Čavino kultūra

Vikiteka

Čavino kultūra (isp. Cultura Chavín) – Peru archeologinė kultūra, viena iš ikiinikinio laikotarpio indėnų kultūrų. Pavadinta nuo senovės miesto Čavin de Uantaro (Chavín de Huantar), kuris buvo svarbus religinis ir politinis centras, 1985 m. paskelbtas Pasaulio paveldo paminklu, griuvėsių.

Centrinių Andų kultūra:
Chavin
Estela
Šalis: Peru (centrinė Kosta, Santos aukštupis)
Tautos:
Laikotarpis: ~900-200 m. pr. m. e.
Mapa cultura chavin
Peru-orn
Senovės Peru istorija
Pirminis periodas
Ankstyvasis akiratis: Čavinas
Ankstyvoji tarpinė grandis:
Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
Vidurinysis akiratis:
Varis, Tiahuanakas
Vėlyvoji tarpinė grandis:
Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus
Peru užkariavimas
Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina
Andų regionai
Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs

Arealas

Čavino kultūra 900-200 m. pr. m. e. laikotarpiu klestėjo Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Andų priekalnėse, maždaug nuo Kachamarkos šiaurėje iki Pakačamako pietuose. Savo klestėjimo laikotarpiu Čavino įtakos sfera driekėsi šiaurėje iki dabartinės Ekvadoro sienos, pietuose – iki Naskos. Vienas iš svarbiausių kultūrinių centrų buvo Čavin de Uantaro miestas.

Kultūra

Išliko terasų, aikščių, akmeninių pastatų (3 aukštų Kastiljo šventykla), akmeninių skulptūrų (kolona su reljefinėmis žvėrių galvomis), raižytų akmeninių plokščių. Svarbiausi pastatai – masyvūs šventovių kompleksai, statyti iš tašytų stačiakampių akmens luitų, sujungti galerijomis, sienos puoštos bareljefais. Skiriamas Čavino menas, jo stiliaus pagrindiniai motyvai – žmonių, gyvūnų ir kiti atvaizdai, susipynę su fantastinėmis būtybėmis. Ankstyvuoju Čavino laikotarpiu įsigalėjo žemdirbystė, vėliau suklestėjo audimas, puodininkystė, akmentašystė, metalų gamyba ir liejimas, susiliejo lokalinės kultūros, susiformavo bendra religija. Rasta gausiai dirbinių su žvėrių atvaizdais, manoma, susijusių su religinėmis apeigomis.[1] Čavino gyventojai gamino kokybiškus tekstilės gaminius, mokėjo lydyti metalus, buvo gabūs keramikai ir statybininkai. Augino lamas, vertėsi žemės ūkiu. Rašto neturėjo. Dauguma Čavino kultūros radinių rasta Uantaro griuvėsiuose. Čavino kultūrai buvo būdingas jaguaro kultas. Žyniai vaidino labai svarbų vaidmenį valstybės gyvenime.

Šaltiniai

  1. Čavino kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 34 psl.

Nuorodos

Centriniai Andai

Centriniai Andai (isp. Andina central) – istorinis-kultūrinis Andų civilizacijos regionas, dabartinės Peru teritorijos vakarinėje dalyje. Jis apėmė dabartinius administracinius Peru departamentus: Kachamarką, La Libertadą, Ankašą, Limą, Iką pakrantėje ir dalį Huanuko, Uankavelikos, Chunino, Ajakučo krašto gilumoje.

Jis buvo vienas svarbiausių kultūrinių židinių Andų civilizacijoje, kuriame klestėjo vienos stipriausių imperijų ir kultūrų. Iš čia prasidėjo Senovės Peru kultūra.

Huailaso alėja

Huailaso alėja (isp. Callejón de Huaylas) – Andų tarpukalnių slėnis Peru, Ankašo regione. Prasideda 3945 m aukštyje, kur telkšo Konokočios lagūna. Toliau slėnio dugnu teka Santos upė. Callejón de Huaylas skiria Baltąją (rytuose) ir Juodąją (vakaruose) Kordiljeras. Iš pietų slėnį riboja Huaihuašo Kordiljera.

Klimatas slėnyje subtropinis, sausas. Drėgnasis sezonas tęsiasi nuo spalio iki balandžio. Vidutinė dienos temperatūra 16,6 °C. Slėnyje gyvena daugiausia indėnai kečujai ir metisai. Svarbiausi miestai: Huarasas, Jungajus, Karuasas, Karasas.

