Žemaitija

Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai, žem. Žemaitėjė) yra Lietuvos etnografinis regionas[1], taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. vok. Samaiten, lot. Samogitia). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai, dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Voluinės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m. Žemaitijos etnografinis regionas pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį apima 15 774 km² plotą.

Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.

1441 m. Žemaitija tapo autonomiška LDK sudėtyje. Tais pačiais metais Žemaitijai buvo suteiktas oficialus kunigaikštystės statusas ir ji buvo įtraukta į LDK, o vėliau ir į ATR valdovų titulus.

Lietuvos etnografinis regionas:
Žemaitėjė
Grand Coat of Arms of Samogitia
Šalis: Vakarų Lietuva
Vėliava: Flag of Samogitia.png
Tautos: žemaičiai
Kalba: žemaičių tarmė
Valstybės: žemaičių žemės, Žemaičių seniūnija
Miestai: Kražiai, Raseiniai, Telšiai, Šiauliai
Etnoregionai
Žemėlapyje pažymėta gelsva spalva

Pavadinimas

Tradiciškai Žemaitijos pavadinimas kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio žemas.[2][3] Pasak daugelio istorikų, Žemaitijos pavadinimas galėjo būti vartojamas kalbant apie žemę esančia už Nemuno ribų.[2][3][4][5] Kita hipotezė teigia, jog jis kilęs iš lietuvių kalbos žodžio žemė, tačiau ji nėra labai populari. Viduramžiais Žemaitija lotyniškai buvo žinoma bei užrašoma kaip Samaitiæ, Zamaitiae, Zamaytae, Samathae, Samethi;[6] rusėnų šaltiniai mini regioną kaip жемотьская земля (liet. Žemaitijos žemė); iš jo kilo ir lenkiškas regiono pavadinimas Żmudź ir tikriausiai vidurio vokiečių aukštaičių Sameiten, Samaythen. Tai nusako senesnę Žemaitijos pavadinimo formą, Žemaičiai. Patys žemaičiai Žemaitiją vadina Žemaitėjė.

Gyventojų kalba

Dauguma Žemaitijos gyventojų kalba lietuvių kalbos žemaičių tarme, kurią dalis žemaičių linkę laikyti atskira žemaičių kalba.

Coat of arms of Samogitia
Istorinis Žemaitijos herbas.
Flag of Samogitia
Istorinė Žemaitijos vėliava.

XX a. Lietuvoje susiformuoja ir įsigali dialektologinė Žemaitijos regiono samprata. LDK ir carinės okupacijos laikais „žemaičių kalba“ buvo vadinamos Žemaičių kunigaikštystėje vartotos tarmės t. y. etninių žemaičių ir vakarų aukštaičių. Pastarųjų potarme ir buvo parašyta pirmoji lietuviška/žemaitiška knyga: „Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, M. Mažvydas. XVIII a. pradžioje vakarų aukštaičių potarmės pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta „žemaičių kalba“ (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šios lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) veikė ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2-3 dešimtmečio.

Svarbiausios gyvenvietės

  • Kražiai – Žemaičių seniūnijos ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras XV–XVI a.,
  • Raseiniai – 11 203 gyv., Žemaičių kunigaikštystės administracinis centras nuo XVI a. 7 dešimtmečio iki kunigaikštystės panaikinimo (1795 m.), taip pat Pietų Žemaitijos etnokultūrinio paregionio centras,
  • Telšiai – 24 295 gyv., Žemaitijos etnokultūrinio regiono centras, apskrities centras,
  • Šiauliai – 105 610 gyv., apskrities centras,
  • Mažeikiai – 35 997 gyv., svarbus naftos perdirbimo pramonės centras,
  • Tauragė – 23 513 gyv., apskrities centras,
  • Plungė – 34,700 gyv.
  • Kretinga – 19 101 gyv.
  • Palanga – 15 732 gyv.
  • Jurbarkas – 11 232 gyv.
  • Naujoji Akmenė  – 9 300 gyv.
  • Skuodas – 6 513 gyv., rajono savivaldybės centras. Aktyvus Žemaitijos kultūros centras: žemaičių teatro veikla, žemaitiškų knygų leidyba. Savivaldybės posėdžių metu kalbama žemaitiškai.
  • Šilalė – 5 492 gyv.
  • Rietavas – 3 824 gyv., savivaldybės centras

Istorija

Žemaičių vardas pirmąkart minimas 1219 m. Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Senovėje šiuo vardu buvo vadinama vakarinė Lietuvos dalis maždaug iki Nevėžio.

