Žemdirbystė

Žemdirbystė – viena iš agronomijos sričių, vienas seniausių žmonijos verslų. Atsirado siekiant padidinti maisto išteklius. Skirstoma į primityviąją (kaplinę, lydiminę, dirvoninę), ekstensyviąją (pūdyminę, žalieninę), intensyviąją (vaismaininę, pramoninę, kt.) alternatyviąją (ekologinę, veganišką, kt.).

04-09-12-Schaupflügen-Fahrenwalde-RalfR-IMG 1232
Žemdirbys

Istorija

Gyvulininkystei atsiskyrus ir tapus atskira žemės ūkio šaka, žemdirbystė liko susijusi su nuolatiniu žemės dirbimu. Lietuvoje atsirado viduriniame neolite. Daugiausia dirbo moterys. Neolito pabaigoje susiklostė lydiminė žemdirbystė. I–IV m. e. a. pereita prie miškinės dirvoninės žemdirbystės, o I tūkstantmečio pabaigoje atsirado ir pūdyminė žemdirbystė.

Mesapotamijoje pirmieji žemdirbiai pasirodė apie 9000 m. pr. m. e., Egipte apie 7000 m. pr. m. e., Europoje apie 5000 m. pr. m. e. Vikiteka

Literatūra

  • Žemdirbystė. Vadovėlis. Aleksandro Stulginskio universitetas. 2013 m.
Airiai

Aĩriai (air. na hÉireannaigh) – keltų tauta, gyvenanti daugiausia Airijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje. Dauguma katalikai. Kalba airių ir anglų kalbomis.

IV a. pr. m. e. į Airiją atsikėlė keltų gentys gėlai ir palaipsniui susiliejo su vietos gyventojais. Vėliau didelę įtaką keltų gentims padarė kaimyninės normanų ir anglosaksų gentys. Turėjo turtingą mitologiją, išvystytą pagoniškąjį tikėjimą. 432 m. atvykus į Airiją Šv. Patrikui, pradėta platinti katalikybė. Įsteigta daug vienuolynų, misijų. X-XII a. susiformavo airių tauta. XVI–XVII a. pradėtas intensyvus airių nutautinimas, anglų kalba išstūmė airių kalbą, išpilto angliški papročiai. Modernioji airių tauta pradėjo formuotis XVIII a. Ji pasižymi labiau germaniškomis, negu keltiškomis tradicijomis. XIX a. vid. Airija smarkiai nukentėjo nuo bulvių maro sukelto bado, todėl daug airių emigravo į Angliją ir JAV. Pastarojoje valstybėje jie sudarė žymią diasporą ir ženkliai prisidėjo prie JAV iškilimo. XIX a. katalikybė ir kalba tapo tautinės saviraiškos priemone. XIX a. pab. – XX a. pr. kilo tautiniai judėjimai, kova prieš Britaniją. 1956 m. Airijos salos vakaruose išskirtos gėlų sritys (Gaeltacht; 6 % Airijos teritorijos), kuriose labiausiai išlikusi keltiškoji airių kultūra, tebevartojama airių kalba. Šios teritorijos saugomos.

Tradiciniai airių verslai yra gyvulininkystė, žemdirbystė (ypač bulvių auginimas), žvejyba. Turi gausią dainuojamąją tautosaką (lopšinės, kalendorinės, darbo, užstalės, meilės dainos). Tradiciniai muzikos instrumentai – arfa, airiškas dūdmaišis, švilpynės, būgneliai.

Amharai

Amharai – antroji pagal gausumą tautinė grupė Etiopijoje. Amherų regiono provincijose sudaro daugumą. Jų skaičius siekia apie 20,33 mln. žmonių. Išpažįsta krikščionybę – priklauso Etiopijos ortodoksams. Taip pat yra musulmonų ir judėjų. Pagrindinis tradicinis užsiėmimas – ariamoji žemdirbystė (kukurūzai, sorgai, ankštinės kultūros). Kai kurie amharai augina galvijus.

Kalba semitų kalbų grupei priklausančia amharų kalba. Be amharų, ją vartoja ir kitos tautinės grupės, todėl yra apie 26 mln. vartotojų, daugiausiai Etiopijoje (valstybinė kalba), taip pat kaimyninėse šalyse: Eritrėjoje, Somalyje, rytų Sudane.