Turizmas. Vystomas alpinizmas ir kelionės po kalnus.

Ikikolumbinė Amerika

Ikikolumbinė Amerika (dar Senovės Amerika, priešispaninė Amerika) – Amerikos žemynas iki Kristupo Kolumbo atvykimo 1492 m. ir po jo sekusios žemyno kolonizacijos. Ikikolumbinėje Amerikoje buvo susikūrusios ilgą istoriją turinčios indėniškos civilizacijos. XVI a. šios civilizacijos buvo sunaikintos, užgožtos Vakarų civilizacijos, atneštos užkariautojų ir kolonizatorių iš Europos šalių (visų pirma Ispanijos ir Portugalijos).

Ikikolumbinės kultūros savarankiškai nuo „Senojo Pasaulio“ pasiekė įvairių laimėjimų astronomijos, matematikos, architektūros, inžinerijos (irigacijos), žemės ūkio srityse, sukūrė raštą. Kaip ir kitos civilizacijos, senovės amerikiečiai statė miestus, pasižymėjusius savo įspūdinga monumentaliąja architektūra. Buvo išvystyta sudėtinga socialinė hierarchija, prekybos, susisiekimo tinklai.

Julio César Tello

Chulijas Sesaras Teljas (Julio César Tello; g. 1880 m. balandžio 11 d. Limos departamente – m. 1947 m. birželio 7 d.) – žymus Peru archeologas, tyrinėjęs priešinkines Peru kultūras.

1909 m. Teljas Peru baigė medicinos bakalauro studijas ir išvyko studijuoti į Harvardą, kur 1911 m. įgijo antropologijos magistro laipsnį. Teljas 1925 m. rado 429 Parakaso kultūros mumijas, taip pat ištyrinėjo Čavin de Uantarą (Čavino kultūra), atrado Sero Sečino miestą. Mokslininkas parašė daug knygų, mokslinių darbų apie Čavino, Parakaso, Naskos kultūras. Teljo garbei pavadintas obeliskas, rastas Čavino mieste.

Kachamarka

Kachamarka (isp. Cajamarca, keč. Kashamarka) – miestas šiaurės vakarų Peru, Vakarų Kordiljeros pašlaitėje, 2700–2800 m aukštyje. Kachamarkos regiono administracinis centras. Apie 153 tūkst. gyventojų.

Kasmos slėnis

Kasmos slėnis (isp. Valle de Casma) - pakrantės slėnis Peru, Ankašo departamente, tarp Čimbotės ir Uarmėjo. Slėnį formuoja Kasmos ir Sečino upės, yra įsikūręs Kasmos miestas. Drėkinmoji žemdirbystė.

Kasmos slėnis - svarbi archeologinė sritis. II tūkst. pr. m. e. čia klestėjo Čavino kultūra. Yra Čankilijo, Sečino archeologinės vietovės.

Mantaro slėnis

Mantaro slėnis (isp. Valle del Mantaro) – fliuvialinis slėnis Peru centrinėje dalyje, Chunino departamente, jo dugnu teka Mantaro upė. Ilgis 53 m, plotis 4-21 km. Iškilęs į 3330 m aukštį. Per metus slėnyje iškrinta ~760 mm kritulių. Mantaro slėnyje įsikūrę miestai yra Huankajas, Konsepsjonas, Čiupaka ir Chaucha. Iš viso čia gyvena apie 700 tūkst. gyventojų. Mantaro slėnis – viena svarbiausių Peru žemės ūkio sričių, tiekianti produkciją skurdžiose žemėse esančiai Limai. Auginamos bulvės, kukurūzai, pupos, javai, moliūgai, pasifloros, vystoma gyvulininkystė.

Norte Čiko kultūra

Norte Čiko kultūra arba Karalio–Supės kultūra arba Norte Čiko civilizacija – archeologinė kultūra, gyvavusi Senovės Peru ikikeraminiu laikotarpiu. Ši kultūra laikoma seniausia civilizacija Amerikoje ir vienu iš 6 pasaulio „civilizacijos lopšių“. Norte Čiko kultūra klestėjo tarp XXX ir XVIII a. pr. m. e., t. y., buvo Egipto civilizacijos amžininke ir dviem tūkstantmečiais lenkė olmekų civilizaciją Mezoamerikoje. Šiai kultūrai priklauso ~30 archeologinių vietovių centrinėje ir šiaurinėje Peru pakrantėje, o svarbiausia vietovė yra Supės slėnyje esantis Karalis.

