Ajubidai

Ajubidai (arabų kalba الأيوبيون‎) – kurdų kilmės musulmonų dinastija, kurios galios centras buvo Egipte. XII–XIII a. ji valdė didžiąją dalį Artimųjų Rytų: teritorijas, kur dabar yra valstybės Egiptas, Libija, Arabija, Jemenas, Izraelis, Jordanija, Sirija, Libanas.

الأيوبيون
Ajubidų sultonatas
buvęs sultonatas
Rectangular green flag.svg
1171 – 1260 Mameluke Flag.svg
 
Flag of Ayyubid Dynasty.svg

Flag of

Vėliava

Location of
Ajubidų teritorija valdant Saladinui 1188 m.
Sostinė Kairas (1171-1250), Damaskas (1250-1260)
Kalbos arabų
Politinė struktūra buvęs sultonatas
Istorija
 - Dinastijos įkūrimas 1171 m., 1171
 - Mameliukai užima Damaską 1260 m.
Plotas
 - 1190 3 750 000 km² (1 447 883 sq mi)
Valiuta Dinaras (moneta)

Raida

Dinastiją įkūrė Saladinas. Ajubidų šeima, valdant broliams Ajubui ir Širkujui, tarnavo Zengidams kaip kariai, kol juos nuvertė Saladinas, Ajubo sūnus. 1174 m., Saladinas po Nur al-Din mirties pasiskelbė sultonu.[1] Po to jie pradėjo užkariavimus ir 1183 m. valdė Egiptą, Siriją, Šiaurės Mesopotamiją, Jemeną, Hidžazą, Šiaurės Afrikos krantą iki Tuniso. Didžioji dalis Jeruzalės karalystės atsidūrė Saladino rankose po pergalės Hatino mūšyje 1187 m., bet kryžiuočiai per kelerius metus atkovojo Palestinos pakrantę.

Po Saladino mirties jo sūnūs kovėsi dėl sultonato, bet sultonu tapo jo brolis al-Adil 1200 m. Po 1230 m. Sirija atsiskyrė nuo Egipto, kol Egipto sultonas as-Salih Ayyub užėmė Siriją išskyrus Alepą 1247 m. Tuomet vietinės musulmonų dinastijos išvijo Ajubidus iš Jemeno, Hidžazo, kai kurių Mesopotamijos sričių. Atmušus kryžiuočių invaziją į Nilo deltą, mameliukų generola i nuvertė al-Mu'azzam Turanshah, kuris tapo as-Salih Ayyub įpėdiniu po jo mirties 1250 m. Po to Ajubidų valdymas Egipte baigėsi, o Sirijos valdovo an-Nasir Yusuf bandymai atgauti Egiptą buvo nesėkmingi. 1260 m. mongolai nusiaubė Alepą ir užėmė Ajubidų valdas. Mameliukai išvijo mongolus ir išlaikė Ajubidų valdžią Hamos kunigaikštystėje, kol nuvertė paskutinį valdovą 1341 m.

Per gana trumpą laiką Ajubidų teritorijos sustiprėjo ekonomiškai ir jo se vyko intensyvus intelektualinis gyvenimas. Šis laikotarpis pasižymėjo sunitų dominavimo stiprinimu statant daugybę medresių pagrindiniuose miestuose.

Administravimas

Be pagrindinės teritorijos Egipte, Ajubidų valdomos provincijos buvo skaidomos į 5 emyratus, valdomus šalutinių Ajubidų linijų:

  • Arabijos emyratas (1173–1228) – valdė teritorijas Hidžaze ir Jemene. Tai buvo anksčiausiai Ajubidų prarasta teritorija, kurią perėmė buvę vietininkai Rasulidai, tapę nepriklausomais;
  • Damasko emyratas (1174–1260) – valdė teritorijas Sirijoje. Kuomet Egipte 1250 m. įsiviešpatavo mameliukai Bahriai, Emyratas tapo svarbiausia Ajubidų valda dešimčiai metų. Vėliau jis prijungtas prie Mameliukų sultonato;
  • Himso emyratas (1175–1260) – valdė teritorijas Sirijoje;
  • Alepo emyratas (1183–1260) – valdė teritorijas Sirijoje;
  • Hamos emyratas (1175–1341) – valdė teritorijas Sirijoje. Po to, kai Damaskas, Himsas ir Alepas atiteko Mameliukams, Hamos emyratas tapo paskutine Ajubidų valda. Čia dinastija išlaikė valdžią iki XIV a. vidurio, kol emyratą panaikino Mameliukai.