Du-ku

Du-ku (šum. „šventoji kalva“) – vieta šumerų ir akadų mitologijoje. Tikėta, kad Du-ku esąs „ant dangaus ir žemės kalno“. Kaip teigiama, pastaroji frazė žymi metą, kai dar nebuvo atskirti dangus ir žemė. Du-ku buvo vadinamos ir įvairios šventyklos (Girsu, Nipūre ir Eridu), kurios laikytos žemiškaisiais Du-ku atitikmenimis. Naujosios Babilonijos karalystės laikų įrašuose Du-ku įvardijama ir vieta svarbiausioje Marduko šventykloje Esagiloje, buvusioje Babilone. Čia Mardukas sprendęs likimus.Du-ku suprantamas kaip pasaulio kalnas, laikų pradžioje čia gyvenę dievai Anunaki, šioje vietoje dievai lėmę likimus. Be to, Du-ku laikytas kultūros lopšiu, kur atsirado žemdirbystė, gyvulininkystė, audimas ir kt. Apibūdinamas ir kaip vieta, kur ganosi avys, auga javai. Taip pat žinomas žodžių žaismas Enlilio „šventoji sterblė“ (du ku).Du-ku bandomas sieti ir su Zagroso kalnų prieškalnėmis, kur buvo palankios sąlygos žemdirbystei, kultūros raidai.

Eviai

Eviai (angl. Ewe people) – tauta, gimininga fonams, ga, uači ir adža tautoms. Gyvenanti pietrytinėje Ganos dalyje, pietinėse Togo ir Benino dalyse. Evių yra daugiau nei 3 mln. (2003 m.). Kalbama kva šeimos kalbomis, priklausančiomis Nigerio-Kongo kalboms. Tarp evių paplitę senovės tikėjimai (gamtos jėgų kultas, protėvių kultas), dalis išpažįsta sunitų islamą ir krikščionybę. Iki XIX a. europinės kolonizacijos evių tautoje buvo gerai išvystyta žemdirbystė, amatai, prekyba, menas ir folkloras. Pagrindiniai tradiciniai užsiėmimai – rankinė žemdirbystė (kukurūzai, dioskorėjos, manijokai, batatai); eksportuojama kakava, aliejinių palmių produkcija, medvilnė. Tradicinėms socialinėms organizacijoms charakteringos didelių šeimų bendruomenės.

Gagaūzai

Gagaūzai – Europos tauta. Kalba gagaūzų kalba.

Spėjama, kad gagaūzų protėviai buvo tiurkų oguzų gentys, atsikrausčiusios į Balkanus XI a. (apie XII a. priėmė krikščionybę).

Išpažįsta stačiatikybę. Išlikusios vilko garbinimo apeigos.

Pagrindiniai tradiciniai verslai:

gyvulininkystė (daug. avininkystė)

žemdirbystė

javų auginimas

daržininkystė

vynuogininkystėXX a. pabaigoje gyveno apie 250 000 gagaūzų tautybės žmonių.

Daugiausiai (~150 000) gagaūzų gyvena Moldavijoje (daugiausiai Gagaūzijoje). Kiti gyvena Ukrainoje, Rusijoje, Bulgarijoje, taip pat Graikijoje, Rumunijoje, Kazachijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Turkmėnijoje, Uzbekijoje, Brazilijoje, Kanadoje.

Galisija

Galisija (isp. Galicia, gal. Galicia arba Galiza; oficialiai galisiškai Comunidade Autónoma de Galicia, ispaniškai Comunidad Autónoma de Galicia) yra autonominis regionas šiaurės vakarų Ispanijoje. Regionas padalintas į keturias provincijas: La Korunjos, Lugo, Orensės ir Pontevedros. Kalvotose vietovėse esančiuose ūkiuose plėtojama tradicinė žemdirbystė.

Regiono pavadinimas kilęs nuo keltiberų tautos, kuri senovėje apgyvendino šią teritoriją (galaeci, taip pat kallaiker, lot. Callaici).