Žemaičių žemės

Księstwo Żmudzkie
Lokys Žemaitijos herbe
Ortelius Lithuania
Žemaitija ir Lietuva Orteliaus žemėlapyje

Nuo XI a. Žemaitijos teritorijoje gyvenusios žemaičių gentys sudarė nemažą skaičių žemių – teritorinių vienetų, susijungusių gynybiniais tikslais ir vadovaujamų kunigaikščių. Tarp tokių žemių svarbios buvo Karšuva (vakariausia dalis), Knituva, Gaižuva, Šiauliai, Medininkai ir kt.

Kiti šaltiniai mini, kad XIII a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Knituva, Kolainiai, Kražiai, Kulėnai, Labūnava, Laukuva, Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip „Gedimino pilis“, – pastaroji archeologų siejama su Vilkų Lauko kaime netoli Kvėdarnos esančiu Kuplės piliakalniu, Medvėgalis, Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Upytė, Vangiai, Varniai (Medininkai), Veižiai, Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

Žemaičių žemių konfederacija jau nuo XIII a. pr. buvo viena iš kelių pagrindinių Lietuvių žemių konfederacijos dalių. Ji (kaip Žemaitija) pirmą kartą netiesiogiai paminėta Voluinės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Voluinės taikos sutarties sudarymą. Pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Erdvilas ir Vykintas.

XIII a. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, siekdamas pašalinti visus konkurentus į sostą, stojo prieš savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, kuriuos tuomet užstojo Žemaičių kunigaikštis Vykintas. Mindaugas apgulęs Vykinto pilį Tvirement (Tverai), kurioje glaudėsi Tautvilas ir Gedivydas, nužudė Žemaičių kunigaikštį Vykintą ir užrašė jo žemes Kalavijuočių ordinui bei Rygos vyskupui. Mindaugo donacijose minimos žemės praktiškai įeina į dabartinę etnokultūrinės Žemaitijos teritoriją.

Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo ne kartą atiduota (mažiausiai 8 kartus) Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius – Vykinto valdytas žemes – kryžiuočiams užrašė 1253 m., o „visus Žemaičius“ – 1259 m., Jogaila atidavė Žemaičius iki Dubysos – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas „visus žemaičius“ iki Nevėžio – 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams „padovanojo“ iš viso 6 kartus. Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253–1260 ir 1382–1409 m., t. y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Dubysos sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo, kurį iniciavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasiųsti bajorai.

1290–1300 m. paskutinis šaltinių minimas Žemaičių kunigaikštis Mažeika puldinėjo pietų Kuršą. Prie Palangos žemaičių žemės pasiekė Baltijos jūrą.

XIII–XIV a. Žemaičių vakarinis, pietinis ir šiaurinis pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo virtę dykromis.

Tuo metu, kai Žemaitija priklausydavo LDK (pradedant XIV a. 4 ar 5 dešimtmečiu iki 1398 m.), ji buvo administruojama iš Trakų kunigaikštystės.

Žemaičių kunigaikštystė ir seniūnija

Grand Coat of Arms of Samogitia
Žemaičių kunigaikštystės didysis herbas.
POL województwo żmudzkie IRP COA
Žemaičių kunigaikštystės herbas (XVI–XVIII a.)

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409–1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torūnės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę etnokultūrinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį[7], kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

XV–XVI a. LDK suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas seniūnijos statusas; XV–XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės administracinis suskirstymas, – iki 1764 m. (t. y. iki vad. Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba vad. tijūnijas.