Valdovai

Išnašos

  1. Eiselen, Frederick Carl, Sidon: A Study in Oriental History, (New York, 1907), 89.
Džazira

Al-Džazira (arab. الجزيرة = al-Jazira) arba Aukštutinė Mesopotamija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Irako ir Turkijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia arabų, kurdų, nors yra ir sirų, asirų. Džazira yra šiauriausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta aš-Šamo ir Arabų Irako.

Senovėje regionas buvo žinomas kaip Subartu arba Asirija. Helenizmo laikotarpyje nuo IV a. pr. m. e. jis buvo laikomas Istorinės Sirijos dalimi. Ir tik po krašto islamizacijos VII a., arabų pasaulyje regionas jis tapo žinomas kaip Al-Jazira, pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio „sala“.

Haranas

Haranas – senovinis miestas-valstybė, egzistavęs dabartinėje Turkijoje, netoli dabartinio Altynbašako (Altınbaşak) kaimo, 44 km į pietryčius nuo Sanliurfos.

Islamo menas

Islamo menas – meno tradicijos, nuo VII a. paplitusios islamo pasaulyje. Iš pradžių islamo menas plito arabų sukurtame Kalifate, vėliau ir arabų užkariautuose kraštuose, Indijoje, Turkijoje, kai kuriose Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Pietų Europos šalyse (Ispanijoje, Italijoje – Sicilijos saloje, Graikijoje – Kretos saloje, Balkanų valstybėse).Islamo menas labiausiai pasireiškė architektūroje, kaligrafijoje, tekstilėje, keramikoje, stiklo apdirbime. Šios meno tradicijos susiformavime didelę reikšmę lėmė religinės islamo tradicijos, draudžiančios vaizduoti žmogų, todėl daugiausia vaizduoti abstraktūs geometriniai, augaliniai motyvai (arabeska).

Islamo menas akumuliavo ir sujungė įvairias ikiislamines meno tradicijas, paplitusias Artimųjų Rytų regione: romėnų, senovės graikų, Bizantijos, Persijos meną, islamo pasaulio periferijoje – kitų vietinių kultūrų (Vidurio Azijos, Kinijos, Vakarų Afrikos, berberų, indų ir kt.) menines tradicijas.

Istorinė Sirija

Didžioji Sirija (arab. سوريّة الكبرى) arba Istorinė Sirija – regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinės Sirijos, Libano, Izraelio ir Jordanijos teritorijoje, apgyvendintas daugausia Sirijos arabų. Istorinė Sirija yra vakariausias iš trijų tradicinių Mašreko regionų greta Džaziros ir Arabų Irako.

Jemenas

Jemeno Respublika – valstybė Arabijos pusiasalyje, pietvakarių Azijoje. Ribojasi su Omanu, Saudo Arabija, Raudonąja jūra, Arabijos jūra ir Adeno įlanka. Jemenas yra vienintelė respublika Arabijos pusiasalyje ir viena iš aštuonių visame arabų pasaulyje. Jemeno sostinė yra Sanos miestas. Nuo 2000 iki 2006 m. 17,5 % Jemeno gyventojų gyveno už 1,25 $ ar mažesnį lygį per dieną.

Jemeno Arabų Respublika

Jemeno Arabų Respublika (ar. الجمهوريّة العربية اليمنية) – istorinė valstybė Arabijos pusiasalyje, taip pat vadinama Šiaurės Jemenu. Ji 1990 m. susijungė su Pietų Jemenu ir sudarė dabartinę Jemeno respubliką.

Jemeno Liaudies Respublika

Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika – istorinė socialistinė valstybė Arabijos pusiasalyje. 1990 m. su Jemeno Arabų Respublika susijungė į dabartinį Jemeną.

Jemeno istorija

Jemeno istorija – Jemeno teritorijoje nuo seniausių laikų iki dabarties egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Jemenas – viena iš pasaulio senųjų civilizacijų, pasižymėjusi daug išskirtinių kultūros bruožų. Šalies istoriją ilgą laiką formavo jo strateginė padėtis tarp Artimųjų Rytų, Indijos ir Afrikos, kuri nulėmė labai svarbų vaidmenį Indijos vandenyno prekyboje.

Jordanija

Jordanijos Hašimitų Karalystė (Jordanija) – valstybė Artimuosiuose Rytuose. Ribojasi su Sirija šiaurėje, Iraku šiaurės rytuose, Saudo Arabija rytuose ir pietuose, Izraeliu ir Vakarų Krantu vakaruose.

Kurdistanas

Kurdistanas (kurd. كوردستان/Kurdistan) – regionas Artimuosiuose Rytuose, Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos teritorijose, apgyvendintas daugausia kurdų. Manoma, kad visas regionas užima apie 392 000 km² (maždaug Prancūzijos dydžio teritorija), ir jame gyvena apie 40 mln. kurdų.