Kadangi Norte Čiko kultūra priklauso vėlyvajam ikikeraminiam Senovės Peru laikotarpiui, reiškia, kad ši kultūra dar nebuvo išvysčiusi keramikos amato, ji taip pat pasižymi meno dirbinių stygiumi. Tačiau Norte Čiko žmonės statė monumentaliosios architektūros statinius (platforminius kauburius), apskritas aikštes. Jiems buvo žinomas tekstilės amatas, buvo socialinė hierarchija.

Nors Norte Čiko kultūros vietovės buvo kasinėjamos nuo pat XX a. vid. (pvz., Asperas), ši kultūra mokslo pasaulio dėmesio susilaukė tik XXI a. pr., kuomet tyrimais Karalyje nustatytas itin senas Norte Čiko kultūros amžius ir tam laikotarpiui nebūdingai aukštas išsivystymas. Čavino kultūra, iškilusi ~IX a. pr. m. e. buvo laikoma ankstyviausiu civilizaciniu dariniu Senovės Peru.

Sausringa ir dyka Peru Kosta buvo seniausiai apgyvendinta Peru vieta (Čiljono slėnis, maždaug prieš 14 tūkst. metų). Vėliau gyvenvietės kūrėsi ir kitur pakrantėje. Su Norte Čiko kultūros pradžia siejama Huarikangos vietovė, datuojama 3500 m. pr. m. e. Karalis klestėjo maždaug tarp 2600 ir 2020 m. pr. m. e., o apie 1080 m. pr. m. e. Norte Čiko kultūra sunyko.

Norte Čiko kultūros gyventojai vartojo jūrinį maistą (žuvis, vėžiagyvius, moliuskus), Karalyje taip pat rasta moliūgų, pupelių, guavų, lukumų, pakajų, batatų liekanų. Priešingai nei kitos civilizacijos, Norte Čiko kultūra panašu, kad nesirėmė jokiais javais. Buvo išvystyta prekyba, ypač svarbi prekė buvo medvilnė, iš kurios gaminti didikų rūbai ir žvejų tinklai.

Planinga ir struktūruota miestų statyba ir egzistencija rodo Norte Čike buvus hierarchinę visuomenę. Neabejojama, kad ji rėmėsi žynių luomu, kurių valdžia buvo įtvirtinama religinių ritualų metu. Rastas moliūginio indo fragmentas Pativilkos slėnyje, kur, kaip manoma, galimai pavaizduota Norte Čiko dievybė, su jaguarą primenančia galva ir lazdomis rankose (panašūs motyvai būdingi ir vėlesnėms Peru kultūroms). Archeologai pastebėjo, kad Norte Čiko kultūrai nebuvo būdingas smurtas: nerasta nuniokotų kūnų, sudegintų statinių, gynybinių įtvirtinimų.

Norte Čiko gyvenvietės pasižymėjo dideliu gyventojų tankumu (tuo laikotarpiu nusileido nebent Kinijai), Supės, Pativilkos ir Fortalesos slėniai buvo pagrindinės gyvenamosios sritys. Platformiškus kauburius ir laiptuotas piramides Norte Čiko žmonės statė iš karjeruose išgautų akmenų ir upių žvirgždo. Akmenų gabenimui naudojo nendrinius krepšius. Didžiausias statinys – Karalio didžioji piramidė, kurios matmenys 160 x 150 m, aukštis 18 m.

Priešingai nei kitos to meto civilizacijos, Norte Čiko kultūra nebuvo išvysčiusi keramikos (kaip indai naudoti moliūgai), taip pat nerasta meno (statinių sienos be bareljefų, piešinių). Tačiau Karalyje rastas kipu – mazgų rašto ryšulys. Dalis mokslininkų kipu laiko savotiška rašto užuomazga. Taip pat rasta fleitų, pagamintų iš pelikano kaulų.

Peru

Peru, oficialiai Peru Respublika (isp.: Perú arba República del Perú; kečujų k.: Piruw) yra valstybė Pietų Amerikoje, kuri ribojasi su Ekvadoru ir Kolumbija šiaurėje, su Brazilija – rytuose, su Bolivija – pietryčiuose ir su Čile – pietuose. Vakaruose Peru pakrantes skalauja Ramusis vandenynas.