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių seniūnijai daugelį kartų teikė vadinamąsias Žemaičių privilegijas.

1413 m. seniūnijos gyventojus imta versti į katalikybę; 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupija (14271926 m. buvo subordinuota Gniezno arkivyskupijai).

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV–XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

1790 m. Žemaitijoje buvo 46751 dūmas (14 % miestuose ir miesteliuose), apie 327000 gyventojų. [8]

Žemaitija carinės Rusijos sudėtyje. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Rusijai, nuo 1843 m. įėjo į Kauno guberniją.

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.

Žemaitija I Lietuvos Respublikos ir LSSR sudėtyje

Žemaitija po 1990 metų

1994 m. liepos 21 d. Lietuvos heraldikos komisija aprobavo dabartinius mažojo ir didžiojo Žemaitijos herbų etalonus, remiantis istorine ir ikonografine medžiaga. Dailininkas Algis Kliševičius.

Šaltiniai

  1. „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 08 d..
  2. 2,0 2,1 Saulius A. Sužiedėlis (2011). Istorinis Lietuvos žodynas. Scarecrow Press. ISBN 978-0-8108-7536-4.
  3. 3,0 3,1 Charles Louis Thourot Pichel (1991). Žemaitija. Ajeta.
  4. Z. Zinkevičius. „Iš kur atsirado lietuviai“. 126 psl.
  5. Дзярновіч, А. Жамойць і Літва (gudų kalba)
  6. Östen Dahl, Maria Koptjevskaja-Tamm (2001). The Circum-Baltic Languages: Typology and Contact. John Benjamins Publishing Company.
  7. Lietuvių etnogenezė, V., 1987, p. 216; Dundulis B., Lietuva laisvės kovų sūkuriuose, V., 1990, p. 17, 18 (žr. taip pat šios pozicijos p. 18 pateiktą išnašą, kurioje paneigtas dab. Klaipėdos apylinkių etninis kuršiškumas Klaipėdos miesto steigimo momentu); Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, V., 1985, p. 51, 76.
  8. Žemaitija. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

Nuorodos

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
FC Džiugas Telšiai

Futbolo klubas „Džiugas“ – Lietuvos futbolo klubas iš Telšių. Atkurtas 2014 metais.

FK Akmenės Cementas

FK Akmenės Cementas – Lietuvos futbolo klubas iš Naujosios Akmenės.

Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas

Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (apie 1654 m. Žemaitija – 1708 m. liepos 14 d. Kiduliai, palaidotas Varnių katedroje) – Žemaičių vyskupas.

Kalvotoji Žemaitija

Kalvotoji Žemaitija – Telšių apskrities laikraštis, leidžiamas nuo 1941 m. balandžio 19 d.

Kidulių seniūnija

Kidulių seniūnija išsidėsčiusi šiaurės vakarinėje Šakių rajono dalyje, 25 kilometrai nuo Šakių. Šiaurinėje dalyje ribojasi su Nemunu, rytinėje dalyje su Gelgaudiškio seniūnija, vakarinėje dalyje su Sudargo seniūnija, o pietinė seniūnijos dalis ribojasi su Baltkojų ir Liaušių miškais. Kidulių seniūnijos centras – Kidulių miestelis – įsikūręs vaizdingame kairiajame Nemuno krante, priešais Jurbarką. Miestelį sudaro susijungę keli kaimai: Kiduliai, Kukarskė, Judriai, Šiaudinė ir Kaimelis. Šios vietovės, besitęsiančios panemunėmis daugiau kaip 3 km., yra pačiame Nemuno slėnio pakilime. Seniūnijos teritoriją kerta respublikinės reikšmės kelias 137 Pilviškiai–Šakiai–Jurbarkas . Jurbarko tiltas, vienas iš ilgiausių tiltų per Nemuną, ties Kiduliais jungia Suvalkiją su Žemaitija.