Judėja

Judėja – istorinė valstybė pietinėje Palestinos dalyje, egzistavusi 928–586 m. pr. m. e. Susidarė po Saliamono mirties suirus jungtinei Izraelio ir Judėjos karalystei. Sostinė – Jeruzalė. Pasak Biblijos, šiaurinių Izraelio genčių gyventojai nesutiko su Saliamono sūnaus Rehabeamo ketinimais padidinti mokesčius, todėl sukūrė atskirą valstybę.

Svarbiausios Judėjos ekonomikos šakos buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Pirmasis karalius Rehabeamas nuolat kariavo su šiaurine Izraelio karalyste. Jo valdymo metu šalį puolė Egiptas. Dėl karų šalis nusilpo. Judėja sustiprėjo valdant Uzijai (785–733 m. pr. m. e.) – įgijo žemių prie Raudonosios jūros. 587–586 m. pr. m. e. Judėją užkariavo Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II. Babilonijos kariuomenė sugriovė Jeruzalę ir daugumą gyventojų išvarė į nelaisvę.

Kakčikeliai

Kakčikeliai (Kaqchikel, Cakchiquel) – Centrinės Amerikos indėnų tauta. Priklauso majų tautoms. Kalba ir kultūra artimi kičiams. Gyvena Gvatemalos aukštumų srityse. Populiaciją sudaro daugiau nei 800 tūkst. žmonių. Kalba kakčikelių kalba, priklausančia majų kalbų šeimai, taip pat paplitusi ispanų kalba.

Tradiciniai verslai – kaplinė lydiminė, po ispanų užkariavimo – ariamoji žemdirbystė (kukurūzai, pupelės, moliūginiai), paukštininkystė, medžioklė, bitininkystė, galvijininkystė. Išvystytas tekstilės amatas, pynimas, keramikos, valčių, muzikos instrumentų gamyba. Išlikę ikikrikščioniško folkloro, protėvių ir gamtos jėgų garbinimo liekanų. Teatralizuoti vaidinimai su kaukėmis, šokiai.

Kaplinė žemdirbystė

Kaplinė žemdirbystė – vienas iš primityviųjų žemdirbystės metodų. Būdingas pirmykštėse medžiotojų-rankiotojų bendruomenėse. Kapliai gaminami iš ragų, kaulų ar akmenų. Tokiais įrankiais galima įdirbti nedidelius žemės plotus šalia gyvenviečių. Paprastai tokiose bendruomenėse žemdirbystė tik iš dalies atstoja laukinių augalų rankiojimo, medžioklės, žvejybos laimikius. Žemdirbyste kaip ir rankiojimu dažniausiai užsiima moterys.

Seniausi tokių įrankių radiniai Lietuvoje aptikti neolite II–III tūkst. pr. m. e. Lietuvoje pastarosios žemdirbystės laikotarpiu buvo auginami tik javai. Jie buvo sėjami kelerius metus iš eilės toje pačioje vietoje, o nusialinus žemei, sklypas buvo apleidžiamas ir ruošiamas naujas kitoje vietoje. Geležies amžiuje ją pakeitė lydiminė, vėliau dirvoninė žemdirbystė.

Kičiai

Kičiai (savivardis: K’iche) – Centrinės Amerikos indėnų tauta. Gyvena Gvatemaloje (Kičės, Totonikapano, Kecaltenango departamentuose). Populiacija 1,27 mln. žmonių. Kalba kičių kalba (majų kalbų šeima), taip pat paplitusi ispanų kalba.

Tradiciniai verslai – lydiminė žemdirbystė (auginami kukurūzai), medžioklė, žvejyba, bitininkystė, drėkinamoji ariamoji žemdirbystė (auginami kviečiai), sodininkystė, daržininkystė. Tradiciniai amatai – juvelyrinių dirbinių gamyba, audimas, pynimas. Turi gausų folklorą, mitologiją, epą (Popol Vuh).

Lydiminė žemdirbystė

Lydiminė žemdirbystė – vienas iš primityviųjų žemdirbystės metodų, vykdomas miškingose vietovėse: miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai.