Senovės Peru

Senovės Peru (dar „Ikikolumbinė Peru“, Andų civilizacija) – senovinė civilizacija Amerikos žemyne, Andų srityje klestėjusi nuo II tūkst. pr. m. e. iki XVI a., kuomet buvo užkariauta ispanų. Ją sudarė daug skirtingų kultūrų, kurios neretai įvardijamos atskiromis civilizacijomis: Čavinas, Naska, Močė, Varis, Tiuanakas, Čimoras, inkai, ir kt.

Nepaisant to, kad civilizacija vadinama Senovės Peru, jos teritorija apėmė ne tik dabartinės Peru (jos vakarinės dalies) teritoriją, bet ir daug kitų dabartinių valstybių, kurios yra kultūriniame Andų regione. Tai – vakarų Kolumbija, Ekvadoras, Bolivija, šiaurės ir vidurio Čilė, vakarų Argentina.

Čankilijas

Čankilijas (isp. Chanquillo) – archeolginė vietovė Peru, Ankašo departamente, Kasmos slėnyje, greta archeologinės Sero Sečino vietovės. Plotas 4 km². Čia išlikę 300 m. pr. m. e. statytos Čavino kultūros tvirtovės liekanos bei 13 bokštų, kurie atliko Saulės observatorijos funkciją.

Čavin de Uantaras

Čavin de Uantaras (isp. Chavín de Huántar, keč. Wantar Chawin) arba tiesiog Čavinas – archeologinė vietovė Peru, Ankašo departamente, Vario provincijoje, į pietus nuo Vario miesto. Vietovė įsikūrusi 3150 m aukštyje, tarp Juodosios ir Baltosios Kordiljerų, prie kelio Rekuajus-Varis ir vieno iš Maranjono intakų.

Čavin de Uantaras – tai apie 900 m. pr. m. e. statyto Čavino kultūros miesto griuvėsiai. Dabar tai senovinės priešinkinės kultūros muziejus po atviru dangumi. Dėl savo istorinės svarbos Čavin de Uantaras 1985 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Miestas išsidėstęs geroje geografinėje padetyje – tarp sausringos Kostos ir pelkėtos selvos, prie upės, junginčios miestą su Maranjonu. Nemažai radinių atskleidžia Čavino kultūros nuosmūkį, kuris vyko tarp 500–300 m. pr. m. e. Šventyklos buvo apleistos, kai kurios nebaigtos statyti. Vėliau miestą pakeitė mažas kaimelis, jo statybai panaudoti buvusio miesto akmenys.

Miestą tyriėjo senovės Peru kultūrų specialistas Julio César Tello. Tačiau 1945 m. Čavin de Uantarą užliejusi purvo nuošliauža gerokai apsunkino tyrimus: daug pastatų apgriauta, daug dirbinių vandens nuplukdyta.

Pagrindinis senovinio čavinų miesto centras buvo Didžioji arba Apvalioji aikštė (Circular Plaza). Tai buvo maldų centras. Į aikštę rinkdavosi maldininkai iš plačių apylinkių, buvo atliekamos religinės apeigos. Aikštė apvali, 20 m skersmens iš visų pusių apsupta plaformų. Aikštės viduryje rastas obeliskas ir altorius. Po aikšte įrengta požeminė galerija. Nuo aikštės nulipima „jaguaro laiptais“, kurie pastatyti iš juodo marmuro ir balto akmens. Šalia jų įrengtos kolonos su jaguaro atvaizdais.

Didingiausias Čavino statinys – 15 m piramidė (dar vadinama „Senąja šventykla“), apstatyta didžiulėmis akmen plokštėmis. Jos viduje buvo įrengtas aukojimų kambarys, keletas galerijų, šventyklų bei 5 m aukščio skulptūra – Lansonas. Kita Čavino šventykla pastatyta 500–200 m. pr. m. e. pasižymi gausiais bareljefais.

Dar vienas Čavino radinių – Raimondžio stela (pavadinta ją atradusio mokslininko garbei). Ji vaizduoja žmogų-jaguarą su baisiomis iltims. Rastai taip at spalvingų tekstilės gaminių, granito ir kalkakmenio skulptūrų, keramikos dirbinių.

Centrinių Andų kultūros
Paracas mantle, BM

Kitomis kalbomis

This page is based on a Wikipedia article written by authors (here).
Text is available under the CC BY-SA 3.0 license; additional terms may apply.
Images, videos and audio are available under their respective licenses.