Didžiausi miestai: Dijarbakyras, Bitlisas, Vanas (Turkija), Arbilis, Kirkukas (Irakas), Kermanšachas, Senendedžas, Mechabadas (Iranas).

Kurdistano istorija

Kurdistano istorija - istorinio Kurdistano regiono, šiuo metu padalinto tarp Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos, istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Istorinis Kurdistano regionas yra sudedamoji Persijos civilizacijos dalis, ir jo istorija artimai susijusi su visa Irano istorija.

Omejadų kalifatas

Omejadai, ar Umajadai (arab. بنو أمية = Banu Umayyah) – musulmoniška sunitų kalifų dinastija, valdžiusi 661–750 m. iš Damasko. Kaip ir prieš juos buvusius Rašidunus ir vėliau valdžiusius Abasidus, juos pripažino beveik visi sunitai.

Omejadų valdoma valstybė, Omejadų kalifatas arba Damasko kalifatas, didžiausio išsiplėtimo laiku VIII a. vid. valdė teritorijas nuo Al-Andalus (dab. Ispanija) ir Magrebo vakaruose iki Sindo (dab. Pakistanas) ir Transoksianos (dab. Uzbekija) rytuose. Tai – penktoji didžiausia vientisa imperija pasaulio istorijoje.

Palestinos regionas

Palestina (arab. فلسطين = Filasṭīn, hebr. ‏פלשתינה‏‎ = Palestina) – istorinis regionas Artimuosiuose Rytuose, dabartinio Izraelio ir Palestinos valstybės teritorijose. Dažniausiai laikomas Istorinės Sirijos pietine dalimi.

Regiono etninė sudėtis keitėsi keletą kartų, ir tai yra ginčytinas regionas tarp keleto tautų. Prieš mūsų erą jis buvo gyvenamas įvairių tautų (tarp jų buvo amoritai, kanaanitai, izraelitai, filistinai), vėliau arameizuotas ir helenizuotas. Nuo VII a. buvo arabizuotas ir islamizuotas, todėl laikomas Arabų pasaulio regionu. Nuo II pasaulinio karo pabaigos įvykus žydų migracijoms, didelę Palestinos gyventojų dalį sudaro žydai.

Per pastaruosius 3000 metų Palestinos regiono apibrėžimas nuolat kito. Geopolitiškai dabar šiame regione yra Izraelis ir Palestinos valstybė.

Rašidų kalifatas

Rašidunų kalifatas – arabų valstybė, susikūrusi VII amžiuje Arabijos pusiasalyje ir ilgainiui užvaldžiusi dideles teritorijas Šiaurės Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Dabar kalifato valdytose teritorijose yra Saudo Arabija, Jemenas, Omanas, JAE, Kataras, Bahreinas, Kuveitas, Irakas, Sirija, Jordanija, Izraelis, Palestina, Iranas, Egiptas, Armėnija, Azerbaidžanas, dalis Turkijos, Uzbekijos, Afganistano, Libijos.

Valstybės aukščiausia valdžia priklausė kalifui. Tai buvo pirmasis kalifatas ilgoje musulmoniškų kalifatų grandinėje. Jį valdė Keturi tikrieji kalifai, artimi Mahometo bendražygiai. Šie kalifai bendrai vadinami „teisingaisiais“ (rašidunais), nes, pagal sunitų tradiciją, valdė teisingai pagal Koraną. Jau jų valdymo metu tarp musulmonų buvo manančių, kad jie valdo neteisingai. Šiitiška tradicija pripažįsta tikrųjų kalifų liniją nuo Mahometo žento Ali, kuri neatitinka faktinę politinę valdžią turėjusių kalifų linijos. Kitas pavadinimo šaltinis yra nuomonė, kad jie buvo teisingai išrinkti kalifais. Muavija I laikytas neteisingu, ar, tiksliau, neteisėtu kalifu, nes atėjo į valdžią remdamasis karine galia, ne Koranu. Ši nuostata galėjo būti paveikta vėlesnės Abasidų dinastijos, kurie siekė pagrįsti savo pačių valdžios teisėtumą.

Saladinas

Saladinas (kurd. Selahedînê Eyûbî, arab. صلاح الدين يوسف ابن ايوب, jo tikrasis vardas buvo Salach ad Din Jusuf ibn Ajjub, vardas – Jusufas, Ajjubo sūnus, o Salach ad Din reiškia „Tikėjimo teisingumas“, bet vakaruose jį vadino Saladinu, gimė - apie 1138 m. Tikrite, Mesopotamijoje; mirė – 1193 m. kovo 4 d. Damaske) – musulmonų karvedys. 1187 m. spalio 2 d. nugalėjo kryžininkus ir užėmė Jeruzalę. Vėliau jis tapo Egipto ir Sirijos sultonu.