Žemdirbystei skirtame plote (lydime) medžiai iškertami arba sudžiovinami, pažeidus žievę. Po metų teritorija būdavo padegama, o augalai sodinami tiesiai į pelenus. Pirmasis derlius būna geras, be to, nereikia apdirbinėti žemės. Tačiau kitais metais norint gauti derlių jau reikia žemę įdirbti. Per 2-3 metus lydimo dirva nualinama, todėl plotas paliekamas, kol vėl užaugs mišku. Antrinio miško plotuose išdeginami ne tik krūmai, bet ir pelkės, velėna. Kadangi lydimą tenka keisti dažnai, lydimine žemdirbyste užsiimantys žemdirbiai turi nuolat keisti gyvenamąją vietą.

Eurazijos miškuose lydiminė žemdirbystė pradėta naudoti neolite, vėliau daugelyje regionų ją pakeitė trilaukė žemdirbystė, tačiau atokiuose kalnų rajonuose tebepraktikuota iki XIX a. pab. (Ardėnuose, Korsikoje, Suomijoje). Šis žemdirbystės metodas tebepraktikuojamas daugelyje tropinių miškų: Amazonijoje, Pietryčių Azijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Centrinėje Afrikoje.

Lydiminė žemdirbystė yra neproduktyvi, lyginant su kitomis žemdirbystės formomis. Trūkstant žemės, neretai išdeginama per dažnai ar per daug, todėl prastėja miškų kokybė, nyksta augalų ir gyvūnų buveinės, prasideda erozija, ekologinė bendrija nebeatsistato. Lietuvoje buvo paplitusi geležies amžiuje, VI–V amžiuje pr. m. e. Ji pakeitė kaplinę žemdirbystę, kurią vėliau pakeitė dirvoninė žemdirbystė. Lydimuose javai buvo auginami 3–4 metus. Žemei nusialinus lydymuose išplisdavo piktžolės. Laukas būdavo nedirbamas 20–30 metų. Iš pradžių jis būdavo šienaujamas, ganomas, vėliau apželdavo krūmais ir medžiais. Per tą laiką dirvos derlingumas pamažu atsistatydavo ir tokį lauką vėl buvo galima naudoti javams auginti.

Neolitas

Apie bendrovę skaitykite straipsnį „UAB Neolitas“Neolitas (graikiškai νέος – naujas, λίθος – akmuo) – naujasis akmens amžius – paskutinė akmens amžiaus dalis. Jis pakeitė tūkstantmečius trukusias senojo akmens amžiaus – paleolito ir viduriniojo – mezolito epochas. Išskirtiniai neolito bruožai buvo keramikos, žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas, naujoviškas akmens įrankių apdorojimas (šlifavimas).

VII amžius pr. m. e.

Septintasis amžius prieš mūsų erą – šimto metų laikotarpis, prasidėjęs 700 m. pr. m. e. sausio 1 dieną ir pasibaigęs 601 m. pr. m. e. gruodžio 31 dieną.

Tūkstantmečiai: 2 tūkstantmetis pr. m. e. – 1 tūkstantmetis pr. m. e. – 1 tūkstantmetis

Amžiai: VIII amžius pr. m. e. – VII amžius pr. m. e. – VI amžius pr. m. e.

Veganiška žemdirbystė

Veganiška žemdirbystė yra žemdirbystės rūšis, kurioje augalai auginami nenaudojant jokių gyvūninės kilmės medžiagų ir stengiantis apskritai padaryti kiek įmanoma mažesnę žalą gyvūnams. Paprastai tokia žemdirbyste besiverčiančiuose ūkiuose nelaikomi gyvūnai, trąšai nenaudojamas mėšlas, kaulų miltai ar kitokie iš gyvūnų gaunami produktai, patys žemdirbiai praktikuoja veganišką gyvenimo būdą. Tuo siekiama nepalaikyti gyvūnų išnaudojimo, praktikoje įgyvendinti gyvūnų teisių idėjas.

Veganiškoje žemdirbystėje žemės derlingumas palaikomas naudojant žaliąsias trašas, augalinį kompostą, mulčiavimą, mineralus, sėjomainą.

Ši žemdirbystė kai kurių ją populiarinančių organizacijų (pavyzdžiui, Anglijos Vegan Organic Network) siejama su ekologinės ir darnios žemdirbystės principais.