Kidulių seniūnijos plotas – 12405 ha, tame skaičiuje – 1520 ha miškų ir 51,6 ha vandens tvenkinių.

Kaimelio kaime yra bažnyčia.

Lietuvos kariuomenės Motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“

Motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“ – pagrindinis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karinis vienetas. Šiuo metu Motorizuotoją pėstininkų brigadą „Žemaitija“ sudaro štabas ir du batalionai, iki 2015 m. pabaigos buvę Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų sudėtyje. Brigados batalionai pavadinti pagal Lietuvos kariuomenės istorijos tradicijas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais.

Melno taika

Melno taika – 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, kuria Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, o Ordinui liko Klaipėdos kraštas. Melno taikos priežastis buvo ta, kad 1422 m. Jogailai su Vytautu paskelbus Ordinui karą, Ordinas nebuvo pasiruošęs kariauti ir nestojo į atvirą kovą. Jie nusprendė gintis pilyse. Po Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių susijungimo ir krašto nusiaubimo magistras paprašė taikos.

Ši data yra teisinės ir politinės Žemaitijos nepriklausomybės istorinis taškas. Žemaitija tapo LDK sudėtine dalimi, federaciniais pagrindais.

Lenkijos Kujavijos Pamario vaivadijoje, kelių Nr. ir Nr. sankryžoje stovi Melno taikos atminimo paminklas.

Mykolas Ginkevičius

Mykolas Ginkevičius (lenk. Michael Ginkiewicz, apie 1594 m. Žemaitija – 1663 m. balandžio 4 d. Vilnius) – SJ, teologas, filosofas, pedagogas, daktaras.

Numas

Numas, nomas (žem. nums) – pirmasis antžeminis žemaičių/lietuvių gyvenamasis pastatas, suręstas iš gulsčių rąstų, kuriame įrengtas atviras židinys. Numas atliko gyvenamojo pastato ir tvarto paskirtį, nes jame buvo laikomi gyvuliai.

Seniausias šio tipo namas su atvira ugniaviete buvo vienos patalpos, vėliau – daugiau patalpų. Numo sienos buvo suręstos iš gulsčių apvalių rastų, grindų ir lubų nebuvo, stogas šiaudinis, masyvus, keturšlaitės formos, pastogės plačios. Ugniavietė buvo namo viduryje ar kampe, kartais iškastoje duobėje, aplink apdėta akmenimis; ugniavietės viršuje esanti pakriautė saugojo stogą nuo kibirkščių, po pakriaute kabojo vąšas (kablys) katilui pakabinti. Dūmai iš numo išeidavo pro čiukurą (skylę namo gale) arba pro duris bei langus.

Nuo XVII a. jis pradėtas naudoti kaip vasaros virtuvė ir gyvulių tvartas, o gyvenamuoju pastatu Žemaitijoje tapo troba.

Troba

Troba (žemaitiškai: truoba) – žemaičių gyvenamas namas.

Tradicinės žemaičių trobos masyvios, dažniausiai su dviem galais, kuriuose įrengtos patalpos. Vienas galas vadinamas prastąja troba, kurioje yra virtuvė ir geroji troba, o kitame gale paprastai būna 4 patalpos: alkieriukas, kamaraitė, priešinė ir lunginė. Trobos viduryje, tarp abiejų galų, yra atskira patalpa, kuri vadinama kaminu. Stogas dažniausiai keturšlaitis, seniau buvo dengiamas šiaudais ar skiedromis, vėliau, tarybiniais metais, uždengtos šiferiu.