Saudo Arabija

Saudo Arabija, oficialiai Saudo Arabijos Karalystė – didžiausia Arabijos pusiasalio absoliutinės monarchijos valstybė, esanti Artimuosiuose Rytuose, pietvakarių Azijoje. Ribojasi su Iraku šiaurėje ir šiaurės rytuose, Jordanija šiaurės vakaruose, Kuveitu, Kataru, Bahreinu ir Jungtiniais Arabų Emiratais rytuose, Omanu pietryčiuose bei Jemenu pietuose. Šiaurės rytuose šaliai atsiveria Persijos įlanka, o vakaruose - Raudonoji jūra. Saudo Arabija užima beveik 2 150 000 km² ir turi apie 27,6 mln. gyventojų.

Saudo Arabija tarp musulmonų kartais vadinama „dviejų šventųjų mečečių žeme“, nes šalyje yra dvi švenčiausios islamo religijai vietos - Mekos ir Medinos miestai. Karalystę įkūrė Abdul-Aziz bin Saud, 1902 m. užėmęs savo gimtąjį Rijado miestą ir ilgainiui suvienijęs visą šalį. Saudo Arabijos valstybė buvo pripažinta 1932 m.

Šalis pirmauja pagal naftos eksportą.

Saudo Arabijos istorija

Saudo Arabijos istorija prasidėjo 1932 m., kai Ibn Saudas įkūrė valstybę, bet regionas gyvenamas 20 tūkst. metų. Regionas du kartus turėjo didelę įtaką pasauliui. Pirmąkart, kai atsirado Islamas VII a., o antrą kartą – atradus naftą XX a. viduryje. Kitais laikais regionas buvo gan izoliuotas, nors jo miestai Meka ir Medina turi dvasinę reikšmę musulmonams. Meka yra Hadžo piligrimystės tikslas.

Beveik visą istoriją Saudo Arabiją valdė genčių vadai. Al Saud karališkoji šeima buvo iš pradžių nežymūs genčių vadai Nedžde Centrinėje Arabijoje. XVIII a. vidury įkvėpti Vahabizmo, jie pradėjo ekspanciją. Kitus 150 metų Al Saudo valdų ribos nuolat keitėsi. Tačiau 1902–1927 m. Abdul Azizas pradėjo karų ir užkariavimų seriją, kuri baigėsi Saudo Arabijos įkūrimu 1932 m.

Abdul Azizas ir penki sūnūs po jo mirties 1953 m. šalį valdė kaip absoliučią monarchiją. Abdul Azizo pirmasis įpėdinis Saudas patyrė karališkosios šeimos opoziciją ir buvo pakeistas Faisalu 1964 m. Faisalą nužudė giminaitis 1975 m., jo valdymas pasižymėjo modernizacija, paremta naftos išgavimu. 1973 m. naftos krizė ir pakilusios naftos kainos sustiprino Saudo Arabijos politinę galią ir pagausino iždą. Valdant Kalidui pasireiškė pirmi nesutarimai, kai islamistai užėmė Didžiąją mečetę 1979 m. Fadas tapo karaliumi 1982 m. Jam valdant Saudo Arabija tapo didžiausia naftos išgavėja. Tačiau kilo vidinė įtampa, kai Saudo Arabija parėmė JAV per Persijos įlankos karą 1991 m. XXI a. islamistai įvykdė kelias teroristines atakas prieš Saudo Arabijos valdžią. 2005 m. pradėjo valdyti naujas karalius Abdula, kuris pradėjo vykdyti reformas.

Seldžiukai

Seldžiukai (pers. سلجوقيان Salcūkiyān, Tiurkų kalba: Selçuklular) – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija, kilusi iš Turano. Visą Didįjį Iraną valdė 1037–1157 m. Jų valdyta valstybė vadinama Didžiąja Seldžiukų imperija. Vėliau dinastijos atšakos valdė smulkesnes valstybes, atsiradusias suskilus imperijai. Seldžiukų imperijos sostinė buvo Nišapūras, vėliau Rajus, vėliau Ishafanas.

Šiaurės Jemenas

Šiaurės Jemenas − istorinis regionas Arabijos pusiasalyje, atsiradęs XIX a., kuomet dalį istorinio Jemeno (t. y. Pietinį Jemeną) užėmė Britų imperija.

Šiaurės Jemeną XIX-XX a. kontroliavo šios valstybės: Zaidi imamatas, Osmanų imperija, Jemeno karalystė, Jemeno Arabų Respublika.

1990 m. su Pietų Jemenu susijungė į dabartinį Jemeną.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.