst. m.) paleolitą, tačiau Lietuvoje randamos tik vėlyvojo paleolito pabaigos kultūros:

Hamburgo kultūra

Federmeserio kultūra

Bromės (Liungbiu) kultūra

Arensburgo kultūra

Svidrų kultūraBromės (Liungbiu) kultūra. Pagrindiniai bruožai:

mažas įrankių grupių kiekis;

stambūs strėlių antgaliai su išskirta įtvara (plati, stora);

galiniai gremžtukai, bet randama ir kitokių tipų (šoninių, apskritų, pusiau apskritų)

viduriniai, kampiniai ir retušiniai rėžtukai

Liumbiu tipo kapliai/kirviaiBromės (Liungbiu) kultūros stovyklos nedidelės (Lietuvoje 10-9 tūkst. pr. m. e.), kultūrinis sluoksnis jose plonas, radinių nedaug. Papuošalų nėra. Stovyklos trumpalaikės. Dirbinių žinoma iš maždaug 40 vietų. Panašių dirbinių aptinkama visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Š. Vokietijoje, Danijoje, P. Švedijoje. Rytuose aptinkama iki Dniepro ir Volgos aukštupio. Pastaruoju metu išskirta ir D. Britanijoje.

Svidrų kultūrų grupė. Titnago, rago, dirbiniai. Pagrindiniai bruožai:

antgaliai siauri, ilgi, su išskirta ir neišskirta įtvara bei plokščiu retušu įkotės reverse.

gremžtukai galiniai, kartais dvigaliai; jie sudaro didžiąją dalį dirbinių.

rėžtukai nuskeltiniai vienkrypčiai ir dvikrypčiai bei retušiniai.

kombinuoti įrankiai – rėžtukas – gremžtukas ir kt. pakankamai reti

irklo pavidalo ietigaliaiSvidrų kultūros stovyklos randamos ant pirmos – trečios viršsalpinės terasos, t. y. apie 8000 m. pr. m. e., nors datas nustatyti labai sunku. Svidrų kultūros stovyklų daugiausia rasta pietų Lietuvoje, pietuose kultūros arealas siekia Bugo ir Pripetės tarpupius, Kijevo apylinkes. Manoma, kad Vyslos ir Bugo upių baseinas buvo Svidrų kultūros centru. Kultūros kilmė siejama su Arensburgo kultūra, buvusia į vakarus (nuo pietų Švedijos iki Elbės).

Panonijos istorija

Panonija – istorinis ir kultūrinis Europos regionas, egzistavęs Panonijos lygumoje ir aplinkinėse žemėse. Regionas buvo dabartinių Vengrijos, šiaurės Serbijos (Voivodinos), šiaurės Kroatijos, rytų Autrijos ir Slovėnijos, pietų Slovakijos teritorijose. Šis regionas kaip nedaloma visuma egzistavo iki X a., kuomet jame susiformavo pirmosios krikščioniškos valstybės, kurių svarbiausia buvo Vengrijos karalystė.

Priešistorė

Priešistorė – (kartais proistorė) taip tradiciškai vadinama žmonijos istorija iki rašto išradimo, nors dabar proistorės pabaiga vis dažniau imama sieti su agrokultūros pradžia. Terminą pirmą kartą pavartojo prancūzų mokslininkai (Pré-historique) XIX a. pradžioje, apibūdindami radinius Pietų Prancūzijoje urvuose. Žmonijos priešistorės tyrimais užsiima archeologija ir paleoantropologija.

Kadangi priešistorės pabaiga dažniausiai siejama su rašto atsiradimu, skirtingose kultūrose priešistorės pabaiga atėjo skirtingu metu, o kai kurios kultūros savo rašto iš vis nebuvo sukūrusios.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.