Žemaičiai

Žemaičiai – vakarų Lietuvoje gyventantys žemaičių (baltų genties) palikuonys. Dabar žemaičių etnoso samprata dvejopa. Pagal vieną žemaičiai laikomi lietuvių tautos subetnosu (potaute), kalbantys lietuvių kalbos žemaičių tarme. Pagal šią sampratą šis lietuvių subetnosas kartu yra ir viena iš 5 dabartinių lietuvių tautos etnografinių grupių. Pagal kitą sampratą žemaičiai laikomi atskira tauta, kalbančia žemaičių kalba (žemaičių kalba tarptautiniame ISO registre 2010-06-30 įregistruota kaip savarankiška gyva kalba: ISO 639-3). Šią sampratą palaiko asmenys, save priskiriantys žemaičių tautybei. Žemaičių tautybę pripažino ir carinė, ir stalininė Rusija. Pagal 1897 metų Rusijos imperijos visuotinio gyventojų surašymo duomenis vien tik Kauno gubernijoje gyveno 444 921 žemaičių tautybės asmenų (lietuvių buvo 574 853). Tuo metu Telšių mieste iš 6205 gyventojų žydų buvo 3080, žemaičių 1275, o lietuvių nebuvo nei vieno. Sovietiniame 1926 metų tautybių klasifikatoriuje žemaičių tautybė taip pat buvo pripažįstama. 2003 metais žemaičių tautybę raštiškai deklaravo keli tūkstančiai Lietuvos Respublikos gyventojų, tai patvirtino nepriklausomas auditas. Siekis grąžinti žemaičių tautybei oficialų statusą teisminiu keliu prasidėjęs 2002 metais tęsiasi iki šiol.

Per 2011 metų surašymą žemaičiais deklaravo save 2169 gyventojai. Daugiausia jų buvo Telšių apskrityje, iš 2011 m. rinkimuose į savivaldybes išrinktų tarybos narių vienas asmuo nurodė esantis žemaičių tautybės.

Žemaičių aukštuma

Žemaičių aukštuma – geomorfologinė sritis Lietuvos vakaruose. Plotas – apie 10 000 km², vidutinis aukštis – 119 m, papėdės vidutinis aukštis – 80 m, ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius – apie 145 km, didžiausias plotis – apie 90 km.

Aukštuma šiaurėje ribojasi su Kuršo aukštuma ir Ventos vidurupio žemuma, rytuose ir pietuose – su Vidurio Lietuvos lyguma, vakaruose – su Vakarų Žemaičių lyguma.

Dabartinis aukštumos reljefas susiformavo po paskutinio ledynmečio.

Kristalinis pamatas slūgso 1100–2000 m žemiau jūros lygio, dengiamas storais paleozojaus ir mezozojaus nuosėdiniais uolienų sluoksniais. Pleistoceninės dangos storis – 40-300 m (vidutinis – 100 m).

Aukščiausią dalį sudaro Žemaičių vandenskyrinis kalvynas tarp Luokės ir Kaltinėnų, kalvyno plotis – apie 10 km, ilgis – apie 40 km. Šiame kalvyne yra ir aukščiausia vieta – Medvėgalis (234 m). Kalvyno vakaruose yra Vakarų Žemaičių plynaukštė, užimanti Salanto-Minijos senslėnį. Rytuose – Rytų Žemaičių plynaukštė. Priešvėjiniuose šlaituose iškrenta bene daugiausia kritulių šalyje.

Žemaičių dainos

Žemaičių dainos dažniausiai daugiabalsės, skambios, melodingos, muzika linksma. Būdingi atskirų garsų, skiemenų pratęsimai, atsikvėpimai viduryje žodžio, įvairūs melodiniai papuošimai. Paplitęs dainavimo būdas, kai pradeda vienas asmuo, po to įstoja kiti pritariamuoju balsu. Pusę posmelio dainuoja vyrai, kitą pusę – moterys.

Žemaičių kultūros draugija

Žemaičių kultūros draugija (ŽKD) – masiškiausia žemaičių visuomeninė kultūros organizacija, veikianti visoje Lietuvoje; centras Žemaitijos sostinėje Telšiuose, „Alkos“ muziejuje.

Žemaičių muziejus Alka

Žemaičių muziejus „Alka“ – muziejus Telšiuose. Renka, saugo, restauruoja, tiria, eksponuoja bei populiarina Žemaičių krašto materialinės ir dvasinės kultūros, gamtos objektus, nuo 1955 m. rengia archeologines ir etnografines ekspedicijas.