Činantekai

Činantekai (isp. Chinateca, sav. chu-chmej, vach-chmi, dzach-chmi) – Mezoamerikos indėnų tauta. Gyvena Meksikoje, šiaurinėje Oašakos valstijos dalyje. Populiacija apie 75 000 žmonių. Kalba činantekų kalba, priklausančia otomangų kalbų šeimai bei ispanų kalba.

Tradicinis verslas: lydiminė ir laistomoji žemdirbystė (pupelės, moliūgai, aitriosios paprikos, ananasai, tabakas, kavamedžiai). Gyvena miškuose arba kalnuose. Iki ispanų užkariavimo činatekai turėjo keletą valstybėlių.

Čiulymai

Čiulymai (rus. чулымцы) – tiurkų tautelė, gyvenanti Sibire (Rusija). 2010 m. duomenimis jų Rusijoje gyveno 355 žmonės.

Kalba čiulymų kalba. Stačiatikiai, tačiau turi išlikusių šamanizmo tradicijų. Pagrindinis verslas – žemdirbystė ir galvijininkystė.

Čoliai

Čoliai (Ch’ol, vinikob) – Mezoamerikos indėnų tauta. Gyvena Meksikoje, Čiapaso valstijoje. Populiacija siekia 100 tūkst. žmonių. Kalba čolių kalba, priklausančia majų kalboms. Dauguma katalikai, dalis išpažįsta tradicinius tikėjimus.

Tradiciniai verslai: lydiminė žemdirbystė (pupelės, moliūgai, daržovės, ryžiai, kavamedžiai, cukranendrės, bulvės), gyvulininkystė (kiaulės), paukštininkystė, medžioklė, žvejyba, maisto rinkimas. Pagrindiniai amatai: puodininkystė, audimas, pynimas. Gausus folkloras. Pirmajame tūksantmetyje kartu su čontaliais ir čorčiais buvo įkūrę miestų-valstybių.

Žemės reformos Lietuvoje

Žemės ūkis Lietuvoje kultivuotas jau neolite (4-2 tūkstantmetyje pr. m. e.), kai pradėti laikyti gyvuliai, sėjami miežiai, sorai, kviečiai, vėliau ankštiniai augalai. Išsivystė kaplinė žemdirbystė, geležies amžiuje ją pakeitė lydiminė, vėliau miškinė dirvoninė žemdirbystė. XIII-XIV a. žemdirbystė jau buvo pagrindinis žmonių verslas, XV a. atsirado baudžiava, tačiau žemdirbystė dar nebuvo pakankamai efektyvi.

Pirmoji žemės (agrarinė) reforma Lietuvoje – feodalinė Valakų reforma, įvykdyta XVI a. antrojoje pusėje, ilgam įtvirtinusi feodalinius santykius, perėjimą prie taisyklingo trilaukio. Svarbi reforma – baudžiavos panaikinimas XIX amžiuje (1807-1850 m. Klaipėdos krašte; 1864 m. Užnemunėje; 1861-1863 m. kitose Lietuvos dalyse), taip pat Stolypino reforma (1906-1914), kuria naikinti Valakų reforma nustatyti rėžiai, tarpurėžiai bei laukų išmėtymas, dalis kaimų išskirstyta į vienkiemius.

Po pirmojo pasaulinio karo trumpai egzistavusioje Lietuvos sovietinėje respublikoje (vėliau tapusioje Litbelu), nuspręsta nacionalizuoti dvarininkų, bažnyčių ir vienuolynų žemę, buvusiuose dvaruose pradėti kurti liaudies ūkiai ir komunos, tačiau reforma praktiškai neįvyko, išstūmus bolševikus iš Lietuvos.

Žemės ūkis

Žemės ūkis – ūkio šaka, kurioje žemė yra naudojama maistui (iš)gauti, užauginti maistinius išteklius ir juos apdoroti, perdirbti. Prie žemės ūkio priskiriama žemdirbystė taip pat ir gyvulininkystė, miškininkystė, žuvininkystė (ūkį sudaro 3 pagrindinės šakų grupės žemės ūkis, pramonė ir paslaugos).

Pasaulyje žemės ūkiu užsiima apie 50 proc. dirbančiųjų žmonių.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.