Žemaičių rūbai

Žemaičių tautiniai rūbai – tarp žemaičių paplitęs istorinių lietuvių drabužių

stilius. Tautiniais drabužiais laikomi XIX a. pabaigos – XX a. vidurio valstiečių išeiginiai rūbai.

Žemaičių moterų drabužiai vieni ryškiausių, dominuoja raudona spalva ir išilgi dryžiai, brangių skarų ir karolių gausa.

Marškiniai papuošti ornamentas, išdėstytais ant rankogalių, ties užsegimu, apykakle. Sijonai dryžuoti, ryškiaspalviai, dažniausiai vyraujančios raudonos spalvos. Prijuostės taip pat išilgai dryžuotos. Buvo nešiojama iki 5 sijonų vienu metu. Tarp jų ir apatinis sijonas būdavo spalvotas siuvinėtas arba skersadryžis, būdavo ir balti kiauraraščiu siuvinėti sijonai. Liemenės – iš tamsaus languoto ar skersadryžio naminio audinio, su paaukštintu liemeniu, klostytos arba parauktos.

Ištekėjusios moterys nešiodavo skaras, o po skaromis dažnai dėvėjo kykus. Skaros buvo užrišamos su mazgu virš kaktos. Ryšėdavo vienu metu ir kelias skaras, naudojo vienu metu kelis užrišimo būdus. Merginos galvas puošė iš kaspinų išlankstytomis karūnėlėmis – rangėmis, rytų Žemaitijoje – galionais.

Žemaičių tarmė

Žemaičių tarmė – lietuvių kalbos tarmė, kuria daugiausia šnekama Žemaitijoje (Vakarų Lietuva). Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, skirstomų į smulkesnes patarmes. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ teigiama, jog lietuvių kalbos tarmės į aukštaičių ir žemaičių kalbotyros darbuose yra skirstomos nuo seno. Tokio paties skirstymo laikomasi ir Z. Zinkevičiaus bei kitų dialektologų darbuose (t. p. žr.).

Kai kurios visuomeninės organizacijos ir spaudos leidiniai vietoje „žemaičių tarmės“ nuosekliai vartoja „žemaičių kalbos“ sąvoką (pvz., Žemaičių kultūros draugija) arba „žemaičių tarmės“ ir „žemaičių kalbos“ (abiem atvejais suprantamas kaip žemaičių tarmių visumą) sąvokas naudoja kaip sinonimiškas.Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln., kurių didelė dalis save identifikuoja kaip žemaičius.[reikalingas šaltinis]

Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, t. y. daugiau nutolusi nuo baltų prokalbės. Didžiausią įtaką tam padariusi kuršių kalbos giminystė ir substratas; šiaurės žemaičiai yra tiesioginiai pietų kuršių asimiliantai.

Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos (bk) o, ė ir uo, ie atitikmenys.

Vietoje bk o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis „brolis“, uors „oras“, tieus „tėvas“, vies „vėjas“.

Vietoje bk uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis – ou, ėi, pvz., douna „duona“, doud „duoda“, pėins „pienas“, žėids ‘žiedas‘; pietinė – ū, ī, pvz., dūna „duona“, dūd „duoda“, pīns „pienas“, žīds „žiedas“ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – ō, ė̄: dōna „duona“, dōd „duoda“, pė̄ns „pienas“, žė̄ds „žiedas“. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).

Žemaičių žemė

Žemaičių žemė (žem. Žemaitiu žemė) – Žemaičių kultūros draugijos, Žemaičių akademijos ir Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ žurnalas.

Žygimantas Liauksminas

Žygimantas Liauksminas (lot. Sigismundus, Zygmunt Lauxmin, 1596 m. ar 1597 m. Žemaitija – 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilnius) – SJ, Lietuvos teologas, filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, lietuvių muzikologijos pradininkas, vienas pirmųjų Vilniaus universiteto profesorių lietuvių.

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.